Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, sekretoriaujant Onai Martinaitytei, dalyvaujant ieškovo atstovui A. S., atsakovei D. L. ir jos atstovui advokatui Vigintui Stričkai, teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS Gjensidige Baltic, atstovaujamo AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialo, apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1477-775/2012 pagal ieškovo AAS Gjensidige Baltic, atstovaujamo AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialo, ieškinį atsakovei D. L., tretieji asmenys A. S. ir UADBB „Naudra“, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėja konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Bylos medžiaga nustatytos faktinės aplinkybės, kad 2009-12-12 AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale (atstovaujama UADBB „Naudra“) buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurią buvo apdrausta atsakovės D. L. transporto priemonės BMW523, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. 2010-08-10 Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. - Šilutės g. sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu A. S., vairuodamas automobilį BMW 523, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į automobilį OPEL ASTRA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino, eismo įvykio deklaracijoje A. S. patvirtino, jog yra atsakingas už padarytą žalą. Ieškovas, remdamasis žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, atlygino nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą, išmokėdamas 5392,90 Lt draudimo išmoką. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 25 proc. išmokėtos draudimo sumos, kadangi ji privalėjo pranešti ieškovui apie rizikos padidėjimą (sutarties 1.6 ir 2.2.2 p.), tačiau to nepadarė.

Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Kadangi ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip civilinės deliktinės atsakomybės santykiai (CPK 6.245 str. 4 d.), tai žalą padariusio asmens atsakomybei turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 str.). Ieškovas, siekdamas civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos (ginčo atveju tai 25 proc. išmokėtos draudimo išmokos), taip pat tai, kad tai lėmė atsakovės neteisėti veiksmai.

Byloje nėra ginčo dėl prašomos priteisti žalos dydžio.

Privalomai turi būti draudžiama kiekviena motorinė transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tol kol ji yra įregistruota (LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d. (toliau –TPVCAPDĮ, ginčui aktuali Draudimo sutarties sudarymo metu nuo 2007-06-11 gal. įst. red.)). Už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį (toliau – lizingo sutartis), už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.). Draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti (TPVCAPDĮ 6 str. 2 d.).

Nors faktinės bylos aplinkybės ir nėra visiškai tapačios, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-7-300/2010, aiškindama Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, konstatavo, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636 str.). Panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, tarp atsakovės D. L. ir trečiojo asmens A. S. buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai (CK 6.629 str. 2 d.). Tačiau byloje nesant panaudos sutarties, abiejų šios sutarties šalių pozicijos dėl jos sąlygų, nėra pagrindo spręsti, kuri iš sutarties šalių turėjo pareigą sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (CPK 178 str.), todėl, kaip pagrįstai teigia apeliantas, taikytina bendroji teisės norma, nustatanti, kad draudėjas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 2 str. 19 d., 6 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjos nuomone, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad atsakovė D. L., transporto priemonės savininkė, laikytina pažeidusi sutartį, kadangi nepranešė apie rizikos padidėjimą sutarties 1.5., 1.6., 2.2.2. punktuose nustatyta tvarka ir terminais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles). CK 6.992 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185–6.187 straipsniai. Vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185–6.187 straipsniais, taip pat 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių galiojimo. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. CK 6.187 straipsnyje nustatyta, kad jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t.y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas savo ieškinio reikalavimus atsakovei grindžia bylos medžiagoje pateiktos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 2009-12-12 sutarties Nr. SGB 0316453 (toliau –Sutartis) 2.2.2 punkte numatytų sąlygų pažeidimu (t. 1, b. l. 10-11), tačiau pats pripažįsta, jog atsakovė šios sutarties nėra pasirašiusi. Sutarties sudarymo metu atsakovė buvo nepilnametė, todėl sudarydama sutartį savarankiškai, turėjo pateikti tėvų ar rūpintojų sutikimą sudaryti sandorį (CK 2.8 str. 1 d.). Tačiau ši nuostata taikytina tuo atveju, jei sutartį būtų sudariusi būdama nepilnametė pati atsakovė, bet pats ieškovas pripažįsta, kad sutartį sudarė A. S., kaip atstovas D. L. vardu ( t. 1, b. l. 102, 145, 158-159). Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, tačiau tam turi pateikti rašytinį dokumentą – įgaliojimą (CK 2.132 str. 1 d., 2.137 str. 1 d.). Be to, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalyje, 6 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad transporto priemonės savininkas gali sudaryti draudimo sutartį ir per atstovą, kuris draudikui pateikė prašymą, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Nors apeliantas teigia, kad atsakovė D. L. sudarant sutartį buvo atstovaujama tinkamai, tačiau jos tinkamą atstovavimą patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Apelianto argumentai, kad atsakovės tėvai ar vienas iš jų, perduodami transporto priemonės dokumentus A. S., pastarąjį, kaip įstatyminį atstovą TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalies, 6 straipsnio 2 dalies pagrindu įgaliojo sudaryti sutartį, leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog sutarties sudarymo metu nebuvo aiškinamasi aplinkybių bei reikalaujama atitinkamo dokumento (jis nėra paminėtas ir draudimo sutartyje) tam tikrą asmenį laikyti kito asmens atstovu sandoriui sudaryti ir ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas, kad įsitikintų, ar trečiasis asmuo turi teisę veikti kito asmens vardu (atsakovės) ar jos neturi, todėl pagal sutartį kitai sandorio šaliai (t. y. ieškovui) turi atsakyti ne D. L., o sandorį sudaręs asmuo (CK 2.133 str. 8 p.).

Išdėstytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovės atžvilgiu ieškinį atmetė, ir tuo pačiu atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad D. L. yra tinkama atsakovė byloje.

Atsižvelgusi į tai, kad kiti apelianto apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pakartotiniu tarp šalių iškilusio ginčo aplinkybių dėstymu, ir jie neturi teisinės reikšmės galutiniam tarp šalių ginčo išsprendimui, ieškovas apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, į kuriuos skundžiamame sprendime motyvuotai atsakyta, tačiau naujų faktinių bei teisinių argumentų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikia, apeliacinės instancijos teismo teisėja detaliau jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėja sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, todėl apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.