Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šios paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. birželio 29 d., 21.50 val., iki 2020 m. liepos 1 d., 11.53 val. (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. D. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintinos. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo D. K. sulaikymo vykdant skundžiamą nuosprendį dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti ir A. S., R. K. ir V. O., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka nėra neskundžiamas (nurodytiems nuteistiesiems nepadavus apeliacinio skundo, taip pat dėl šių nuteistųjų nesant paduotų apeliacinių skundų).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, nenustačius esminių BPK pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

5. Nagrinėjamu atveju iš D. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo fakto bei kvalifikavimo, tačiau nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl jam paskirtos bausmės, t. y. nuteistasis iš esmės prašo sušvelninti jam paskirtą subendrintą bei vienu trečdaliu sumažintą laisvės atėmimo bausmę, pakeičiant ją į laisvės apribojimą, taip pat prašo skirti intensyvią priežiūrą su BK 48 straipsnio 4 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytais įpareigojimais. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepažeidus imperatyvių bausmės skyrimą reglamentuojančių BK normų.

6. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

7. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020). Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

8. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

9. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino vieną D. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuosprendyje konstatuota, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė dvi baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkaus, o kita nesunkaus nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir D. K. asmenybė – teismas pažymėjo kad nuteistasis anksčiau teistas septynis kartus (5 t., b. l. 12-15), baustas administracine tvarka (5 t., b. l. 8-11), registruojasi Užimtumo tarnyboje (5 t., b. l. 7), nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, taip pat ankstesniais nuosprendžiais paskirtas bausmes, be to, nurodžius, kad nuteistasis turi susiformavusias antivisuomenines nuostatas, polinkį elgtis neatsakingai ir nesilaikyti visuotinai priimtų elgesio taisyklių bei teisės aktų nuostatų, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, jos dydį abiem atvejais nustatant neženkliai didesnį už sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies minimumą, t. y. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytas šešiems mėnesiams, o pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams trims mėnesiams.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo visas D. K. bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė jam BK 41, 54 straipsnių nuostatoms neprieštaraujančias laisvės atėmimo bausmes. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas šioje skundžiamo nuosprendžio dalyje netinkamai taikė bei aiškino baudžiamąjį įstatymą, padarė šiurkščius BPK pažeidimus, ir prašoma paskirti D. K. su laisvės atėmimu nenusijusią bausmę, tokia nuteistojo pozicija nėra argumentuota. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo veiksmai, susiję su psichotropinių medžiagų įgijimu, laikymu ir platinimu, nebuvo vienkartinio ar atsitiktinio pobūdžio. D. K. baudžiamojo proceso metu duoti parodymai, o taip pat ir kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas sistemingai vertėsi psichotropinių medžiagų platinimu, pats minėtas medžiagas vartoja 9 metus ir yra nuo jų priklausomas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nuteistasis buvo pripažintas kaltu dėl to, kad jis, turėdamas du atskirus tikslus, t. y. tikslą parduoti ar kitaip platinti psichotropines medžiagas ir tikslą turėti šias medžiagas asmeniniam vartojimui, iš pradžių įgijo iš R. K. ne mažesnį kaip 0,563 g amfetamino kiekį, o paskui dalį šios medžiagos – ne mažesnį kaip 0,332 g amfetamino kiekį perdavė savo sugyventinei A. S. tolimesniam platinimui, kitą dalį (0,231 g amfetamino) laikė plastikiniuose maišeliuose savo naudojamame automobilyje „Volvo V70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Šie duomenys neigiamai apibūdina D. K. ir iš esmės didina jo neteisėto elgesio pavojingumą, tačiau, nepaisant to, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos minimumui artimos bausmės, kurios subendrintos apėmimo būdu, o subendrintą bausmę, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažinus vienu trečdaliu, apeliantui paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams.

11. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nors D. K. vartoja narkotines medžiagas ir yra nuo jų priklausomas, tačiau sutinka gydytis. Taip pat skunde aiškinama, kad nuteistojo padaryta nusikalsta veika nėra smurtinio ar ekonominio pobūdžio, ji sukelia žalą tik jam pačiam, o izoliavimas nuo visuomenės šios problemos neišspręs. Apelianto teigimu, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, jis vėl grįš į tą pačią aplinką ir vėl kartu su A. S. vartos narkotines medžiagas. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės nuteistojo nusikalstamo elgesio neteisina ir jo teisinės padėties niekaip nešvelnina. Sutiktina, kad D. K. elgesį, kaip rodo byloje nustatytos aplinkybės, iš dalies lėmė jo priklausomybė nuo narkotinių medžiagų, tačiau nuteistasis nesiėmė kokių nors aktyvių priemonių spręsti savo priklausomybės gydymo klausimą. Nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos – neteisėtas ne mažesnio nei 0,563 g amfetamino kiekio įgijimas, laikymas bei platinimas yra itin pavojingos, keliančios grėsmę ne tik žmonių gyvybei ir sveikatai, bet ir nulemiančios įvairių socialinių problemų, su kurių sprendimu susiduria tiek privatūs asmenys, tiek valstybės institucijos, kilimą visuomenėje, todėl vien priklausomybė nuo draudžiamų vartoti medžiagų, nevertinant visumos kitų su bausmės klausimų susijusių aplinkybių, negali būti pagrindu keisti laisvės atėmimą į laisvės apribojimo bausmę. Paskyrus pernelyg švelnią bausmę, kaltininko sąmonėje galėtų susiformuoti nebaudžiamumo jausmas, o tai prieštarautų ne tik bausmės tikslams, bet ir baudžiamosios teisės prigimčiai.

12. Sprendžiant dėl D. K. paskirtos bausmės švelninimo galimybės, taip pat svarbūs yra ir jo ankstesnių teistumų duomenys. Iš bylose esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad D. K. praeityje buvo ne kartą trauktas baudžiamojo atsakomybėn už turtinių nusikaltimų ir baudžiamų nusižengimų, t. y. plėšimų, vagysčių, sukčiavimo, padarymą, taip pat buvo teistas už nusikalstamas veikas finansų sistemai, valdymo ir viešajai tvarkai, paskutiniu nuosprendžiu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 5 d. nuosprendis) pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Ir nors teistumas už anksčiau įvykdytas nusikalstamas veikas jau yra išnykęs, visgi į tokius duomenis atsižvelgtina kaip į charakterizuojančius asmenį. Kaip pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, ankstesniais nuosprendžiais buvo skiriamos įvairios bausmės rūšys, tarp kurių buvo ir pakankamai griežtos laisvės atėmimo bausmės, tačiau nuteistasis savo elgesio bei gyvenimo būdo nepakeitė, o, kaip matyti, vėl nusikalto. Be to, paminėtina ir tai, kad nuteistasis taip pat buvo daugelį kartų baustas ir už įvairius administracinius teisės pažeidimus/nusižengimus. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2015 m. iki 2020 m. nuteistajam taikyta administracinė atsakomybė už teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymą, važiavimą be bilieto viešajame transporte, alkoholinių gėrimų vartojimą viešoje vietoje, transporto priemonių vairavimą neturint tokios teisės. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija negali sutikti su skundo argumentu, kad nėra pagrindo D. K. izoliuoti nuo visuomenės, nes jis nėra visuomenei pavojingas asmuo. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro elgesio taisyklių, teisei elgesys priešingas yra ne atsitiktinis, o susiformavęs, sistemingas ir nuoseklus, ankstesnės jam skirtos bausmės esminės įtakos apelianto elgesiui nepadarė, daromi nusikaltimai tik sunkėja, todėl, teisėjų kolegijos manymu, paskyrus nuteistajam laisvės apribojimą, tokia bausmė neatitiktų nei proporcingumo, nei teisingumo principų.

13. Atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilnius miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistajam paskirta galutinė subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta laisvės atėmimo bausmė nelaikytina per griežta ir (arba) prieštaraujanti teisingumo principui. Ši bausmė yra adekvati, atitinkanti tiek D. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek jo asmenybę, o laisvės apribojimo bausmės skyrimas nagrinėjamu atveju neužtikrintų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų. Išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam būtų tikslinga taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.