- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- I1-4900-402/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01220-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. (toliau tekste – ir pareiškėjas) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN. Teigė, kad nebuvo užtikrinamas minimalus vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas gyvenamosiose patalpose bei pažeidžiami higienos normų reikalavimai, t. y.: sulūžusios, senos spintos, netinkamas apšvietimas, reikalavimų neatitinkanti patalpų temperatūra, netvarkingi langai, prasta patalpų techninė būklė, prasta ventiliacija, pelėsis, parazitų buvimas patalpose, reikalavimų neatitinkantis dušų įrengimas, tarp dušų nebuvo sienelių, nebuvo lentynėlių, veidrodžių, suoliukų, galėjo maudytis po dušu tik vieną kartą savaitėje. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 6-13) nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus visoje įstaigoje, pagal poreikį arba nuteistųjų nusiskundimus. Už gyvenamųjų patalpų valymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji. Pabrėžė, jog įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, sienos ir lubos tvarkingos, nebuvo vizualiai matomų pelėsių. Teigė, kad patalpų budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi bei medžiagomis, valymo priemones iš sandėlio paima būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems, todėl jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsio. Pabrėžė, kad patalpos šildomos centralizuotai ir yra užtikrinama tinkama temperatūra nuteistųjų gyvenamose patalpose. Esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, tačiau skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas dėl šildytuvo išdavimo nesikreipė. Teigė, jog gyvenamosios patalpos langai mediniai, sutvarkyti, nesupuvę, prieš šaltąjį sezoną sandarinami, o nuteistųjų sugadinti, išdaužti langai nedelsiant tvarkomi ar keičiami naujais. Patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, patalpos vėdinamos per langus, vėdinimą atlieka patys nuteistieji pagal savo poreikius. Pataisos namuose užtikrinamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis dušų įrengimas. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, tačiau to nedarė. Skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl ginčo laikotarpiui nuo 2016-06-30 iki 2017-05-04 turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. Atsakovei atstovaujanti Pravieniškių PN-AK atsiliepime teigė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patalpinimo į pataisos namus, domėtis teisės aktais, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, ir prašė pareiškėjo reikalavimams atlyginti žalą taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, t. y. taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2016-06-30 iki 2017-05-04 (b. l. 6-7).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).
Pareiškėjas, galimai laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2016-06-30, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą buvo išsiųstas 2020-05-04 (b. l. 3), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujanti Pravieniškių PN-AK atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 6-7). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovės atstovo raštų ir kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovės atstovas nuo pat 2016-06-30, kurią pareiškėjas nurodė kaip skundžiamo laikotarpio pradžią, atsisakė pareiškėjui pateikti kokius nors duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Be to, žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda ir teisė į ieškinį, todėl pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovo.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2016-06-30 iki 2017-05-04. Dėl šios priežasties atsakovės atstovo Pravieniškių PN-AK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016-06-30 iki 2017-05-04 atmetama kaip nepagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2017-05-05 iki 2018-07-27 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodo, kad netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpoje, kurioje trūko gyvenamojo ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 7, 17, 18), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 2 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 66,68 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto. Pareiškėjas skunde teigė, jog patalpos plotas tebuvo 30 kv. m. ir joje buvo nuo 21 iki 23 nuteistųjų, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti nepateikė įrodymų. Kadangi byloje nėra jokių šį pareiškėjo teiginį pagrindžiančių įrodymų, teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (atsakingo pareigūno parengta pažyma) ir konstatuoja, kad minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys (b. l. 30-33) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose (b. l. 22-29).
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.
Skunde nurodoma, kad gyvenamosiose patalpose kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos, langų rėmai supuvę, seni, buvo šalta, netinkamas apšvietimas.
Higienos normos HN 134:2015 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Dėl langų rėmų aktualus Higienos normos HN 134:2015 12 punktas, kuris nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Dėl patalpų valymo aktualus Higienos normos HN 134:2015 37 punktas, kuris numato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjo 2020-06-03 pažymoje yra nurodyta, kad įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę; langų rėmai tvarkingi, nesupuvę (b. l. 20). Priimtas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. V-597 „Dėl švaros, tvarkos ir režimo reikalavimų užtikrinimo būklės tikrinimo komisijų sudarymo ir jų veiklos organizavimo“ (b. l. 53-56), kurio 4 punktu pataisos namų direktorius nurodė 1 punktu sudarytoms tikrinimo komisijoms ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį (4.2 papunktis) atlikti patikrinimus, vertinant, be kita ko, ar 2-ame sektoriuje nėra įstaigos materialaus turto sugadinimo ar apgadinimo atvejų (4.1.3 papunktis), ir po kiekvieno patikrinimo imtis neatidėliotinų priemonių dėl gedimų, neatitikimų bei trūkumų šalinimo. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pataisos įstaigoje langų būklė buvo tinkama, langus galima buvo atidaryti. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąją patalpą atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę patalpoje. Prieš tai nurodytos teisės normos (Higienos normos HN 134:2015 17 punktas, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis) nenustato imperatyvaus reikalavimo gyvenamosiose patalpose įrengti mechaninę vėdinimo sistemą – pagal šias teisės normas, šios patalpos gali būti vėdinamos per langą. Atsakovės atstovas atsiliepime, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas pažymoje nurodė, kad 2 būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 9, 20). Teismas daro išvadą, kad toks vėdinimo būdas atitinka aptartą teisinį reglamentavimą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose.
Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Taigi pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl drėgmės, pelėsio, grybelio ir nemalonių kvapų patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl regėjimo sutrikimų kreipėsi į gydytojus. Be kita ko, nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (b. l. 20). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamos patalpų temperatūros ar dėl elektrinio šildytuvo išdavimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota netinkama gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius dėl netinkamos temperatūros, o atsakovės atstovas šiuos pareiškėjo teiginius paneigė nurodydamas, kad tinkama temperatūra patalpose yra užtikrinama, prireikus nuteistiesiems išduodami oro šildytuvai ar ventiliatoriai, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, kad dušai nebuvo atskirti pertvaromis, todėl kiti nuteistieji galėjo stebėti jį besimaudantį, dušo patalpoje nebuvo lentynėlių, veidrodžių, suoliukų, galėjo maudytis po dušu tik vieną kartą savaitėje.
Iš pareiškėjo argumentų ir bylos duomenų spręstina, kad pareiškėjas dušu naudojosi ne savo gyvenamojoje patalpoje (miegamajame), bet atskiroje sanitarinio mazgo patalpoje. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog net ir pertvarų duše nebuvimas dažniausiai negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas būtų vertinamas kaip vienas iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015).
Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę itin blogomis, netinkamomis, žeminančiomis kalinimo sąlygomis, kurių žiaurumas prilygtų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui. Atsižvelgtina į tai, kad dušu pareiškėjas naudojosi tam skirtoje patalpoje, kur kiti asmenys taip pat naudojosi sanitariniu mazgu, todėl tokios situacijos negalima prilyginti atvejui, kai EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007-11-15 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012-05-10, sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), t. y. pažeidimas pripažįstamas tada, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu (šiuo atveju – dušu) gyvenamojoje patalpoje (kameroje).
Aprūpinimo normų 13 punktas nustato, kad dušo patalpose turi būti dušo čiaupai (galvutės) – 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui, suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui, kilimėlis arba grotelės – 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, veidrodis – 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams – 3 kabliukai 1 asmeniui, lentynėlė higienos priemonėms – 1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės), kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai – pagal poreikį.
Atsakovės atstovas Pažymoje (b. l. 21) nurodė, kad Įstaiga užtikrina tinkamą dušo patalpų aprūpinimą inventoriumi. Teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu, todėl jais grindžia daromas išvadas. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas kreipėsi skundais į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl inventoriaus dušo patalpose nebuvimo. Teismo vertinimu, kreipimosi skundais (prašymais, pareiškimais) į pataisos įstaigos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant nustatyti, ar pataisos įstaiga, gavusi informaciją apie esančius kalinimo sąlygų trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti, ir ar atlikti veiksmai buvo tinkami. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir apibendrintai, neaprašęs konkrečių pažeidimų įvykių, teigė apie teisės tinkamomis sąlygomis pasinaudoti dušu pažeidimus.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 , 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su prašymais suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dažniau, todėl pareiškėjo argumentai dėl šilto vandens nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad spintos sulūžusios, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Teismo nuomone, tai deklaratyvūs, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįsti teiginiai. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą šiuo aspektu, pareiškėjas neįrodė, jog būtent tinkamo inventoriaus nebuvimas sukėlė pareiškėjui didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl spintos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia sukeltais emociniais, dvasiniais išgyvenimais, patirtu diskomfortu, psichologine kančia.
Byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį dėl dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų ar kitokių psichologinių problemų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, į Pravieniškių PN-AK psichologus nesikreipė (b. l. 19).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.