Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Jakubonienės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 MGL (1129,50 Eur) bauda.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. K. civilinis ieškinys patenkintas ir iš M. I. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 300 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. I. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 9 d., apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) ties namais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės priežasties, nes, važiuojant automobiliu Subaru Forester, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) jam sutrukdė aplenkti automobilis BMW 520, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo M. K., tyčia prikibo prie M. K. ir automobiliu jį persekiojo iki (duomenys neskelbtini) gatvės, kur abu akligatvyje sustojo, priėjo prie nukentėjusiojo automobilio, nukentėjusiajam M. K. išlipus iš automobilio, vartojo nukentėjusįjį žeminančius žodžius „snarglys“, „asilas“, „debilas“, išsitraukė legaliai laikomą dujinį pistoletą „ME 38 Compact-G“ ir įrėmė nukentėjusiajam į galvą, liepė gultis ant žemės, nukentėjusiajam atsitūpus, rankomis sugriebė jį už drabužių, pakėlė ir pradėjo tąsyti po gatvę, po to ginklą įrėmė į šoną ir liepė duoti asmens dokumentą, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Alytaus rajono apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai abejonių nekelia ir yra pakankami M. I. kaltei dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pagrįsti. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. I. gynėjas advokatas R. Jurka (toliau – gynėjas) prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. I. būtų išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad M. K. į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne iš karto po įvykio, o praėjus beveik parai, t. y. 2015 m. spalio 10 d., 19.00 val. Po šio kreipimosi ikiteisminio tyrimo pareigūnai priėmė sprendimą tikslinti įvykio aplinkybes, dėl to M. K. iš karto apklaustas kaip liudytojas. Nors apklausos metu M. K. nenurodė, kad dėl įvykio nukentėjo, tačiau tą pačią dieną, t. y. 2015 m. spalio 10 d., jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju, nors ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad tokiu būdu ikiteisminio tyrimo institucijos neteisėtai 2015 m. spalio 10 d. M. K. pripažino nukentėjusiuoju. BPK 168 straipsnio nuostatos, pasak gynėjo, neleidžia nepradėjus ikiteisminio tyrimo asmens, apklausto liudytoju, pripažinti nukentėjusiuoju. Minėtą teisės taikymo pažeidimą patvirtina ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. I-133 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110 Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ pakeitimo 90 punktas. Iš 2015 m. spalio 10 d. M. K. apklausos protokolo matyti, kad, nurodydamas įvykio aplinkybes, liudytojas nenurodė, kad patyrė kokios nors žalos, tačiau pareigūnė I. S., be jokio faktinio ir teisinio pagrindo, t. y. nesant jokių duomenų apie žalos padarymą, nesant pradėtam ikiteisminiam tyrimui, neteisėtai priėmė nutarimą M. K. pripažinti nukentėjusiuoju. Tai rodo ikiteisminio tyrimo nuo pat pradžios tendencingą ir šališką atlikimą. Tai, kad šis tyrimas buvo pradėtas akivaizdžiai nuslepiant tam tikras aplinkybes, matyti ir iš tolimesnių bylos duomenų.Tyrėjos I. S. 2015 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime dėl patikslinimo, be kita ko, nurodoma, kad „Pranešu, kad 2015-10-09, 23.20 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriuje kreipėsi M. K. <...> dėl įvykusio konflikto su kitu vairuotoju. M. K. buvo apklaustas <...>“. Taigi, nors byloje yra duomenys, kad M. K. pirmą kartą policijos įstaigoje buvo apklaustas tik 2015 m. spalio 10 d., tačiau, kaip matyti iš minėto tarnybinio pranešimo, M. K. buvo apklaustas dar ir 2015 m. spalio 9 d., vėlai vakare, tačiau baudžiamojoje byloje šios apklausos protokolo ar kitokio dokumento nėra. Keista ir tai, kodėl tyrėja I. S. nurodo, kad M. K. buvo apklaustas dar 2015 m. spalio 9 d., kai M. K. protokolas-pareiškimas buvo surašytas tik 2015 m. spalio 10 d. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas turi vertinti, kodėl baudžiamojo proceso dalyviams buvo pateikta ne visa su nagrinėjamu įvykiu susijusi informacija, kurią pateikė M. K. (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnams. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis M. K. teisminio nagrinėjimo metu klaidino teismą ir kitus proceso dalyvius apie tai, kad įvykio dieną, t. y. 2015 m. spalio 9 d., nors jis ir kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tačiau paaiškino, kad „<...> tyrėja buvo išvykusi ir pasakė, kad grįš tik 5 val. ryto, tada nusprendžiau nesinervuoti, grįžti ir išsimiegoti, o rytojaus dieną parašyti pareiškimą“. Šie nukentėjusiojo parodymai apie kreipimąsi į teisėsaugos institucijas prieštarauja tyrėjos I. S. 2015 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime nurodytai informacijai, kad M. K. vis tik pirmą kartą buvo apklaustas dar 2015 m. spalio 9 d. Šių duomenų netikrino nei ikiteisminio tyrimo eigą kontroliavęs prokuroras, nei pirmosios instancijos teismas. Tai dar kartą parodo, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas, M. K. pripažinimas nukentėjusiuoju, jo parodymų nenuoseklumas kelia abejonių.Skunde nurodoma, kad iš M. K. apklausos protokolo matyti, kad jis, detaliai atpasakodamas įvykio aplinkybes, nurodė, kokią transporto priemonę vairavo M. I., kaip elgėsi konflikto metu ir panašiai. Iš parodymų tapo akivaizdu, kad, anot M. K., neva neteisėtus veiksmus atliko M. I.. Iš bylos duomenų matyti, kad pats M. I. iki pradedant ikiteisminį tyrimą (pradėtas tik 2015 m. spalio 16 d.) dar 2015 m. spalio 14 d. pateikė ginklo leidimą, taip pat 2015 m. spalio 14 d. pateikė rašytinį paaiškinimą apie įvykio aplinkybes. Iš paaiškinimo matyti, kad M. I. buvo raštu supažindintas ir įspėtas dėl teisinės atsakomybės už melagingų parodymų teikimą. Nors teisėsaugos pareigūnams buvo gerai žinoma, kad dar 2015 m. spalio 10 d. M. K. buvo apklaustas kaip liudytojas, kuris nurodė įvykio detales, iš jo paaiškinimų buvo aišku, kad konfliktas susijęs su M. I., tačiau M. I. 2015 m. spalio 14 d. neleistinai buvo apklaustas kaip liudytojas, jį įspėjant dėl atsakomybės už melagingus parodymus jam neišaiškinant apie tai, kad, vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu, draudžiama apklausti asmenį, kaip liudytoją, apie tokio asmens galimai padarytą nusikalstamą veiką. M. I. procesinių teisių pažeidimas nėra formalus, kadangi teismas nuosprendyje remiasi ir duomenimis, kuriuos M. I. pateikė ir 2015 m. spalio 14 d. paaiškinime. Vadinasi, teikdamas paaiškinimus dar iki pradedant ikiteisminį tyrimą, M. I. save apkalbėjo, nors ikiteisminio tyrimo pareigūnai jau turėjo duomenų, kad M. K. būtent jį kaltina dėl neva padarytų neteisėtų veiksmų (grasinimo nužudyti). Teisėsaugos pareigūnai, veikdami aplaidžiai, neišaiškino M. I. teisės atsisakyti duoti parodymus arba atsakyti tik į kai kuriuos klausimus, kaip tai numato sisteminis BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio nuostatų aiškinimas. Kartu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad M. I. parodymai yra nenuoseklūs, nes pirmoji M. I. apklausa, užfiksuota 2015 m. spalio 14 d. paaiškinime, yra atlikta neteisėtai. Paminėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių tiek dėl šio proceso pradėjimo pagrįstumo, tiek dėl teisėtumo. Pradedant procesą nebuvo paisoma nei BPK reikalavimų, nei M. I. pagrindinių teisių ir procesinių garantijų. Padaryti pažeidimai nėra formalūs, jie iliustruoja tendencingą bei nevisapusišką ikiteisminį tyrimą, siekiant bet kuria kaina įkalinti M. I. dėl veikos, kurios jis nepadarė.Gynėjas skunde atkreipia dėmesį ir į M. K. parodymų nenuoseklumą. Nurodo, kad, skirtingai, nei užfiksuota protokole-pareiškime, 2015 m. spalio 10 d. apklausos protokole, M. K. 2015 m. spalio 16 d. apklausos metu nurodė skirtingą įvykių seką. Anot nukentėjusiojo, prie jo nuteistasis ne priėjo, o pribėgo ir iš karto įrėmė pistoletą į galvą, liepė gultis ant žemės. Tuo tarpu ankstesnės apklausos metu minėjo, kad pirmiausiai nuteistasis paėmė jam už krūtų ir tik tuomet įrėmė ginklą į galvą, po to liepė gultis ant žemės. Šie nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs. Nesuprantama, kaip galėjo M. I. pribėgti prie M. K., jeigu, anot paties nukentėjusiojo, nuo jo automobilio iki M. I. automobilio buvo tik 1-2 metrų atstumas. Papildomos apklausos 2015 m. lapkričio 13 d., atliktos po parodymų patikrinimo vietoje veiksmo, metu, skirtingai, nei ankstesnių apklausų metu, nukentėjusysis nurodė kitokias įvykio aplinkybes. Pirmiausia šios apklausos metu nurodė, kad įvykio metu nesuprato, kodėl paskui jį važiavo džipas, kodėl jį persekiojo. Tuo tarpu ankstesnių apklausų metu minėjo, kad jau vairuodamas automobilį suprato, kad dėl jo nesaugaus manevravimo, jis sukliudė kitai transporto priemonei jį aplenkti. Be to, šios apklausos metu M. K. nurodė, kad M. I. jam šaukė gultis, tuo tarpu apklaustas prieš tai nurodė, kad tik sakė, bet nešaukė gultis ant žemės. Taip pat šios apklausos metu M. K. nurodė visai naują, anksčiau neminėtą aplinkybę, kad nuteistasis viską užfiksavo vaizdo registratoriumi. Nors pirmosios apklausos metu nurodė, kad automobilį pasuko į kairę dėl to, kad suskambo jo telefonas, šios apklausos metu nurodė kitą priežastį – dėl kavos puodelio perdavimo draugei. Nukentėjusysis, būdamas nenuoseklus, taip pat pakeitė savo parodymus teigdamas, kad M. I. liepė jam važiuoti į policiją, kad fotografavo tik vairuotojo pažymėjimą ir, kad jis sakė M. I., jog yra policijos studentas. Tuo tarpu iš ankstesnių apklausų matyti, kad nukentėjusysis nieko apie minėtas aplinkybes neužsiminė, kaip ir nenurodė, kad be vairuotojo pažymėjimo M. I. fotografavo ir jo automobilio valstybinius numerius. Skirtingai, nei ankstesnės apklausos metu, šioje apklausoje M. K. nurodė, kad „vyriškis aprimo, paprašė mano vairuotojo pažymėjimo, kurį nusifotografavo ir nuvažiavo“. Šiais parodymais nukentėjusysis paneigė pirminius parodymus, kad jam buvo įremtas ginklas į šoną reikalaujant parodyti vairuotojo pažymėjimą. Visų šių prieštaravimų M. K. parodymuose nesistengė šalinti nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei pirmosios instancijos teismas. Abejotinai skamba ir M. K. parodymai, pasak kurių „vyriškis privedęs prie savo automobilio liepė su juo važiuoti į policiją, tačiau jo automobiliu nesutikau važiuoti pasakydamas, kad važiuosiu su savo automobiliu“. Iš šio teiginio galima manyti, kad bendravimas su M. I. nebuvo agresyvus. Priešingu atveju BMW automobilio vairuotojas M. K. paprasčiausiai būtų neturėjęs galimybės pasirinkti, su kuriuo automobiliu važiuoti, jeigu jam tikrai buvo grasinama ginklu. Abejonių kelia ir tai, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje nukentėjusysis leido suprasti, kad jam buvo grasinta nužudyti. Daugiau, nei keista, yra tai, kad asmuo, manydamas, kad jam grasinama nužudyti, jis, kaip niekur nieko sutinka į policiją važiuoti ne M. I., o savo automobiliu, nes nenori palikti savo merginos vienos. Tai, kad nukentėjusysis davė nenuoširdžius parodymus, patvirtina ir vėlesni šio asmens parodymai, kad M. I. liepus atsiklaupti, M. K. atsisakė tai daryti, kad neišsiteptų kelnių. Grasinimo nužudyti akivaizdoje bet kuris asmuo ne tik kad atsiklauptų, bet ir atsigultų, nepaisydamas drabužių išsipurvinimo fakto.Pasak gynėjo, nenuoseklūs, lyginant su ankstesniais, yra ir M. K. 2016 m. vasario 15 d. teismo posėdyje duoti parodymai. Jei ikiteisminio tyrimo metu M. K. pirmiausiai nurodė, kad automobilio vairą pasuko dėl suskambusio telefono, tai vėliau paaiškino, kad tai padarė dėl kavos puodelio. Tuo tarpu teisme M. K. šias dvi aplinkybes sujungė, išvengdamas parodymų prieštaringumo. Tik teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad esą jis vos neatsitrenkė į M. I. automobilį, nors ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nenurodė. Tik teisme nukentėjusysis nurodė, kad, išlipęs iš automobilio, jis uždavė klausimą M. I., kai ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nenurodė. Dėl aplinkybės apie vairuotojo pažymėjimo pateikimą M. I. nukentėjusysis kaitalioja savo parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prieš prašydamas pažymėjimo jam įrėmė pistoletą į šoną ir tik tuomet nukentėjusysis davė pažymėjimą. Tuo tarpu teisme nurodė, kad tik jam atsisakius pateikti pažymėjimą, M. I. įrėmė ginklą jam į šoną. Svarbu ir tai, kad dėl šios aplinkybės nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu yra pasakęs ir tai, kad M. I. aprimo ir paprašė vairuotojo pažymėjimo. Iš šių parodymų visumos matyti, kad nėra pašalinta abejonė dėl to, ar prieš pateikiant vairuotojo pažymėjimą M. K. buvo įremtas ginklas į šoną. M. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad M. I. automobilis buvo pastatytas 45-50 metrų atstumu, tačiau tokie parodymai yra nelogiški, kadangi vėliau jis nurodė, kad I. I. prie jo pribėgo. Kyla klausimas, kam M. I. bėgti iki nukentėjusiojo, jeigu jų abiejų automobiliai buvo pusmetrio atstumu vienas nuo kito. M. K. teisme duoti parodymai neatitinka ir ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje duotiems parodymams, kad, pavyzdžiui „M. K. nurodė vietą gatvėje, kurioje apsisukinėjo bei paaiškino, kad jam apsisukinėjant privažiavo visureigis automobilis, kuris sustojo apie 1-2 m atstumu nuo jo automobilio“. Šių duomenų visuma paneigia M. K. parodymų, kaip teigiama skundžiamame nuosprendyje, nuoseklumą, nes nukentėjusysis viso proceso metu itin nenuosekliai bei prieštaringai nurodo įvykio detales.Skunde atkreipiamas dėmesys ir į liudytojos E. K. parodymų nenuoseklumą. Pasak advokato, vertinant tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, jie tarpusavyje itin skiriasi, yra nenuoseklūs. Nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas yra neteisus teigdamas, kad tiek M. K., tiek E. K. parodymai yra nuoseklūs. Advokato nuomone, šie parodymai yra klaidingi. Tiek M. K., tiek ir E. K. parodymai skiriasi dėl priežasties, kodėl M. K., vairuodamas automobilį, jį suktelėjo į kairę pusę. Čia esama kelių versijų – tiek dėl mobilaus telefono suskambėjimo, tiek ir dėl kavos puodelio perdavimo. Parodymai skiriasi ir dėl to, koks buvo atstumas tarp sustojusių automobilių, kas pirmas išlipo iš automobilių – M. K. ar M. I. – kokius žodžius sakė M. I. M. K., kada buvo įremtas pistoletas nukentėjusiajam į galvą. Skiriasi ir tai, kad vienas teigia, jog buvo liepta gultis ant žemės, kitas teigia, kad buvo liepta klauptis, skiriasi ir vairuotojo pažymėjimo davimo M. I. aplinkybės. Rimtas abejones kelia ir tai, kad tiek M. K., tiek E. K. parodymai, kurie yra itin skirtingi ikiteisminio tyrimo metu, vis tik teisme jau tampa beveik daugmaž vienas kitą papildantys. Gynėjo nuomone, taip yra todėl, kad tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja, būdami pora, tarpusavyje galėjo aptarti įvykių seką ir atitinkamai duoti parodymus teisme. Šiuos asmenis sieja artimas bendravimas, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsargiai vertinti abiejų asmenų parodymų patikimumą. Šiuo atveju teismas nebuvo pakankamai apdairus ir nevertino kritiškai minėtų asmenų parodymų, kaip galimai nepatikimų. Abejonių kelia ir paties M. K., kaip teisės ir policijos veiklos mokslus studijuojančio asmens, elgesys iš karto po įvykio. Keista, kad atitinkamą profesinį pasirengimą jau turintis asmuo po įvykio iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Nors ir nurodo, kad tą patį vakarą vyko į policiją, tačiau dėl neaiškių priežasčių nebuvo apklaustas, ši versija yra neįtikinama. Be to, pranešti apie įvykį buvo galima bendruoju pagalbos telefonu. Nukentėjusiojo pasirinkimas kreiptis į teisėsaugos institucijas tik kitos dienos, t. y. šeštadienio, vakare rodo, kad visos įvykio aplinkybės buvo įvertintos ir aptartos prieš tai. Nukentėjusiojo M. K. parodymai apie tai, kodėl jis atsisakė kartu važiuoti į policiją M. I. automobiliu, kodėl atsisakė klauptis, yra visiškai nelogiški jau vien gyvenimiškai. Kiekvienas asmuo, rūpindamasis savo saugumu, greičiausiai padarys viską, ką nurodo daryti grasinimus ginklu išsakantis asmuo. Apeliacinės instancijos teismas turi vertinti, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra grindžiamas abejotinais duomenimis, o būtent kaltinimo liudytojų nenuosekliais parodymais. Nuosprendis yra nepagrįstas arba grindžiamas dviprasmiškais, prieštaringais duomenimis, prielaidomis dėl M. I. veiksmų ir elgesio. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo turi būti traktuojamos jo naudai, todėl M. I. šiuo atveju turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.Pasak nuteistojo gynėjo, pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė ir netikėjo gynybos liudytojo M. R. parodymais. Anot teismo, šio liudytojo parodymai labai prieštaringi. Teismas be pagrindo mano, kad šio liudytojo parodymų prieštaravimai kitai bylos medžiagai, šio liudytojo suradimo jau prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui aplinkybės, duoda pakankamą pagrindą teismui netikėti M. R. parodymais ir jais nesiremti. Pirmosios instancijos teismas neturėjo atmesti šio liudytojo parodymų, kurie, sprendžiant iš to, kokiu atstumu jis stebėjo M. K. ir M. I., kad įvykio metu buvo tamsu, švietė automobilių žibintai, M. I. buvo nugara nusisukęs nuo liudytojo, yra nuoseklūs bei atitinkantys M. I. poziciją. Anot liudytojo, nebuvo jokio pakelto tono, asmenys kalbėjosi normaliai, apžiūrėjo transporto priemonę, nebuvo jokio kontakto ir pan. Taigi, šie parodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, kadangi liudytojas nematė viso įvykio, tačiau tiek, kiek galėjo matyti, nepastebėjo to, ką bando parodyti M. K. ir liudytoja E. K.. Tai, kad šis asmuo buvo surastas tik bylą nagrinėjant teisme ir paties nuteistojo iniciatyva, nedaro liudytojo parodymų mažiau patikimų ar abejotinų. Pagal konflikto situaciją liudytojo užfiksuotos aplinkybės patvirtina M. I. gynybinę versiją.Pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai vertino M. I. duotus parodymus, kaip nenuoseklius. Teisminio nagrinėjimo metu M. I. įvykio aplinkybes nurodė panašiai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Papildomai paaiškino, kad panaudojo turimą pistoletą psichologiniam bauginimui, kadangi M. K. ganėtinai sparčiai ėjo link M. I., o šis nebuvo tikras, ar kas nors dar yra BMW automobilyje su tamsintais stiklais. Tuo metu, kai pistoletas buvo nukreiptas į M. K., šis pritūpė, kas reiškia, kad nukentėjusysis išsigando. Teismas be jokio pagrindo nepatikėjo M. I. parodymais, kurie dėl esminių aplinkybių buvo iš esmės tapatūs. Baudžiamojo proceso eigoje M. I. parodymai pasipildydavo naujomis aplinkybėmis, tačiau tai yra natūralus asmens parodymų formavimosi procesas. M. I. dėl įvykio buvo apklaustas keturis kartus, vieną iš jų apklaustas kaip liudytojas. Jo, kaip liudytojo ir kaip atsakomybėn traukiamo asmens, parodymai dėl esminių aplinkybių sutapo.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Teismas, pripažindamas nusikalstamą veiką įrodyta, iš esmės rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, paviršutiniškai analizavo nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, nesiaiškino jų prieštaravimų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. Teismas atsietai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertino M. I. elgesio motyvus ir prasmingumą. Atmesdamas M. I. parodymus, o tikėdamas tik tarpusavyje prieštaringais M. K. bei E. K. parodymais, teismas negalėjo suprasti, kodėl nuteistasis atliko atitinkamus veiksmus. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje, kurioje vairuotojas, kuris ką tik išvengė realaus avarinio įvykio, būdamas susijaudinęs bei stresinėje būsenoje, imasi įvairiausių priemonių siekiant užfiksuoti avarinę situaciją sudariusios transporto priemonės duomenis. M. I. taip ir pasielgė. Teismas šiuo atveju ganėtinai klaidingai aiškina susidariusią faktinę situaciją, jai primesdamas tam tikro standartinio elgesio modelį. Kartu teismas, pateisindamas M. K. parodymų nenuoseklumą, vis tik pernelyg griežtas tampa M. I. atžvilgiu. Teismas nekelia klausimo, kodėl M. K., studijuodamas policijos mokslus, į teisėsaugos institucijas kreipėsi tik kitos dienos vakare, kartu kritikuodamas M. I., kad šis, ketindamas apie įvykį pranešti policijai, to nepadarė. Nepagrįstai teismas nurodė, kad netikti M. I. parodymais, jog ginklą jis išsitraukė dėl to, kad jautė grėsmę. Teismas nesigilino į tai, kad bendras situacijos vaizdas rodo, jog abi konflikto pusės buvo susijaudinusios. Atitinkamai M. I. nebuvo tikras, kiek dar asmenų sėdi BMW automobilyje, kurio galiniai stiklai buvo tamsinti. Tai, kad M. I. pasiėmė pistoletą, rodo šio asmens atsargumą. Taigi, pateikta teismo motyvacija, kad M. I. elgėsi pernelyg neapgalvotai esant mažareikšmei priežasčiai, yra nelogiška ir prieštaraujanti byloje surinktiems duomenims. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pademonstravo išskirtinį palankumą nukentėjusiajam ir jo pateiktam situacijos apibūdinimui, ir tokią išvadą pagrindžia teismo nuosprendyje dėstomi argumentai. Iš teismo teiginių galima susidaryti vaizdą, kad tai, jog M. I. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, tai yra jo parodymų prieštaringumas, o tai, kad skiriasi tiek M. K., tiek E. K. parodymai, tai ne prieštaringumas, nes šie žmonės buvo susijaudinę, išsigandę ir pan. Darytina išvada, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 4 dalies, 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, nepagrįstai konstatavo, kad M. I. elgesys vertintinas kaip nusikalstama veika. Šiuo atveju M. I. veiksmuose, kurie buvo sąlygoti nerūpestingo ir neapdairaus M. K. vairavimo, negali būti įžūlaus elgesio požymių, kaip tvirtinama nuosprendyje. M. I., būdamas pareigingas vairuotojas, netoleruojantis chuliganiško vairavimo, siekė nustatyti ir užfiksuoti galimai Kelių eismo taisykles šiurkščiai pažeidusį asmenį. Tamsus paros metas, M. K. spartus artėjimas prie M. I. automobilio, lėmė atitinkamus šio veiksmus (išsitraukė ginklą), kuriuos pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė nusikalstamais. M. I. veiksmai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį galėtų būti vertinami tik tuo atveju, jeigu iš bylos aplinkybių visumos būtų galima daryti vienareikšmę išvadą, kad M. I., aiškiai suvokdamas, kad nesaugus M. K. manevravimas automobiliu yra laikytinas menkaverte priežastimi, galėdamas išvengti tam tikrų veiksmų, vis tik siekė ignoruoti visuomenės rimtį bei tvarką, demonstruoti įžūlų elgesį, aiškiai save priešpastatyti prieš visuomeninės rimtį. Tokių M. I. veiksmų požymių šioje byloje nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai M. I. veiksmuose nustatė tiesioginės neapibrėžtos tyčios požymius. Gynėjo įsitikinimu, tiek valiniai, tiek intelektualiniai M. I. kaltės, kaip psichinio santykio, kriterijai leidžia teigti, kad šis žmogus situacijos visumą suvokė kaip pavojingo vairavimo, sukėlusio avarinę situaciją, pasekmes. Šis asmuo, siekdamas užkirsti kelią tokiam netinkamam vairavimui, pasirinkdamas būtent tokį elgesio modelį, koks yra nustatytas M. I. parodymais, siekė ne pažeisti viešąją tvarką, o sulaikyti teisės pažeidėją ir, jį identifikavus, spręsti klausimą dėl pranešimo apie tai policijos pareigūnams. Net ir tuo atveju, jei teismas manys, kad M. I. veiksmuose yra neteisėtumo požymių, privalu vertinti, ar M. I. veiksmų pavojingumas siekia baudžiamojo įstatymo reguliuojamų santykių lygį. Pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus ir, nagrinėdamas bylą, turėjo vertinti, ar M. I. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tačiau to nebuvo padaryta. Iš bylos duomenų matyti, kad M. I. veiksmų negalima vertinti, kaip intensyvių, ilgai trukusių ar atliktų tokioje vietoje, kurioje, atsižvelgiant į paros laiką, yra ar realiai gali būti žmonių. Tai, kad tam tikrus įvykio fragmentus matė ir liudytoja E. K., neturėtų būti laikoma pakankama priežastimi daryti išvadą, kad šio asmens buvimas lėmė viešosios tvarkos pažeidimo kriminalizavimą. Jei ir laikyti M. I. veiksmus, kaip prieštaraujančius įstatymams, tai šie veiksmai gali užtraukti teisinę atsakomybę tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 147 straipsnį.Skunde nurodoma ir tai, kad nuosprendyje netinkamai ir deklaratyviai išspręstas neturtinės žalos klausimas. Teismas nuosprendyje tik perrašė M. K. ieškinyje išdėstytus teiginius dėl neturtinės žalos fakto ir dydžio, tačiau, priteisdamas nurodytą sumą, neatskleidė, kokie bylos duomenys leidžia teigti, kad nukentėjusiajam apskritai buvo padaryta neturtinė žala. Nors ieškinyje nurodoma, kokias pasekmes patyrė nukentėjusysis, tačiau visi ieškinyje išdėstyti teiginiai nėra paremti jokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl ieškininių reikalavimų, turėjo vertinti ir paties M. K. neatsargų vairavimą, sukėlusį avarinę situaciją, tamsų paros laiką, tai, kad M. K. yra būsimas policijos pareigūnas, atitinkamai turintis profesinių žinių ir įgūdžių kaip apginti save ir aplinkinius. Todėl tokie teiginiai, kad nukentėjusysis bijo būti vienas viešose vietose, nuolat lydi baimė ir kita, yra niekuo nepagrįsti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis M. I. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti ir M. I. išteisinti. Prokurorė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistojo M. I. gynėjo advokato R. Jurkos apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nuosprendyje padarytas išvada dėl M. I. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, turėję įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad paminėtų BPK reikalavimų, priešingai, negu skunde tvirtina nuteistojo gynėjas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė, BPK normas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo M. I. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais sprendžiant dėl M. I. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad M. I. dėl menkavertės priežasties (jam važiuojant automobiliu sutrukdė aplenkti M. K. vairuojamas automobilis) tyčia prikibo prie M. K., jį persekiojo, kol abu sustojo, M. K. išlipus iš automobilio, vartojo jo atžvilgiu žeminančius, įžeidžiančius žodžius („snarglys“, „asilas“, „debilas“), išsitraukė ginklą, įrėmė jam į galvą, liepė gultis ant žemės, sugriebė už drabužių, jį tąsė, tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokie M. I. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti, kaip įžūlūs ir pagrįstai kvalifikuoti kaip atitinkantys BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nors nuteistojo gynėjas su M. I. veiksmų, kaip viešosios tvarkos pažeidimo, kvalifikavimu nesutinka, tačiau skunde, išskyrus savo subjektyvų byloje surinktų įrodymų vertinimą, jokių įtikinamų argumentų ar objektyvių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, nenurodo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl M. I. kaltės bandoma paneigti tariamu nukentėjusiojo M. K., liudytojos E. K. parodymų nenuoseklumu ir prieštaringumu tvirtinant, kad teismas nepagrįstai šių asmenų parodymus laikė patikimu ir objektyviu įrodymų šaltiniu, o M. I. ir M. R. parodymus, kurie, pasak gynėjo, viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir logiški, atmetė, kaip nepatikimus. Nukentėjusiojo M. K. ir liudytojos E. K. parodymai viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių (kad M. I. persekiojo M. K. vairuojamą automobilį, nukentėjusįjį tąsė už rūbų, buvo išsitraukęs ir įrėmęs nukentėjusiajam į galvą ginklą, vadino jį įžeidžiančiais, žeminančiais žodžiais, agresyviai elgėsi) buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Tai, kad dėl kai kurių neesminių aplinkybių (vairuodamas laikė rankoje kavą ar mobiliojo ryšio telefoną, atstumas tarp sustojusių automobilių, M. I. priėjo ar pribėgo ir kt.) M. K. ir E. K. parodymai apklausų metu skyrėsi, kad apklausų metu jie savo ankstesnius paaiškinimus papildė naujomis aplinkybėmis, nėra pagrindas jų parodymus laikyti prieštaringais ar melagingais. Pažymima, kad pats gynėjas apeliaciniame skunde, kalbėdamas apie M. I. parodymų pildymą naujomis aplinkybėmis viso proceso metu, laiko tai natūraliu parodymų formavimosi procesu, tuo tarpu nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų papildymą naujomis aplinkybėmis vertina kaip akivaizdų parodymų melagingumą. Baudžiamajame procese visi bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais, vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles, nesuteikiant nei vienam įrodymui išskirtinės ar didesnės įrodomosios reikšmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų laikėsi ir byloje apklaustų asmenų paaiškinimus vertino ne pagal jų procesinį statusą byloje, o pagal jų nurodytų aplinkybių objektyvumą, neprieštaringumą, atitikimą ar neatitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad M. I. paaiškinimai, kad jis tik norėjo sulaikyti pažeidimą padariusį asmenį, apie jo pažeidimą pranešti policijai, jo baudžiamosios atsakomybės nešalina ir šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste nedaro jo veiksmų teisėtais. Atkreipiamas dėmesys, kad M. I., tvirtindamas, jog M. K. vairuojamą automobilį sekė tik todėl, kad norėjo užfiksuoti pažeidimo faktą ir jį padariusį asmenį, kad duomenis galėtų perduoti policijai, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nepateikė jokių įtikinamų ir logiškų paaiškinimų, kodėl pasivijęs M. K. automobilį, abiem automobiliams sustojus ir turint galimybę užfiksuoti pažeidėjo automobilio valstybinį numerį, jis to nepadarė, o išsitraukė ginklą, nukentėjusįjį tąsė už rūbų, vadino jį įžeidžiančiais, žeminančiais žodžiais, elgėsi agresyviai, buvo įrėmęs ginklą nukentėjusiajam į galvą. Šie M. I. atlikti veiksmai yra nustatyti teisminio bylos nagrinėjimo metu nepaneigtais nukentėjusiojo M. K. ir kartu su juo važiavusios keleivės liudytojos E. K. parodymais. Tuo tarpu M. I. versijos, kad jis ginklą išsitraukė tik dėl to, kad, reikalui esant, apsigintų, kad jokio fizinio kontakto su nukentėjusiuoju nebuvo, nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. R., nors ir nurodė, kad aiškiai matė, jog asmenys tik vaikščiojo aplink automobilius, kalbėjosi, tačiau jokio kontakto tarp jų nebuvo, jo paaiškinimų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė įrodymu, patvirtinančiu M. I. versiją ir nurodė aiškius tokio vertinimo motyvus. Priešingai, negu skunde teigia nuteistojo gynėjas, M. R. paaiškinimus pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ne dėl to, kad šis asmuo teisme liudijo pakviestas M. I., o dėl to, kad liudytojo nurodytos aplinkybės prieštaravo ne tik nukentėjusiojo ir liudytojos E. K., bet ir paties M. I. paaiškinimams. Esant nustatytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados dėl M. I. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra išsamiai argumentuotos ir pagrįstos, neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nors skunde teigiama, kad M. I. veiksmuose nėra nustatyti subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, o M. I. elgesys pateisinamas jo siekiu išaiškinti teisės pažeidėją ir apie jį informuoti policiją, su tokiu vertinimu nesutiktina. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstam veika gali būti padaroma tiek tiesioginės apibrėžtos, tiek tiesioginės neapibrėžtos tyčios forma. Esant šioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. nekonkretindamas, kokį poveikį visuomenei, nukentėjusiajam ir viešajai tvarkai turės jo atliekami veiksmai, tačiau be jokios abejonės suprasdamas, kad taip veikdamas pažeis viešąją tvarką ir nukentėjusiojo interesus. M. I., viešoje vietoje (kelyje ties gyvenamaisiais namais, kur patekimas nėra apribotas, įvykį matant liudytojai E. K., kuri nurodė dėl įvykio buvo išsigandusi, pasimetusi), be jokios pateisinamos svarios priežasties, elgėsi įžūliai (įrėmė nukentėjusiajam į galvą ginklą, tąsę jį už rūbų, išvadino žeminančiais, įžeidžiančiais žodžiais). BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti ir tai reiškia, kad joje aprašytos veikos konstatavimui šie subjektyvieji požymiai reikšmės neturi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-450/2010, 2K-386/2013 ir kt.). Taigi, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo pateiktos įvykio kelyje situacijos, kaip sukėlusios itin didelę grėsmę ir sąlygojusios jo tolesnius veiksmus, atitinkamą elgesį, nelaikė pateisinančia nuteistojo įžūlų elgesį ir jo viešoje vietoje atliktus veiksmus įvertino kaip atitinkančius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Priešingai, negu teigia nuteistojo gynėjas, šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste spręsti, kad M. I. veiksmai galėtų būti kvalifikuojami kaip administracinis teisės pažeidimas, už kurį atsakomybė numatytą ATPK 174 straipsnyje, nėra pagrindo, kadangi jau vien ta aplinkybė, jog buvo demonstruojamas ginklas, rodo didesnį veikos pavojingumą, paneigiantį administracinės atsakomybės, kaip švelnesnės atsakomybės rūšies, taikymo galimybę. Apeliaciniame skunde nesutikimas su apkaltinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis grindžiamas ir ikiteisminio tyrimo metu padarytais pažeidimais. Pasak gynėjo, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi M. K. nukentėjusiuoju buvo pripažintas dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Taip pat buvo pažeistos BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, kadangi M. I. buvo apklaustas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką įspėjus jį dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, t. y. ginčijamas M. I., kaip liudytojo, apklausos teisėtumas. Remiantis BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Nukentėjusiojo statusą fizinis asmuo įgyja esant faktiniam ir juridiniam pagrindams. Faktinis pagrindas – nusikalstama veika asmeniui padaryta fizinė, turtinė ar moralinė žala. Juridinis pagrindas – ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis dėl asmens pripažinimo nukentėjusiuoju. Asmens pripažinimas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo stadijoje yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro kompetencija. Nagrinėjamu atveju M. K. apklausus kaip liudytoją apie galimai padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, buvo pripažinta, kad yra faktinis pagrindas manyti, jog M. K. tiriamoje situacijoje patyrė žalos, todėl buvo priimtas nutarimas jį pripažinti nukentėjusiuoju, kad jis galėtų naudotis visomis BPK numatytomis teisėmis. Vien tai, kad pagal M. K. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas vėliau, negu M. K. pripažintas nukentėjusiuoju, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad M. K. pripažinimas nukentėjusiuoju buvo neteisėtas. Vertinant BPK įtvirtintą reglamentavimą, taip pat gynėjo nurodytas Generalinio prokuroro rekomendacijas (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. I-133 „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ pakeitimo) formaliai galima teigti, kad M. K. pripažinimas nukentėjusiuoju buvo atliktas nesilaikant nustatyto eiliškumo. Tačiau ši aplinkybė, kolegijos įsitikinimu, pati savaime nepaneigia M. K. pripažinimo nukentėjusiuoju teisėtumo iš esmės, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme pasitvirtino, jog M. K. nusikalstamais M. I. veiksmais buvo padaryta neturtinė žala. Nepagrįstais kolegija laiko gynėjo skundo argumentus, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi M. I. 2015 m. spalio 14 d. buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikaltimą įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, draudžiantis versti duoti parodymus prieš save. BPK 80 straipsnis nurodo atvejus, kada asmuo negali būti apklausiamas, kaip liudytojas ir šio draudimo išimtis. Vertinant nuteistojo gynėjo argumentus pažymima, kad M. I. 2015 m. spalio 14 d. apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, t. y. tikrinant M. K. pareiškime nurodytas aplinkybes, jokie įtarimai M. I. pateikti nebuvo. M. I. minėtame paaiškinime pateikė savo įvykių versiją ir jokių objektyvių duomenų, kad jis buvo verčiamas save apkalbėti, pripažinti ar nepripažinti tam tikras aplinkybes ar faktus, byloje nėra. Tokių aplinkybių skunde nenurodė ir apeliantas. Be to, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl M. I. kaltės grindė teisminio bylos nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, juos lygindamas su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, ir savo išvadas grindė ne išimtinai minėtu M. I. paaiškinimu, o byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl skundo argumentų, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nuslepiant tam tikras aplinkybes, t. y. tyrėja I. S. tarnybiniame pranešime nurodė, kad M. K. policijoje buvo apklaustas dar 2015 m. spalio 9 d., 23.20 val., tačiau jo apklausos protokolo nėra, kolegija pažymi, kad tyrėjos I. S. 2015 m. spalio 10 d. surašytame tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė, kad M. K. į policijos komisariatą buvo atvykęs 2015 m. spalio 9 d. naktį, jokių pagrįstų abejonių nekelia, šią aplinkybę nurodė ir pats K. K.. Iš tyrėjos I. S. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad M. K., atvykęs į policijos komisariatą, pranešė apie konfliktą su kitu vairuotoju, paaiškino aplinkybes ir tai iš esmės atitinka M. K. nurodytą aplinkybę, kad policijos komisariate, nesant tyrėjos, jis viską paaiškino budinčiam, kuris informaciją turėjo perduoti tyrėjai, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad teismui nebuvo pateikta visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, kad tyrėja buvo suinteresuota nurodyti neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, byloje nėra. Tokių duomenų, išskyrus niekuo nepagrįstas prielaidas, skunde nenurodė ir apeliantas. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti proceso pažeidimai ar tyrimas atliktas šališkai ir neobjektyviai. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su civilinio ieškinio priteisimu, tvirtinama, kad nukentėjusiajam padaryta žala nėra įrodyta. Nukentėjusysis M. K. pateikė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti 1000 Eur neturtinę žalą, padarytą neteisėtais M. I. veiksmais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs M. K. paaiškinimus, tai, kad nenustatyta, jog M. I. veiksmai būtų sukėlę ilgalaikes neigiamas pasekmes nukentėjusiajam, dėl kurių jam būtų tekę kreiptis į gydymo įstaigas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, taip pat įvertinęs nuteistosios turtinę padėtį, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pripažino, kad nukentėjusiojo pareikštas ieškinys neturtinei žalai atlyginti, šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, yra per didelis ir prašomą priteisti sumą pagrįstai sumažino iki 300 Eur. Priteista suma, kolegijos vertinimu, yra teisinga, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir nukentėjusiojo patirtiems neigiamiems išgyvenimas, neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Aplinkybių, kurioms esant priteistą sumą reikėtų dar labiau mažinti arba iš viso nepriteisti civilinio ieškinio, kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuojama, kad šioje baudžiamojoje byloje faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai įvertinti tiksliai laikantis BPK reikalavimų, teismo išvados dėl M. I. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, išsamiai argumentuotos ir pagrįstos, bausmė individualizuota tinkamai. Aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir leistų pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu, apeliantas skunde nenurodė. Todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. I. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.