- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-425-309/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00548-2014-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- A. Š.
- Nukentėjusysis
- P. A.
- Advokatai
- Neringa Grubliauskienė, Aušra Žukienė
- Kategorijos
1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.2.4.5.; 1.2.4.6.8.; 1.2.26.2.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.4.1.
NUOSPRENDIS
2015 m. gruodžio 10 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (P. A. sužalojimo epizodas) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (V. N. sumušimo epizodas) 9 (devyniems) mėnesiams laisvės atėmimo;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (smūgio sudavimo P. A. epizodas) 9 (devyniems) mėnesiams laisvės atėmimo.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (P. A. sužalojimo epizodas) ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nesunkaus sveikatos sutrikdymo epizodas) subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu ir dalinio sudėjimo būdu su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (V. N. sumušimo epizodas) ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (smūgio sudavimo P. A. epizodas) ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant A. Š. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Priteista iš A. Š. 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo P. A..
Priteista iš A. Š. 1 045,81 Eur (vienas tūkstantis keturiasdešimt penki eurai 81 euro centas) žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, viešoje vietoje, negerbdamas elementarių moralės normų, dėl menkavertės dingsties, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: sučiupo už kairės rankos ir permetė per save P. A., taip pat jį mesdamas per save tyčia vieną kartą keliu sudavė į smakrą, padarydamas P. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
A. Š. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sučiupo už kairės rankos ir permetė per save P. A., taip pat mesdamas per save P. A. jam vieną kartą keliu smūgiavo į smakrą, padarydamas kairio raktikaulio petinio galo išnirimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
A. Š. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 26 d., apie 00.15 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, viešoje vietoje, negerbdamas elementarių moralės normų, dėl menkavertės dingsties, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: du kartus ranka sudavė į veidą V. N., dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, po to V. N., gulinčiam ant žemės, ne mažiau 4 kartų spyrė į įvairias kūno vietas, padarydamas muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
A. Š. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 26 d. apie 00.30 val. (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, viešoje vietoje, negerbdamas elementarių moralės normų, dėl menkavertės dingsties, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: vieną kartą alkūne sudavė į dešinę veido pusę P. A., padarydamas nubrozdinimą ir kraujosruvą dešinės akies viršutiniame voke, tokiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo A. Š. gynėja advokatė N. Grubliauskienė prašo pakeisti Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį P. A. sužalojimo epizode pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, šioje dalyje priimant išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir perkvalifikuojant veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį; dalyje dėl V. N. epizodo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimant išteisinamąjį nuosprendį; dėl P. A. epizodo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimant išteisinamąjį nuosprendį.
Gynėja skunde nurodo, kad su Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria A. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (P. A. epizodas) bei BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (P. A. epizodas), taip pat pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (P. A. epizodas ir V. N. epizodas), nesutinka. Mano, kad teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo proceso įstatymą ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį, kuris turi būti panaikintinas. Taip pat gynėja mano, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Advokatė pažymi, kad byloje nustatyta, jog konfliktinė situacija tarp P. A. ir A. Š. įvyko miške, tamsiu paros metu, neapšviestoje vietoje ir nedalyvaujant konflikte jokiems kitiems asmenims, šio konflikto niekas nematė. Teigia, kad dėl šios aplinkybės nukentėjusiojo ir nuteistojo paaiškinimai yra prieštaringi. Teisme nagrinėjant bylą nukentėjusysis P. A. nurodė, kad jis ėjo ieškoti draugų, sutiko A. Š., kuris jį atsuko veidu į save, permetė per save, mesdamas vieną kartą susmūgiavo į smakrą ir dėl to prakirto lūpą. Pažymi, kad teismas A. Š. pripažino kaltu už tai, kad jis vieną kartą keliu sudavė į smakrą, t. y. nuteistasis pripažintas kaltu dėl veikos, kurios padarymu nukentėjusysis jo nekaltina. Be to, tai, kad buvo smūgis į smakrą ir buvo prakirsta lūpa, neįrodyta jokiais objektyviais įrodymais, o nukentėjusiojo A. A. medicininė apžiūra apskritai paneigia tokio smūgio ir dėl jo atsiradusio sužalojimo buvimą – specialisto apžiūros metu nustatyta, taip pat iš medicininių įrašų matyti, kad nukentėjusiajam yra padarytas kairio raktikaulio petinio galo išnirimas bei odos nubrozdinimas ir kraujosruva dešinės akies viršutinio voko srityje. Taigi iš karto po įvykio pristačius nukentėjusįjį į gydymo įstaigą sužalojimai smakro srityje ir nuo smūgio prakirsta lūpa net nebuvo užfiksuoti. Nuteistasis A. Š. neigia sudavęs smūgį į smakrą, ir šiai aplinkybei esant neįrodytai, teismas neturėjo pagrindo tikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis dėl sužalojimo į smakrą, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina. Be to, nuteistasis A. Š. nurodė, kad jis sėdėjo vienas prie pavėsinės, prie kurios tuo metu nieko nebuvo. Buvo tamsu. Atėjęs nukentėjusysis prie jo pristojo, siūlė išgerti. A. Š. atsisakius ir liepus prie jo nepristoti, liepė nuo jo eiti, tačiau nukentėjusysis nepaklausė, todėl norėdamas jį pasodinti ant žemės, nukentėjusįjį pervertė kartu su juo nugriūdamas. Gynėja pažymi, jog iš bylos matyti, kad nei vienas liudytojas konflikto nematė, negali nurodyti konflikto kilimo priežasčių, taigi teismas, vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, privalėjo visas abejones traktuoti nuteistojo naudai. Kaip matyti iš bylos duomenų, iki šio konflikto nuteistasis A. Š. su jokiais pasisėdėjime dalyvavusiais asmenimis nekonfliktavo, nerodė jokios agresijos, ar nepasitenkinimo, nieko neįžeidinėjo, nesielgė netinkamai ar įžūliai, iš nieko nesityčiojo, todėl jam pristoti prie nukentėjusiojo nebuvo jokio pagrindo. Tikėti nuteistojo A. Š. parodymais leidžia ir pirmiau nurodyta aplinkybė dėl nukentėjusiojo tariamo sužalojimo į smakrą, dėl ko jam buvo prakirsta lūpa, nors sužalojimas paakyje, t. y. veide, yra fiksuotas. Pasak nuteistojo gynėjos, akivaizdu, kad esant ir šiam sužalojimui, jis būtų užfiksuotas medicininiuose dokumentuose, o jų nebuvimas leidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais, juo labiau, kad jis neneigia buvęs apsvaigęs nuo alkoholio. Tai, kad po pirmojo konflikto buvo sužalota P. A. lūpa, kad ji kraujavo (P. A. nurodo ją buvus prakirsta, todėl kraujavimas neišvengiamas), nenurodė nei vienas liudytojas. Šios aplinkybės, advokatės N. Grubliauskienės įsitikinimu, leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo. Pažymi, kad nukentėjusysis nebuvo nuoseklus aiškindamas ir antrojo epizodo aplinkybes. Gynėjos vertinimu, minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko konfliktinė situacija, kuri vertintina kaip asmeninis tarpusavio konfliktas, kuris nesutrikdė viešosios tvarkos, nesutrikdė rimties – konfliktas vyko atokiai, niekam nematant. Be to, A. Š. neturėjo jokio pagrindo kelti konfliktą, neketino prieš susirinkusius demonstruoti nepagarbos ar įžūliai elgtis. Apeliantės manymu, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad teismas nepagrįstai šiame epizode pripažino nuteistąjį A. Š. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl jis šioje dalyje turi būti išteisintas. Kadangi A. Š. asmeninio konflikto metu neneigia sužalojęs P. A., todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau jo veika iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto turi būti perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį, nes ši veika buvo padaryta ne iš chuliganiškų paskatų, o asmeninio konflikto metu.
Apeliantės teigimu, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistojo A. Š. kaltė V. N. epizode yra įrodinėjama tik nukentėjusiojo parodymais bei liudytojo P. Z. parodymais, nors, kaip nurodyta nuosprendžio motyvuose, jis nurodė, kad nematė, kas mušė V. N., tačiau matė, kad šalia buvo A. Š. ir G. E.. Be to, teismas nurodė, kad V. N. parodymus patvirtina liudytojos G. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Su tokiais nuosprendžio motyvais gynėja nurodo nesutinkanti. Teigia, kad šie motyvai nepagrįsti, paremti įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje.
Nuteistojo A. Š. gynėja pažymi, kad nuteistasis A. Š. neigė mušęs V. N., nurodydamas, kad su juo nekonfliktavo. Teismo posėdyje apklausiamas V. N. parodė, kad po to, kai jis sužinojo, jog buvo sumuštas P. A., jis su P. Z. ėjo ieškoti A. Š.. Priėjus prie A. Š., pastarasis neva 2 kartus sudavė jam (V. N.) į veidą, o jam nugriuvus, spardė į nugarą, šonus. V. N. nurodė, kad konflikto vietoje buvo tamsu, ar buvo pašalinių asmenų, nežino. Iš bylos duomenų matyti, kad V. N. po įvykio buvo nustatytas 1,52 promilės girtumas. Nors V. N. nurodė, kad buvo sudaužytas jo telefonas, pareikšto civilinio ieškinio jis atsisakė, nenurodydamas motyvų. Kaip jau minėta, teismas šią nuosprendžio dalį grindė liudytojo P. Z. parodymais. Teismo nuosprendyje nurodyti liudytojo parodymai neatitinka tikrovės, teisminio nagrinėjimo metu šis liudytojas tokių aplinkybių nenurodė, ir tai leidžia teigti, kad teismas nebuvo objektyvus, o liudytojo parodymus iškraipė. Be to, liudytojas P. Z. parodė, kad V. N. buvo sumuštas pirmiau negu P. A. (o tai neatitinka tikrovės), nurodė, kad jie stovėjo trise (V. N., A. Š. ir G. E.), jie mušė dviese, mušė ir G. E., tačiau nurodė, kad tiksliai tų smūgių nematė, nepamena, ką darė A. Š. V. N. atžvilgiu, nurodė, kad žiūrėjo į P. A.. Taigi, akivaizdu, kad ši nuosprendžio dalis įrodinėjama priešingais nukentėjusiojo V. N. ir A. Š. parodymais. Priešingai nei teismas, apeliantė nurodo mananti, kad vien specialisto išvada nėra pagrindas teigti, jog sužalojimus V. N. padarė A. Š., nes, jei tikėti nukentėjusiuoju, jam kojomis buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas (nugarą, šonus), tačiau, kaip matyti iš specialisto išvados, jokių išorinių sužalojimų ant kūno nerasta. Išvadoje nurodyta aplinkybė, kad „apčiuopiant skausmingas juosmuo stuburo srityje“, yra subjektyvus nukentėjusiojo nurodytas sužalojimas, kuris mediciniškai nefiksuojamas. Pasak gynėjos, nekyla abejonių, kad suduodant ne vieną smūgį kojomis (su avalyne), būtų akivaizdūs kūno sužalojimo pėdsakai (kraujosruvos, nubrozdinimai, juo labiau, kad veiksmas vyko vasaros laiku, kai vilkima plonais drabužiais). Taipogi atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja S. V. nurodė, kad V. N. prie jos priekabiavo, jis buvo girtas ir norėjo jai suduoti į veidą, bet jį P. Z. patraukė, po to V. N. jai vėl pasiūlė į dantis. Apeliantės nuomone, nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis V. N., būdamas girtas, elgėsi įžūliai, agresyviai ir dėl to konflikto metu galimai nukentėjo, tačiau kada įvyko konfliktas, kas buvo šio konflikto dalyviai byloje nenustatyta, juo labiau, kad nei vienas liudytojas nenurodė, kad matė kokius nors sužalojimus ant V. N. veido ar kitų kūno vietų. Atkreipia dėmesį į tai, kad jokie byloje esantys įrodymai nepaneigė nuteistojo A. Š. nurodytų aplinkybių, jog jis su V. N. nekonfliktavo ir jo nesužalojo, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis A. Š. siekė įžūliais veiksmais demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, kad tai darė tyčia, siekdamas sutrikdyti visuomenės rimtą ir tvarką, todėl teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino nuteistojo naudai. Esant tokioms aplinkybėms, šioje dalyje nuosprendis taip pat naikintinas kaip nepagrįstas.
Be to, apeliantės manymu, minėta nuosprendžio dalis nepagrįsta ir todėl, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymi, kad teismas šiame epizode nuteistojo A. Š. kaltę įrodinėjo liudytojos G. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ši liudytoja teisminio nagrinėjimo metu apklausta nebuvo, bylos nagrinėjimo metu nebuvo pagarsinti jos parodymai. Dėl to daro išvadą, kad minėtos liudytojos parodymai teismo posėdyje išnagrinėti nebuvo. Kartu atkreipia dėmesį, kad, nors teismui buvo pateikti duomenys, jog G. J. liepos pabaigoje planuoja grįžti į Lietuvą, teismas nuteistojo gynėjos prašymo šią liudytoją kviesti į teisiamąjį posėdį jos grįžimo į Lietuvą laikotarpiu netenkino. Kadangi G. J. teisiamajame posėdyje nebuvo apklausta, jos parodymai nebuvo pagarsinti, nuteistasis ir jo gynėja neturėjo galimybės užduoti minėtai liudytojai klausimų, advokatės N. Grubliauskienės teigimu, teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti liudytojos G. J. parodymais.
Gynėjos teigimu, byloje neginčijamai įrodyta, kad antroji konfliktinė situacija tarp P. A. ir A. Š. susiklostė nukentėjusiajam P. A. su draugais norint išsiaiškinti pirmojo konflikto aplinkybes. P. A. nurodė, kad P. Z. pakvietė A. Š. pasikalbėti, nors P. Z. šias aplinkybes paneigė. Tačiau tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai, tiek nuteistasis vieningai nurodė, kad iki šio konflikto A. Š. buvo atokiau ir nukentėjusysis su draugais jį pakvietė pasikalbėti. A. Š. priėjus, nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistojo nurodytos aplinkybės skiriasi. Nukentėjusysis nurodė, kad jis norėjo su A. Š. pasiaiškinti, kodėl pastarasis jam sužalojo ranką, teigia, kad priėjęs A. Š. nieko nesakęs jam sudavė į veidą. Nuteistasis nurodė, kad tuomet, kai jį pakvietė, jam priėjus, tiek nukentėjusysis, tiek jo draugai jam pradėjo sakyti necenzūrinius žodžius, jį stumdė, jam grasino, todėl jis (A. Š.) gindamasis sudavė P. A. į veidą. Liudytojai, nors ir nurodė, kad buvo šalia, negalėjo pasakyti, kokia kalba vyko tarp nukentėjusiojo P. A. ir A. Š., tačiau pripažino, kad nukentėjusysis P. A. ieškojo A. Š., kad su juo išsiaiškintų pirmojo konflikto aplinkybes. Tai, advokatės N. Grubliauskienės teigimu, reiškia, kad šis konfliktas buvo išprovokuotas nukentėjusiojo ir jo draugų, o A. Š., suduodamas smūgį P. A., gynėsi. Mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms akivaizdu, kad A. Š. turėjo pagrindą nerimauti dėl savo sveikatos – jis prie būrio jaunuolių priėjo vienas, pastarieji jį koneveikė necenzūriniais žodžiais, jį stumdė, todėl suduodamas smūgį nukentėjusiajam, kuris, pasak A. Š., net neužsiminė dėl sužalotos rankos, nebuvo jos pasirišęs, elgėsi agresyviai, A. Š. gynėsi. Šios aplinkybės, apeliantės teigimu, rodo, kad A. Š. veiksmuose nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes byloje nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis A. Š. siekė įžūliais veiksmais demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, tai darė tyčia, siekdamas sutrikdyti visuomenės rimtą ir tvarką. Nuteistojo gynėjos manymu, teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino nuteistojo naudai, todėl ši nuosprendžio dalis taip pat turi būti panaikinta kaip nepagrįsta.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, išdėstytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad Kelmės rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė A. Š. kaltės turinio (BK 15 straipsnis), neanalizavo nusikaltimo sudėties požymių, padarė esminių BPK pažeidimų, vertindamas įrodymus, priimdamas nuosprendį nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Atsikirtimais į nuteistojo A. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės apeliacinį skundą nukentėjusysis P. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nukentėjusysis nurodo, kad A. Š. lūpos jam neprakirto, jis (P. A.) pats įsikando į lūpą, kai A. Š. smūgiavo jam kojos keliu į veidą. Mano, kad A. Š. sužalojo jį iš chuliganiškų paskatų, norėdamas pademonstruoti prieš jį savo fizinius privalumus, nes panaudojo sportinį veiksmą, įvaldytą lankant sporto treniruotes. Tai buvo demonstratyvus A. Š. veiksmas, savęs iškėlimas aukščiau kitų. Jį (P. A.) sužalojus, jo draugai buvo šokiruoti, nebeteko noro linksmintis, vakarėlis buvo sutrikdytas. Taip pat nurodo, kad tarp jo ir A. Š. iki įvykio jokio konflikto nebuvo, jis niekada prie kitų žmonių nepriekabiauja, su niekuo nekonfliktuoja.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Dėl nuteistojo A. Š. veiksmų, atliktų prieš nukentėjusįjį P. A. 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., kvalifikavimo
Skundžiamu nuosprendžiu A. Š. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, viešoje vietoje, negerbdamas elementarių moralės normų, dėl menkavertės dingsties, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: sučiupo už kairės rankos ir permetė per save P. A., taip pat jį mesdamas per save tyčia vieną kartą keliu sudavė į smakrą, padarydamas P. A. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
A. Š. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sučiupo už kairės rankos ir permetė per save P. A., taip pat mesdamas per save P. A. jam vieną kartą keliu smūgiavo į smakrą, padarydamas kairio raktikaulio petinio galo išnirimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistojo A. Š. gynėja advokatė N. Grubliauskienė prašo A. Š. minėtame epizode pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, o jo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį.
BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – reiškia, kad veiką kaltininkas padarė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2014). Kartu pažymėtina, kad smurto panaudojimas net ir viešoje nebūtinai suponuoja chuliganiškus motyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-371-696/2015).
Kaip matyti iš nuteistojo A. Š. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad 2014 m. liepos 26 d. prie G. ežero buvo daug jaunimo, kartu buvo ir P. A., jie visi kartu sėdėjo, buvo prie laužo, jaunimas gėrė alkoholinius gėrimus, šventė išlaikę stojamuosius egzaminus. P. A. jis pirmiausia sutiko prie scenos, kur jis buvo kartu su kitais žmonėmis. Vėliau, kai jis (A. Š.) vienas buvo prie pavėsinės, prie jo priėjęs P. A. jį apsikabino ir pasiūlė išgerti. Nors jis P. A. pasakė, kad negers, pastarasis vis tiek prie jo lindo. Teisėjai perskaičius A. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai jis nurodė, kad jam nepatiko, kad P. A. prie jo kabinėjasi, todėl jis permetė P. A. per save, norėdamas jį pasodinti ant žemės, kad pastarasis prie jo nelįstų, A. Š. patvirtino, kad jo parodymai, kuriuos teisėja perskaitė, yra teisingi, tik jis nemokėjo tinkamai paaiškinti situacijos (2 t., 95–98 b. l.). Tai, kad jis P. A. permetė todėl, kad pastarasis prie jo lindo, t. y. bandė jį apsikabinti rankomis, nuteistasis A. Š. nurodė ir suvestas į akistatą su P. A. (1 t., 65-66 b. l.). Nukentėjusysis P. A., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, taip pat nurodė, kad A. Š. jis sutiko netoli pavėsinės, tačiau, priešingai nei A. Š., parodė, kad pastarasis jį permetė ant žemės be jokios priežasties, t. y. jam einant taku, A. Š. iš nugaros paėmė jam ranka už peties, atsisuko veidu į jį, čiupo už rankos, permetė, permesdamas smūgiavo vieną kartą į smakrą, dėl ko jis (P. A.) įsikando į lūpą, prarado koordinaciją, pargriuvo ir pajuto didžiulį skausmą kairės rankos peties srityje (2 t., 47–50 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad P. A. padaryti šie kūno sužalojimai: kairio raktikaulio petinio galo išnirimas, nubrozdinimas ir kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, šiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų trauminių poveikių kontaktuojant su bukais kietais daiktais ar paviršiais. Tikėtina, kad P. A. kairio raktikaulio petinio galo išnirimas galėjo būti padarytas kritiminės traumos metu, kairio peties sritimi atsitrenkiant į buką kietą paviršių. P. A. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes kairio raktikaulio išnirimas sutrikdo sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui (1 t. 13 b. l.). Iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų P. Z., S. Š., U. V., G. E., S. V. parodymų (2 t. 52–61 b. l.) akivaizdu, kad nė vienas iš jų nematė, kada, kurioje vietoje ir kokiomis aplinkybėmis P. A. buvo sužalota ranka, jie tik nurodė, kad P. A. jiems sakė, jog ranką jam sužalojo A. Š.. To, kad tuo metu įvykio vietoje būtų buvę kitų žmonių, nenurodė ir nuteistasis bei nukentėjusysis P. A.. Nuteistojo A. Š. parodymų, kad nukentėjusysis P. A. pats prie jo lindo, t. y. jį apsikabinęs siūlė gerti alkoholinius gėrimus, kiti byloje surinkti įrodymai nepaneigia. Minėtų nuteistojo parodymų nepaneigia ir liudytojos S. Š. parodymai, kad sėdint prie laužo P. A. prie A. Š. nebuvo priėjęs, niekam per prievartą gerti alaus nesiūlė (2 t., 54–56 b. l.). Be to, bylos duomenys liudija, kad pristačius nukentėjusįjį į ligoninę, jam buvo nustatytas 1,58 promilių girtumas (1 t., 13 b. l.), taigi, neatmetama, kad nukentėjusysis kai kurių įvykio aplinkybių tiksliai galėjo ir neprisiminti. Šiame bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).
Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. Š. nesunkiai sužalojo P. A. dėl chuliganiškų paskatų. Byloje nenustatyta, kad nusikalstamą veiką A. Š. būtų padaręs dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Teisėjų kolegijos nuomone, A. Š. neteisėtus veiksmus iššaukė pasipiktinimas nukentėjusiojo P. A. elgesiu – įkyrus pastarojo siūlymas gerti alkoholį, t. y. asmeninės paskatos. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad jokie kiti asmenys A. Š. veiksmų nematė, jie truko labai trumpai – permetęs P. A. ant žemės, A. Š. iš karto pasišalino, tąkart jokių neteisėtų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nebeatliko.
Taigi byloje esančiais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad A. Š. 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero, tyčia sučiupo už kairės rankos ir permetė per save P. A., taip P. A. mesdamas, jam vieną kartą keliu smūgiavo į smakrą, taip padarydamas P. A. kairio raktikaulio petinio galo išnirimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl to, t. y. nesant A. Š. veiksmuose BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytų šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių, A. Š. veiksmai perkvalifikuojami iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį.
Iš nukentėjusiojo P. A. parodymų matyti, kad jis nuosekliai teigė, jog A. Š., mesdamas jį per save, keliu vieną kartą smūgiavo jam į smakrą (2 t., 47–50 b. l.), tai, kad jam į galvos sritį buvo suduota du kartus, nurodė iš karto po įvykio surašytame protokole–pareiškime (1 t., 2 b. l.), taip pat 2014 m. rugsėjo 26 d. suvestas į akistatą su A. Š. (1 t., 65–66 b. l.). Taigi tenkinti nuteistojo gynėjos prašymą ir iš kaltinimo A. Š. šalinti teismo nustatytą aplinkybę, kad A. Š. vieną kartą smūgiavo P. A. keliu į smakrą, nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir advokatės N. Grubliauskienės argumentas, kad specialisto išvadoje nenurodyta, jog pristačius nukentėjusįjį į gydymo įstaigą jam būtų užfiksuoti sužalojimai smakro srityje, kad jam nuo smūgio būtų prakirsta lūpa. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad dėl jam suduoto smūgio į smakrą jis tik įsikando į lūpą, o ne kad lūpa buvo prakirsta, taigi akivaizdu, jog gydymo įstaigoje šis sužalojimas galėjo likti nepastebėtas, juolab, kad kitas sužalojimas – kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke – buvo akivaizdžiai matomas, be to, nukentėjusiajam didžiausią skausmą kėlė kairio raktikaulio petinio galo išnirimas, todėl nekyla abejonių, kad visas dėmesys buvo skiriamas minėtam sužalojimui pašalinti – P. A. buvo atliekama chirurginė operacija (kairio raktikaulio fiksacija) (1 t., 13 b. l.).
BK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Ta aplinkybė, kad veika padaryta viešojoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, ir kvalifikuoti padarytą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nors nusikaltimo padarymo motyvas neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, tačiau būtina nustatyti, kad veika (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai) sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai. Tačiau smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015).
Apylinkės teismas nuosprendžiu kvalifikuodamas A. Š. veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl veiksmų, atliktų prieš P. A. 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val.), visiškai nepasisakė dėl minėtame baudžiamojo kodekso straipsnyje numatytų padarinių buvimo, nepagrindė, kuo pasireiškė kilę padariniai. Teismas nurodė tik tai, kad „<...> pirmame P. A. sumušimo epizode viešosios tvarkos pažeidimas buvo susijęs su fizinio smurto panaudojimu iš chuliganiškų paskatų, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą <...>“. Kaip minėta, sveikatos sutrikdymas dar nereiškia viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, jo BK 284 straipsnio 1 dalis neapima. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad A. Š. veiksmais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Nei nukentėjusysis P. A., nei nuteistasis A. Š. nenurodė, kad tąkart įvykį būtų matę kiti žmonės ir tai jiems būtų sukėlę nepatogumų, jie būtų šokiruoti, išgąsdinti ar pažeminti, to nenurodė ir byloje apklausti liudytojai. Priešingai, iš bylos matyti, kad nė vienas kaip liudytojas byloje apklaustas asmuo nematė kokiomis aplinkybėmis A. Š. sugriebė P. A. už rankos, permetė jį per save, atlikdamas šį veiksmą, vieną kartą keliu sudavė pastarajam į smakrą. Taigi logiška, kad šie A. Š. veiksmai negalėjo sutrikdyti ir nesutrikdė visuomenės rimties ar tvarkos. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, o šiuo atveju būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinasis požymis – pavojingos veikos padariniai – nenustatytas, A. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl veikos 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val.) išteisinamas.
Priėmus sprendimą A. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, o jo veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, spręstinas bausmės nuteistajam paskyrimo už minėtos nusikalstamos veikos padarymą klausimas.
Skirdama bausmę A. Š. už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į tai, kad A. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, nusikalto būdamas anksčiau du kartus teistas (1 t., 77–80, 81–84 b. l.), yra baustas administracine tvarka (1 t., 85–87 b. l.), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.
Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. Š. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, negu BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis – laisvės atėmimą 1 metams.
Dėl A. Š. kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas
Nuteistojo A. Š. gynėja advokatė N. Grubliauskienė apeliaciniame skunde nurodė, kad A. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo atliekant veiksmus prieš V. N. ir P. A. yra nuteistas nepagrįstai ir prašė jį dėl abiejų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, išteisinti.
Valstybės nustatytas teisinis reguliavimas įtvirtina, kad visuomenės narių bendrabūvio tvarka, žmonių bendravimas viešose erdvėse turi būti grindžiamas kultūros tradicijomis, pagarbos, tolerancijos principais. Asmens saugumas, moralinių–kultūrinių tradicijų apsauga ir dvasinis komfortas viešajame gyvenime yra socialinė vertybė, kuri valstybės ne tik skatinama ir puoselėjama, bet ir ginama atitinkamais teisės aktais, o įstatymo numatytais atvejais baudžiamosios teisės priemonėmis.
BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Be to, kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015, 2K-198-942/2015).
Kaip matyti iš nukentėjusiojo V. N. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad tuomet, kai jam kartu su draugų kompanija būnant prie ežero, atėjęs P. Z. pasakė, jog sumuštas P. A., jam „išsukta“ ranka, jie ėjo A. Š. paklausti, kas įvyko, prie jo priėjęs ir pasakęs „ką tu čia mane ieškai mušti“ A. Š. sudavė jam (V. N.) porą kartų ranka į veidą, o kai jis nuo smūgių nugriuvo, jį spardė. Jam buvo suduoti smūgiai į nugarą, šonus, A. Š. taip pat sužalojo jam nosį. Po sumušimo jis iš karto išėjo į namus ir išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Pamena, kad kažkas jį pakėlė nuo žemės ir pasakė: „eik, nes tave užmuš“. Jis A. Š. nepuolė, matė, kad pastarasis buvo piktas, agresyvus. Tuo metu įvykio vietoje buvo daug žmonių, tarp jų ir jo pažįstami P. A., P. Z.. Iki tol tarp jo ir A. Š. konfliktų nebuvo, A. Š. jį sumušė be priežasties (2 t., 50–52 b. l.). Tai, kad 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val., (duomenys neskelbtini), prie G. ežero iš matymo pažįstamas A. Š. jam sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius į įvairias kūno vietas, nurodyta ir V. N. protokole–pareiškime (1 t., 1 b. l.). Suvestas į akistatą su A. Š. V. N. taip pat nurodė, kad A. Š. pirmiausia jam du kartus ranka sudavė į veidą, po to, jam nugriuvus, ne mažiau kaip keturis kartus įspyrė, iš viso sudavė jam ne mažiau kaip 6 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas (1 t., 62 b. l.). Nukentėjusiojo V. N. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtų parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. N. padaryta muštinė žaizda nosies nugarėlėje, šiam sužalojimui padaryti reikėjo vieno smūgio buku kietu daiktu į veidą, rastas kūno sužalojimas griuviminei traumai nebūdingas, jis galėjo būti padarytas įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. V. N. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialisto išvados aprašomoje dalyje taip pat nurodyta, kad iš (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus apskaitos kortelės matyti, jog V. N. skundėsi nosies žaizda, juosmens skausmu, pykinimu, apčiuopiant stebėtas skausmingas juosmuo stuburo srityje, suteikta radiologo konsultacija, diagnozė: nugaros sumušimas (1 t., 15 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms nuteistojo gynėjos teiginys, kad nukentėjusiojo juosmens skausmas yra „subjektyvus nukentėjusiojo nurodytas sužalojimas, kuris mediciniškai niekaip nefiksuojamas“, vertinamas kaip deklaratyvus, nesuprantamas ir atmetamas. Kartu pažymima, kad ne visi sužalojimai gali ir turi būti stebimi išoriškai.
Liudytojas P. Z. teisiamajame posėdyje nurodė matęs, kad buvo mušamas V. N., pastarąjį mušant šalia buvo A. Š. ir G. E. (2 t., 52–54 b. l.). Sutikti su advokatės N. Grubliauskienės teiginiu, kad teismas iškraipė liudytojo P. Z. parodymus, nėra pagrindo. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų minėto liudytojo parodymų matyti, kad jis iš tikrųjų nurodė, jog pirmiau buvo sumuštas V. N., o po to P. A. ir ši aplinkybė yra nustatyta byloje surinktų įrodymų visuma. Kaip jau minėta, pirmą kartą A. Š. neteisėtų veiksmų, atliktų prieš P. A., niekas nematė, taigi nurodydamas, kad matė, jog pirmas buvo sumuštas V. N., o po to – P. A., liudytojas P. Z. davė teisingus parodymus (juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai).
Liudytoja G. J., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė mačiusi, kaip gulintį ant žemės V. N. spardė G. E. pusbrolis (1 t., 49 b. l.).
Kaip teisingai skunde nurodė apeliantė, BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau pažymima, kad ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais liudytojų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, perskaityti rašytinius įrodymus, apžiūrėti daiktus. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Iš bylos matyti, kad apylinkės teismas 2015 m. balandžio 24 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nutarė į kitą posėdį kviesti liudytoją G. J. (2 t., 45–61 b. l.). Atsižvelgęs į tai, kad minėtai liudytojai siunčiami teismo šaukimai grįžta neįteikti ir siekdamas objektyviai išnagrinėti bylą, teismas 2015 m. balandžio 27 d. priėmė nutartį liudytoją G. J. į teisiamąjį posėdį 2015 m. birželio 23 d. atvesdinti (2 t., 67 b. l.). 2015 m. birželio 23 d. pirmosios instancijos teisme buvo gautas policijos pareigūno tarnybinis pranešimas, kad G. J. gyvena ir dirba Škotijoje, todėl ją atvesdinti į teismo posėdį nėra galimybės (2 t., 89 b. l.). Taigi akivaizdu, kad teismas išnaudojo visas galimybes apklausti liudytoją G. J. teisiamajame posėdyje, ir tik nepavykus tai padaryti, siekdamas nevilkinti bylos nagrinėjimo laukiant kol liudytoja grįš į Lietuvą, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė liudytojos G. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (2 t., 105 b. l.) ir šiais parodymais, spręsdamas A. Š. kaltės klausimą, rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Taigi neteisi apeliantė teigdama, kad teismas liudytojos G. J. parodymų teisiamajame posėdyje nepagarsino, jų neištyrė ir neturėjo pagrindo jais remtis priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.
Iš bylos matyti, kad įvykio vietoje buvo daug žmonių, liudytoja S. Š. nurodė, jog visi kalbėjo, kad įvyko muštynės, susimušė A. Š. su V. N. (2 t., 54–56 b. l.), nukentėjusysis V. N. paaiškino, kad po smūgio jam pargriuvus, jis dar buvo spardomas, po to kažkas jį pakėlė, pasakė „eik, nes tave užmuš“ ir jis, nesulaukęs vakarėlio pabaigos, išėjo į namus, dėl patirtų sužalojimų kvietėsi greitąją medicinos pagalbą, buvo nugabentas į ligoninę (2 t., 51–52 b. l.). Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. Š. viešoje vietoje du kartus ranka suduodamas į V. N., po to pastarajam nugriuvus, ne mažiau kaip keturis kartus spirdamas į įvairias kūno vietas, padarydamas muštinę žaizdą nosies nugarėlėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tai, kad nukentėjusysis V. N. atsisakė pareikšto ieškinio, taip pat liudytojos S. V. parodymai, kad V. N. prie jos kabinėjosi, A. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia.
Nuteistojo A. Š. kaltę vieną kartą tyčia sudavus alkūne nukentėjusiajam P. A. į veidą ir tokiais įžūliais veiksmais sutrikdžius visuomenės rimtį ir tvarką patvirtina, o gynėjos skundo teiginius, kad A. Š. P. A. į veidą sudavė gindamasis, nes tiek P. A., tiek jo draugai elgėsi agresyviai, jį stumdė, koneveikė necenzūriniais žodžiais paneigia byloje surinktų įrodymų visuma. Nukentėjusysis P. A. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2014 m. liepos 25 d. jam su draugais vakarojant prie G. ežero, po to, kai po sumušimo jis su draugais ėjo A. Š. paklausti, kodėl pastarasis taip pasielgė, A. Š., kažką sumurmėjęs, alkūne smogė jam į veidą, pataikydamas į akį. Dėl suduoto smūgio jis prarado koordinaciją ir nugriuvo. Kartu su juo buvę P. Z., U. V. ir S. Š. padėjo jam atsistoti, P. Z. ir S. Š. palydėjo jį į namus. Grįžus į namus, sesuo jį iš karto nuvežė į ligoninę, kur jam buvo atlikta operacija (2 t., 47–50 b. l.). Tai, kad jis A. Š. tik ramiai paklausė, kodėl pastarasis jį sužalojo ir tuomet A. Š. jam vieną kartą alkūne sudavė į veidą, P. A. nurodė ir akistatos su A. Š. metu (1 t. 65–66 b. l.). Liudytojas P. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis, būdamas prie G. ežero, išgirdo P. A. šauksmą ir pas jį atbėgęs pamatė, kad P. A. kažkas negerai su ranka. Matė, kaip P. A. paklausus A. Š., kodėl jis taip su juo pasielgė, A. Š. kažką įžūliai atsakęs trenkė P. A. alkūne į veido sritį. Nuo smūgio P. A. parkrito. Tuo metu aplink buvo daug žmonių, jis, U. V. ir S. Š. P. A. pakėlė, jis kartu su S. Š. palydėjo P. A. į namus (2 t., 52–54 b. l.). Liudytoja S. Š. parodė, kad ji matė, kaip P. A. ramiu balsu A. Š. paklausus, kodėl jis išnarino jam ranką, A. Š. piktai paklausė, kas yra, o kai P. A. jam dar kartą uždavė klausimą, kodėl jis išnarino ranką, A. Š. nieko nesakęs ranka trenkė P. A. į veidą. P. A. nugriuvus ant žemės, ji ir P. Z. jį pakėlė, palydėjo į manus (2 t., 54–56 b. l.). Liudytojas U. V. nurodė matęs, kaip P. A. ramiu balsu paklausus: „Kodėl tu man išnarinai petį?“, A. Š. trenkė alkūne į veidą. Jis, P. Z. ir S. Š. padėjo P. A. atsistoti, ir jis išvažiavo į namus (2 t., 56–57 b. l.). Liudytoja S. V. taip pat parodė mačiusi, kaip A. Š. smogė P. A. į veidą ir pastarasis pargriuvo ant žemės. Kad P. A. būtų kam nors sudavęs smūgius, ji nematė (2 t., 57–60 b. l.). Taigi, nė vienas iš minėtų liudytojų nenurodė, kad P. A. būtų elgęsis agresyviai, būtų provokavęs A. Š., priešingai, jie visi nurodė, kad P. A. ramiu tonu paklausė A. Š., kodėl pastarasis jam sužalojo ranką, o A. Š. po šio klausimo vieną kartą sudavė alkūne P. A. į veidą. Apeliantės skundo argumento, kad A. Š. P. A. draugai stumdė, koneveikė necenzūriniais žodžiais taip pat nepatvirtina jokie bylos duomenys, įskaitant ir liudytojo, A. Š. pusbrolio G. E. parodymus. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas G. E. teisiamajame posėdyje analogiškai kaip ir kiti liudytojai patvirtino, kad A. Š. vieną kartą smūgiavo P. A. į veidą. Be to, nors minėtas liudytojas parodė, kad P. A. „A. Š. ištarė negražius žodžius“, atsakydamas į advokatės N. Grubliauskienės klausimus jis paaiškino, jog iš tikrųjų negirdėjo, ką A. A. Š. ir P. A. kalbėjo, jis tik įsivaizduoja, kad „P. A. kažką negražiai kalbėjo ant A. Š.“ (2 t., 92–95 b. l.).
Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, Nr. 2K-72/2010, 2K-91/2010, 2K-136/2010, 2K-410/2011, 2K-447/2012, 2K-437/2013, 2K-397-895/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. Š. dėl menkavertės dingsties, t. y. dėl to, kad P. A. jo paklausė, kodėl A. Š. išnarino jam ranką, smogė P. A. į veidą, tuo metu įvykį stebėjo kiti vakaro dalyviai, P. Z., U. V. ir S. Š. puolė P. A. padėti, P. Z. ir S. Š. vedė P. A. į namus, o U. V. po P. A. sumušimo nebetęsė vakarėlio, iš karto išvažiavo į namus, į namus iš karto išėjo ir G. E., o P. Z., nors po kurio laiko ir grįžo prie ežero, tačiau nebevakarojo, greitai išėjo namo. Kaip jau minėta, visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, nutrauktas žmonėms skirtas renginys ir pan. Akivaizdu, kad nuteistasis A. Š. suvokė, jog prie ežero yra daug žmonių, jie vakaroja, švenčia, konflikte nedalyvauja ir jiems gali kilti nepatogumų. Padarinių atžvilgiu A. Š. tyčia buvo neapibrėžta, t. y. jis numanė, kad panaudodamas neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį P. A., pažeis viešąją tvarką bei žmonių rimtį, tačiau veikos padarinių nekonkretizavo. Šiuo atveju visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas pasireiškė tuo, kad buvo sutrukdytas poilsis kitiems asmenims, dėl nuteistojo elgesio aplinkiniai juto nerimą. Dėl to, kas paminėta, tenkinti A. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės prašymą ir A. Š. minėtame epizode pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. nuosprendžio dalį dėl A. Š. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (veika, atlikta prieš nukentėjusįjį P. A. 2014 m. liepos 26 d., apie 00.00 val.) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nuosprendžio dalį pakeisti – A. Š. veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnio 1 dalį, subendrinti iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę A. Š. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Kitas nuosprendžio dalis, tarp jų ir nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, palikti galioti.