Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas areštu 60 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Iš R. B. ir S. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 230,37 Lt už nukentėjusiojo K. G. gydymą.

Iš S. J. nukentėjusiajam K. G. priteista 1000 Lt neturtinės ir 114,37 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. nuteistas 60 parų areštu ir S. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. B. nuteistas už tai, kad susitaręs daryti nusikalstamą veiką, veikdamas bendrai su S. J., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2011 m. lapkričio 9 d apie 17.00 val. ties gyvenamojo namo, esančio Mažeikių m., (duomenys neskelbtini), antra laiptine, R. B. sudavus nukentėjusiajam K. G. ne mažiau 5 smūgių kumščiu į veidą, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, abu ne mažiau 30 kartų, tikslus suduotų smūgių skaičius nenustatytas, spyrė kojomis į įvairias kūno vietas padarydami nukentėjusiajam vieno šonkaulio krūtinės ląstos kairės puses nugariniame paviršiuje lūžį, veido dešinės pusės minkštųjų audinių sumušimą su audinių sutinimu, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, R. B. apieškojus nukentėjusiojo drabužių kišenes, ir iš kelnių kairės išorinės kišenes pagrobė 15 Lt, padarydami nukentėjusiajam 15 Lt turtinę žalą.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad K. G. ir jo sugyventinės R. Ž. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios akivaizdžiai skiriasi. K. G. visuose savo parodymuose teigia, kad automobiliu vakare iš kažkur grįžo, nuėjo į parduotuvę alaus, tada grįžinėjo namo ir buvo užpultas, po to grįžo namo, o R. Ž. teigė, jog ji vakare grįžo namo ir susitiko savo sugyventinį, išnešantį iš namų šiukšles, o maždaug po pusvalandžio jis jau grįžo sumuštas, pasakė, kad jį užpuolė, apie pinigus nieko neminėjo (27, 144, 145 b. l.). Apelianto nuomone, šie prieštaravimai įrodo, jog nukentėjusysis nuo pat pradžių gerai neprisiminė visų įvykio aplinkybių, nes įvykio metu buvo neblaivus, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl K. G. iš karto nesikreipė į policiją, nes nenorėjo, kad jį pamatytų neblaivų.

Taip pat skunde atkreipiamas dėmesys, kad iš byloje esančios specialisto išvados (38–39 b. l.) matyti, jog K. G. sužalojimas buvo nustatytas vertinant gautus medicininius dokumentus, nes pats nukentėjusysis pas med. ekspertą vykti atsisakė. Specialistas, analizuodamas medicininius dokumentus, fiksuoja, kad vienur nurodoma, jog sulaužytas 10 šonkaulis kairėje pusėje, kitur – 12 šonkaulis dešinėje pusėje, o krūtinės ląstos apžvalginėje rentgenogramoje matomi daugybiniai seni šonkaulių lūžiai. Apeliantas pažymi, kad pirmąjį kartą ligoninėje atliekant K. G. medicininę apžiūrą ir darant rentgeno nuotrauką, išvis nebuvo nustatytas šonkaulio lūžis, kas nepaneigia galimybės, jog K. G. šonkaulį susilaužė vėliau nei įvykis ir vėliau nei jis pirmą kartą kreipėsi į medikus. Šie prieštaravimai nebuvo ištirti ir paneigti, vadinasi, jei nukentėjusiajam šonkaulis jo ir S. J. veiksmais sulaužytas nebuvo, tai sužalojimai turėjo būti kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistasis skunde akcentuoja, kad jis savo noru atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam žalą, tačiau teismas, skirdamas jam bausmę, į tai neatsižvelgė, nes paskyrė bausmę tokią, kaip ir S. J., kuris žalos nukentėjusiajam neatlygino. Apeliantas teigia, kad teismas, skirdamas 60 parų areštą, neatsižvelgė į tai, kad jis mokėsi, kad aktyviai ieško darbo, kad yra silpnos sveikatos (įgimta širdies liga), kad neteistas ir anksčiau neturėjęs jokių problemų su teisėsauga. Pažymi, kad baigęs vairuotojų C kategorijos kursus ir išlaikęs egzaminą, 2012 m. kovo 5 d. įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)" vairuotoju. Apeliantas reiškia įsitikinimą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., būtų pasiekti paskyrus jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. B. ir jo gynėjas, taip pat nuteistasis S. J. prašė tenkinti nuteistojo R. B. apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti nuosprendį dėl civilinio ieškinio ir sumažinti apeliantui paskirtą bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. B. nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip plėšimą pagal BK 180 str. 1 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija ir teigia, kad jis turėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nesunkų nukentėjusiojo K. G. sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 str. 1 d. arba pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, jei nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymo mastas būtų nustatytas kitoks. Tokius savo teiginius apeliantas grindžia tuo, kad byloje nenustatyta, jog jis su bendrininku S. J. būtų iš anksto susitaręs įvykdyti inkriminuotą nusikaltimą, ir neigia faktinę aplinkybę dėl 15 Lt pagrobimo iš nukentėjusiojo. Kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais, tačiau kvalifikuoti jo įvykdytą nusikaltimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą nėra teisinio pagrindo.

Apeliantas iš esmės neneigia, kad kilus konfliktui su bendrininku sudavė smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į veidą ir kitas kūno vietas, tačiau dėl konflikto kaltindamas patį K. G., reiškia abejonę, ar įvykio metu jis savo veiksmais tikrai padarė tokio masto sveikatos sutrikdymą, kuris jam inkriminuotas skundžiamu nuosprendžiu. Atsakant į tokius argumentus pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis K. G. būtų iniciavęs konfliktą su R. B. ar nuteistuoju S. J., priešingai, byloje nustatyta, kad R. B. buvo nusikalstamo įvykio iniciatorius – prisiminęs 2008 metų nesutarimą tarp K. G. ir savo tėvo liudytojo P. B., R. B., kaip pats pripažino, pristojo prie nukentėjusiojo ir suėmė jam už atlapų. Tą patį iš esmės pripažino ir nukentėjusysis, patvirtino nuteistasis S. J.. Tai, kas paminėta, paneigia apeliaciniame skunde keliamas versijas, kad K. G. norėjo atkeršyti kažkam. Tiesa, R. B. ir nuteistasis S. J. tvirtino, apeliacinio teismo posėdyje atliekant įrodymų tyrimą taip nurodė ir apklausti liudytojais nuteistojo tėvai N. B. bei P. B., kad pirmas K. G. stipriai pastūmė R. B. ir pastarasis nugriuvo, susitrenkdamas dešinį kelią, pateikė išrašą iš medicininių dokumentų apie patirtą traumą (1 t., 188 b. l.), po to, gindamas draugą, smūgį į veidą nukentėjusiajam sudavė S. J.. Nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu neigė paminėtas aplinkybes, o kaltinamųjų versiją tvirtinančių liudytojų parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jie apie įvykį žino tik tai, ką jiems papasakojo nusikaltimo padarymu kaltinamas jų sūnus – R. B.. Byloje negalima kategoriškai nustatyti, pastūmė K. G. apeliantą ar ne, tačiau būtų visiškai suprantama, kad nukentėjusysis, apstotas dviejų jaunų vyrų, suimtas už drabužių ties krūtine, nepagrįstai kaltinamas kažkokio sandėliuko užgrobimu, negalėjo būti geranoriškai nusiteikęs tų asmenų atžvilgiu. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie realų ar tariamą kėsinimąsi į R. B., vadinasi, apeliantui nebuvo pagrindo nuo kažko gintis – jis tyčia užpuolė K. G. ir bendrais smurtiniais veiksmais su kitu nuteistuoju S. J. sumušė nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde pateikiami saviti šios situacijos išaiškinimai yra grįsti tik subjektyviais apelianto išmąstymais ir nepaneigia įrodymais patvirtinto R. B. veiksmų nusikalstamo pobūdžio.

Tačiau byloje nėra duomenų, rodančių išankstinį apelianto ir S. J. susitarimą įvykdyti jiems skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą plėšimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Byloje nenustatyta, kad R. B. ir S. J. būtų specialiai laukę K. G., tikslu atlikti kažkokius veiksmus prieš jį. Spontaniškumas šioje situacijoje, kaip ją teisiamajame posėdyje deklaravo supratęs nukentėjusysis, pasireiškė tuo, kad jis su nuteistaisiais netikėtai susitiko prie namo Mažeikiuose, (duomenys neskelbtini). Pasak R. B. ir S. J., jie ėjo nusipirkti valgio (kebabų), o nukentėjusysis K. G. parodė, kad nusipirkęs alaus, ėjo iš parduotuvės namo, ir, jiems visiems susitikus, R. B. sukėlė konfliktą. Dėl to, kas paminėta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie R. B. ir S. J. susitarimą daryti nusikalstamą veiką neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl ši aplinkybė negali būti inkriminuojama. Kartu pažymėtina, kad ir prokuroras, pateikęs apeliacinės instancijos teisme prašymą pakeisti kaltinime nurodytas aplinkybes iš esmės skirtingomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 str. 1 d., 2 d.), naujai suformuluotame kaltinime nebenurodė aplinkybės, kad R. B. ir S. J. buvo susitarę daryti nusikalstamą veiką. Nepaisant to, pažymėtina, kad plėšimo atveju asmens sumanymas pagrobti svetimą turtą nebūtinai turi susiformuoti prieš pradedant naudoti smurtą – pakanka nustatyti, kad toks sumanymas kilo smurto panaudojimo metu.

Apeliaciniame skunde reiškiamos abejonės ir dėl specialisto išvadoje Nr. G 1809/11(03) (1 t., 38–39 b. l.) konstatuotų konflikto metu K. G. padarytų sužalojimų, būtent, kreipiamas dėmesys, ar nukentėjusiajam tikrai buvo sulaužytas vienas krūtinės ląstos kairės pusės šonkaulis nugariniame paviršiuje. Iš tikrųjų, minėtos specialisto išvados tiriamoji dalis kelia tam tikrų abejonių, nes atitinkama išvada buvo pateikta vadovaujantis trimis skirtingomis gydytojų diagnozėmis: rentgenologo, kuris lūžių nematė, kito, kuris konstatavo dešinės pusės dvylikto šonkaulio lūžimą, trečio gydytojo, kuris pažymėjo priešingos pusės dešimto šonkaulio lūžimą. Tačiau visos abejonės buvo pašalintos apeliacinės instancijos teisme.

Atliekant įrodymų tyrimą aukštesnės instancijos teismo posėdyje betarpiškai buvo apklaustas aptariamą išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas V. Armonas, kuris, susipažinęs su papildomai pateiktais duomenimis (2 t., 22 b. l.) – K. G. tiesine apžvalgine abiejų krūtinės ląstos pusių ir pilvo viršutinio aukšto rentgenogramomis, darytomis 2011 m. lapkričio 15 d., nustatė, kad apžiūrint matomi seni ir sugiję 9, 10, 11 šonkaulių lūžiai kairėje pusėje, o dešinės pusės 12 šonkaulyje matomas šviežias lūžis – matoma pertrūkio linija su išreikštu 1,5 mm tarpu. Dėl to, apibendrindamas teisminio nagrinėjimo metu gautus duomenis, rašytinius įrodymus, ekspertas V. Armonas kategoriškai patvirtino, kad K. G. buvo sulaužytas dešinės pusės 12 šonkaulis, ir lūžio senatis atitinka nurodytą nagrinėjamos traumos datą ir laiką, o kiti pakitimai nesiejami su nagrinėjama trauma. Pasak eksperto, dešinės pusės 12 šonkaulio lūžis atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo mastą, nes tokia trauma žmogaus organizme sugyja per ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį. Kolegija neturi pagrindo abejoti tokiomis eksperto išvadomis, dėl jų apeliacinės instancijos teisme nekilo abejonių nei nuteistajam R. B. ir jo gynėjui, nei prokurorui, apeliacinės instancijos teisme pateikusiam, atsižvelgus į eksperto paaiškinimus, kolegijos nuomone, pagrįstai pakeistą kaltinimą. Tai, jog nukentėjusiajam buvo sulaužytas, kaip apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kitas šonkaulis nei nurodyta pirmosios instancijos teismo suformuluotame kaltinime, šios bylos esmės nekeičia, nes dėl to kaltinimas tik tikslinamas.

Kaip minėta, apeliantas neigia įvykdęs plėšimą ir tvirtina, kad naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, bet jo turto – 15 Lt, nepagrobė ir tokio tikslo neturėjo. Iš tikrųjų, tokios versijos nuteistasis R. B. laikėsi viso baudžiamojo proceso metu, nors kitas nuteistasis – S. J. – nebuvo toks užtikrintas ir akistatos su nukentėjusiuoju metu (1 t., 104 b. l.) nurodė, kad nematė, ar R. B. buvo užgulęs vyrą (K. G.) ir tikrino jo kišenes. Kita vertus, nukentėjusysis K. G. nuo kreipimosi į policiją momento (1 t., 1 b. l.) viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai ir vienodai tvirtino, kad R. B. buvo užgriuvęs jį gulintį, tikrino jo drabužių kišenes ir iš kelnių kairės pusės išorinės kišenės paėmė jam priklausančius 15 Lt, nes pastarieji buvo likę po apsipirkimo parduotuvėje (1 t., 10; 14–15; 18; 142–144 b. l.). Vertinant šių skirtingų parodymų turinį, būtina atsižvelgti į jų kilmę, prigimtį ir kitus byloje esančius, vieną ar kitą aplinkybę patvirtinančius/paneigiančius įrodymus. Kaltinamieji, paprastai, yra suinteresuoti palengvinti savo teisinę padėtį ir siekia išvengti griežtesnės atsakomybės, priešingai nei nukentėjusiajam ar liudytojams, jiems nenumatyta atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Nuteistųjų versija, kad jie iš nukentėjusiojo jokių pinigų nepaėmė, tvirtino tik liudytojais apeliacinės instancijos teisme apklausti vieno iš nuteistojo – R. B. – tėvai (N. B. ir P. B.), kurie dėl subjektyvių ar objektyvių faktorių gali neteisingai atpasakoti įvykio, kurio net nematė, aplinkybes. Nukentėjusiojo parodymus, kad pinigai iš jo visgi buvo pagrobti, netiesiogiai patvirtino jo sugyventinė liudytoja apklausta R. Ž., kuri nurodė, kad sekančią dieną po įvykio K. G. jai pasakė, kad pinigus ,,...ištraukė...“, tačiau nesakė, kokią sumą, o ji ir nesidomėjo.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas paminėta, mano, kad netikėti K. G. parodymais nėra pagrindo. Apelianto kritika nukentėjusiojo atžvilgiu, kad pastarasis pinigų pagrobimo faktą išsigalvojo, siekdamas keršto ir asmeninės naudos, norėdamas pareikalauti didesnės žalos atlyginimo, kolegijos vertinimu, neatitinka objektyvios tiesos. Pirmiausia nelogiška būtų išvada, kad nukentėjusiojo įvardijama iš jo pagrobta suma – 15 Lt – yra siekis pasipelnyti, reikalauti didesnės žalos atlyginimo, kaip teigia apeliantas. Kartu atkreiptinas dėmesys į dar vieną svarbią aplinkybę, kuri buvo deklaruojama ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme. Apklausiamas nukentėjusysis pareiškė (1 t., 18 b. l.), kad R. B. jam visiškai atlygino padarytą materialinę ir moralinę žalą, todėl civilinį ieškinį pareiškė tik nuteistajam S. J. (1 t., 24 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad tas žalos atlyginimas, dėl kurio K. G. nebereiškė pretenzijų R. B., buvo 1000 Lt, kas, vėlgi, kolegijos nuomone, nerodo nukentėjusiojo siekio nepagrįstai pelnytis iš kaltininko. Taigi, jei R. B. nukentėjusiajam atlygino visą turtinę ir neturtinę žalą, reiškia, kad jis pripažįsta ją tokią padaręs ir aiškiai siekia, jog tai būtų įvertinta, sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Šioje situacijoje nėra pagrindo daryti kitokią išvadą. Tai, kad skirtingose baudžiamojo proceso stadijose apklausiamas nukentėjusysis nebuvo nuoseklus dėl kai kurių įvykio detalių (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2011 lapkričio 12 d., apklaustas teisiamajame posėdyje 2012 vasario 21 d., apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas 2012 m. rugsėjo 12 d.), tarp jų dėl to, kiek įvykio dieną su savimi turėjo pinigų, kiek išleido ir kiek buvo likę, kolegijos nuomone, yra nulemta objektyvių faktorių – praėjusio pakankamai ilgo laiko tarpo. Tą akcentavo ir K. G. apeliacinės instancijos teisme. Dėl visų esminių nustatytų aplinkybių nukentėjusiojo K. G. parodymai yra vienodi, papildantys vienas kitą, todėl nesiremti jais ar abejoti dėl iš jo nusikaltimo metu pagrobtos pinigų sumos nėra pagrindo.

Taigi byloje esančiais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad:

R. B., veikdamas bendrai su S. J., panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2011 m. lapkričio 9 d., apie 17.00 val., ties gyvenamojo namo, esančio Mažeikių m., (duomenys neskelbtini), antra laiptine, R. B. sudavus nukentėjusiajam K. G. ne mažiau 5 smūgių kumščiu į veidą, nukentėjusiajam nukritus ant žemės, abu ne mažiau 30 kartų, tikslus suduotų smūgių skaičius nenustatytas, spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam dešinės pusės dvylikto šonkaulio lūžį, veido dešinės pusės minkštųjų audinių sumušimą su audinių sutinimu, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis, R. B. apieškojus nukentėjusiojo drabužių kišenes, iš kelnių kairės išorinės kišenes pagrobė 15 Lt, padarydami nukentėjusiajam 15 Lt turtinę žalą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas, nes pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas suprato visą nusikalstamo veikimo esmę – suprato, kad nukentėjusiojo turtą grobia panaudojęs fizinį smurtą, kaip priemonę tam tikslui pasiekti. Išanalizuotoje situacijoje nėra svarbu, ar R. B. iš anksto buvo numatęs įvykdyti plėšimą, ar toks pasiryžimas jam atsirado nusikalstamos veikos darymo metu. R. B. savo iniciatyva, aktyviais veiksmais – tiesiogiai naudodamas smurtą K. G. atžvilgiu, pagrobdamas pastarojo pinigus, betarpiškai įgyvendino visus būtinus plėšimo sudėties objektyviuosius požymius, kurie aiškiai atskleidžia ir subjektyvinės nusikaltimo (BK 180 str. 1 d.) pusės buvimą apelianto veikoje, todėl nėra pagrindo jo veikos kvalifikuoti pagal kitus Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnius, kaip prašoma apeliaciniu skundu.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. B. švelniausią BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą – atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo pobūdį (padarė tyčinį apysunkį smurtinį nusikaltimą), jo asmenį apibūdinančius duomenis, į nustatytą vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), taip pat į nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), ir į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo parinktai kaltininkams skirtinai bausmės rūšiai, tačiau mano, kad arešto trukmė, atsižvelgiant į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, yra per didelė. Tiek nuteistasis R. B., tiek S. J. pirmą kartą buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, administracine tvarka nebausti, R. B. dirba ir darbdavio charakterizuojamas teigiamai, S. J. registruotas darbo biržoje ir išskirtinai neigiamai nuteistuosius apibūdinančių duomenų byloje nėra. Kolegijos nuomone, nuteistųjų padarytas nusikaltimas buvo daugiau atsitiktinis jų neigiamas poelgis, susiklosčius tam tikrai situacijai, todėl, vadovaujantis tais pačiais pagrindais, paskirtos arešto bausmės vienodai mažinamos ir apeliantui, kuris nuosprendį apskundė, ir nuteistajam S. J., dėl kurio nuosprendis nebuvo apskųstas (BPK 320 str. 5 d.), ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Atkreiptinas dėmesys į apeliaciniame skunde akcentuojamą R. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri nebuvo nustatyta kitam nuteistajam – S. J.. Būtina pažymėti, kad iš šioje byloje surinktų įrodymų aišku, jog nusikaltimo, dėl kurio pripažinti kaltais R. B. ir S. J., iniciatoriumi buvo būtent apeliantas, o tai byloja apie didesnį jo elgesio pavojingumą. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad abiejų bendrininkų atsakomybė turi būti vienoda.

Kartu pažymėtina, kad BPK 320 str. 4 d. aiškiai nustatyta, jog pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teisme galima tik esant prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundui. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. B. skundą, todėl kolegija negali skirti jam griežtesnės bausmės – laisvės atėmimo, kaip buvo prašoma apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės asmeniui, nuteistam arešto bausme, taikyti BK 75 str. nuostatas (Bausmės vykdymo atidėjimas), todėl svarstyti šį klausimą, apeliacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, atstovaujama Šiaulių teritorinės ligonių kasos, pareiškė civilinį ieškinį byloje dėl 230,37 Lt patirtos žalos už nukentėjusiojo K. G. gydymą (1 t., 48–49 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią žalą iš R. B. ir S. J. priteisė atlyginti civiliniam ieškovui solidariai. Būtina pažymėti, kad Valstybinė ligonių kasa tiesioginės žalos dėl nuteistųjų įvykdyto nusikaltimo nepatyrė, todėl žala, patirta dėl nukentėjusiajam suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, turi būti išieškoma iš kaltų asmenų subsidiariai. Todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad R. B. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlygino pusę – 115,19 Lt – civilinio ieškovo patirtų nuostolių (2 t., 31 b. l.), todėl šiuo nuosprendžiu likusi neatlyginta dalis priteistina tik iš nuteistojo S. J..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p. kolegija,

nusprendžia:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti iš kaltinimo nuteistiesiems R. B. ir S. J. aplinkybę, kad jie buvo susitarę daryti nusikalstamą veiką, ir kaltinime nurodyti, kad nukentėjusiajam K. G. buvo padarytas dešinės pusės dvylikto šonkaulio lūžis.

R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. paskirtą 60 parų arešto bausmę sumažinti iki 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.

S. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. paskirtą 60 parų arešto bausmę sumažinti iki 30 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R. B. ir S. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos solidariai priteista 230,37 Lt už nukentėjusiojo K. G. gydymą.

Iš S. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisti 115,18 Lt už nukentėjusiojo K. G. gydymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.