- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-388-267/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-00567-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- E. P.
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Virginija Jokubauskienė Civilinė byla Nr. 2A-388-267/2012 Teisminio proceso Nr. 2-12-3-00567-2011-0
NUTARTIS
2012 m. liepos 2 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovės E. P. apeliacinius skundus dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012‑03‑12 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-26-672/2012 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei E. P. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą prašydama regreso tvarka priteisti iš atsakovės E. P. 1227,33 Lt žalos atlyginimą, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2008-04-27 (duomenys neskelbtini) namo kieme, buvo apgadintas ten stovintis automobilis „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis S. P. (naudotojas R. K.). Dėl įvykio metu padarytos žalos draudėjai ieškovė išmokėjo 1227,33 litų dydžio draudimo išmoką. Stovintį kieme automobilį, važinėdama dviračiu ir atsitrenkusi į jį, apgadino mažametė V. G.. Ieškovė savo reikalavimus grindė į bylą pateikta rašytine medžiaga, t. y. draudimo liudijimu, draudimo išmokos dokumentais, policijos komisariato specialistės tarnybiniu pranešimu, automobilio techninės apžiūros aktu, automobilio remonto išlaidų sąmata ir kt..
Atsiliepimas
Atsakovė E. P. su ieškiniu nesutiko ir teismui paaiškino, kad matė, jog jos dukra netyčia atsitrenkė į stovėjusią R. K. mašiną, matė, kad yra išdaužtas automobilio galinės lempos stikliukas, tačiau daugiau jokių mašinos sužalojimų nebuvo, R. K. pretenzijų nereiškė. Atsakovė teigė tik po metų gavusi iš draudimo įstaigos pretenziją, tačiau ji sutiko atlyginti tik už išdaužtą lempos stikliuką, nes dukra savo vaikišku dviratuku kitų automobilio sužalojimų negalėjo padaryti.
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovės E. P. 1227,33 Lt žalos atlyginimą, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 67,00 Lt žyminį mokestį bei 250,00 Lt išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą teisme ieškovei AB „Lietuvos draudimas“. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės 43,50 Lt pašto išlaidas valstybei, o sprendimo vykdymą išdėstė dvylikai mėnesių, nustatant, kad atsakovė sumoka ieškovei po 102,27 Lt kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Teismas nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai dėl nuostolių dydžio galėjo būti nuneigiami atsakovės pateiktais įrodymais, tačiau atsakovė teismo ekspertizės skyrimo atsisakė, kitų įrodymų nepateikė, atlygintinos žalos dydį grindė prielaidomis. Taip pat nurodė, kad atsakovė nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių ar keliančių pagrįstas abejones dėl ieškovės paskaičiuotos ir išmokėtos žalos dydžio. Teismas nustatė, kad padarytos žalos dydį patvirtino ieškovės pateikta žalos sąmata, kurioje nurodytos keistinos detalės, kaip paaiškino byloje liudytoju apklaustas žalos vertintojas, buvo atsižvelgta į detalių ir automobilio nusidėvėjimą. Sąmatoje taip pat nurodyti kiti darbai, susiję su detalių keitimu, išardymu, dažymu. Konstatavo, kad draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo (Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.111 str., 6.1016 str.), todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 1227,33 Lt žalos atlyginimą nurodė kaip pagrįstą ir tenkintiną. Teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 1.18 punktą, įvertinęs pirmosios instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, į tai, kad išlaidos už teisines paslaugas ieškovei nebuvo būtinos, kadangi bendrovė turi savo profesionalius teisininkus, kurie gali atstovauti teismuose, ieškovei iš atsakovės už advokato padėjėjos teisinę pagalbą byloje priteisė 250 litų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus esmė
Apeliantė E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2011-03-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį dėl 1127,33 Lt žalos atlyginimo priteisimo regreso tvarka. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
1. Apeliantė nurodo, kad nei ji pati, nei jos atstovas niekada nepripažino, kad dėl automobilio apgadinimo yra kalta apeliantės dukra V. G..
2. Pažymi, kad būtent ieškovė, reiškianti regresinį reikalavimą, turėjo įrodyti, kad visi automobilio sužalojimai, už kuriuos buvo išmokėta draudimo išmoka, atsirado dėl apeliantės dukros valdomo dviratuko poveikio. Ieškovės pateiktas Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kurį 2008-04-27 surašė Akmenės rajono policijos komisariato vyresnysis patrulis M. J., neįrodo ieškovės nurodytų aplinkybių, nes šiame akte tik lakoniškai užfiksuoti apžiūros metu rasti techniniai automobilio kėbulo defektai, tačiau iš akto nėra aišku, kada būtent ir kokiomis aplinkybėmis tie defektai atsirado. Taip pat mano, kad ieškovės transporto žalų vertintojo A. Z. ne įvykio vietoje, o vėliau Šiauliuose 2008-04-29 surašytas Transporto priemonės techninės apžiūros aktas taip pat neatskleidžia, kodėl automobilio galinio buferio ir dešiniosios pusės galino sparno bei galinių durelių sugadinimai turėtų būti laikomi dviratuko poveikio pasekme, nes šie sugadinimai galėjo būti padaryti ir anksčiau. Nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ žalų eksperto R. L. 2011-06-16 surašyta ekspertinė pažyma nelaikytina savarankišku įrodymu, nes tai yra iš esmės suinteresuoto asmens parengtas ieškovės poziciją atspindintis išvestinis dokumentas.
3. Mano, kad teismas, spręsdamas dėl sumos, priteistinos už sudaužytą galinį žibintą, turėjo atsižvelgti į jo nusidėvėjimą ir atitinkamai sumažinti kainą (iki 100 Lt), bet to nepadarė, nes priteisė kainą, nurodytą Žalos sąmatoje Nr. 601704, kurioje naujas galinis dešinysis išorinis žibintas net ir be PVM yra įvertintas 150 Lt, t. y. nuo 1,5 iki 2 kartų brangiau už tokio paties naujo žibinto rinkos kainą su PVM. Teigia, kad pateikė teismui automobilių detalių elektroninių parduotuvių duomenis, tačiau teismas visiškai ignoravo šiuos apeliantės pateiktus įrodymus.
4. Nurodo, kad likusioji 1127,33 Lt dydžio draudimo išmokos dalis ieškovei priteista nepagrįstai, nes šias išlaidas ieškovė, kuri yra draudikas, patyrė atlygindama draudėjai žalą, atsiradusią dėl tokių automobilio defektų, kurie nebuvo padaryti atsitrenkus į automobilį apeliantės dukros valdomam dviratukui. Nurodo, kad parengiamajame teismo posėdyje pats teismas savo iniciatyva pasiūlė ekspertizę, ir nors pati atsakovė ekspertizės neprašė, bet dėl jos reikalingumo sutiko. Be to, trasologinės ekspertizės prašė pati ieškovė ir šio savo prašymo niekada neatšaukė.
5. Mano, kad atsižvelgiant į dviratuko judėjimo trajektoriją, durelės negalėjo būti įlenktos, o ant automobilio sparno ir buferio esantys pažeidimai atsirado nuo sąlyčio ne su apeliantės dukros dviračiu.
6. Apeliantė ginčija ir tai, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatyta aplinkybė, jog automobilio savininkė S. P. su ieškove AB „Lietuvos draudimas“ 2007-07-03 sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kai iš tikrųjų buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis. Šalių ginčą teismas išsprendė taikydamas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, nors šis įstatymas šalis siejančio teisinio santykio apskritai nereglamentuoja.
7. Pažymi, kad teismas į bylą trečiaisiais asmenimis turėjo įtraukti automobilio savininką ir valdytoją, kurių interesams teismo sprendimas galėjo daryti neigiamą įtaką.
8. Apeliantės nuomone, teismas privalėjo išreikalauti iš ieškovės atsakovės prašomas elektroninėse laikmenose įrašytas neredaguotas automobilio „Renault Laguna“ apgadinimų skaitmenines nuotraukas, kad būtų galima įsitikinti, kokie automobilio apgadinimai užfiksuoti šiame pradiniame šaltinyje, ir geriau ištirti jų pobūdį, nes atsakovė pati negalėjo jų gauti.
9. Mano, kad šio incidento priežastis yra ne nepakankama vaiko priežiūra, bet daugiabučių namų kiemų perpildymas lengvaisiais automobiliais, o jų savininkai juos parkuoja bet kur, taip atimdami ne tik žaidimų erdvę iš vaikų, bet ir užtverdami praėjimą visiems pėstiesiems.
10. Nurodo, kad priežastinis ryšys, kaip CK 6.247 straipsnyje numatyta civilinės atsakomybės sąlyga, ieškovės yra neatskleistas ir neįrodytas, o teismas skundžiamame sprendime taip pat nieko nepasisakė dėl šios būtinos deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos egzistavimo. Mano, kad atsakovė nepažeidė CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
11. Taip pat mano, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog ieškovė yra pati atsakinga dėl žalos, kurią patyrė išmokėdama nepagrįstai didelę draudimo išmoką. Pažymi, kad turi būti taikoma CK 6.248 straipsnio 4 dalis, pagal kurią galimas atleidimas nuo civilinės atsakomybės, taip pat CK 6.253 straipsnio 5 dalis ir CK 6.282 straipsnio 1 dalis, nes ieškovė, neatidžiai vertindamas žalą ir jos atsiradimo priežastis bei aplinkybes, pati prisiėmė savo nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįstai didelės draudimo išmokos ir frančizės netaikymo, riziką.
12. Apeliantė nurodo, kad nuostolių atlyginimo dydis turėtų būti mažinamas pagal CK 6.251 straipsnio 2 dalį, nes ieškovės reikalaujamos sumos priteisimas žymiai pablogintų atsakovės šeimos turtinę padėtį ir neigiamai paveiktų jos mažamečių dukterų turtinius interesus.
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ apeliaciniu skundu prašo Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-03-12 sprendimo dalį dėl AB „Lietuvos draudimas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – iš atsakovės E. P. ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas už advokato padėjėjo paslaugas (800 Lt), kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš atsakovės E. P. ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
1. Apeliantė mano, kad tai, jog įmonė turi savo teisininkų, neužkerta kelio jai naudotis advokatų ar advokatų padėjėjų paslaugomis bei, bylos laimėjimo atveju, gauti šių išlaidų atlyginimą iš priešingos šalies.
2. Nurodo, kad advokato padėjėja dalyvavo dviejuose šios civilinės bylos teismo posėdžiuose. Vien už patį atstovavimą teismo posėdžiuose turėjo būti priteista bent 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.
3. Taip pat nurodo, kad pasirengimas atstovauti įkainotinas 120 Lt už valandą įkainiu, ir tai sudarytų dar 360 Lt.
4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad į teismo posėdžius atstovė vyko savo asmeniniu transportu (lengvuoju automobiliu „Citroen Xsara Picasso“, kuro rūšis – benzinas, darbinis tūris – 1749 cm³, galia – 85 kW), todėl kelionės išlaidos apskaičiuotinos pagal formulę (kuro pirkimo čekiai nebuvo saugoti laikant, kad bylinėjimosi išlaidos yra mažos ir ginčų dėl jų atlyginimo nekils), o iš viso kelionės išlaidoms skirta 81,72 Lt.
5. Mano, kad 800 Lt honoraras už visas šias kompleksines paslaugas, kurias ir apima sąskaitose įrašytas apibendrintas paslaugų pobūdis „pasirengimas ir atstovavimas“, yra protingas, sąžiningas, teisingas, atitinka teisės aktuose numatytus dydžius.
Atsiliepimas
Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliantės E. P. apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti visa apimtimi.
Atsiliepime nurodoma, kad vadovaujantis byloje esančiais įrodymais, o ne vienos iš šalių prielaidomis, teismas pagrįstai ieškinį tenkino, taip pripažindamas, kad egzistuoja didesnė tikimybė, jog mergaitei su dviratuku atsitrenkus į automobilį galėjo atsirasti užfiksuotieji automobilio sugadinimai. Taip pat nurodo, kad iš esmės apgadintas automobilis bendrame Lietuvos automobilių parke laikytinas sąlyginai nauju, o automobilio žalos sąmata buvo apskaičiuota ne laisva ieškovės darbuotojų nuožiūra, o naudojantis specialia „Audatex“ programa, kuri nurodyta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijose. Taip pat nurodo, kad teismas, priešingai, nei teigia atsakovė, neignoravo jos sunkios finansinės padėties, nes, įvertinęs atsakovės finansines galimybes, savo iniciatyva, nesant atsakovės prašymo, priėmė sprendimą priteistų sumų sumokėjimą išdėstyti dalimis per 12 mėnesių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, atsakovė turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos Draudimas“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės E. P. žalos atlyginimą. Tokį reikalavimą grindė tuo, kad ji, kaip draudikas, išmokėjo draudėjui draudimo išmoką, todėl turi teisę reikalauti priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakingų už padarytą žalą asmenų. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino visiškai.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis.
Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas, pagal kurias tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo privalėjo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 str., 2.247 str., 6.249 str.). Pagal generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų prezumpciją. Įrodinėjimo procese, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės taikymo, galiojant rungimosi principui (CPK 12 str.) ir bendrajai įrodinėjimo pareigos taisyklei (CPK 178 str.), kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų bei atsikirtimų pagrindu, ieškovė, siekdama civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, pagal pirmiau nurodytas CK nuostatas ir suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti, kad draudėjas patyrė žalą ir būtent tokio dydžio, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos, taip pat tai, kad tai lėmė atsakovės mažametės dukters neteisėti veiksmai.
Be to, teismas atkreipia dėmesį, jog įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462).
Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, S. P. su AB „Lietuvos draudimas“ sudarė transporto priemonės draudimo sutartį, kuria nuo 2007-07-03 iki 2008-07-02 buvo apdraustas automobilis „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudiminis įvykis įvyko 2008-04-27 daugiabučio namo kieme, įvykio metu buvo apgadintas S. P. priklausantis automobilis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent mažametė atsakovės dukra V. G. dviračiu kliudė automobilį, šios aplinkybės neneigė nei bylos šalys, nei į teismo posėdį kviesti liudytojai. Todėl teismas atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad neįrodyta apeliantės kaltė dėl automobiliui padarytos žalos, ir pažymi, kad CK 6.275 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.
Tėvų civilinė atsakomybė atsiranda esant jų kaltei ir tokiu atveju kaltė suprantama kaip nepakankamas tėvų pareigų vykdymas, nepakankama vaiko priežiūra ir jo auklėjimas. Tėvų kaltę už nepilnamečius iki 14 metų vaikus įstatymas preziumuoja (CK 6.248 str. 1 d.), todėl pats žalos padarymo faktas suponuoja prielaidą, kad tėvų kaltė visuomet yra. Šiuo atveju atsakovės mažametė duktė buvo motinos prižiūrima, todėl būtent atsakovė E. P. privalo atsakyti dėl mažametės dukters veiksmais padarytos žalos.
Teismas taip pat atmeta atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kuriuose ji ginčija automobiliui padarytos žalos mastą. Ieškovės pateikti įrodymai (automobilio nuotraukos, 83–86 b. l., Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, 10 b. l., žalų eksperto paaiškinimas, 41 b. l., ekspertinė pažyma, 45 b. l.) patvirtina, kad automobiliui „Renault Laguna“ buvo padaryta atitinkamo masto žala, kurią galėjo lemti sąlytis su atsakovės mažametės dukters vairuotu dviračiu (atsakovės pateikta dviračio nuotrauka, 33 b. l.). Byloje atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės teiginius, kad ne dėl jos dukters kaltės buvo apgadintas automobilio užpakalinis dešinės pusės žibintas, užpakalinis buferis, užpakalinis dešinės pusės sparnas, užpakalinės dešinės pusės durys, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovė yra atsakinga už padarytą žalą draudėjos S. P. turtui, tai yra, kad buvo priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir atsakovės mažametės dukters veiksmų (CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Nors apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai neskyrė ekspertizės, pažymėtina, kad 2011-12-02 teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, jog pagrindo skirti ekspertizę nėra, ieškovės atstovė taip pat prašė neskirti ekspertizės ( 95 b. l.). Pažymėtina, kad įrodinėjimo pareiga tenka bylos šalims, todėl teismas, šalių prašymu neskyręs ekspertizės, nepažeidė jokių civilinio proceso nuostatų ir motyvuodamas savo sprendimą rėmėsi tais įrodymais, kurie pagrindė ieškinį.
Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo manymu, ieškovė neįrodė, kad draudėjas patyrė būtent tokio dydžio žalą, kiek buvo išmokėta draudimo išmokos.
Pažymėtina, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą, tik esant priežastiniam ryšiui tarp teisei priešingų jo veiksmų ir kilusios žalos. Priežastinio ryšio nebuvimas visais atvejais atleidžia asmenį nuo pareigos atlyginti žalą. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurios pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą. Šiuo atveju nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Jei nukentėjusiajam (draudėjui) dėl kokių nors priežasčių buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kuris yra realus ir pagrįstas. Tai susiję su tuo, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, kurios šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiškai atskleisti viena kitai reikšmingą informaciją.
Nagrinėjamoje byloje teismas privalėjo patikrinti, ar civilinės atsakomybės draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusiajam asmeniui), tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, ar rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, ar pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų. Draudikui tenka įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę. Todėl teismas turėjo patikrinti, ar ieškovės išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie nepagrindžia ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų apie draudėjo patirtą realią žalą, ieškovė teismui pateikė tik draudėjo prašymą išmokėti išmoką, kuriame nėra nurodyta patirtos žalos suma, transporto priemonės techninės apžiūros aktą, savo paskaičiavimus, atliktus pagal „Audatex“ sistemą, bei banko sąskaitos išrašą, patvirtinantį 1227,33 Lt išmokos sumokėjimą draudėjui. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad draudėjas, remontuojant automobilį „Renault Laguna“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų patyręs būtent 1227,33 Lt nuostolius. Be to, pažymėtina, kad 2012-02-17 teismo posėdyje liudytoju apklausiamas R. K. paaiškino, kad automobilį remontavo pats, nusipirko automobilio sparną, nes taip pigiau nei dažyti.
Kaip matyti iš ieškovės pateiktos žalos sąmatos suvestinės (17–19 b. l.), už galinį dešinį žibintą draudikas paskaičiavo 153 Lt. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kuriuose matyti, kad 2000 m. „Renault Laguna“ automobilio galinis žibintas rinkoje kainuoja vidutiniškai apie 100 Lt. Tačiau nei pateiktose internetinių puslapių ištraukose, nei atsakovės apeliaciniame skunde nenurodoma data, kada buvo ieškoma informacijos apie žibintų kainas. Pažymėtina, kad žalos sąmata sudaryta 2008 metais, todėl žibintų kaina nuo 2008 metų iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (2011 metų) realiai galėjo sumažėti. Žalos sąmatos suvestinėje taip pat nurodyta, kad automobilio dažymas galėtų kainuoti 775,33 Lt, automobilio remonto darbai – 299 Lt. Teismas atkreipia dėmesį, kad liudytojas R. K. teisme paaiškino, jog automobilio sparno nedažė, visą automobilio remontą atliko pats (142 b. l.). Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, bei į tai, kad ieškovė, būdama verslo subjektas, prisiėmė savo veiksmų riziką, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas daro išvadą, kad atlikto automobilio „Renault Laguna“ remonto kaina mažintina 50 proc. (1227,33 Lt / 2 = 613,67 Lt) (CK 6.249 str., CPK 177 str., 178 str., 185 str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išdėstyti žalos atlyginimo mokėjimą vienerių metų laikotarpiui po 102,27 Lt dėl atsakovės sunkios materialinės padėties, tačiau atsižvelgiant į sumažintą priteistinos sumos dydį, žalos atlyginimo mokėjimas išdėstytinas šešių mėnesių laikotarpiui.
Ieškovė apeliaciniu skundu teismo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje ieškovės naudai iš atsakovės priteista 250 Lt išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą teisme. Pažymėtina, kad LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio nustato advokato paslaugų maksimalius, bet ne minimalius dydžius, todėl priteistinų atstovavimo išlaidų dydis yra vertinamasis, ir šį klausimą teismas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą. Įvertinęs bylos sudėtingumą, aplinkybę, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog ieškovė turėjo galimybę ne samdytis advokato padėjėją, o naudotis savo teisininkų paslaugomis, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atsakovei ieškovės naudai priteista 250 Lt atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų suma yra teisėta ir pagrįsta, todėl nekeistina.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
CPK 93 str. 2 d. nustatyta, kad tuo atveju, kai ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pakeitus sprendimą, pakeistinas šalių pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 5 d.), todėl iš ieškovės ir atsakovės priteistina po 21,75 Lt pašto išlaidas valstybei.
Vadovaujantis CPK 80 str. 4 d. nuostatomis, atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą privalėjo sumokėti 67 Lt žyminį mokestį, todėl iš atsakovės valstybei priteistinas 67 Lt žyminis mokestis. Tiek ieškovės ieškinį, tiek atsakovės apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, šalys viena kitai turėtų sumokėti po 38,50 Lt žyminio mokesčio, tačiau teismas šias sumas įskaito ir jos bylos šalims nepriteistinos.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad nagrinėjant bylą Akmenės rajono apylinkės teisme nebuvo išspręstas klausimas dėl išlaidų, patirtų atvykstant į teismo posėdį, atlyginimo liudytojui A. Z.. Pažymėtina, kad pagal CPK 91 straipsnio 3 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas dėl sumų, priklausančių liudytojams, turi būti išspręstas pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Akmenės rajono apylinkės teismo 2012-03-12 sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 613,67 Lt (šešių šimtų trylikos litų 67 ct) žalos atlyginimą, 5 % (penkių procentų) metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2011-04-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 250,00 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą teisme ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, J. Basanavičiaus g. 12., LT-03600 Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr.LT777300010000543713, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.
Priteisti iš E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, po 21,75 Lt (dvidešimt vieno lito 75 ct) pašto išlaidas valstybei.
Sprendimo vykdymą išdėstyti 6 (šešiems) mėnesiams, nustatant, kad atsakovė pirmą mėnesį sumoka ieškovei 103,67 Lt (vieną šimtą tris litus 67 ct), likusius mėnesius – po 102,00 Lt (vieną šimtą du litus) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos“.
Priteisti iš atsakovės E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 67 Lt (šešiasdešimt septynių litų) žyminį mokestį valstybei už apeliacinio skundo padavimą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.