- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-01
- Bylos Nr.
- 1A-114-806/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-46940-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nida Vigelienė, Aušra Bielskė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- J. J.
- Advokatai
- Lolita Narmontienė
- Kategorijos
- 1.2.25.4Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (BK 281 str.)
- 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. gynėjos advokatės Lolitos Narmontienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 90 MGL (4500 eurų) dydžio bauda.
Į bausmės laiką įskaitytas J. J. laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2020-11-28 12.41 val. iki 2020-11-29 11.43 val. – 2 dienos, vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir galutinė bausmė J. J. paskirta 86 MGL (4300 eurų) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
J. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta jam 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2020‑11-29; konfiskuotas J. J. priklausantis automobilis „Mercedes-Benz C 270 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2410 eurų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. J. J. nuteistas už tai, kad jis vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, o būtent: jis 2020-11-28 apie 12.20 val., būdamas transporto priemonės vairuotoju, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (aktuali redakcija nuo 2020-07-01) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jo valdomą ir jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz C 270 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, nuvažiavus nuo kelio Pabradė – Gaspariškiai ribų, važiavo šalia šio kelio esančiu žemės sklypu, kol automobilis užbuksavo, kai policijos pareigūnai alkoholio kiekio matuokliu tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore 2020-11-28 12.59 val. buvo 2.02 promilių etilo alkoholio koncentracija, t. y daugiau negu 1,51 promilių etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais kaltinamasis J. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. J. gynėja advokatė L. Narmontienė prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendį J. J. atžvilgiu, nustačius, kad neįrodyta, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir J. J. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį išteisinti. Kolegijai padarius išvadas dėl įrodymų pagrįstumo, prašo pakeisti teismo nuosprendį, skirti J. J. švelnesnę bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones.
3. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog J. J. parodymai, kuriuos jis davė aiškindamas įvykio aplinkybes įtariamojo apklausos metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, yra nuoseklūs, sąžiningi, nesikeitė nuo pat pirmos apklausos.
4. Pasak J. J. gynėjos, analizuojant byloje surinktus faktus ir įrodymus, akivaizdu, kad tam tikri faktai byloje traktuojami tendencingai, o įrodymai, kuriuos teismas nurodė nuosprendyje, yra išvestiniai, situacija yra modeliuojama pasirėmus tam tikromis aplinkybėmis, faktais ir prieštaringais įrodymais.
5. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnų vaizdo kamera pagal taisykles turi būti įjungta atvykus į įvykio vietą ir išjungta pabaigus veiksmus, ką liudytojais apklausti pareigūnai patvirtino teisme. Šiuo atveju dėl nežinomų priežasčių kamera buvo įjungta ir išjungta net dvylika kartų, todėl neaišku, kas vyko tuo metu, kai nevyko vaizdo ir garso filmavimas, kas kelia abejonių dėl pareigūnų parodymų patikimumo.
6. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pareigūnė Aušra Mikšienė nurodė, kad automobilis važiavo ir sustojo jau jiems bėgant link jo, tuo tarpu pareigūnas Viktoras Savlevičius (Viktor Savlevič) nurodo, kad automobilis jiems privažiavus jau buvo sustojęs. A. (A.) K. ir J. J. nurodo, kad automobilis jau 15 min. stovėjo, kai pribėgo pareigūnai. Pasak apeliantės, pareigūnai, priėję prie automobilio ,,Mercedes-Benz“, sakė netiesą, kad gavo iškvietimą dėl automobilio, kuris neva važiuodamas sukelia avarines situacijas, kad neva yra žmonių filmuota medžiaga, kad už automobilio vairo sėdi J. J. Tokiu būdu pateikdami A. K. ir J. J. melagingas aplinkybes, darė jiems akivaizdų psichologinį spaudimą. Nagrinėjant bylą teisme, pareigūnai šių nurodytų aplinkybių nepatvirtino, nurodė, kad pradžioje pamatė pėdsakus griovyje ir po to laukais važiuojantį automobilį. Dėl nurodytų aplinkybių, apeliantės teigimu, policijos pareigūnų elgesys bei parodymai yra nepatikimi, vertintini kritiškai. Be to, apeliantė atkreipia dėmesį ir į pareigūnų elgesį, kai A. K. penkis kartus pakartojus, jog vairavo būtent jis, jam buvo daromas spaudimas, primygtinai reikalaujant nurodyti, kad vairavo jo draugas, o jei liks prie tokių parodymų, bus apkaltintas chuliganišku vairavimu ir praras vairuotojo pažymėjimą. Apeliantės nuomone, pareigūnų daromas spaudimas neabejotinai išgąsdino A. K., dėl ko jis davė pareigūnams melagingus parodymus.
7. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į kitų liudytojų parodymus. Liudytojas A. A. (A. A.) patvirtino, kad pamatė mašiną nuvažiavusią į griovį. J. J. išlipo iš keleivio vietos. Pastūmus automobilį ir jam pradėjus judėti, J. J. išlipo iš keleivio vietos, o pastūmus automobilį ir jam pradėjus judėti, J. J. atsisėdo atgal į keleivio vietą, o kitas vaikinas – prie vairo, kur jį ir užtiko pareigūnai. Liudytojas N. J. (N. J.) patvirtino, kad J. J. 2020 m. lapkričio 28 d. buvo pas jį užvažiavęs ir tiek atvažiavęs buvo keleivio vietoje, tiek išvykstant buvo atsisėdęs į keleivio vietą. A. K. patvirtino, kad J. J. paprašė 2020 m. lapkričio 28 d. jo pavairuoti, visą kelią J. J. automobilį vairavo jis, A. K. Nesuvaldžius automobilio, išvažiavo į laukus. Sustojęs žmogus pastūmė, tada važiavo lauku toliau. Pareigūnai, jiems vis kartojant ir kartojant tą patį klausimą ,,kas vairavo“, jį gąsdino, taip pat kartojo, kad už ,,chuliganišką vairavimą“ jis bus nubaustas, atims ką tik gautas teises, iškels baudžiamąją bylą, todėl išsigandęs jis nurodė, kad vairavo J. J. Pripažino, kad apkalbėjo J. iš baimės, ką patvirtino ir jo ikiteisminio tyrimo metu parašytas pareiškimas. Paaiškino, kad teises išsilaikė tik 2020 m. gegužės mėn., per sniegą nėra vairavęs, todėl nesusitvarkė su valdymu ir nuvažiavo nuo kelio. Pasak apeliantės, šią aplinkybė, kad A. K. patyrė psichologinį spaudimą ir buvo gąsdintas, patvirtina byloje esantys vaizdo įrašai. Liudytojas D. M. patvirtino, kad matė pravažiuojantį J. J. automobilį 300 metrų nuo sankryžos, automobilį vairavo jam nepažįstamas asmuo, o J. sėdėjo keleivio vietoje. Taigi, pasak apeliantės, D. M., paneigė pareigūnų bei A. K. pirminius parodymus apie tai, kad išvažiavus iš Pavoverės kaimo vairavo J. J. Liudytojas A. K. (A. K.) patvirtino, kad tą dieną net du kartus matė J. J. sėdintį automobilio keleivio vietoje. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad iš vaizdo įrašų matyti, kad A. K. 5 kartus patvirtino, jog vairavo jis, pareigūnams padarius spaudimą, bei dar apie 10 kartų, o iš viso apie 16 kartų uždavus tą patį klausimą, jis bijodamas prarasti vairuotojo pažymėjimą apkalbėjo J. J.
8. Gynėjos teigimu, bylos baigtimi visiškai nesuinteresuoti asmenys patvirtino, kad tiek neprivažiavus tris šimtus metrų iki sankryžos, tiek ir nuvažiavus nuo kelio, o vėliau ir išstumtą automobilį vairavo ne J. J., o A. K., o vertinat bylos medžiagą ir teisme ištirtus įrodymus J. J. kaltė grindžiama tik loginėmis išvadomis ir prielaidomis, pareigūnų tam tikrų faktų ir aplinkybių interpretacija, o nepašalinus prieštaravimų, jokių objektyvių duomenų dėl J. J. kaltės nėra.
9. Gynėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, pažeistos baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, teismo padarytos išvados yra neteisingos, neparemtos visais byloje esančiais įrodymais, teismas rėmėsi tik įrodymais, naudingais kaltinimui, neišnaudojo visų galimybių prieštaravimams pašalinti, o J. J. paaiškinimus nepagrįstai atmetė.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
11. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, o J. J. gynėja – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. J. gynėjos advokatės L. Narmontienės apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
13. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarydamas ir esminius skunde nurodomus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
15. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
16. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
17. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).
18. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas išvadą, kad J. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, kaip to reikalaujama pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį ir 301 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo J. J. bei liudytojo A. K. parodymus, kad aktualaus įvykio metu automobilį vairavo ne J. J., o A. K., teismas vertino kaip nepatikimus ir juos atmetė, kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti byloje esančius įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis sutinka.
19. Priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje surinktų įrodymų visuma, o ne, kaip nurodo apeliantė, tendencingai traktuojant kai kuriuos faktus, modeliuojant situaciją teismo nuosprendį motyvavo pasiremiant tam tikromis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė nuteistąjį J. J., liudytojus A. Mikšienę, V. Savlevičių, A. K., A. A., N. J., A. K., D. M. Vertindamas minėtų liudytojų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į duotų parodymų nuoseklumą, neprieštaringumą viso proceso metu; t. y. kaltinamojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą; santykių pobūdį tarp nuteistojo bei liudytojo A. K., t. y. aplinkybę, kad liudytoją A. K. ir kaltinamojo sutuoktinę sieja giminystės ryšiai, tai, kad A. K. parodymai buvo nenuoseklūs, keitėsi viso proceso metu. Apylinkės teismas, be kita ko, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad liudytojai A. Mikšienė ir V. Savlevičius nėra suinteresuoti bylos baigtimi asmenys. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė ir dėl teisminio bylos nagrinėjimo metu J. J. iškeltos versijos, kad liudytojas V. Savlevičius jį apkalbėjo dėl tarp pastarųjų buvusio konflikto. Liudytojas V. Savlevičius teisminio bylos nagrinėjimo metu kategoriškai paneigė tarp jo ir J. J. prie ežero buvus kažkokį konfliktą, nurodė, kad J. J. akivaizdžiai nori išsisukti, akivaizdžiai meluoja. Teismas pagrįstai šią J. J. tik teisme iškeltą versiją vertino kaip kaltinamojo gynybinę poziciją, siekiant išvengti gręsiančios atsakomybės, nes byloje nėra jokių kitų tokius J. J. teiginius patvirtinančių duomenų. Pastebėtina, kad ,,Body“ vaizdo kamera užfiksuotose įvykio aplinkybėse taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kurie teisėjų kolegijai leistų susiformuoti nuomonę, kad J. J. įvykio metu jau būtų pažinojęs policijos pareigūną V. Savlevičių, ar jie tarpusavyje jau būtų turėję konfliktinių situacijų.
20. Skunde akcentuojamas liudytojų policijos pareigūnų A. Mikšienės ir V. Savlevičiaus parodymų nenuoseklumas (Nutarties 6 punktas). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. Mikšienė parodė, kad privažiavus arčiau, laukuose pastebėjo važiuojantį lengvąjį sidabrinės spalvos automobilį ,,Mercedes-Benz“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), kuris lauku važiavo lygiagrečiai Gaspariškių k. kelio. Važiavo lygiagrečiai šio automobilio, kai staiga minėtas automobilis sustojo. (t. 1, b. l. 120) Analogiški yra ir liudytojo V. Savlevičiaus ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. (t. 1, b. l. 115). Apklausta teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja A. Mikšienė parodė, kad važiuojant pagal pėdsakus jie pamatė, kad automobilis buvo įvažiavęs į griovį. Pristabdę pamatė, kad išvažiavęs automobilis iš griovio ir važiuoja laukais lygiagrečiai pagrindinio Gaspariškių kaimo kelio. Su savo automobiliu įvažiuoti į lauką negalėjo, todėl paliko ant kelio ir bėgo link to automobilio. Staiga automobilis važiuodamas lygiagrečiai pasuko vertikaliai link pagrindinio kelio ir užbuksavo, negalėjo judėti. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. Savlevičius parodė, kad prie Gaspariškių kaimo jie pastebėjo pavojingo manevravimo pėdsakus ir kad griovyje buvo kažkokia mašina. Pažiūrėjus į dešinę pusę, pastebėjo lauku važiuojantį pilkos spalvos automobilį. Jie važiavo lygiagrečiai važiuojant link Gaspariškių kaimo. Automobilis važiavo lauku, jie keliu. Sustojo prie negyvenamo namo ir bėgo prie minėto automobilio. Atrodo, automobilis buvo sustojęs lauke. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie liudytojų parodymai iš esmės tapatūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tik liudytoja A. Mikšienė detaliau paaiškino šias aplinkybes, todėl daryti išvadas, kad dėl nurodytų aplinkybių pareigūnų parodymai būtų nepatikimi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Vyr. patrulio V. Savlevičiaus ir vyr. tyrėjos A. Mikšienės tarnybiniuose 2020-11-28 pranešimuose nurodyta, kad jie važiuodami pastebėjo lengvąjį sidabrinės spalvos automobilį, važiuojantį lauku, pareigūnai važiavo lygiagrečiai keliu, staiga automobiliui sustojus, pareigūnai taip pat sustojo ir išbėgę iš tarnybinio automobilio pasileido bėgti link minėto sustojusio automobilio. Apklausta teisme liudytoja A. Mikšienė paaiškino, kad kai jie (pareigūnai) išlipo iš automobilio, jų automobilis dar važiavo, o kai pradėjo bėgti, jis įklimpo. Kodėl tarnybiniame pranešime nurodyta netiksliai, negali nurodyti, ką tarnybiniame pranešime nurodė, gal techninė klaida įvyko, gal ką ne taip įrašė. Teisėjų kolegija nevertina šių liudytojų parodymų netikslumų kaip darančių juos nepatikimus, daro išvadą, kad šiais minėtų liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aktualiame teismo nuosprendyje, nes iš esmės abu liudytojai nurodė, kad jie matė lauku važiuojantį automobilį, nebuvo paleidę jo iš akiračio ir pasileido bėgti link to automobilio, pribėgo automobiliui jau sustojus.
21. Pasak apeliantės, pareigūnai, priėję prie automobilio ,,Mercedes Benz“, sakė netiesą, kad gavo iškvietimą dėl automobilio, kuris neva važiuodamas sukelia avarines situacijas, kad neva yra žmonių filmuota medžiaga, kad už automobilio vairo sėdi J. J. Tokiu būdu pateikdami A. K. ir J. J. melagingas aplinkybes, darė jiems akivaizdų psichologinį spaudimą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja A. Mikšienė nurodė, kad ji tokių žodžių nesakė. Galėjo gal sakyti, kad asmenis nufilmavo ir matosi, kad vairuoja J. J., bet galėjo sakyti, kad jie nufilmavo, buvo nufotografuoti pėdsakai kelyje, nes galvojo, kad reiks rašyti protokolą už chuliganišką vairavimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad iš ,,Body“ vaizdo kamera daryto vaizdo įrašo išties matyti, kad tokie pareigūnų žodžiai įvykio metu buvo išsakyti. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nenustatyta, kad šie pasakymai esmingai paveikė A. K. ir J. J. paaiškinimus įvykio vietoje. Tuo pačiu pastebėtina, kad A. K. buvo apklaustas liudytoju sekančią dieną po įvykio, kai jam buvo išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos, ir jis dėl aktualaus įvykio parodė, kad J. J. būdamas neblaivus vairavo automobilį, pamačius policijos ekipažą, kartu nusprendė pasikeisti vietomis, kas šiuo atveju atitinka ir liudytojų policijos pareigūnų parodymus. Kolegijos vertinimu, šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės visos ,,Body“ kamera filmuotos vaizdo medžiagos kontekste nėra pakankamos policijos pareigūnų elgesį bei vėlesnius jų parodymus vertinti kaip nepatikimus.
22. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į pareigūnų elgesį, kai A. K. penkis kartus pakartojus, jog vairavo būtent jis, jam buvo daromas spaudimas, primygtinai reikalaujant nurodyti, kad vairavo jo draugas, o jei liks prie tokių parodymų, bus apkaltintas chuliganišku vairavimu ir praras vairuotojo pažymėjimą. Apeliantės nuomone, pareigūnų daromas spaudimas neabejotinai išgąsdino A. K., dėl ko jis davė pareigūnams melagingus parodymus. Su tokiu apeliantės vertinimu teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje esančio ,,Body“ kamera padaryto vaizdo įrašo matyti, kad išties pareigūnas V. Savlevičius ne vieną kartą A. K. klausia, kas vairavo transporto priemonę, įspėja, kad numatyta atsakomybė už melagingus parodymus, pataria sakyti tiesą, nurodo, kad buvo chuliganiškas vairavimas, ne vieną kartą A. K. į kartojamą policijos pareigūno klausimą neatsako, pirmą kartą policijos pareigūnui liudytojas A. K. į klausimą, kas vairavo transporto priemonę, neatsako, o žiūri į J. J., vėliau atsako, kad jis (A. K.) vairavo, policijos pareigūnas užduoda tikslinančius klausimus. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. Savlevičius paaiškino, kad daug kartų klausinėjo ,,kas vairavo“ tam, kad viskas būtų aišku. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Policijos pajėgų vienetų veiklos organizavimo aprašą įvykio vietoje policijos pareigūnai privalo išsiaiškinti įvykio aplinkybes, tačiau privalo elgtis korektiškai. Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad būtent policijos pareigūnai aiškinosi įvykio aplinkybes, klausinėjo, kas vairavo transporto priemonę, juo labiau, kai tiek J. J., tiek A. K. keitė paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, nenustatyta, kad būtent policijos pareigūnų klausinėjimas, įspėjimas, kad numatyta atsakomybė už melagingus parodymus, aiškinimas dėl chuliganiško vairavimo buvo priežastis A. K. duoti, kaip nurodo apeliantė, melagingus parodymus.
23. Iš ,,Body“ kamera daryto vaizdo įrašo (t. 1, b. l. 89), jo apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 79-86) matyti, kad liudytojas A. K. 2020-11-28 į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams pasakė, kad automobilį ,,Mercedes-Benz“ vairavo jis, vėliau policijos pareigūnams įvykio vietoje aiškinantis įvykio aplinkybes, patvirtino, kad automobilį vairavo J. J. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu sekančią dieną po įvykio – 2020-11-29 liudytojas A. K. parodė (t. 1, b. l. 103-106), kad automobilį vairavo J. J. 2020-12-07 policijos pareigūnams A. K. pateikė rašytinį prašymą (t. 1, b. l. 107), kuriame jau nurodė, kad įvykio metu automobilį vairavo ne J. J., o jis (A. K.). Tokius pat parodymus A. K. patvirtino ir 2020-12-09 (t. 1, b. l. 110-113) apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija, kitų įrodymų kontekste vertindama liudytojo A. K. parodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad šio liudytojo parodymai nėra patikimi dėl A. K. galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, siekiant padėti išvengti J. J. atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką dėl jo giminystės ryšių su J. J. sutuoktine. Be to, A. K. savo parodymus viso proceso metu keitė ir anksčiau jau aptarta, kad nėra nustatyta, kad jis davė melagingus parodymus darant įtaką policijos pareigūnams. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo A. K. parodymus, vadovaujasi tik ta šio liudytojo parodymų dalimi, kuri atitinka kitas objektyviai nustatytas bylos aplinkybes. Vertinant šio liudytojo parodymus, svarbu ir tai, kad aktualaus įvykio metu A. K. turėjo labai trumpą vairavimo stažą, todėl dėl šių aplinkybių dirbamu lauku vairuoti galu varomą automobilį jam išties būtų sunku, be to, prieš tai automobilis jau buvo klimpęs, ištrauktas ir buvo nuvažiavęs nuo kelio, kas ir buvo priežastis dirbamu lauku automobilį vairuoti J. J. Šią poziciją sustiprina ir ta aplinkybė, kad iš minėto ,,Body“ kamera daryto vaizdo įrašo matyti, jog pokalbio su policijos pareigūnu metu J. J. savo gimtąja kalba ( lenkų, kai kurias frazes rusų k. ) pasakė policijos pareigūnams, kad per lauką automobilį „Mercedes-Benz C270 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo jis (J. J.): „Po to po lauką tiesa važiavau aš. Po lauką važiavau aš.„. Vėliau J. J. sako (lenkų, kai kurias frazes rusų k.): „Aš jums teisybę sakau, mes važiavom ten, tai jis vairavo. Per žvyrkelį jis pats vairavo. Čia jis įvažiavo ir užbuksavo. O per lauką važiavau aš“. Ir nors vėliau J. J. aiškino, kad tokius paaiškinimus davė tik norėdamas A. K. išgelbėti, nes matė, kokioje jis situacijoje, tokius J. J. paaiškinimus teisėjų kolegija vertina kaip jo gynybinę poziciją, nes būtent J. J. nurodyta aplinkybė, kad per lauką automobilį vairavo jis pats, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.
24. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į kitų liudytojų: A. A., N. J., D. M., A. K. parodymus. Teisėjų kolegija pastebi, kad visi šie apeliaciniame skunde nurodomi liudytojai yra nuteistojo J. J. pažįstami, todėl neatmestinas jų suinteresuotumas padėti J. J. išvengti atsakomybės dėl padarytos veikos. Atsižvelgiant į tai, minėtų liudytojų parodymai taip pat vertintini tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Apeliantė skunde akcentuoja liudytojo A. A. parodymus, kad jam, A. A., pastūmus automobilį ir šiam pradėjus judėti, J. J. atsisėdo atgal į keleivio vietą, o kitas vaikinas – prie vairo, kur jį ir užtiko pareigūnai. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šis liudytojas nematė, kuris iš asmenų (A. K. ar J. J.) laukais, iki užbuksavimo vietos vairavo automobilį. Liudytojai N. J. ir A. K. parodė, kad Baliulių k., Sarokopolio k., J. J. automobilį vairavo A. K., tačiau pastebėtina, kad kaltinimas J. J. yra pareikštas dėl to, kad automobilį neblaivus jis vairavo Gaspariškių k. prieigose, todėl šių liudytojų parodymai esminių kaltinimo aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti negali. Liudytojas D. M. parodė, kad įvykio dieną 300 metrų nuo Gaspariškių k. sankryžos prasilenkė su J. J. mašina, matė, kad J. J. automobilyje sėdėjo keleivio vietoje, o už vairo buvo jaunas, nepažįstamas vaikinas, o grįžęs po 15-20 min. pamatė pagrindinio kelio šalikelėje stovint policijos pareigūnų automobilį, kuriame gale buvo J. J. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį, kad šis liudytojas teigė, kad su J. J. automobiliu jis prasilenkė 300 metrų atstumu nuo sankryžos, t. y. dar iki automobiliui išvažiuojant už kelio ribų.
25. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnų vaizdo kamera pagal taisykles turi būti įjungta atvykus į įvykio vietą ir išjungta pabaigus veiksmus, ką liudytojais apklausti pareigūnai patvirtino teisme. Šiuo atveju dėl nežinomų priežasčių kamera buvo įjungta ir išjungta net dvylika kartų, todėl neaišku, kas vyko tuo metu, kai nevyko vaizdo ir garso filmavimas, kas kelia abejonių dėl pareigūnų parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad vaizdo kamera įvykio vietoje šiuo atveju ne kartą buvo įjungta ir išjungta. Liudytojas V. Savlevičius paaiškino, kad kamera turi būti įjungta išlipus iš automobilio ir išjungta visko pabaigoje. Mano, kad kamera galėjo būti išjungta, kai buvo pildomi procesiniai dokumentai, o kai buvo bendraujama, kamera turėjo būti įjungta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje svarbu, kad nei J. J., nei A. K. nenurodė kažkokių aplinkybių, galimai vykusių išjungus vaizdo kameras, kurios darytų įtaką jų paaiškinimus, iš ,,Body“ vaizdo kamera daryto įrašo taip pat negalima spręsti, kad įrašai buvo daromi tik policijos pareigūnams naudingomis aplinkybėmis. Tai, kad kameros ne kartą buvo įjungtos ir išjungtos, šiuo atveju taip pat neleidžia spręsti dėl pareigūnų parodymų nepatikimumo.
26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad jų visuma patvirtina, jog kaltinime nurodytu laiku automobilį „Mercedes-Benz C 270 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo būtent kaltinamasis J. J. Šias aplinkybes patvirtina pakankamai nuoseklūs liudytojų A. Mikšienės ir V. Savlevičiaus parodymai, įvykio vietoje iškarto po įvykio vaizdo kamera „Body“ užfiksuoti duomenys, tarp jų ir J. J. ir A. K. paaiškinimai, kad automobilį lauku vairavo J. J., kas atitinka policijos pareigūnų nustatytas aplinkybes. Nors liudytojas A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė aplinkybę, kad lauku automobilį vairavo J. J., tačiau sekančią dieną po įvykio apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį lauku vairavo J. J., kas taip pat svarbu teismui formuojant vidinį įsitikinimą dėl tikrųjų įvykio aplinkybių, juo labiau, kai šie parodymai atitiko, kaip nustatyta, nesuinteresuotų liudytojų policijos pareigūnų parodymus.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl J. J. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas ir su jomis sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, ne tikėjosi apeliantė, t. y. nepalankiai nuteistajam, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl J. J. kaltės, padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius pirmosios instancijos teismo bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų, darytina išvada, jog naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
28. Apeliaciniame skunde prašoma teisėjų kolegijai padarius išvadas dėl įrodymų pagrįstumo, pakeisti teismo nuosprendį ir skirti J. J. švelnesnę bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones.
29. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; kaltininko asmenybę; nusikalstamos veikos stadiją; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, kuris skaičiuojamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).
30. Nagrinėjamu atveju J. J. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. J. J. vieną kartą teistas už smurtinio nusikaltimo artimoje aplinkoje padarymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, buvo baustas administracinių nusižengimų kodekso numatyta tvarka, baudas sumokėjęs, dirba (ūkininkas), vedęs. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. J. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje, ir atsižvelgęs į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, jam už vieno nesunkaus nusikaltimo padarymą paskyrė sankcijose numatytą švelniausią bausmių rūšį (baudą), jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį, negu nustatytas šios bausmės vidurkis bei nustatė ilgesnį baudos sumokėjimo terminą.
31. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam J. J. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuota, jos švelninti nėra pagrindo.
32. J. J. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta jam 2 (dvejus) metus 6 (šešis) mėnesius vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2020-11-29; konfiskuotas J. J. priklausantis automobilis „Mercedes-Benz C 270 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2410 eurų.
33. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, numatyta BK 68 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones nuo 1 iki 5 metų tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teisė, t. y. teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Kelių eismo saugumo bylose šio klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo teismo išvados dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio, ar asmuo sąmoningai šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ar eismo įvykis kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kažkokių aplinkybių kaltininkui nesuvokiant rizikingo elgesio pobūdžio ir nenumatant galimų padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (žr. pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-279-719/2018).
34. Svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei. Minėta, kad baudžiamojo poveikio priemonėmis yra siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį, taigi atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio yra siekiama bausme, be kita ko, paveikti asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
35. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. J. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų ir 6 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios J. J. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas J. J. atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, veika padaryta esant neblaiviam, neatsakingai ir pavojingai elgiantis su padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. J. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių neblaivumas – jo iškvėptame ore rasta 2,02 promilių etilo alkoholio koncentracija, kas ženkliai viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją, taip pat gerokai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. J. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. J. J. praeityje nėra teistas už nusikalstamas veikas kelių eismo saugumo srityje, administracinių nusižengimų kodekso nustatyta tvarka už panašaus pobūdžio nusižengimus. Nors J. J. yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones, nes jis ūkininkauja, teismas pastebi, kad šios aplinkybės buvo žinomos ir tuo momentu, kai J. J. vairavo būdamas neblaivus ir rizikavo prarasti teisę vairuoti transporto priemones, o atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti tokio draudimo taikymo terminą. Sutiktina, kad J. J. transporto priemonę vairuojant dirbamu žemės sklypu buvo žymiai mažesnė tikimybė sukelti pavojų kitoms transporto priemonėms ar asmenims, visgi, J. J., vairuodamas automobilį neblaivus, kėlė grėsmę ne tik savo gyvybei, sveikatai ir turtui, bet ir A. K. sveikatai ir turtui.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir J. J. asmenybei. Siekiant bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, J. J. apylinkės teismas pagrįstai nustatė mažesnį nei vidurkis baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemonę taikymo terminą, t. y. 2 metams 6 mėnesiams, kuris skaičiuojamas nuo realiai suvaržytos asmens galimybės naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.
37. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Nuteisus asmenį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, automobilio kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016). Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-184-697/2019, 2K-86-895/2019).
38. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad aptariamas automobilis „Mercedes-Benz C 270 CDI“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruotas J. J. vardu, taigi nuosavybės teise priklauso nuteistajam. Naudojantis minima transporto priemone, nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, t. y. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konfiskuotas automobilis laikomas uždraustos veikos padarymo priemone BK 72 straipsnio 2 dalies prasme. Vadovaujantis tuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog minėta transporto priemonė iš nuteistojo J. J. konfiskuota pagrįstai ir nepažeidžiant įstatymo.
39. Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o J. J. paskirta bausmė, baudžiamojo poveikio priemonės – yra adekvačios ir proporcingos padarytai nusikalstamai veikai, todėl keisti minimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo J. J. gynėjos advokatės Lolitos Narmontienės apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėjo nuo juo paskelbimo dienos.