Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pergamas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2203-340/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pergamas“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Ozo turtas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Taikos turtas“ dėl nesąžiningos susitarimo sąlygos pripažinimo negaliojančia, nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje nustatytų esminių faktinių aplinkybių

19. Nustatyta, kad ieškovė vykdo prekybos drabužiais veiklą ir nuo 2002 metų faktiškai nepertraukiamai nuomojosi iš atsakovių jų valdomas patalpas Klaipėdos bei Vilniaus prekybos centruose Akropolis. Ginčo dėl nuomos sutarčių nutraukimo kilimo metu galiojo 2018 m. balandžio 9 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. NS04011, sudaryta su atsakove UAB „Taikos turtas“ (dėl patalpų nuomos Klaipėdos Akropolyje) ir 2016 m. birželio 21 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. NS03510, sudaryta su atsakove UAB „Ozo turtas“ (dėl patalpų nuomos Vilniaus Akropolyje).

20. Atsakovė UAB „Taikos turtas“ 2018 m. sausio 15 d. įteikė apeliantei pranešimą apie nuomos sutarties Klaipėdos Akropolyje nutraukimą dėl vėlavimo mokėti nuomos mokestį. Apeliantė nurodė, kad pranešimo įteikimo metu įsiskolinimo už nuomą nebuvo. Apeliantė taip pat nurodė, kad jai buvo pasiūlytos kitos patalpos, kurios reikalavo remonto, tačiau apeliantė sutiko 2018 m. kovo 20 d. nutraukti galiojusią nuomos sutartį ir pasirašyti naują 2018 m. balandžio 9 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. NS04011. Pažymėtina, kad iki 2018 m. kovo 20 d. galiojusios negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Klaipėdos Akropolyje nutraukimas ir 2018 m. nuomos sutarties sudarymo aplinkybės nėra ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje.

Dėl Susitarimo 5 punkto pripažinimo negaliojančiu ir Nuomos sutarčių nutraukimo

24. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

25. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sandorį pripažinti negaliojančiu dėl jo sudarymo ekonominio spaudimo sąlygomis kiekvienu atveju turi būti nustatomos tokios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).

26. Apeliantė, gavusi atsakovių 2019 m. kovo 21 d. pranešimus dėl Nuomos sutarčių nutraukimo, kreipėsi į atsakoves, prašydama Nuomos sutarčių nenutraukti. Apeliantė pripažįsta, kad vėluodavo atsiskaityti už nuomą ir komunalinius mokesčius, todėl atsakovės ir anksčiau ne kartą turėjo pagrindą vienašališkai reikalauti nutraukti Nuomos sutartis. Taigi, apeliantei vėluojant mokėti nuomos mokestį, taip netinkamai vykdant sutartį, atsakovės, kaip nuomotojos, turėjo teisę ginti savo pažeistas teises sutartyje nustatytu būdu, t. y. nutraukti Nuomos sutartis. Tačiau atsakovės atsižvelgė į apeliantės prašymą ir sutiko pratęsti nuomos santykius bei išdėstyti nuomos mokesčio mokėjimą, nustatant papildomas sutarčių sąlygas. Dėl to pasiūlymas apeliantei, kuri vėlavo atsiskaityti su atsakovėmis, sudaryti Susitarimus, kartu į juos įtraukiant ir nuostatas, numatančias atsakovių teisę vienašališkai nutraukti sutartį net ir nesant esminio sutarties pažeidimo, negali būti vertinamas kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Iš pačios apeliantės nurodomų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės, prieš šalims sudarant pakeistas nuomos sutartis su ginčo Susitarimo 5-uoju punktu, sutiko nenutraukti nuomos sutarčių, nors turėjo tam teisėtą pagrindą, tik su sąlyga, kad apeliantė sutiks į sutartis įtraukti nuostatas dėl supaprastinto jų nutraukimo būdo. Vadinasi, atsakovės derybose su apeliante pasinaudojo teisėtomis, sutartyse numatytomis priemonėmis, kad apeliantė pasirašytų sutartis, nustatančias platesnes teises atsakovėms nutraukti sutartis. Atsakovių sutikimas atsisakyti pasinaudoti savo numatytomis sutartyse teisėmis nutraukti nuomos sutartis su sąlyga, kad apeliantė sutiks su naujomis sutarčių nuostatomis dėl vienašališko jų nutraukimo teisės, buvo teisėtas atsakovių derybinis reikalavimas, kilęs iš šalims galiojusių sutarčių nuostatų, todėl negali būti laikoma neteisėtu ekonominiu spaudimu. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad teisėti iš sutarčių kylantys reikalavimai bei sutartyse numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami ekonominiu spaudimu ar grasinimu.

27. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad atsakovės reikalavo tęsti nuomos santykius pakeistomis sąlygomis ir nesąžiningai grasino apeliantei taikyti neteisėtus, ne iš šalis siejančių sutarčių nuostatų kylančius neigiamus ekonominius padarinius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės, pagrįstai ir teisėtai iškėlusios klausimą dėl Nuomos sutarčių nutraukimo dėl esminių pažeidimų, neturėjo objektyvaus suinteresuotumo panaudoti šį teisėtą reikalavimą kaip grasinimą tam, kad nustatytų papildomas Sutarčių sąlygas, dar labiau lengvinančias atsakovėms Nuomos sutarčių nutraukimo procedūrą.

28. Iš Susitarimų turinio matyti, kad jais apeliantės naudai buvo išdėstytas įsiskolinimo mokėjimas, o atsakovių naudai įrašytas 5 punktas, leidžiantis atsakovėms vienašališkai nutraukti sudarytą sutartį be esminio sutarties pažeidimo. Akivaizdu, kad apeliantė buvo suinteresuota tęsti nuomos santykius su atsakovėmis, kadangi pati iniciavo derybas dėl šių santykių tęsimo ir Nuomos sutarčių nenutraukimo. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad Susitarimo sudarymas nebuvo jai naudingas – ši sutarties nuostata buvo esminė sutarčių tolesnio galiojimo, kuo buvo suinteresuota apeliantė, sąlyga. Byloje nenustatyta, kad atsakovių pasiūlymas į Susitarimus įtraukti ginčijamą 5 punktą buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais, t. y. apeliantei padarius neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad ji prieš savo valią sudarė Susitarimus.

29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad atsakovės laikytinos stipresniąja sandorio šalimi. CK 6.228 straipsnio 1 dalis numato, kad šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiama į sutarties prigimtį ir tikslą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad atsakovės atstovauja stambesniam, ekonomiškai stipresniam ūkio subjektui, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliantė yra silpnesnė sutarčių šalis. Apeliantė ir atsakovės yra verslininkai, kuriems keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, taigi apeliantė negali būti laikoma silpnesniąja sutartinių santykių šalimi. Tai, kad apeliantės finansinė padėtis pablogėjo ir dėl to atsirado skolų atsakovėms, nereiškia, kad ji tapo priklausoma nuo atsakovių. Atsakovių derybinis pranašumas, atsiradęs dėl apeliantės įvykdytų sutarčių pažeidimų, nebuvo nepagrįstas CK 6.228 straipsnio 1 dalies prasme.

30. Apeliantė tvirtina, kad atsakovės, norėdamos vienašališkai nutraukti terminuotas Nuomos sutartis, net ir egzistuojant jų pažeidimams, pirmiausiai privalėjo apie tai informuoti apeliantę bei suteikti jai protingą terminą pažeidimams ištaisyti ir tik apeliantei jų neištaisius, atsakovėms galimai būtų atsiradusi teisė vienašališkai nutraukti Nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius apeliantės argumentus ir pažymėjo, kad įstatymas nenumato imperatyvaus reikalavimo nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tik teismine tvarka bei privalomo reikalavimo nustatyti nuomininkui terminą sutarties pažeidimams ištaisyti, t. y. šalių Susitarimų 5 punktas imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštarauja. Byloje nustatyta, kad naujos sąlygos pagal Susitarimų 5 punktą buvo nustatytos po nevienkartinių esminių Nuomos sutarčių sąlygų pažeidimų, kurių apeliantė neginčija. Be to, po Susitarimų sudarymo apeliantė toliau vėluojant atlikti mokėjimus atsakovės 2019 m. gegužės 17 d. informavo apeliantę, kad jos skola atsakovėms sudaro 13 563,51 Eur; apeliantė buvo paraginta skubiai atsiskaityti. Atsakovės 2019 m. gegužės 29 d. informavo apeliantę, kad jos skola atsakovėms vis dar sudarė 4 411,46 Eur, apeliantė vėlavo atlikti ir mokėjimus pagal šalių Susitarimu suderintą mokėjimo grafiką. Atsakovės 2019 m. gegužės 29 d. siųstame elektroniniame laiške taip pat atkreipė apeliantės dėmesį, kad jai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovės turi teisę vienašališkai nutraukti Nuomos sutartis. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, reikalavimą dar kartą įspėti ieškovę apie skolų mokėjimo grafikų pažeidimus ir dar kartą nustatyti papildomą terminą skolų mokėjimo grafiko pažeidimų pašalinimui pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neproporcingu ir pertekliniu.

31. Apeliantė byloje taip pat įrodinėja, kad atsakovės toleravo jos vėlavimus mokėti nuomos mokestį, todėl atsakovių teisė vienašališkai nutraukti sutartis dėl vėlavimo atsiskaityti neegzistavo. Priešingai, nei teigia apeliantė, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovės nelaikė apeliantės vėlavimo mokėti nuomos mokestį tinkamu įsipareigojimų pagal Nuomos sutartis vykdymu. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovės ne kartą kreipėsi į apeliantę su priminimais mokėti mokestį, reikalaudamos tą padaryti kuo greičiau, įspėdamos, kad Nuomos sutartys gali būti nutrauktos. Šio aplinkybės paneigia apeliantės argumentus, kad atsakovės toleravo apeliantės vėlavimą atsiskaityti, nereiškė dėl to pretenzijų ir nelaikė atsiskaitymo vėlavimų esminiais nuomos sutarčių sąlygų pažeidimais.

32. Šalių sudarytų Susitarimų 4 punktu šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu Nuomininkas praleidžia mokėjimo grafiką, numatytą Susitarimo 1 punkte, t. y. nesumoka / vėluoja sumokėti bet kurią įmoką pagal nustatytą grafiką, ir / ar vėluoja atlikti bet kokius einamus mokėjimus, numatytus Sutartyje, nuomotojas turi teisę savo nuožiūra nustatyti sutarties nutraukimo terminą, apie tai raštu informuodamas Nuomininką. Toks Nuomininko informavimas ir minėto termino pasibaigimas yra juridinis faktas, kurių pagrindu pasibaigia Sutarties galiojimas. Taigi, Susitarimų 4 punktas numatė nuomotojų teisę vienašališkai nutraukti Nuomos sutartis ir dėl Susitarimų įtvirtintų skolų mokėjimų grafikų nesilaikymo. Kaip jau buvo minėta, atsakovės ir po Susitarimų sudarymo ne kartą informavo apeliantę dėl vėlavimo atlikti mokėjimus pagal grafiką. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju egzistavo faktinis pagrindas nutraukti Nuomos sutartis ir pagal Susitarimo 4 punktą, dėl skolų mokėjimo grafikų nesilaikymo.

33. Nuomos sutarčių „Bendrosios dalies“ 19.4.3 punkte numatyta, kad Nuomotojas, prieš 10 (dešimt) dienų raštu įspėjęs Nuomininką, nesikreipdamas į teismą dėl Sutarties nutraukimo, turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį prieš terminą, „<...> jei Nuomininkas pažeidžia savo mokėjimo prievolę ir/ar esminę savo prievolę pagal kitą tarp Nuomotojo ir/ar su juo Susijusio asmens ir Nuomininko sudarytą sutartį. Pagal Nuomos sutarčių „Specialiosios dalies“ 3.3 punktą, apeliantei patalpos Nuomos sutartimis buvo išnuomotos prekiauti „Lee“ ir „Wrangler“ prekių ženklų prekėmis. Nuomos sutarčių „Bendrosios dalies“ 3.11 punktas numatė, kad Nuomininkas norėdamas prekiauti Sutartyse nenumatyto prekių ženklo prekėmis turi gauti išankstinį rašytinį Nuomotojų sutikimą.

34. Atsakovės pirmosios instancijos teismui nurodė, kad patikrinus parduotuves pastebėta, jog apeliantė prekiauja prekių ženklo „Lee Cooper“ prekėmis, t. y. ne tomis prekėmis, kurių prekybai ieškovei buvo išnuomotos patalpos. Apeliantė šių faktinių aplinkybių neneigia, tačiau nurodo, kad prekių ženklo „Lee Cooper“ prekėmis pradėjo prekiauti po Nuomos sutarčių nutraukimo. Atsakovės pateikė į bylą 2019 m. rugsėjo 12 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad apeliantės parduotuvėje Vilniaus prekybos centre Akropolis prekių ženklo „Lee Cooper“ prekės užfiksuotos 2019 m. rugsėjo 11 d., taigi dar galiojant UAB „Ozo turtas“ ir apeliantės sudarytai Nuomos sutarčiai. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantė, prekiaudama „Lee Cooper“ prekėmis, panaudojo nuomojamas patalpas ne tai veiklai, kuriai jos buvo išnuomotos, dėl ko atsakovės turėjo pagrindą nutraukti Nuomos sutartis ir 19.4.3 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei proceso teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos).

37. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovės įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą. Iš pateiktų dokumentų nustatyta, kad atsakovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė iš viso 1 815 Eur išlaidų.

38. Kadangi atsakovių prašoma priteisti suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį – 1 765,40 Eur (1 358 Eur (užpraėjusio, t. y. 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis)) x 1,3 (už atsiliepimą į apeliacinį skundą, Rekomendacijų 8.11 punktas)), tai sudaro pagrindą sumažinti prašomas priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, todėl atsakovėms iš ieškovės priteistina 1 765,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 882,70 Eur (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pergamas“ atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Ozo turtas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Taikos turtas“ po 882,70 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt du eurus, 70 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.