- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-21
- Bylos Nr.
- 1A-203-531/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-54799-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus
- Nukentėjusysis
- K. L., D. M., A. M.
- Advokatai
- Inga Radinienė, Rolandas Vaitiekūnas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų K. L., D. M. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. I., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį laiduotojos R. I. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindais ir tvarka 2 metams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 71 straipsniu, R. I. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką nurodant sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš (duomenys neskelbtini) priteistas 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už šią priteistą atlyginti neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios K. L. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš (duomenys neskelbtini) priteistas 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už šią priteistą atlyginti neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiosios D. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš (duomenys neskelbtini) priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už šią priteistą atlyginti neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Iš R. I. nukentėjusiosios A. M. naudai priteista 450 Eur dydžio suma advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Iš R. I. nukentėjusiosios K. L. naudai priteista 450 Eur dydžio suma advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsniu, 105 straipsniu, iš R. I. išieškotos 9,50 Eur dydžio proceso išlaidos procesiniams dokumentams įteikti, taip pat 21,93 Eur dydžio kelionės išlaidos ir 77,84 Eur dydžio išlaidos, susijusios su nukentėjusiosios atitraukimu nuo įprastinio darbo, į valstybės pajamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. R. I. 2019 m. gruodžio 25 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 punkto reikalavimus – tamsiu paros metu važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatvės antra eismo juosta bei artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, esančios ties (duomenys neskelbtini) gatvės pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė jokių papildomų atsargumo priemonių, kad įsitikintų, ar pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos jis turėtų praleisti, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido į jo važiavimo krypties eismo juostą jam iš kairės pusės įžengusio pėsčiojo V. K. T. bei jį partrenkė, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas pėsčiasis V. K. T. – jam nustatyta poodinės kraujosruvos kairėje klubinėje srityje, dešinėje šlaunyje, kairėje blauzdoje, kraujosruvos kairės šlaunies išorinio paviršiaus ir dešinės šlaunies vidinio paviršiaus minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimai abiejose plaštakose ir abiejų kelių srityse, atviras kairio blauzdikaulio lūžis, uždari dešinio blauzdikaulio ir dešinio šeivikaulio lūžiai, kairės pusės VI-VII-VIII-IX-X šonkaulių lūžiai, dėl ko V. K. T. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mirė nuo atviro kairio blauzdikaulio, uždarų dešinio blauzdikaulio ir dešinio šeivikaulio lūžių komplikacijų – riebalinės embolijos į plaučius ir ūminio kvėpavimo funkcijos nepakankamumo.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
2. Nukentėjusiosios K. L., D. M. ir A. M. pateikė iš esmės identiškus apeliacinius skundus, kuriais prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 14 d. nuosprendį dalyje dėl R. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu bei BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, netaikymo ir pripažinti R. I. padariusį nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje ir teismo nuožiūra skirti jam sankcijoje nustatytą bausmę bei taikyti baudžiamojo poveikio priemonę - atimti jam teisę vairuoti transporto priemones maksimaliam terminui. Taip pat K. L.ir A. M. prašo iš R. I. priteisti jų apeliacinėje instancijoje patirtas proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes baudžiamojoje byloje nenustatytos visos BK 40 straipsnyje įtvirtintos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat nenustatytas ir pagrindas, leidžiantis taikyti šį baudžiamosios teisės institutą. Pažymi, kad net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas motyvuotai turi apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos numato teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų buvimą bei neteisingai vertino faktines aplinkybes dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytiems reikalavimams. Iš byloje esančių faktinių duomenų darytina išvada, kad R. I. tik formaliai pripažįsta savo kaltę ir ją pripažino tik teisme, susipažinęs su bylos medžiaga ir „priremtas“ joje surinktų įrodymų. Tik formalaus pobūdžio R.I. atsiprašymas teismo posėdžio metu ir tik paraginus tai padaryti teisėjai, o ikiteisminio tyrimo metu tik vieną kartą paprašant nukentėjusiųjų duomenų ir net nenurodant to priežasties, nerodant jokio noro bei nededant jokių pastangų susisiekti su nukentėjusiaisiais tolesniu laiku, tame tarpe ir per nukentėjusiųjų atstovą, įrodo, kad jis tik deklaruoja tariamą gailėjimąsi, todėl jo elgesys negali būti laikomas atitinkančiu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Akivaizdu, kad byloje surinkti duomenys apie praeityje net 5 R.I. nubaudimus administracine tvarka, iš kurių 4 padaryti pakartotinai, dėl nevienkartinių KET pažeidimų, iš kurių pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 straipsnio 5 dalį jau buvo taikyta ne tik piniginė bauda, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, kai nusikalstamos veikos padarymo metu dalis administracinių nuobaudų už KET pažeidimus galiojo, neigiamai apibūdina šį asmenį, neabejotinai leidžia teigti, kad toks asmuo linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl savo ankščiau padarytų KET pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų, tame tarpe tokių tikslų nepasiekė ir jau taikytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad nusikaltimo padarymo metu šis asmuo ne tik turėjo galiojančias administracines nuobaudas, tačiau būdamas jauno amžiaus ir turėdamas trumpą vairavimo stažą, padarė nevienkartinius ir šiurkščius KET pažeidimus ir juos padarė, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, piktybiškai ir sistemingai. Šie duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad R. I. padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis ir atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas elgesio normas, rodo, kad jis nusikalto dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Visa tai leidžia teigti, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų. Byloje nebuvo pakankamai atsižvelgta į laiduotojos galimybes daryti auklėjamąjį poveikį, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, nes aukščiau nurodytos aplinkybės įrodo, kad R. I. ir prieš tai, gyvendamas kartu su laiduotoja (mama), nuo pat jo teisės vairuoti transporto priemones įgijimo, darė KET pažeidimus, o laiduotoja jokios įtakos tam, kad sūnus nesielgtų priešingai teisei, nedarė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad R. I. ateityje nedarys naujų nusikaltimų ar kitų teisės pažeidimų. Mano, kad laiduotoja dėl prieš tai nurodytų aplinkybių, negalės daryti jam jokios teigiamos įtakos, negalės stebėti ir kontroliuoti sūnaus kasdienio elgesio, užkirsti kelią naujų KET taisyklių pažeidimui ir/ar nusikalstamų veikų darymui, nes ir iki šiol ji neužkirto kelio, kad R. I. piktybiškai ir sistemingai nepažeidinėtų KET ir nepadarytų nusikalstamos veikos. Pabrėžia, kad aukščiau išdėstytos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad šiuo atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad R. I. turi būti taikoma baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė vairuoti transporto priemones, ir tik tokiu būdu būtų pasiekta baudžiamojo poveikio priemonės, kaip ir bausmės, paskirtis ir tai maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę.
Atsiliepimas
3. R. I. atsiliepime į pateiktus apeliacinius skundus prašo juos atmesti ir Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. spalio 14 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apylinkės teismas teisingai taikė BK 40 ir 68 straipsnius, todėl apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo naikinti teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jis savo kaltę pripažino visiškai ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tai patvirtina ne tik jo parodymai, bet ir elgesys. Pažymi, jog jis ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės neneigė, davė išsamius ir teisingus parodymus, ir suabejota buvo tik įvykio pasekoje patirtų sužalojimų priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo mirtimi. Siekiant nustatyti, ar nukentėjusiojo mirtį sukėlė įvykio metu patirti sužalojimai, buvo skiriama pakartotinė ekspertizė. Pabrėžia, kad teisingi parodymai suprantami tuomet, kai kaltinamasis patvirtina jo padarytos veikos faktus, teisingai nusako svarbiausius veikos bruožus, ypatybes, padarymo aplinkybes, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Jo parodymų analizė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme sudaro pagrindą išvadai, kad jis visiškai pripažino kaltę ir davė teisingus bei išsamius parodymus. Atkreipia dėmesį, kad įvykus eismo įvykiui jis nedelsiant puolė teikti pagalbą nukentėjusiajam, nuolat teiravosi tyrėjos dėl nukentėjusiojo sveikatos būklės, siekė iš jos gauti nukentėjusiųjų duomenis, tam, kad galėtų atvykti atsiprašyti, išreikšti užuojautą, tačiau buvo informuotas, kad nukentėjusiosios atsisakė duoti kontaktus, susitikti. Gerbdamas nukentėjusiųjų apsisprendimą ir nenorą bendrauti, jis nuoširdų atsiprašymą išsakė teisme, ir tikrai ne teismo, ne kitų proceso dalyvių pastūmėtas ar įrodymų „priremtas“. Jis labai išgyvena ir gailisi dėl įvykusios veikos iki šiol. Ji ankščiau neteistas, nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalto pirmą kartą, įvykdė neatsargų nusikaltimą, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi gyvenimo draugę, su kuria planuoja bendrą ateitį, gyvena su tėvais ir jiems padeda, ir nors yra baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, tačiau šie pažeidimai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jis piktybiškai nesilaiko įstatymų ir juos sistemingai pažeidinėja. Nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad jis yra linkęs sistemingai pažeisti įstatymus ir ankščiau jam skirtos administracinės nuobaudos nebuvo efektyvios. Tai subjektyvus nukentėjusiųjų vertinimas. Jis nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo, tyčia pažeisti KET ar sužaloti žmogų nenorėjo. Ankstesnius administracinius nusižengimus padarė dėl nepatyrimo, tačiau ne dėl nihilistinio požiūrio į teisės ir moralės ginamas vertybes, susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Nėra pagrindo abejoti ir nepasitikėti laiduotojos R. I. autoritetu ir gera įtaka jo elgesiui. Teigia, kad apylinkės teismas teisingai nusprendė neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų, teise vairuoti transporto priemones. Jis dirba (duomenys neskelbtini), teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga tiesiogiai atliekant darbo pareigas – testuojant automobilių pavarų dėžės gedimus, atlikus remontą, testuojant suremontuotus automobilius, o taip pat susisiekiant su įmonės padaliniu kitoje miesto vietoje, pristatant reikiamas detales. Nesant teisės vairuoti transporto priemonių jis negalėtų išsaugoti savo darbo vietos, ir nors jau spėjo užsirekomenduoti kaip atsakingas, geras savo srities specialistas, tačiau darbo funkcijų visapusiškas neatlikimas, nesudarys galimybių dirbti.
4. Teismo posėdyje nukentėjusiųjų atstovas palaikė apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus ir prašė juos tenkinti, prokurorė – tenkinti iš dalies, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, 2 metų laikotarpiui, o R. I. ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kadangi apeliantės skunduose nesutinka su R. I. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei teismo sprendimu netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise - teise vairuoti kelių transporto priemones, apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pasisako išimtinai tik šiais klausimais.
Dėl R. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
7. Nukentėjusiosios K. L., D. M. ir A. M. pateiktuose apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti R. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos R.I. atsakomybėn. Teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų buvimą bei neteisingai vertino faktines aplinkybes dėl laiduotojos atitikties BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimams.
8. BK 40 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu ar be jo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Norint atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra būtinas visų šių sąlygų egzistavimas. BK 40 straipsnio 3 dalis nustato, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atleisti R. I. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį mamos R. I. atsakomybėn. Priešingai nei nurodo apeliantės, šiuo atveju yra visos būtinos sąlygos BK 40 straipsnio taikymui, o laiduotojos galimybės daryti teigiamą įtaką R. I., nekelia abejonių.
10. Nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose teigia, kad R. I. tik formaliai pripažįsta savo kaltę, ją pripažino tik teisme, susipažinęs su bylos medžiaga ir „priremtas“ surinktų įrodymų, tik deklaruoja tariamą gailėjimąsi, kadangi jų atsiprašė tik formaliai teismo posėdžio metu paragintas teisėjos, ikiteisminio tyrimo metu tik vieną kartą prašė duomenų, nerodė jokio noro bei nedėjo pastangų susisiekti su nukentėjusiomis. Tokie apeliančių argumentai atmetami. Visų pirma, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad R.I. jau pirmosios apklausos, vykusios 2019 m. gruodžio 31 d., metu nurodė, kad savo kaltę pripažįsta pilnai. Pastebėtina, kad apklausos vykusios 2020 m. balandžio 20 d. metu jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau kaip paaiškino pats, dėl to, jog jam buvo kilę neaiškumų dėl įvykio aplinkybių ir dėl V. K. T. mirties priežasties. Gavus Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nukentėjusiojo mirties priežasties, R. I. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, savo kaltę dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo, pripažino visiškai. Be kita ko pažymėtina, kad minėtas tyrimas buvo atliekamas R. I. gynėjos prašymu. Įvertinus šias aplinkybes, pagrindo manyti, kad R. I. savo kaltę pripažino tik formaliai ir tik matydamas, kad byloje yra pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, siekiant sušvelninti gresiančią atsakomybę, nėra. Pažymėtina, kad asmuo apie savo padarytą nusikalstamą veiką gali duoti teisingus parodymus tik tuomet, kai yra aiškios visos jos padarymo aplinkybės. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog R. I. išreikštas gailėjimasis buvo nenuoširdus ir deklaratyvus. R. I. apklausos, vykusios 2019 m. gruodžio 31 d. metu jis nurodė, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, ketina atsiprašyti artimųjų, kai jie sutiks su juo bendrauti. Apklausiamas 2020 m. balandžio 20 d. jis parodė, kad bandė susisiekti su žuvusio vyriškio artimaisiais per bylą tyrusią tyrėją R. V., kadangi norėjo jų atsiprašyti, atlyginti žalą, bet jam tyrėja pasakė, kad nukentėjusieji su juo nenori bendrauti. Paaiškino, kad net nežino, kiek iš tikrųjų byloje yra nukentėjusiųjų giminaičių, tik žino, kad yra žuvusiojo dukra ir sugyventinė. Dėl eismo įvykio labai išgyvena, nemiega naktimis, jam dėl to labai skaudu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R.I. parodė, jog kai buvo policijoje po įvykio, prašė pareigūnų ką nors pasakyti apie žuvusįjį, nes nežinojo nei jo pavardės, nei jokių kitų duomenų. Pareigūnai jokių duomenų nedavė, ir pasakė, kad be reikalo į ligoninę nevažiuotų, nes vis tiek niekas neįleis. Kai kitą dieną paskambino tyrėja, prašė jos, kad duotų kontaktus, bet ji sakė, kad duoti negali. To prašė dar kelis kartus. Gavo žinutę, kad nukentėjusieji nepageidauja su juo bendrauti. Jeigu būtų norėję, būtų susitikęs, atsiprašęs ir padėjęs, kuo tik galėjęs. Iš byloje esančio 2020 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad R. I. posėdžio metu nukentėjusiųjų atsiprašė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, matyti, kad, R.I. ikiteisminio tyrimo metu dėjo visas pastangas, siekdamas atsiprašyti nukentėjusiųjų dėl įvykusios nelaimės, tačiau iš pradžių jam nebuvo teikiama jokia informacija, o vėliau jos pačios atsisakė su juo bendrauti, ką patvirtina ir nukentėjusiosios K. L. duoti parodymai apie tai, jog jai pačiai su eismo įvykio kaltininku bendrauti neteko. Ji tik žino, kad jis skambino jos seseriai, kuri su kaltininku susitikti atsisakė, nes jo bandymas susisiekti per tyrėją buvo šarvojimo dieną. Vėlesnis kontaktas jos nedomino, nes ji jam atleisti negali. Taigi, vienintelę galimybę atsiprašyti nukentėjusiųjų R. I. turėjo tik bylą nagrinėjant teisme, ką ir padarė, priešingai nei teigia apeliantės, savanoriškai, niekieno neraginamas, kas ir įrodo, jog dėl įvykusios nelaimės jis tikrai išgyvena.
11. Apeliaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į ankstesnius R. I. nubaudimus administracine tvarka, teigiant, kad padarytas nusikaltimas nebuvo atsitiktinis ir atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas bei nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas elgesio normas. Visa tai leidžia teigti, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nebedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija atmeta ir šiuos apeliančių argumentus. Iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo apie registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad R. I. buvo 5 kartus baustas administracine tvarka – 3 kartus už tai, kad vairuodamas transporto priemonę viršijo leistiną greitį, 1 kartą už tai, kad vairuodamas automobilį naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis ir 1 kartą už tai, kad vairavo automobilį, kuriam nuimtas priekinis buferis bei valstybinio numerio ženklas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. lapkričio 16 d., kuomet R. I. buvo nubaustas už leistino važiavimo greičio viršijimą, jam taip pat buvo skirtas ir specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik šie R.I. padaryti pažeidimai dar nereiškia, kad jis yra linkęs nepaisyti įstatymuose įtvirtintų reikalavimų bei juos piktybiškai pažeidinėja. Šiuo atveju labai svarbu įvertinti tiek nagrinėjamo nusikaltimo padarymo aplinkybes, tiek ir kitus R. I. charakterizuojančius duomenis. Bylos duomenimis, R. I. yra neteistas, niekada prieš tai nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jo padarytas nusikaltimas priskiriamas neatsargių veikų kategorijai, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio metu leistinas važiavimo greitis buvo viršytas. Vairuotojas buvo blaivus, apklaustas pirmosios instancijos teisme teigė, kad po šio įvykio jis ypatingą dėmesį kreipia važiuodamas per perėjas, kurios pasidarė prioritetu. Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes kartu, yra pagrįstas pagrindas manyti, kad R. I. ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nusikalstamų veikų nepadarys.
12. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo abejoti R. I. tinkamumu būti R.I. laiduotoja. Priešingai nei nurodo apeliantės, vien tik tai, kad R. I. gyvendamas su mama buvo 5 kartus nubaustas administracine tvarka, neleidžia teigti, jog R. I. negalės jam daryti teigiamos įtakos. Bylos duomenimis R. I. yra neteista, administracine tvarka nebausta, ankstesnėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) charakterizuojama teigiamai, kaip asmenybė, turinti autoritetą. Įvertinus tiek R.I., tiek R. I. byloje duotus paaiškinimus, matyti, kad juos abu sieja labai stiprus ir artimas ryšys. R. I. yra svarbi jo mamos nuomonė, ir jis jos klauso. Be to, jie ir gyvena kartu. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad R. I. yra tinkama ir patikima laiduotoja, galinti daryti teigiamą įtaką savo sūnui R. I., jį stebėti ir kontroliuoti, o apeliacinių skundų argumentai dėl jos netinkamumo atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl BK 68 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo
13. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neskirti R. I. baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones ir prašo ją paskirti. Šiam apeliacinių skundų prašymui pritaria ir prokurorė.
14. BK 68 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką.
15. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiama to paties rezultato, kaip ir kriminaline bausme, t. y. sulaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011).
16. Nagrinėjamu atveju R. I. padarė neatsargų nusikaltimą, susijusį su KET pažeidimu, t. y. tamsiu paros metu - apie 23 val. gruodžio mėn. pabaigoje, važiuodamas antra eismo juosta bei artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesiėmė jokių papildomų atsargumo priemonių, kad įsitikintų, ar pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos jis turėtų praleisti, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido į jo važiavimo krypties eismo juostą jam iš kairės pusės įžengusio pėsčiojo V. K. T. bei jį partrenkė. Dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas pėsčiasis V. K. T., kuris (duomenys neskelbtini) ligoninėje mirė. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta R.I. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. R. I. nukentėjusiųjų atsiprašė. Pažymėtina, kad įvykio metu jis buvo blaivus, leistino važiavimo greičio neviršijo. Nedelsdamas pats iškvietė pagalbą. R. I. yra jauno amžiaus (24 metų), turi gyvenimo draugę, su kuria šiuo metu gyvena pas jo tėvus ir planuoja kartu kurti savo ateitį. Jis turi nuolatinį darbą - dirba (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Jo darbas yra susijęs su automobilių pavarų dėžių gedimų nustatymu, jų remontavimu bei testavimu po remonto. Taip pat jis atlieka vairuotojo - tiekėjo pareigas pristatant atsargines dalis, nes (duomenys neskelbtini) atskiro vairuotojo etato neturi. Taigi jo darbas yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu ir būtinybe turėti teisę vairuoti. Be kita ko, iš pateiktos charakteristikos matyti, kad R. I. darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neskirti R. I. baudžiamojo poveikio priemonės. Kaip matyti, R. I. teisė vairuoti yra reikalinga darbinėms funkcijoms atlikti, tą patvirtina ir (duomenys neskelbtini) byloje esanti pažyma, kurioje nurodoma, kad pilnai vykdant darbo funkcijas, darbuotojas turi turėti teises vairuoti transporto priemones. Šios teisės netekimas labai apribotų jo galimybes vykdyti darbines funkcijas, kas iš esmės reikštų ir darbo santykių pasibaigimą, o tuo pačiu ir stabilių pajamų, reikalingų pragyvenimui bei prievolių vykdymui, netekimą. Taigi, šios teisės atėmimas ir darbo netekimas, atsižvelgiant ir į šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusią situaciją dėl tebesitęsiančios pandemijos ir paskelbto karantino, itin apsunkintų R. I. galimybes susirasti kitą darbą, kas šiuo atveju neatitiktų nei proporcingumo, nei teisingumo principų, ir galbūt net turėtų priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties. Vien tik tai, kad jis iki įvykusios nelaimės buvo 5 kartus baustas administracine tvarka, iš kurių, kaip minėta, 3 kartus už greičio viršijimą, nereiškia, jog jam privalu skirti uždraudimą vairuoti transporto priemones, juolab kai aptariamą eismo įvykį jis padarė neviršydamas greičio. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, manytina, kad bausmės tikslus visapusiškai užtikrins jam apylinkės teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Dėl procesinių išlaidų
17. Nukentėjusiosios K. L. ir A. M. prašo iš R. I. priteisti jų apeliacinėje instancijoje patirtas proceso išlaidas advokato pagalbai apmokėti - po 250 Eur kiekvienai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-374/2012; 2011 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272/2011). Nagrinėjamoje byloje apeliacinius skundus padavė nukentėjusiosios K. L., A. M. ir D. M.. Apeliacinės instancijos teismas pateiktus apeliacinius skundus atmeta. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią aplinkybę, sprendžia, kad šiuo atveju K. L. ir A. M. apeliacinės instancijos teisme patirtų proceso išlaidų nėra pagrindo priteisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiųjų K. L., D. M. ir A. M. apeliacinius skundus atmesti.