- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-14
- Bylos Nr.
- 2S-730-590/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-02181-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Suinteresuotas asmuo
- AB „Šiaulių bankas“, R. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens AB „Šiaulių bankas“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolio M. J. prašymą dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo, suinteresuoti asmenys – AB „Šiaulių bankas“, R. K., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Antstolis M. J. kreipėsi į teismą, prašydamas išaiškinti, ar pagal pradėtą vykdyti Ukmergės rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012 vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas iki 2012-07-12, kaip nurodyta sprendime, ar iki 2012-11-19, kaip nurodyta vykdomajame rašte.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013-01-07 nutartimi antstolio prašymą tenkino: išaiškino antstoliui, kad 2012-06-11 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012 įsiteisėjo 2012-11-19, todėl ir vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iki šios datos imtinai. Teismas nurodė, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką įstatymų leidėjo valia skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo, šiuo atveju – 2010-10-28, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimas buvo apskųstas ir įsiteisėjo 2012-11-19, sprendė, jog iki šios datos skaičiuojamas ir vidutinis darbo užmokestis.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo AB „Šiaulių bankas“ prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-01-07 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: išaiškinti iš naujo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012. Nurodo, kad ieškovė, skųsdama 2012-06-11 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimo dalį civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012 aiškiai nurodė, kad sutinka su neskundžiama teismo sprendimo dalimi. Tai reiškia, kad ieškovė išreiškė valią pagrįstomis laikyti teismo priteistą išeitinę išmoką bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį (nuo 2011-10-28 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos – kaip nurodė pats teismas iki 2012-07-12). Pažymi, jog teikdama apeliacinį skundą ieškovė įvertino savo praradimus ir nereiškė reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo priteistų sumų, įskaitant ir už priverstinę pravaikštą, dydžio. Tokiu būdu negalima laikyti, kad ieškovė skundė dėl darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atsirandantį kompensavimo mechanizmą. Ieškovė skundė išimtinai darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimą ir sutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatytas pažeistų teisių kompensavimo dydis. Nurodo, kad pagrįstu laikant vykdomajame rašte nurodytą už priverstinę pravaikštą priteistinų sumų terminą – nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2012-11-19, susidarytų netoleruotina situacija, kai darbuotojui neskundžiant neteisėto atleidimo iš darbo, didėtų už priverstinę pravaikštą nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo priteistinos sumos. Tokia situacija sukurtų galimybes piktnaudžiauti teise, nes sprendimo dalyje nesant ginčo darbuotojui nepagrįstai būtų priteisiamos sumos už priverstinę pravaikštą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo R. K. prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013-01-07 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad išeitinės išmokos dydis priklauso nuo to, kokiu pagrindu nutraukiama darbo sutartis. Bankas ją neteisėtai nutraukė 2011-10-28, teismas pripažino, kad darbo sutartis nutraukta 2012-07-12 teismo sprendimo pagrindu. Tai reiškia, kad bankui priklauso sumokėti 19 345,64 Lt dydžio išeitinę išmoką. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą yra skaičiuojamas nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Skundžiamojoje nutartyje kaip tik ir nurodytas šis juridinis pagrindas, ir todėl duotas būtent toks išaiškinimas. Savo skunde bankas bando pagrįsti, kad teismo sprendimas įsiteisėjo 2012-07-12. Tai akivaizdi klaida. Jis įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismui priėmus atitinkamą nutartį (CPK 279 str. 1 d.). Pažymi, jog teismo sprendime aiškiai yra pasisakyta, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą priteisiamas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. R. K. tenkino tokia teismo sprendimo dalis, todėl jos ir neskundė. Atvirkščiai, bankas galėjo skųsti tokią teismo sprendimo dalį, jei ji banko netenkino. Todėl skunde nurodyti pagrindai dėl to, kad R. K. neskundė minėtos teismo sprendimo dalies ir dėl to reikia keisti teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo yra visiškai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje nustatyta, jog Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012-06-11 sprendimu ieškovės R. K. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių bankas“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo ir nepagrįsto darbo sutarties nutraukimo tenkino iš dalies: ieškinį dėl AB „Šiaulių bankas“ 2011-10-13 įsakymo Nr.189K ir juo paskirtos ieškovei R. K. drausminės nuobaudos –papeikimo, atmetė; pripažino ieškovės R. K. atleidimą iš darbo AB „Šiaulių bankas“ Ukmergės klientų aptarnavimo skyriaus viršininkės pareigų neteisėtu ir panaikino atsakovo AB „Šiaulių bankas“ 2011-10-28 įsakymą Nr. 192K, kuriuo nutraukta darbo sutartis su ieškove R. K. pagal Darbo kodekso 136 str. 1 d. 2 p. ir 136 str. 3 d. 1 p.; nustatė, kad atsakovo AB „Šiaulių bankas“ ir ieškovės R. K. 2006-01-30 sudaryta darbo sutartis Nr. 476 nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012-07-12; priteisė iš atsakovo AB „Šiaulių bankas“ 19 345,64 Lt išeitinę išmoką, 40 789,00 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2010-10-28 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei 1 250 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės R. K. naudai; priteisė iš atsakovo AB „Šiaulių bankas“ 1804 Lt žyminio mokesčio ir 13,43 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Ieškovė R. K. sprendimą dalyje dėl 2011-10-13 įsakymo Nr. 189K ir juo paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo bei Darbo sutarties Nr. 476 nutraukimo teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2012-07-12 apskundė apeliaciniu skundu. Vilniaus apygardos teismo 2012-11-19 nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimas paliktas nepakeistas. R. K. buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-130-675/2012 dėl 19 345,64 Lt išeitinės išmokos, 40 789 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą nuo 2010-10-28 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei 1 250 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko AB „Šiaulių bankas“. Su šiuo vykdomuoju raštu R. K. kreipėsi į antstolio M. J. kontorą. Antstolis M. J. kreipėsi į teismą su prašymu dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo, prašydamas išaiškinti, ar pagal pradėtą vykdyti Ukmergės rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012 vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas iki 2012-07-12, kaip nurodyta sprendime, ar iki 2012-11-19, kaip nurodyta vykdomajame rašte. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2013-01-07 nutartimi antstoliui M. J. išaiškino, kad 2012-06-11 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012 įsiteisėjo 2012-11-19, todėl ir vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas iki šios datos imtinai. Suinteresuotas asmuo AB „Šiaulių bankas“, nesutikdamas su 2012-01-07 nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad ieškovė sutiko su neskundžiama teismo sprendimo dalimi bei išreiškė valią pagrįstomis laikyti teismo priteistą išeitinę išmoką bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą dydį (nuo 2011-10-28 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos – kaip nurodė pats teismas iki 2012-07-12). Pažymi, jog laikant pagrįstu vykdomajame rašte nurodytą už priverstinę pravaikštą priteistinų sumų terminą – nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2012-11-19, susidarytų netoleruotina situacija, kai darbuotojui neskundžiant neteisėto atleidimo iš darbo, didėtų už priverstinę pravaikštą nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo priteistinos sumos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.
CPK 279 str. 1 d. nustatyta, jog pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovė R. K. apskundė 2012-06-11 sprendimą dalyje dėl 2011-10-13 įsakymo Nr. 189K ir juo paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo bei Darbo sutarties Nr. 476 nutraukimo teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos. Pažymėtina, jog R. K. apskundus sprendimą dalyje dėl darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo, laikytina, jog ji apskundė teismo parinktą darbuotojo teisių gynimo būdą, nuo kurio priklauso išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimas (DK 297 str. 3 d. ir 4 d.). Taigi, sprendimo dalis dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo yra neatsiejamai susijusi su sprendimo dalimi dėl Darbo sutarties Nr. 476 nutraukimo teismo sprendimu, todėl negali būti laikoma savarankiška. Tai reiškia, jog visas Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimas įsiteisėjo 2012-11-19, t. y. Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.
Atsižvelgiant į tai, kad, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimas buvo paliktas nepakeistas, o R. K. į pirmesnį darbą grąžinta nebuvo, nagrinėjamu atveju priteisiant išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, turi būti vadovaujamasi DK 297 str. 4 d., kurioje nustatyta, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai išaiškino, jog nagrinėjamu atveju Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-06-11 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-130-675/2012 įsiteisėjo 2012-11-19, todėl ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas iki šios datos (t. y. 2012-11-19) imtinai.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.