Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-53/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-12-04
Bylos Nr.: 1A-53/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01660-2010-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Albinas Bielskis, Violeta Ražinskaitė
Nuteistasis: J. K.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-53/2014Proceso Nr. 1-10-1-01660-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.8.1, 1.1.8.6.2, 1.1.8.6.6, 1.1.8.9, 1.2.14.5.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Albino Bielskio, Violetos Ražinskaitės,sekretoriaujant Agatai Minkel, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorams I. G., G. B.,gynėjams advokatams M. P., R. J.,nukentėjusiųjų atstovui advokatui M. N.,nuteistajam J. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. (J. K.) gynėjo advokato M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (už J. V. V. ir V. V. atžvilgiu padarytą nusikaltimą) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (už A. N. ir R. Z. atžvilgiu padarytą nusikaltimą) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir J. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 213 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš J. K. J. V. V. ir V. V. priteista po 25250 Lt turtinei žalai atlyginti bei A. N. ir R. Z. priteista po 24500 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą tyčia, apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio iki 2010 metų kovo mėnesio, adresu Šimulionio g. 4, Vilniuje, melagingai prisistatęs A. K. vardu, iš J. V. V. ir V. V. paėmė bendrai 50 500 litų grynaisiais pinigais neva už žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, Sužionių seniūnijoje, Petravo kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Tarakonių kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Troškūnų kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Troškūnų kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Troškūnų kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančių V. J., nuosavybės teisių perkėlimą į Trakų rajoną, o taip pat už žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus rajone, Bališkių kaime, nuosavybės teise priklausančio UAB ,,G. M.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), paskirties pakeitimą iš žemės ūkio į namų valdą, tačiau neturėdamas įgaliojimų, realios galimybės ir neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, žadėtų darbų neatliko, o paėmęs pinigus pats ėmė slapstytis, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – J. V. V. ir V. V. priklausančius 50 500 litų.

J. K. nuteistas ir už tai, kad jis, turėdamas tikslą tyčia, apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009 metų spalio mėnesio iki 2010 metų kovo mėnesio, prie prekybos centro „Europa“, adresu Konstitucijos pr. 7, Vilniuje, iš A. N. ir R. Z. paėmė bendrai 49 000 litų grynaisiais pinigais, neva už žemės sklypo, unikalus numeris 6676-0002-0032, esančio Panevėžio raj. sav. Stieprų k., nuosavybės teise priklausančio R. Z., nuosavybės teisių perkėlimą iš Panevėžio rajono sav. Stieprų k. į Vilniaus rajoną, tačiau neturėdamas įgaliojimų, realių galimybių ir neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, žadėto darbo neatliko, o paėmęs pinigus pats ėmė slapstytis, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – A. N. ir R. Z. priklausančius 49 000 litų.

Šalies argumentai

Nuteistojo J. K. gynėjas advokatas M. P. apeliaciniu skundu prašo:

- pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir J. K. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių;

- jei teismas nenustatys pagrindų išteisinti J. K., jo padarytą veiką abiejuose epizoduose perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., neskirti J. K. bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, o jei ji bus paskirta, taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, įpareigojant J. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti žalą nukentėjusiesiems;

- jei teismas nenustatys pagrindų perkvalifikuoti J. K. veiką į Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., sušvelninti J. K. paskirtą bausmę ir, remiantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. bei 62 str. nuostatomis, paskirti nuteistajam švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu;

- atlikti dalinį įrodymų tyrimą bei teismo posėdyje liudytojomis apklausti O. S. ir A. K.;

- išteisinus J. K., civilinius ieškinius atmesti, o, jeigu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, civilinius ieškinius mažinti iki 15000 Lt A. N., 15000 Lt R. Z. ir 13500 Lt V. V. V., V. V. ieškinį palikti nenagrinėtą, kadangi jis nebuvo pateiktas teismui.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neteisingai supratus faktines bylos aplinkybes bei taikius baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei bausmės skyrimo principų. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Gynėjo teigimu, iš byloje esančių duomenų yra akivaizdu, kad J. K. veikė kaip tarpininkas, neturėdamas tikslo apgauti nukentėjusiųjų. Tiek J. K., tiek nukentėjusieji teismo posėdžiuose patvirtino, jog yra trečias asmuo, iš kurio J. K. gaudavo nurodymus ir tik tuomet pasakydavo nukentėjusiesiems, ar bus galima atlikti jų norimus veiksmus. Gautus pinigus J. K. perdavė trečiajam asmeniui, t. y. J. K. niekada nesikėsino į jam perduotus pinigus, o nukentėjusieji niekada nemanė, kad pinigai liks pas J. K..

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad sukčiavimu gali būti pripažinta tik tokia kaltinamojo veika, kuri buvo padaryta tiesiogine tyčia. J. K. veiksmuose, anot gynėjo, tyčios nebuvo. J. K. nebuvo iš anksto numatęs pakenkti nukentėjusiesiems, priešingai – už padarytą paslaugą jis tikėjosi gauti nedidelį atlygį, t. y. jis suvokė, kad, tik atlikus paslaugą tinkamai, jis gaus atlygį – bendrai 5000 Lt. Nuteistasis J. K., anot gynėjo, veikė nukentėjusiųjų interesais, tačiau pats buvo apgautas. J. K. nepasisavino nukentėjusiųjų pinigų, jis pinigus perdavė, kaip manė, M. B., kuris, gavęs pinigines lėšas, dingo. Apeliantas pažymi, kad J. K. turėjo gauti atlygį už teisėtus veiksmus – tarpininkavimą, jokio neteisėtumo šiuose santykiuose nebuvo. J. K., gynėjo nuomone, galima apkaltinti nebent nerūpestingumu, nes jis netikrino M. B. duomenų. Apeliantas nurodo, kad dar viena aplinkybė, patvirtinanti, kad J. K. veiksmuose nebuvo tyčios apgauti – pasirašyti vekseliai. Pasirašydamas vekselius J. K. veikė ne savanaudiškai, o priešingai – įsipareigodamas nukentėjusiesiems. Pasirašyti vekselius pasiūlė patys nukentėjusieji, todėl dėl jų formos ir užpildymo J. K. negali atsakyti. Nuteistojo gynėjas pažymi, kad J. K. niekada neneigė skolos egzistavimo, neslėpė savo tapatybės, nesislapstė, nurodė savo adresą.

Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad J. K. veikė neketindamas vykdyti įsipareigojimų ir neturėdamas realios galimybės. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad J. K. neturėjo tikslo nevykdyti įsipareigojimų, jis veikė kaip tarpininkas ir neketino pavesti savo pažįstamų - nukentėjusiųjų šioje byloje. Be to, anot gynėjo, J. K. pats neturėjo atlikti kitų veiksmų kaip tik tarpininko, t.y. jis niekuomet neteigė ir nedavė suprasti, jog pats turi įgaliojimus atlikti žadamus veiksmus - perkelti žemės sklypus. Šios aplinkybės, gynėjo nuomone, tik dar kartą patvirtina J. K. veiksmų teisėtumą. Apeliantas pažymi, kad ir patys nukentėjusieji elgėsi nerūpestingai - niekuomet neprašė susitikti su M. B., nesidomėjo jo veikla, pinigus J. K. duodavo be skolos raštelių ar pasirašytinai, tačiau į šias aplinkybes priimant sprendimą taip pat atsižvelgta nebuvo. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad vekselis, išrašytas 2010 m. vasario 26 d. 30.000 Lt sumai yra nenurodžius pinigų gavėjo. Šią aplinkybę teisme paaiškino ir patys nukentėjusieji - A. N. bei R. Z., nurodydami, kad jie patys prašė neįrašyti, kas ateityje turės teisę įgyti vekselyje nurodytus 30.000 Lt. Tai, anot gynėjo, vėlgi parodo, kad J. K. nesiekė apgauti šių asmenų, o elgėsi taip, kaip jiems geriau.

Apelianto nuomone, kadangi J. K. neturėjo tikslo tyčia apgauti nukentėjusiųjų ir pasisavinti jų pinigus, J. K. su J. V. V., V. V., A. N. ir R. Z. sieja civiliniai teisiniai santykiai. Kadangi vekseliai yra pasirašyti su trūkumais (ne visa informacija), jie gali būti traktuojami kaip skolos rašteliai, juo labiau, kad tarp šalių ginčo dėl skolos nėra ir J. K. deda visas pastangas atlyginti nuostolius. Civilinių teisinių santykių egzistavimą, anot gynėjo, patvirtina šios aplinkybės: nukentėjusieji patys sutiko ir išreiškė norą dalyvauti sandoryje dėl žemės perkėlimo; nukentėjusieji iš pradžių nerūpestingai be jokių parašų davė pinigus J. K., kuris turėjo juos perduoti asmeniui, galinčiam atlikti žemių perkėlimą; nukentėjusieji patys vėliau pasiūlė pasirašyti vekselius; nukentėjusiųjų ir J. K. veikla - tarpininkavimas atliekant paslaugas; J. K. neturėjo tikslo apgauti nukentėjusiųjų; J. K. laisva valia pasirašė vekselius ir iki šiol skolos neginčija bei siekia ją atlyginti; J. K. neslėpė savo asmens duomenų, t.y. Alan vardu kaip slapyvardžiu buvo naudojamasi tik internetinėse svetainėse, apie tai, kad nuteistasis yra J. K. žinojo visi nukentėjusieji. Apelianto nuomone, šiuo atveju nukentėjusiesiems yra visos galimybės apginti savo teises kitais būdais, baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju būtų neadekvati bausmė asmeniui, kuris nei prieš tai, nei po to (inkriminuojamo įvykio) nėra nusikaltęs ir nėra linkęs nusikalsti.

Šalies argumentai

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai, nelogiškai ir netgi teisiškai ydingai vertino faktines aplinkybes bei įrodymus, visas įrodymų vertinimas buvo J. K. nenaudai, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Anot apelianto, neteisingas jau pats pradinis teismo vertinimas, kad J. K., siekdamas užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, nukentėjusiesiems J. V. V., vėliau ir jos broliui V. V., prisistatė Alano vardu. Su J. V. V. J. K. susipažino internetinėje pokalbių svetainėje, kurioje jis yra registruotas slapyvardžiu ,,Alan”. Pradžioje jie bendravo elektroninėje erdvėje, vėliau pradėjo draugiškai susitikinėti kavinėse ar kitose vietose, tų susitikimų ir pokalbių metu J. K. yra pasakęs savo tikrąjį vardą, nes jo slėpti jam nebuvo tikslo. Gynėjo teigimu, neteisingas teismo vertinimas ir dėl, neva, J. K. pasirinktos gynybinės pozicijos, t.y. teigimo, kad jis viską darė per M. B. ir jam perdavė iš nukentėjusiųjų gautus pinigus. Tai, anot apelianto, patvirtina patys nukentėjusieji, kurie kelis kartus nurodė, kad J. K. pats niekada nieko nespręsdavo ir neatsakydavo į užduotus klausimus, o perduodavo informaciją kažkokiam asmeniui ir tada iš jo gaudavo nurodymus. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta teismo posėdžio metu, V. V. V. parodė, kad J. K. jai sakė, jog žemėtvarkos darbuotojas M. B. turi viską sutvarkyti. Tačiau, gynėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu asmens tokia pavarde net nebuvo bandoma surasti. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kaip neginčijamus įrodymus vertino V.V. V. užrašus, kuriuose ji, neva, užrašinėjo ,,Alanui“ perduotas pinigų sumas. Tačiau, anot gynėjo, tai, kas surašyta tuose užrašuose neatitinka to, kuo kaltinamas J. K.. Jokių duomenų apie 15000 Lt perdavimą šiuose užrašuose nėra, todėl abejotina, kad šie pinigai apskritai buvo perduoti. Apelianto teigimu, suskaičiavus nukentėjusiosios užrašytas sumas, gaunasi 27000 Lt suma, o tai žymiai mažesnė suma už prašomą priteisti iš nuteistojo ir iš esmės atitinka J. K. nurodytą apie 20000 Lt sumą, kurią jis pripažįsta gavęs. Todėl, net ir A. V. V. užrašai tik patvirtina J. K. paaiškinimus dėl sumos dydžio, tačiau teismas tai vertino priešingai.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tendencingumą patvirtina ir įrodymų vertinimas A. N. ir R. Z. epizode, kur, net ir nesant jokių įrodymų, teismas patikėjo nukentėjusiųjų paaiškinimais, kad jie padavė daugiau pinigų nei įrašyta vekselyje, nors visais savo veiksmais tiek A. N., tiek R. Z. rodė, kad jie visus savo reikalus tvarko labai tvarkingai, neduoda pinigų be gavimą patvirtinančių dokumentų.

Nuteistojo gynėjo teigimu, J. K. veiksmuose tiek A. N. ir R. Z., tiek V.V. V. ir V. V. epizode nebuvo tiesioginės tyčios, nei objektyviosios nei subjektyviosios nusikaltimo pusės, todėl abiejuose epizoduose J. K. turi būti išteisintas, o jei teismas įžvelgs jo kaltę, jo veika turi būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Apelianto nuomone, abiejuose nusikalstamos veikos epizoduose J. K. veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. Byloje nėra jokių realių duomenų, išskyrus pačių nukentėjusiųjų A. N. ir R. Z. paaiškinimus, kad jie per kelis kartus J. K. padavė 49000 Lt, o ne 30000 Lt, kaip tvirtina J. K., ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, t. y. J. K. pasirašytas vekselis. Pirmosios instancijos teismas, anot apelianto, neteisėtai suteikė prioritetą nukentėjusiųjų parodymams ir kritiškai vertino J. K. paaiškinimus, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, lygiateisiškumo, nekaltumo prezumpcijos ir teismo nešališkumo principus. Nuteistojo gynėjo teigimu, byloje taip pat nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kad V. V. V. ir V. V. padavė J. K. 50500 Lt. V. V. V. užrašuose nėra duomenų apie tokia pinigų sumą, ten galima priskaičiuoti ne daugiau, kaip 27000 Lt. Nukentėjusiųjų nurodyta suma egzistuoja tik vekselyje, kurį pasirašė J. K., tačiau jis paaiškino, kad suma buvo įrašoma didesnė, nes V. V. V. broliui norėjo parodyti didesnę pinigų sumą, kad jai pačiai nereiktų įnešti savo dalies arba ta dalis būtų mažesnė. Anot gynėjo, J. K., pasitikėdamas nukentėjusiąją pasirašė vekselį, nors ir su klaidomis dėl savo girtumo, ir tik šiuo dokumentu rėmėsi nukentėjusieji. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusieji negali nurodyti pinigų kilmės, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad šie nukentėjusieji galėjo turėti tokią pinigų sumą. Apelianto nuomone, tikrai įrodyta suma šiame epizode yra 27000 Lt, ko neneigia ir pats J. K..

Nuteistojo gynėjas nurodo, kad nukentėjusieji A. N. ir R. Z. pateikė 49000 Lt ieškinį, tačiau objektyvūs įrodymai rodo, kad jie perdavė J. K. 30000 Lt, nukentėjusieji V. V. V. ir V. V. pateikė 50500 Lt ieškinį, tačiau objektyvūs įrodymai rodo, kad jie perdavė J. K. 27000 Lt, todėl pateikti ieškiniai negalėjo būti tenkinami. Apeliantas pažymi, kad, įsiteisėjus skundžiamam teismo nuosprendžiui, bus sudarytas teisiškai ydingas precedentas, kai pinigai priteisiami asmeniui vien tik iš jo žodžių, kas visiškai prieštarautų Civilinio kodekso nuostatoms, kad vis sandoriai virš 2000 Lt turi būti rašytiniai ir turi būti pagrindas priteisti tam tikrą sumą. Nukentėjusieji A. N. ir R. Z. nepateikė jokių įrodymų dėl 19000 Lt, todėl priteista suma turi būti mažinama iki 30000 Lt. ir A. N. bei R. Z. priteista po 15000 Lt., o V. V. V. ir V. V. priteista suma turi būti mažinama iki 27000 Lt ir V. V. V. bei V. V. priteista po 13500 Lt. Anot nuteistojo gynėjo, kyla abejonės ar V. V. civilinis ieškinys iš viso galėjo būti tenkinamas, nes byloje yra pateikti trys nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai, tačiau byloje nėra V. V. civilinio ieškinio. Todėl, gynėjo nuomone, šis klausimas šioje byloje net negalėjo būti nagrinėjamas.

Nuteistojo gynėjo nuomone, J. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra paskirta aiškiai per griežta bausmė. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nenustatyta J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. J. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios aktyviai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir pripažino savo kaltę, nors kai kurios jo dėstomos faktinės aplinkybės ir skiriasi nuo tų, kurias dėsto nukentėjusieji, tačiau J. K. pripažįsta, kad paėmė pinigus, kuriuos perdavė asmeniui žadėjusiam jam padėti sutvarkyti nukentėjusiesiems rūpimus klausimus, tačiau to nepadarė ir apgavo patį J. K., nuteistasis labai gailisi, kad taip įvyko ir ruošiasi atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Gynėjo teigimu, J. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažintas ir rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys, ką pirmosios instancijos teismas konstatavo nagrinėdamas moralinės žalos atlyginimo klausimą. J. K. visą laiką sakė, kad jis nieko nesupranta žemės tvarkymo ar perkėlimo reikaluose, kad viską tvarko ne jis, o jo pažįstamas asmuo, ką patvirtino ir patys nukentėjusieji. Nukentėjusieji suprato, kad jų klausimo nėra įmanoma sutvarkyti legaliais būdais, patys siekė juos tvarkyti per asmenis, galinčius tai padaryti, veikė rizikingai. Dar viena nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, apelianto nuomone, laikytini stiprūs J. K. socialiniai ryšiai. Teismas neteisingai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog J. K. gyventų su savo nepilnamečiais vaikais ar teiktų jiems išlaikymą. J. K. šiuo metu turi du vaikus, jais rūpinasi, tarp nuteistojo ir jo dukros yra labai stiprus ryšys, J. K. taip pat labai nuoširdžiai bendrauja su savo motina A. K. ir ja rūpinasi. Šį tamprų ryšį patvirtina ir tai, kad motina yra pasiruošusi paaukoti dalį savo turto, kad padengtų savo sūnaus skolas. Nuo 2012 metų pradžios J. K. vėl gyvena kartu su savo buvusia žmona O. S., kuri laukiasi jo kūdikio.

Nuteistojo gynėjo nuomone, visų Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų galima pasiekti neskiriant J. K. realios laisvės atėmimo bausmės. J. K. neteistas, o tai rodo, kad jis nėra linkęs daryti nusikaltimus, jo padarytas nusikaltimas yra vienkartinis ir per trejus metus po jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo daugiau jokių nusikaltimų J. K. nepadarė, todėl yra pagrindas manyti, kad ir ateityje jis jų nedarys. Labai svarbus, anot apelianto, yra ir teisingumo principo įgyvendinimas, kuris realiai gali būti įgyvendintas tik paskyrus J. K. su realiu laisvės atėmimų nesusijusią bausmę, nes be viešųjų interesų gynimo, turi būti atsižvelgiama ir į nukentėjusiųjų interesus, t. y. kuo greičiau atgauti jiems priklausančius pinigus, kas, J. K. atėmus laisvę, žymiai pasunkėtų, nes jis negalėtų rūpintis pinigų atidavimu ir dėl ko dar kartą nukentėtų patys nukentėjusieji. Nuteistojo gynėjo nuomone, šiuo atveju, žymiai didesnį moralinį ir valinį poveikį J. K. padarytų bausmė, nesusijusi su realiu laisvės atėmimu ir įpareigojimu per tam tikrą laiką atlyginti žalą nukentėjusiesiems.

Apelianto nuomone, šioje byloje yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų netaikė. Gynėjo teigimu, šioje baudžiamojoje byloje yra J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.,6 p., 2 d., be to, nuteistasis aktyviai siekia atlyginti žalą nukentėjusiesiems, todėl atsiras ir lengvinanti aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p. J. K. išlaiko mažamečius vaikus, jo dukra serga astma, po 4-5 mėnesių nuteistojo sutuoktinė susilauks dar vieno vaiko, todėl yra visos sąlygos taikyti J. K. Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas ir paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, t.y. yra pagrindai neskirti J. K. bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu. Net jei teismas netaikytų Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų, šioje byloje yra pagrindų taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas, nes realios bausmės paskyrimas J. K. atžvilgiu aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Nukentėjusiųjų J. V. V., A. N., R. Z. atstovas M. N. atsikirtimuose į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį.

Nukentėjusieji nurodo, kad nuteistojo J. K. kaltės nepripažinimas yra jo gynybinė taktika, bandymas sušvelninti padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Tai, kad nebuvo jokių trečiųjų asmenų, kuriems nuteistasis perdavė nukentėjusiųjų pinigus, patvirtina tai, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytus duomenis buvo nustatytas vienas asmuo vardu M. B., kuris nuo 2005 m. pavasario išvykęs į Angliją, asmuo tokiu vardu ir pavarde niekada nedirbo Vilniaus miesto savivaldybėje, todėl M. K. negalėjo matyti jo nuotraukos nurodytos institucijos Interneto tinklalapyje.

Nukentėjusiųjų nuomone, byloje nėra pagrindo abejoti 2010 m. kovo 15 d. pasirašytu vekseliu, kurio duomenimis, nuteistajam buvo perduota 50 500 Lt suma, kadangi po šio įvykio J. K. nesikreipė į J. V. V. dėl vekselio perrašymo ar jame nurodytos sumos sumažinimo, kitų duomenų patikslinimo. Teismas, priimdamas nuosprendį ir priteisdamas nukentėjusiesiems A. N. ir R. Z. 49 000 Lt, vadovavosi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, bet ir iš dalies paties nuteistojo parodymais bei rašytiniais įrodymais. Nuteistasis J. K. pats į teisėsaugos institucijas dėl tariamo M. B. apgaulės nesikreipė, su nukentėjusiais kontakto neieškojo, tačiau nuo jų slapstėsi ir vengė kontakto (nurodytoje gyvenamojoje vietoje negyveno, į telefono skambučius, SMS pranešimus neatsakinėjo).

Nukentėjusių asmenų atstovo teigimu, vekselių pasirašymo aplinkybės tik patvirtina nuteistojo tyčią, nes pasirašydamas 2010 m. kovo 15 d. vekselį J. V. V. nuteistasis nurodė ne savo vardą bei ne savo gyvenamosios vietos adresą; be to, nuteistasis suvokė, kad pasirašo vekselį, t. y. vertybinį popierių, todėl už jo turinį atsakingas vekselį išduodantis asmuo.

Nukentėjusių asmenų atstovas pažymi, kad nuteistasis, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų įgytu pasitikėjimu pažadėjo jiems sutvarkyti žemės perkėlimo klausimus, iš jų per keletą kartų paėmė įvairias pinigų sumas, nurodytas skundžiamame nuosprendyje, žinodamas, kad neturi jokių įgaliojimų spręsti šiuos klausimus ir jų neketino vykdyti, tokiais sąmoningais veiksmais, nuteistasis sumenkino nukentėjusių galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis, todėl laikytina, kad jo padaryta veika peržengia civilinių teisinių santykių ribas.

Nukentėjusieji nurodė nesutinkantys su bausmės švelninimu nuteistajam, nes pastarasis padarė du sunkius nusikaltimus, nepripažino savo kaltės, neatlygino nukentėjusiesiems patirtos žalos. Be to, apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistajam skyrė realią laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė nesiekia straipsnio sankcijoje už padarytus nusikaltimus numatytos bausmės vidurkio. Nukentėjusiųjų atstovas pažymėjo, kad V. V. 2011 m. vasario 8 d. nutarimu pripažintas civiliniu ieškovu dėl 25 250 Lt dydžio ieškinio.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti, nukentėjusiųjų atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmetamas.

J. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. J. V. V. ir V. V. priklausančius 50 500 Lt bei A. N. ir R. Z. priklausančius 49 000 Lt.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo

Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis (Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalis) siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte arba didele išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės verte. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Sukčiavimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Tyčia paprastai susiformuoja iki apgaulės panaudojimo momento. Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas, jei apgaulė nedaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sandorių pagrindu. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas, tame tarpe ir tyčinis, pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kaip papildomi argumentai atskiriant šiuos skirtingus teisės pažeidimus taip pat naudojami: kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atstatyti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai apsunkintos); “vidutiniškai protingo“ nukentėjusiojo arba atidaus ir rūpestingo jo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas suteiktinas civilinėms teisių atstatymo priemonėms.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad nuteistasis J. K. nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. kovo mėn., prisistatęs A. K. vardu, iš J. V. V. ir V. V. paėmė 50 500 Lt grynaisiais pinigais už žemės sklypų, esančių Vilniaus rajone, Sužionių seniūnijoje, Petravo kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Tarakonių kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Troškūnų kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančių V. J., nuosavybės teisių perkėlimą į Trakų rajoną, bei už žemės sklypo, esančio Vilniaus rajone, Bališkių kaime, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „G. M.“, paskirties pakeitimą iš žemės ūkio į namų valdą. Nuteistasis J. K. laikotarpiu nuo 2009 m. spalio mėn. iki 2010 m. kovo mėn. iš A. N. ir R. Z. paėmė 49 000 Lt grynaisiais pinigais už žemės sklypo, esančio Panevėžio rajono savivaldybėje, Stieprų kaime, unikalus Nr. 6676-0002-0032, priklausančio R. Z., nuosavybės teisių perkėlimą iš Panevėžio rajono į Vilniaus rajoną. Nustatyta, kad nuteistas J. K., neturėdamas įgaliojimų atlikti nurodytus veiksmus, neatliko žadėtų paslaugų.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis veikė kaip tarpininkas, neturėdamas tiesioginės tyčios apgauti nukentėjusiuosius. Nuteistojo teigimu, tai patvirtina aplinkybės, jog patys nukentėjusieji žinojo, kad pinigai yra perduodami trečiajam asmeniui, kad nuteistasis siekė atlyginimo už jo suteikiamas paslaugas, neturėdamas tyčios apgauti, pasirašė vekselius, įsipareigodamas nukentėjusiesiems, niekada neteigė ir nedavė suprastu nukentėjusiesiems, kad turi realius įgaliojimus ir galimybes teikti paslaugas, susijusias su žemėtvarka.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

Byloje yra asmens duomenys apie M. B., gimusį 1981 m. liepos 17 d., gyv. Kėdainių rajono savivaldybėje, Dotnuvos seniūnijoje, Aušros kaime (I b. t., 102-110), kuris, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, niekada nedirbo Vilniaus miesto savivaldybėje (I b. t., 111 l.). Be to, byloje yra duomenys apie Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojus, patvirtinantys faktą, kad asmuo vardu ir pavarde M. B. niekada nedirbo nurodytoje įstaigoje (I b. t., 113-118 l.). Liudytoja Z. B. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie tai, kad jos sūnus M. B., gim. 1981 m. liepos 17 d., 2005 m. išvyko į Angliją, kur iki šiol gyvena, o paskutinį kartą į Lietuvą buvo atvykęs 2010 m. liepos mėn. (I b. t., 100, 101 l.). Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto Plėtros departamento 2010 m. gruodžio 1 d. rašto „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad dėl sklypo Bališkių kaime, kadastro Nr. 0101/0165:878, naudojimo paskirties keitimo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. į departamentą niekas nesikreipė (II b. t., 4 l.). Iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 7 d. rašto „Dėl informacijos“ (II b. t, 8 l.), 2011 m. balandžio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų Žemėtvarkos skyriaus rašto (II b. t., 10 l.), matyti, kad prašymų ir su jais susijusių dokumentų dėl žemės sklypų, esančių Sužionių sen. Tarakonių, Troškūnų ir Petravo kaimuose galimo perkėlimo į kitą vietovę arba sklypų naudojimo paskirties pakeitimo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. negauta. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu davė parodymus apie tai, kad jis Vilniaus miesto savivaldybės Interneto tinklalapyje rado duomenis apie tai, jog asmuo vardu ir pavarde M. B. dirba šioje įstaigoje (II b. t., 22, 23 l.; III b. t., 52-63 l.). Nurodytų įrodymų visetas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo parodymus apie tai, kad pastarasis iš nukentėjusiųjų gautas sumas perduodavo M. B.. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nurodyta nuteistojo versija nepatvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais, o aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, kad J. K. neturėjo galimybės asmeniškai ar per kitus asmenis spręsti žemėtvarkos klausimų, kad jokie veiksmai nebuvo atliekami. Taigi byloje buvo įrodyta, kad nuteistasis J. K. iš tikrųjų nesitarė su M. B. ar kitais asmenimis dėl žemėtvarkos paslaugų teikimo nukentėjusiesiems ir, būtent, nuteistasis J. K. pasisavino nukentėjusiųjų lėšas.

Nukentėjusioji J. V. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus apie tai, kad J. K., prisistatęs jai A. K., pasakojo, jog jis dirba Vadovybės apsaugos departamente bei papildomai teikia paslaugas, susijusias su žemėtvarka; kad perduodavo pinigus J. K. jo prašymu, pastarajam nurodant, jog ruošiami sklypų perkėlimo ir paskirties pakeitimo dokumentai (I b. t., 13-19 l.; II b. t., 160-169 l.). Nukentėjusysis V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad J. K., prisistatęs jam Alano vardu, žadėjo, jog perkels žemės sklypus iš Vilniaus rajono, Danilavos kaimo į kitą geresnę vietą (galbūt Trakų rajoną), kad turi pirkėją, kuris nupirks tą sklypą už geresnę kainą, kad J. K. jam minėjo, jog dirba apsaugos tarnyboje ir turi pažįstamų savivaldybėje (I b. t., 48, 49; II b. t., 188-195 l.). Nukentėjusieji R. Z. ir A. N. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus apie tai, kad apie J. K. teikiamas paslaugas sužinojo iš pažįstamo nukentėjusiojo V. V., kad J. K. siūlė jiems perkelti žemės sklypą į vietovę, esančią prie Pirčiupių kaimo, kur R. Z. buvo nuvažiavęs kartu su nuteistuoju ir nukentėjusiuoju V. V., siekdami apžiūrėti žemės sklypą (I b. t., 54, 55, 62, 63 l.; II b. t., 160-169, 188-195 l.). Šie nukentėjusiųjų parodymai įrodo, kad jie perduodavo nuteistajam pinigines lėšas, veikiami jo apgaulės, kurios turinį sudarė nuteistojo teiginiai apie jo užimamas pareigas, pažintis, realias galimybes sutvarkyti nukentėjusiųjų reikalus, susijusius su byloje nurodytų žemės sklypų perkėlimu ir žemės paskirties pakeitimu. Apeliantas nurodo apeliaciniame skunde, kad iš tikrųjų veikė kaip tarpininkas, neturėdamas tyčios apgauti nukentėjusiuosius. Ši nuteistojo versija paneigta pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, kad nuteistasis neturėjo realios galimybės spręsti žemėtvarkos klausimų, bei, siekdamas sudaryti apgaulingą įsitikinimą, neatliko jokių veiksmų, įrodančių, kad jis ketino suteikti nukentėjusiesiems aukščiau paminėtas paslaugas.

Bylos duomenimis, nuteistasis pasirašydavo vekselius dėl sumų, gautų iš nukentėjusiųjų, tačiau tai nekeičia pirmosios instancijos teismo nuteistojo J. K. veiksmų kvalifikavimo kaip sukčiavimo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis 2010 m. kovo 15 d. datuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį dėl 50 500 Lt sumos grąžinimo J. V. V. pasirašė ne savo vardu („Alan“), nurodydamas klaidingą savo gyvenamosios vietos adresą (Užupio g. 17-1, Vilnius) (I b. t., 125 l.). Taigi tokiu būdu apsunkino nukentėjusiosios J. V. V. galimybes apginti savo turtines teises, naudojantis civilinės teisės priemonėmis, kadangi šis vekselis neįrodo, kad nukentėjusioji paskolino lėšas nuteistajam, t. y. J. K..

Byloje esantis 2010 m. vasario 26 d. vekselis dėl 30 000 Lt sumos, išrašytas J. K. nenurodant asmens, kuriam ši suma turi būti sumokėta (I b. t., 126 l.), taip pat nepatvirtina, jog jį ir nukentėjusiuosius sieja civiliniai santykiai. Minėtas vekselis negali būti vertinamas kaip skolos raštelis, kadangi jame nenurodoma esminė informacija dėl skolos santykių, t. y. iš viso nenurodomas asmuo, kuriam minėta suma (skola) turi būti sumokėta. Taigi minėtos vekselyje sumos išieškojimas civiline tvarka taip pat būtų apsunkintas iš esmės, kadangi jis neįrodo, kad J. K. skolingas nukentėjusiesiems R. Z. ir A. N.. Be to, nuteistasis J. K. turėjo pakankamai laiko iki įtarimų jam pareiškimo (2010 m. gruodžio 15 d., II b. t., 20 l.) grąžinti nukentėjusiesiems vekseliuose nurodytas sumas, tačiau iki pat bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme jis negrąžino net dalies iš nukentėjusiųjų paimtų lėšų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad bylos įrodymai duoda pakankamą pagrindą teigti, jog tyčia panaudoti apgaulę ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą J. K. kilo dar iki pinigų paėmimo iš nukentėjusiųjų momento. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos įrodymai paneigė nuteistojo J. K. versiją, kad jis, turėdamas realią galimybę, tarpininkaujant M. B., atlikti kaltinime nurodytus veiksmus – perkelti žemės sklypus iš vienos kadastrinės vietovės į kitą, pakeisti žemės sklypo paskirtį, paėmė iš nukentėjusiųjų pinigus, kuriuos perdavė M. B., kuriam neatlikus pažadėtų veiksmų, pats buvo apgautas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, bei patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, nustatęs, kad nuteistasis apgaulės būdu pasisavino didelės vertės svetimą turtą – 50 500 Lt, priklausančius J. V. V. ir V. V., bei 49 000 Lt, priklausančius nukentėjusiesiems R. Z. ir A. N.. Byloje yra 2010 m. kovo 15 d. Neprotestuotinas paprastasis vekselis, išrašytas nuteistojo dėl 50 500 Lt grąžinimo J. V. V. A. K. vardu (I b. t., 125 l.). Nukentėjusieji J. V. V. ir V. V. nuosekliai parodė, kad skirtingomis dienomis bei dalimis nuteistajam už liudytojos L. G. žemės sklypo perkėlimą buvo sumokėta 15 000 Lt ir 40 000 Lt už UAB „Golden medium“ priklausančio žemės sklypo paskirties pakeitimą. Nukentėjusioji J. V.-Vansovičienė pateikė į bylą asmeninius užrašus (III b. t., 50, 51 l.), kuriuose nurodyta dalis jos mokėjimų J. K.. Taigi pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šių įrodymų visetą, teisingai konstatavo, kad nukentėjusieji J. V. V. ir V. V. perdavė J. K. 50 500 Lt.

Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis J. K. iš nukentėjusiųjų R. Z. ir A. N. paėmė 49 000 Lt, o ne 30 000 Lt, kaip teigia nuteistasis. Apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetą nukentėjusiųjų parodymams, pažeisdamas lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principus, atmestinas. Nuteistasis J. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, kad bandė grąžinti nukentėjusiesiems iš jų paimtas lėšas, atitinkančias 19 000 USD sumą (II b. t., 27-30 l.; III b. t., 52-63 l.). Nukentėjusysis A. N. ikiteisminio tyrimo metu padavė elektroninio laiško, gauto iš elektroninio pašto jar.76@inbox.ru, išrašą, pagal kurį į nukentėjusiojo A. N. sąskaitą turėjo būti pervesta 19 000 USD, kas 2010 m. balandžio 20 d. (diena, nurodyta kaip pinigų pervedimo data) atitiko 48 799,60 Lt (19 000 USD×2,5684 Lt) (I b. t., 71, 72 l.). Taigi pirmosios instancijos teismas, teisingai įvertinęs nukentėjusiųjų R. Z. ir A. N. nuoseklius parodymus apie tai, kad jie perdavė nuteistajam J. K. bendrą 49 000 Lt sumą, rėmėsi ir nurodytu nukentėjusiojo A. N. pateiktu elektroniniu laišku bei iš dalies ir nuteistojo parodymais, kuris teigė, jog 19 000 USD suma buvo skirta visų nukentėjusiųjų skolai padengti. Nuteistasis nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jo nurodoma 19 000 USD suma buvo skirta visiems nukentėjusiems. Elektroninis laiškas dėl tariamo 19 000 USD skolos pervedimo į A. N. sąskaitą buvo skirtas tik nurodytam nukentėjusiajam, laiške nurodyta tik šio nukentėjusiojo A. N. banko sąskaita. Šis elektroninis laiškas paneigia tai, kad jame nurodyta 19 000 USD suma atitiko visą nukentėjusiųjų perduotą nuteistajam sumą. Taigi apygardos teismas teisingai nurodė, kad nepagrįsta J. K. versija, jog 19 000 USD suma (kuri turėjo būti pervesta į A. N. sąskaitą) buvo siekiama grąžinti skolą visiems nukentėjusiesiems.

Nuteistojo apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti tik trys ieškiniai ir nėra nukentėjusiojo V. V. ieškinio. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį. Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį, civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Byloje yra 2011 m. vasario 8 d. nukentėjusiojo V. V. ieškinio pareiškimas, kuriuo prašoma pripažinti jį civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-01660-10 dėl padarytos 25 250 Lt turtinės žalos (I b. t., 51 l.). Be to, byloje yra ir 2011 m. vasario 8 d. Vilniaus apskr. VPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos nutarimas pripažinti šioje byloje civiliniu ieškovu V. V. (I b. t., 52, 53 l.). Taigi neturi pagrindo apeliacinio skundo argumentas, kad V. V. turtinės žalos atlyginimo klausimas negalėjo būti nagrinėjamas šioje byloje.

Dėl bausmės paskyrimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nenustatys pagrindų perkvalifikuoti nuteistojo J. K. veiką pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio pagrindais, paskiriant švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Savo prašymą motyvuoja tuo, kad teismas neteisingai nustatė, jog nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomos tokios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės kaip nuteistojo aktyvus bendradarbiavimas su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir pripažinimas savo kaltės, rizikingas nukentėjusiųjų asmenų elgesys bei nuteistojo J. K. stiprūs socialiniai ryšiai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis išlaiko savo mažamečius vaikus, vienas iš kurių serga astma, o po 4-5 mėnesių jo sutuoktinė susilauks dar vieno vaiko.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Lietuvos Respublikos BK 54 str. reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. Paprastai, kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatomis, tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d.

Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį bausmė gali būti švelninama, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką: 1) nusikaltimą padaręs asmuo savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Be to, BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatyme numatyta bausmė, tuo atveju, kai yra kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala.

Atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius.

Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neigė savo kaltę dėl BPK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo, nurodydamas, kad jis nepasisavino apgaulės būdu nukentėjusiems priklausiusių lėšų. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti, arba perkvalifikuoti veiką į lengvesnės sudėties nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, kas tik patvirtina, kad jis savo kaltės nepripažino iki šiol. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – aktyvaus bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais ir savo kaltės pripažinimo.

Nuteistojo teigimu, kaip jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti vertinamas rizikingas nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį. Šioje byloje surinktais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji J. V. V. pažinojo nuteistąjį apie 4-5 metus, kaip rimtą žmogų, kuris dirba Vadovybės apsaugos departamente bei papildomai verčiasi veikla, susijusia su žemėtvarka, t. y. nuteistasis sukūrė patikimo asmens įvaizdį. J. V. V., paveikta šio nuteistojo įvaizdžio, pagrįstai tikėjosi gauti paslaugas, susijusias su žemėtvarka. Taigi ji negalėjo numatyti, kad jos prašymas padėti perkelti žemės sklypus ar pakeisti žemės sklypų paskirtį paskatins jos pakankamai ilgą laiką pažįstamą asmenį, dirbantį Vadovybės apsaugos departamente, apgaulės būdu pasisavinti jos bei jos pažįstamų asmenų lėšas. Kiti nukentėjusieji, t. y. V. V., R. Z. bei A. N., pradėjo bendrauti su J. K. nukentėjusiajai J. V. V. supažindinus nuteistąjį su jos broliu V. V., supažindinusiu nuteistąjį su kitais dviem nukentėjusiais. Taigi nuteistojo J. K. ir kitų nukentėjusių santykiai buvo pagrįsti nukentėjusiųjų pasitikėjimu J. V. V., kuri negalėjo numatyti, kad nuteistasis padarys byloje nustatytą nusikalstamą veiką. Nukentėjusiųjų patiklumas negali būti laikomas rizikingu elgesiu Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, nes nukentėjusieji neprovokavo ir neskatino nuteistojo J. K. daryti nusikaltimą.

Negali būti vertinama kaip nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir jo socialiniai ryšiai. Nuteistasis nurodo, kad jis rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais ir motina, ką patvirtina tas faktas, jog pastaroji yra pasiruošusi parduoti butą, kad nuteistasis atlygintų nukentėjusiųjų žalą. Šios aplinkybės galėtų būti vertinamos tik kaip nuteistojo asmenybę apibūdinantys požymiai, į kuriuos teismas turėtų atsižvelgti, skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d. 5 p.). Tačiau tai nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės BK 59 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nenustatyta J. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad J. K. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgęs į nuteistojo padarytos veikos savanaudišką pobūdį, naudojimąsi nukentėjusiųjų pasitikėjimų ilgą laiko tarpą. BPK 182 straipsnio 2 dalis nenumato alternatyvių laisvės atėmimui bausmių, o pirmosios instancijos teismo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė nesiekia minėtoje BK normoje numatytos bausmės vidurkio.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą.

Nusikalstamais nuteistojo veiksmais apgaulės būdu buvo pasisavintas didelės vertės svetimas turtas. Nuteistasis skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo atlyginęs nukentėjusiems jiems padarytos žalos. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas 2014 m. spalio 10 d. susitarimas tarp nukentėjusiųjų atstovo M. N. ir nuteistojo J. K., kuriame nurodoma, kad nuteistasis pripažįsta ir neginčija nukentėjusiesiems civilinių ieškinių pagrindu priteistų sumų (99 500 Lt), kad iki šio susitarimo pasirašymo dienos atlygino R. Z. ir A. N. 6 000 Lt žalą, kad 90 000 Lt sumą nuteistasis įsipareigoja nukentėjusiesiems sumokėti per 6 kartus po 15 000 Lt iki 2016 m. balandžio 1 d. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui pateikta 2014 m. rugsėjo 26 d. UAB „Stiklo grupė“ pažyma apie tai, kad ši bendrovė su nuteistuoju J. K. sudarė Konsultavimo paslaugų sutartį, dėl kurios tinkamo vykdymo nuteistasis galės pretenduoti į 115 940,44 Lt pajamas. Nuteistojo atlyginta suma, lyginat su padaryta žala yra gana maža, nors nuteistasis turėjo pakankamai laiko žalai atlyginti bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodomos jokios aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – dėl to, kad J. K. padarytas nusikaltimas yra vienkartinis, jis per trejus metus po inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepadarė naujų veikų, kad turi būti užtikrinti nukentėjusiųjų interesai kuo greičiau gauti žalos atlyginimą – nėra išimtinės aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam J. K. prieštarautų teisingumo principui. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su J. K. padarytomis nusikalstamomis veikomis ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistajam paskirtoji bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Nuteistajam paskirta bausmės tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, jam paskirtos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Viktoras KažysTeisėjai Albinas BielskisVioleta Ražinskaitė