Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų J. Ž., D. Ž., V. L., G. K., A. N. (A. N.), V. S., I. Z., A. L., A. B., A. B., V. Š., UAB „Centro kubas - Nekilnojamasis turtas“ ieškinį atsakovams V. A., V. B. (V. B.), tretiesiems asmenims A. K., J. A., A. A., S. Č., V. Č., S. B., E. T., G. T. (G. T.) dėl nuosavybės teisės gynimo bei įpareigojimo nugriauti statinį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė J. Ž. nurodė, kad priestatai pastatyti prie V. A. metalinio garažo. Sutikimo ji nedavė, kai pamatė situaciją, kilo konfliktas. Nuo 2008 m. bandė taikiai susitarti. Statė J. Š. su V. A. nuo 2009 m., o ji savininkė nuo 2005 m. Jie rašė pretenzijas. Kai V. B. įsigijo nuosavybę, jie jam paaiškino, kad statinys nelegalus. Kai buvo statomas A. sandėliukas, jie nematė. Kai jau buvo pastatyta, reikalavo nugriauti. Jie teismui pateikė nuotraukas, kur pavaizduoti A. ir B. sandėliai (1 t., b. l. 33).

Teismo posėdžio metu ieškovas D. Ž. nurodė, kad B. žinojo, kad sandėliukas nelegalus. Vėliau buvo bendrasavininkių susitikimas ir jam buvo liepta nugriauti. Jo teisės pažeistos, nes sklypas nepadalintas, nebuvo bendrasavininkių sutikimo.

Teismo posėdžio metu adv. A. Sebeika nurodė, kad iš bylos aplinkybių matyti, kad pretenzijos buvo reiškiamos jau statybų metu. Statoma buvo be kaimynų ir bendraturčių sutikimo, išskyrus A.. Statiniai pastatyti ant svetimos žemės, neturint leidimo.

Teismo posėdžio metu V. B. paaiškino, kad 2011 m. pirko sandėliuką iš „Vilniaus būstas“, J. Š. sudarė sutartį. Jis pirko jį neįregistruotą, nes tai laikinas neregistruojamas statinys. Jis jame laiko malkas, nes bute krosninis šildymas. Tik kai nupirko jam pasakė, kad tai nelegalus statinys, J. Š. jį apgavo. 4 metus pastatas niekam netrukdė. Jei jam duotų leidimą, galėtų jį perstatyti kitur. Jam statybos inspekcija išdavė pažymą, kad čia laikina statyba ir registracija nereikalinga. Nugriovus sandėliuką jis neturės kur laikyti malkų. Jam priklauso butas 54 m², po namu žemė ir dar 12 m² atskirai. Sandėliukas stovi ne ant svetimos žemės.

Teismo posėdžio metu atsakovo V. A. atstovas adv. D. Fomkinas nurodė, kad galima nugriauti statinį. Reikia palaikyti statybos inspekcijos poziciją, kad statinys neregistruotinas ir jam leidimo nereikia. Jis stovi ant bendros žemės. Jei V. A. statytų dabar, jam būtų reikalingas bendrasavininkių sutikimas. Jei per 1 metus laiko nuo statybų bendrasavininkiai nepareiškė pretenzijų – statyba legali. Šiuo atveju pretenzijos pareikštos 2010 m., o statybos vyko 2008 m. Statydamas statinius V. A. žemės neturėjo, paskui įsigijo. 2008 m. ne visi ieškovai pagal VĮ Registrų centras duomenis buvo savininkai. Yra Statybų inspekcijos pažyma, kad tai nesudėtinga statyba ir nereikalingas leidimas.

Teismo posėdžio metu liudytoja J. Š.(2 t.,b.l.14-15) nurodė, kad dėl sandėliukų visada buvo ginčai. Kai ji pirko butą iš A., jai pažadėjo, kad bus sandėliukas, kurį pastatė prie savo namo, šalia V. L. garažo. Žadėjo statinį įteisinti, bet to nepadarė. Pretenzijas reiškė Ž.. Butą ji pardavė V. B., davė sandėliuko raktus. Pastarasis žinojo, kad sandėliukas neįteisintas, tačiau jis reikalingas laikyti malkas. L., K. pretenzijų neturi. A. pastatė sandėliuką 2010-2011 m., po to, kai pastatė sandėliuką jai.

Tretysis asmuo A. K. raštu nurodė teismui, kad reikalavimų byloje nereiškia ir prašo narinėti bylą jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie tarpusavyje turi įvairių teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu (pirmenybės teisė pirkti vienas kito dalį, teisė proporcingai savo turto daliai gauti turto duodamas pajamas, pareiga apmokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti, išsaugoti ir kt.). Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių įgyvendinimo apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Jei dalys nustatytos, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jei nenustatytos – bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Ši bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia disponavimo bendrąja daline nuosavybės teise ypatumus, nes kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (dalis teisėje), o daiktas (turtas), esantis visų bendraturčių nuosavybė, gali būti valdomas ir naudojamas tik jų susitarimu (CK 4.75 straipsnis).

Byloje egzistuoja situacija, kad žemės sklypo savininkai yra 22 fiziniai asmenys ir vienas juridinis asmuo. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, išdėstyta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.

Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; kt.).

Bylą nagrinėjant teismas taip pat taiko interesų pusiausvyros principą ir ginčą sprendžia taip, kad būtų išvengta ar kiltų kuo mažiau konfliktų ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Teismas, nagrinėdamas bendraturčių ginčą, kai nesusitariama dėl bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdo ir sąlygų, patikrina priežastis, kodėl jie nesutaria, kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą, kurio interesai labiau atitinka interesų pusiausvyrą ir todėl turėtų būti ginami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-819/2003; 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2004).

Sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos. AT apibendrindamas teismų praktiką yra konstatavęs, kad jeigu bendraturčių faktiškai naudojamame sklype yra vieno iš jų statiniai, įrenginiai, nustatoma tokia naudojimosi tvarka, kad šie statiniai, įrenginiai liktų šiam bendraturčiui paskirtoje naudotis sklypo dalyje. Kitam bendraturčiui naudojimosi teisė turi būti kompensuota, paskiriant naudotis žeme kitoje to sklypo vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2003).

Teismai praktikoje išaiškino naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarkos nustatymo bendrąsias taisykles, taikytinus nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus, kurie yra tokie: 1) teisėtumo kriterijus. Šalys negali nustatyti tokios naudojimosi bendru daiktu tvarkos, kuri yra neteisėta, nesuderinama su teisės aktuose nustatytais reikalavimais; 2) adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje kriterijus. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje; 3) socialinės taikos ir proporcingumo kriterijus. Civilinių teisinių santykių subjektai (ginčo šalys), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis); 4) naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo kriterijus. Teismo praktika rodo, kad naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymo bylose ekonominiams argumentams teikiamas reikšmingas dėmesys, t. y. stengiamasi užtikrinti kiek įmanoma efektyvesnį ir racionalesnį daikto naudojimą. Tai grindžiama tuo, kad bylos šalių valia dažnai nesutampa, ir teismui belieka remtis objektyviais kriterijais. Dėl to naudojimosi bendru daiktu racionalumo, efektyvumo, patogumo svarba ne kartą buvo grindžiami sprendimai Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1050/2003; kt.); 5) faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus. Teisinio reguliavimo apibrėžtumo, pagrįstų lūkesčių ir kiti civilinės teisės principai (CK 1.2, 1.5, kiti straipsniai) bei nuosavybės teisės (kaip daiktinės teisės) prigimtis lemia civilinių teisinių santykių stabilumo siekį. Bendrosios nuosavybės santykiuose šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis (pavyzdžiui, pirmenybės teise pirkti parduodamas dalis, reikalavimu dalykinius klausimus spręsti bendru sutarimu ir kita). Tačiau vienas iš svarbesnių civilinių santykių stabilumo nustatant bendrosios nuosavybės naudojimo tvarką garantų – teismų praktikoje nusistovėjęs reikalavimas atsižvelgti į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau būtų keičiami turto įsigijimo metu šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2007). Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje nurodytais principais, teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą. Toks naudojimosi tvarkos nustatymas neprieštarauja CK 4.75 straipsniui ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999-08-25 įsakymu Nr. 264 „Dėl statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos patvirtinimo“ patvirtintos „Statinių kadastro matavimų ir apskaitos metodikos“ 2.19 p. nustatė, kad laikinas statinys - statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. 3.7 p. buvo nurodyta, kad laikiniems statiniams 3 kadastro matavimai neatliekami. Be to pagal 4.1.2. p. įtvirtinta, kad atliekant lauko matavimus, iš išorės matuojami ir tarpusavyje susiejami visi žemės sklype esantys statiniai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir minėtą norminį aktą keitusių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 5, 17.2, 44.1, 51.8 punktuose, reikalaujančiuose susieti visus žemės sklype esančius pastatus, išbraižyti jų kontūrus, pabrėžiant, kad šis reikalavimas netaikomas laikiniesiems pastatams (statiniams). Analogiškos nuostatos taip pat galiojo ir iki 1998-08-25 įsakymo Nr. 264 įsigaliojimo galiojusioje Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-06-18 įsakymu Nr. 34 patvirtintoje „Žemės sklypų, pastatų, aplinkos tvarkymo objektų, inžinerinių tinklų techninio inventorizavimo metodikoje“.

Pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.,01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (Žin., 2010, Nr. 116-5944) 6 priedo 3.1 punktą rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui privalomi statant I grupės nesudėtingą statinį - kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje. Remiantis to paties reglamento 33.1 punktu kai naujo nesudėtingo statinio statybos ar nesudėtingo statinio rekonstravimo atveju pagal teisės aktų reikalavimus neprivaloma parengti supaprastinto statybos projekto arba supaprastinto rekonstravimo projekto kaip statybą leidžiančius dokumentus privaloma turėti rašytinius sutikimus (susitarimus).

Remiantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi, kuri nurodo, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte (t. y. tais atvejais, kai šios dalies 1 - 4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, - šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai) nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomai, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje šie teisiniai argumentai lemia ieškinio nepagrįstumą ar pagrįstumą. Teismas analizuoja esamą situaciją įstatymų reikalavimų ir norminių aktų bendrame kontekste, neatsiejant jų, o analizuojant sistemiškai.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).Šiuo metu atsakovo A. garažo teisinė registracija yra užginčyta,todėl ja remtis teismui nėra pagrindo.

Šioje byloje analizuojama bendrasavininkams priklausančiame sklype esančių statinių, prie pastato pristatytų priestatų neteisėtumas ir padarinių pašalinimas.

VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kam priklauso žemės sklypas su statiniais (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 6-27). Prie ieškinio pateiktas 2010-04-29 pagal korporacijos „Matininkai“ 2004-11-26 kadastrinius matavimus sudarytas sklypo planas, kuriam šalia pastato, pažymėto Nr. 14I1/ž(g) nėra jokių statinių, tačiau ieškovai jame pažymėjo, kur šalia minėto pastato yra ginčo statiniai (1 t., b. l. 28). Teismui pateiktos 2008-07-25 – 2011-10-20 nuotraukos, iš kurių matyti statomas sandėlis (1 t., b. l. 29-34).Tai patvirtina,kad atsakovas A. yra pastatęs laikinuosius statinius,kurie nėra registruoti ir kuriems statyti nėra gautas joks leidimas ir bendraturčių sutikimas.V. B. naudojasi vienu iš statinių kaip savininkas-valdytojas.Liudytoja Š. patvirtino,kad atsakovai žinojo ir suprato,kad ginčo sandėliukas yra pastatytas neturint leidimo.

Byloje nustatyta, kad V. B. iš J. Š. 2011-07-04 įgijo 5402/9571 dalį buto/patalpos buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) bei perduoda neatlygintinai J. Š. priklausančias 11/9470 dalis žemės sklypo ant kurio stovi pastatas, kuriame yra parduodamo buto dalys (1 t., b. l. 61-76).J. Š. patvirtino,kad paliko atsakovui naudojimosi teisę ginčo sandėliuku,kurią šis priėmė,nes tai buvo viena iš pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų.

2008-07-17 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos namų ūkio knygos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis V. A. priklauso ūkinis pastatas, plane pažymėtas indeksu 14I1/ž, registro Nr. (duomenys neskelbtini), bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurie yra adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 128). 2007-11-21 d. (duomenys neskelbtini) seniūnija rašte nurodo, kad pagal turimus duomenis seniūnijoje V. A., adresu: (duomenys neskelbtini), naudojasi garažu nuo 1988 m., kuris bendram plane pažymėtas oranžine spalva ir „N“ raide (1 t., b. l. 129). Tačiau tai nėra įrodymai byloje,nes dėl šio pastato ir šių dokumentų turinio yra priimtas teismo sprendimas,todėl teismas jo neanalizuoja ir juo nesiremia.

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas patvirtina, kad bute, (duomenys neskelbtini) įrengtas krosninis šildymas (2 t., b. l. 3).Teismas mato,kad V. B. ginčo statinys yra reikalingas malkoms laikyti šildymo sezono metu.

Byloje nustatyta, kad priestatai prie garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatyti 2008-2011 m., tai patvirtina teismui pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti statomi sandėliai(b.l.29-33).

2011-09-21 rašte J. Ž., J. A., V. A. V. teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodo, kad „2. Pastatas - garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal VĮ Registrų centro duomenis, imantis 16 kv. m. plotą, rekonstruotas, padidinant užstatymo plotą maždaug dvigubai.“ Remiantis 2011-07-26 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis pastatas - garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nuo 2008-09-02 (1 t., b. l. 35-38).

Pagal Statybos įstatymą (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija; Žin., 2001, Nr. 101-3597) 3 straipsnio 2 dalį statyba galima žemės sklype, kurį statytojas valdo nuosavybės teise ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais; statytojas privalo turėti nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą.

2011-11-18 rašte J. Ž., D. Ž. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nurodo, kad išmatavus pastato - ūkio pastato, pristatyto prie pastato - garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatyta, kad statinys yra 3,20 m x 3,60-3,80 m. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (Žin., 2010, Nr. 115-5903) 1 priedo 1 lentelę šis statinys priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams (1 t., b. l. 39-43). Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Iš teismui pateiktų J. Š. pareiškimų J. Ž. ir D. Ž., Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, matyti, kad remiantis J. Š. paaiškinimais, sandėliuką jai pastatė J. A. ir A. A., vietoje to, kuriuo naudojosi, t. y. pastato prie A. namo, šalia V. L. ir V. A. garažo. Kai J. A. tvėrė tvorą apie savo kiemo valdą, sandėliukas trukdė ir iš jos buvo pareikalauta statinį perstatyti kitoje vietoje. Statant sandėliuką matė D. L., G. K., A. U.. J. A. jai dovanojo žemę ir pažadėjo sandėliuko statybą suderinti su visais sklypo bendrasavininkais. J. Š. nurodė butą įsigijusi 2007-06-22 iš J. A., kuri jai pažadėjo, kad prie buto ji gaus sandėliuką malkoms. 2008-08-25 A. A. pradėjo statyti minėtą sandėliuką. Sandėliukas pastatytas A. A. iniciatyva ir jo medžiagomis (1 t., b. l. 44-47). Šie J. Š. paaiškinimai patvirtina, kad ginčas dėl pastatų kilo iškart pradėjus juos statyti, ieškovui reiškė pretenzijas dėl jų jau nuo 2008 m..V. B. patvirtino, kad jam įsigijus buto dalį ir dovanojimo sutartimi gavus žemės sklypo dalį, bei jam perdavus valdyti sandėlį, jis buvo informuotas, kad prie garažo pristatytas sandėliukas yra nelegalus.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12. 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (Žin., 2010, Nr. 84-4401) 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Tačiau tai nereiškia, kad 1 metų terminas pareikšti pretenziją galioja atgal nuo įstatymo įsigaliojimo dienos.Be to,pretenzijos buvo reiškiamos ir tai įrodyta byloje esamais duomenimis ir liudytojos paaiškinimais.Todėl atsakovų argumentai šiuo aspektu teisiškai nėra reikšmingi,kad paneigti ieškinio reikalavimus.

Atsakovams V. A. ir V. B. šiuo metu priklausantys ginčo statiniai pastatyti 2008 metais neturint bendrasavininkų sutikimo. Apie tai, kad nevisi sklypo bendrasavininkai sutiko su tokia statyba yra teismo nurodyta aukščiau. Žodinis sutikimas nėra įrodytas ir nėra formalusis pagrindas pagrįsti statybos teisėtumą. Taip pat pažeistos tuo metu galiojusio Aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai" nuostatos. Pagal šio reglamento 6.2 p. bei privalomojo reglamento priedo „Nesudėtingų statinių sąrašas" 1 p. ginčo sandėliukas priskiriamas I grupės nesudėtingiems statiniams, kurių statybai reglamento 12.1-12.7 punktai numato visą eilę išimčių ir palengvinimų - nereikia statybos leidimo, statinio projekto, neatliekami statinio kadastriniai matavimai ir pan. Tačiau reglamento 21.1 p. numato, kad tai neatleidžia statytojo nuo pareigos vadovautis Statybos įstatymu, Civiliniu kodeksu, kitais statybos teisinius santykius reglamentuojančiais aktais. Iš to seka, kad A. A. pastatė sandėliukus neteisėtai, savavališkai be bendrasavininkų sutikimo, kas yra būtina sąlyga, kad nelaikyti tai savavališkom statybom (CK 4.103str.).

Todėl teismas atsižvelgdamas į tai, kad tik teisiškai neįtvirtinta bendrasavininkų žemės sklypo naudojimosi tvarka (faktinis naudojimas neginčijamas),ir į tai, kad bendrasavininkų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo, be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos principu, bei protingumo ir sąžiningumo, bei teisingumo principais (CK 1.5 str.), teismas laiko, kad reikalavimas nugriauti atsakovams V. A. ir V. B. priklausančius sandėliukus yra pagrįstas ir protingas, nes priešingu atveju esamas pavyzdys skatina neteisėtą statybą ir su tuo susijusią galimybę piktnaudžiauti vienam bendrasavininkui kito bendrasavininko interesų atžvilgiu, ko pasekoje gali kilti ne vienas ginčas ir negalima bus užtikrinti aukščiau nurodytų bendrasavininkų bendro nuosavybės naudojimosi principų kriterijų įgyvendinimą iš esmės. Tačiau atsižvelgiant į byloje esamus duomenis, kad atsakovas V. B. naudojasi sandėliuku, kaip malkine, t. y. šeimos poreikiams tenkinti, kad šaltuoju metų laiku nugriauti sandėliukus per dvi savaites būtų neprotinga ir nesąžininga, nes didesnis laiko tarpas nugriovimui nepadarys ieškovams jokio esminio jų interesų pažeidimo. Teismas mano, kad 3 mėnesių terminas būtų protingas, teisingas ir sąžiningas(CK 1.5 str.),nes per šį laikotarpį šalys taip pat gali priimti jiems tinkamą sprendimą susitarimu.

Teismas sprendimu gali tik statytoją įpareigoti per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį, įpareigoti per nustatytą terminą statinį nugriauti ir, jeigu statytojas per nustatytą terminą neįvykdo reikalavimo nugriauti statinį, statinys teismo sprendimu nugriaunamas statytojo lėšomis (CK 4.103 str.).

Šalys pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius duomenis: mokėjimo nurodymas 283 Lt sumokėta J. Ž. (1 t., b. l. 1), 2012-01-30 pinigų priėmimo kvitas 2000 Lt sumokėta J. Ž. advokatui A. Sebeikai (1 t., b. l. 53), 2012-03-01 pinigų priėmimo kvitas ir sąskaita už teisines paslaugas 1300 Lt sumokėta J. Ž. advokatui A. Sebeikai (1 t., b. l. 111-112), 2012-10-04 pinigų paėmimo kvitu ir 2012-10-03 sąskaita už teisines paslaugas 500 Lt sumokėta J. Ž. advokatui A. Sebeikai (2 t., b. l. 1-2). 2012-02-15 pinigų priėmimo kvitas 400 Lt, 2012-04-02 pinigų paėmimo kvitu 400 sumokėta V. B. adv. D. Fomkin (2 t., b. l. 5-6), 2012-05-03 pinigų priėmimo kvitas 400 Lt sumokėta V. A. adv. D. Fomkin (2 t., b. l. 8).Valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos sudaro viso 75 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes.

Rekomendacijų 8.2 p. numato, kad už ieškinį (skundą) maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas yra 3. Išlaidos, susijusios su dokumentų Vilniaus rajono apylinkės teismui surašymu, viršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių įkainių dydžių. Šių išlaidų dydis yra nepagrįstas ta apimtimi, kad dubliko surašymas įvertintas 1300 Lt, kai daugiau kaip du trečdaliai argumentų yra tapatūs ieškinio argumentams, todėl šių išlaidų dydis yra mažinamas iki 400 Lt. Kitas išlaidų dydis-500 Lt už dalyvavimą viename teismo posėdyje neatitinka Rekomendacijų maksimalaus dydžio nuostatas. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą-byla nėra sudėtinga,teisinių paslaugų kompleksiškumą, advokato darbo laiko sąnaudas, bylos nagrinėjimo trukmę-byla išnagrinėta viename teismo posėdyje per 1 valandą,šios išlaidos mažintinos iki 250 Lt,todėl ieškovei J. Ž. (ji mokėjo už ieškovų teisines paslaugas) iš atsakovių priteistina bendra 2933 Lt už atstovavimą ir dokumentų surašymą, ir kitas išlaidas(CPK 88 str.).

Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų apimtį ieškovei J. Ž.: iš atsakovo V. A. priteisti- 1466,50 Lt; iš atsakovo V. B. priteisti – 1466,50 Lt (CPK 88,93 str.).

Iš atsakovų priteistina valstybės naudai: iš V. A.-37,50 Lt; iš V. B.-37,50 Lt. (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) prie pastato 14I1/ž (g) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) šiaurinės pusės pristatytą priestatą (sandėliuką), o jam to nepadarius per nustatytą laiką statinį nugriauti ieškovams atsakovo lėšomis.

Įpareigoti atsakovą V. B. (V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) prie pastato 14I1/ž (g) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rytinės pusės pristatytą priestatą (sandėliuką), o jam to nepadarius per nustatytą laiką statinį nugriauti ieškovams atsakovo lėšomis.

Kitoje dalyje ieškinys netenkinamas.

Ieškovei J. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti bylinėjimosi išlaidas: iš atsakovo V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 1466,50 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt šešis litus 50 ct); iš atsakovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 1466,50 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt šešis litus 50 ct).

Iš atsakovo V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 37,50 Lt (trisdešimt septynis litus 50 ct), iš atsakovo V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti 37,50 Lt (trisdešimt septynis litus 50 ct), bylinėjimosi išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.