- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- AN2-344-557/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-01121-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Linas Pauliukėnas
- Pažeidėjas
- G. J.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutarties, kuria netenkintas G. J. skundas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK KPT, Institucija) 2019 m. birželio 7 d. nutarimo, kuriuo G. J. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalį 10 Eur bauda.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. 2019-06-07 G. J. surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį už tai, kad ji 2019-06-07 12.22 val. (duomenys neskelbtini) g. 21, Klaipėdoje, vairavo transporto priemonę „Audi A6,“ valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir išvažiuodama iš kiemo į gatvę nepraleido pagrindiniu keliu važiavusios transporto priemonės, kuri lenkė priekyje važiavusią transporto priemonę. Eismo įvykio metu apgadintos dvi transporto priemonės, žmonės įvykio metu nenukentėjo. Tokiais savo veiksmais G. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 103 punkto reikalavimus.
2. Klaipėdos apskrities VPK KPT 2019-06-07 nutarimu Nr. 30-ANR_N-7937-2019 G. J. už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 8 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 10 Eur bauda.
Šalies argumentai
3. Nesutikdama su Institucijos 2019-06-07 nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukta G. J. kreipėsi su skundu Klaipėdos apylinkės teismą, prašydama šį nutarimą panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną jai nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2019-10-17 nutartimi skundo netenkino ir Klaipėdos apskrities VPK KPT 2019-06-07 nutarimą Nr. 30-ANR_N-7937-2019 paliko nepakeistą. Teismas pažymėjo, kad nors šioje byloje nustatyta, jog eismo įvykis įvyko G. J. įvažiuojant į kelią iš kiemo (t. y. šalia kelio esančios teritorijos) ir ji nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiam A. K. vairuojamam automobiliui, taip pažeisdama KET 102 punkto, o ne, kaip nurodoma skundžiamame nutarime – KET 103 punkto reikalavimus, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad šio KET punkto pažeidimas užtraukia atsakomybę pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, kurio sankcija yra griežtesnė, teismas administracinio nusižengimo kvalifikacijos nekeitė, nes nėra nukentėjusiojo skundo ir pabloginti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens padėties negalima (ANK 642 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti, kad kilę padariniai (transporto priemonių apgadinimai) yra tiesiogiai susiję su G. J. padarytu KET pažeidimu. Tiek iš eismo įvykio vietos plano, tiek iš pareiškėjos pateiktų fotonuotraukų matyti, jog G. J. vairuojamas automobilis „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), po eismo įvykio liko stovėti važiuojamojoje kelio dalyje. G. J. į pagrindinį kelią įvažiavo iš šalutinio kelio. Taigi, išvažiuodama iš teritorijos, ji privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Pirmumo teise šiuo atveju naudojosi automobilio „Audi A4“ vairuotojas A. K., kuris darė lenkimo manevrą vietoje, kurioje nėra draudžiančių tai daryti kelio ženklų. Teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiu, jog dėl eismo įvykio kaltas nukentėjusysis, kuris neįsitikino, jog važiuojamoji kelio dalis yra laisva, kadangi atsargumo priemonių prieš įvažiuodama į pagrindinį kelią turėjo imtis būtent pareiškėja, tačiau ji to nepadarė, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir neįsitikino, kad keliu, į kurį įvažiavo, nevažiuoja transporto priemonės. Aplinkybė, kad šalia kelio draudžiamoje vietoje stovėjo kitos transporto priemonės, kurios galbūt kliudė matomumui, nešalina G. J. atsakomybės. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad eismo įvykį lėmė būtent G. J. padarytas KET pažeidimas, kai ji vairuodama automobilį „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir išvažiuodama iš kiemo į gatvę, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusios A. K. vairuojamos transporto priemonės, kuri lenkė priekyje važiavusią transporto priemonę, dėl to buvo apgadintos dvi transporto priemonės.
Šalies argumentai
5. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta G. J. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019-10-17 nutartį ir administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Nurodo, kad su skundžiama nutartimi nesutinka dėl toliau dėstomų motyvų.
5.1. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.
5.2. G. J. teigimu, teismas jos kaltę skundžiamoje nutartyje iš esmės grindė nukentėjusiojo parodymais ir visiškai nevertino jos parodymų. Bylos nagrinėjimo teisme metu ji parodė, jog prie išvažiavimo iš kiemo jos dešinėje pusėje, prieš ženklą „Atsargiai pėstieji“, draudžiamoje vietoje stovėjo automobilis, kuris jai užstojo kelio matomumą. Ji įvažiavo į kelią, sustojo ir pažiūrėjo į kairę pusę ir tiesiai, dešinėje pusėje pamatė pilkos spalvos automobilį ir iš paskos važiuojantį Audi automobilį, kuris sukosi staigiai ir trenkėsi į jos automobilį. Ji buvo įvažiavusi į sankryžą apie 50 cm. Stovėjo šiek tiek pasisukusi į (duomenys neskelbtini) gatvę, norėjo važiuoti į dešinę pusę. Be to, jos draugė S. G., kuri kartu dalyvavo eismo įvykyje, parodė, kad G. J. vairuojamas automobilis bandė išvažiuoti iš namų kiemo, norėjo sukti į dešinę, sustojo. Iš kairės pusės automobilių nebuvo, tačiau dešinėje pusėje važiavo du automobiliai (pirmasis ir Audi markės automobilis, su kuriuo įvyko eismo įvykis). Tą akimirką, kai G. J. sustojo, Audi toje vietoje darė lenkimo manevrą, norėdamas lenkti kitą automobilį, kuris nebuvo privažiavęs G. J. automobilio, ir trenkėsi į G. J. automobilį.
5.3. Liudytojas M. L. teisme parodė, kad važiuodamas gatve pamatė eismo įvykį, buvo apie 200 metrų atstumu nuo eismo įvykio vietos. Priekyje jo važiavęs baltos spalvos automobilis Audi staigiai suko į kairę, siekdamas išvengti susidūrimo su priekyje jo važiavusiu ir stabdomu automobiliu ir atsitrenkė į stovintį G. J. automobilį, kurio priekinė dalis buvo nežymiai įvažiavusi kelią. Automobilio Audi greitis buvo didesnis nei 40 km/h.
5.4. KET 101 punkte numatyta, jog prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. KET 103 punkte nurodoma, jog išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms).
5.5. G. J. teigimu, anksčiau paminėtų KET punktų ji nepažeidė, nes įvykio metu jos automobilis stovėjo vietoje, priešingai, nei nurodo A. K. 2019-06-07 paaiškinime. Jis teigia, jog: „<...> iš šalutinio kelio išlindo kitas automobilis, tuomet stabdžiau ir į jį įvažiavau <...>.
5.6. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai A. K., nesilaikydamas saugaus atstumo kelyje, siekdamas išvengti susidūrimo su prieš jį važiuojančiu automobiliu, kuris staigiai stabdė, išvažiavo į priešingą eismo juostą ir trenkėsi į G. J. automobilį.
5.7. G. J. pažymi, kad jos automobilis autoįvykio metu stovėjo nežymiai pasisukęs į dešinę pusę ir jo priekis buvo įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją kelio dalį ne daugiau nei 50 cm. Ji toje vietoje sustojo, kadangi norėjo įsitikinti, jog darydama dešiniojo posūkio manevrą, nesudarys kliūčių atvažiuojantiems iš dešinės automobiliams. Neįvažiavusi to negalėjo padaryti, kadangi dešinėje, kelkraštyje, draudžiamoje vietoje stovėjo automobilis, kuris užstojo matomumą. A. K. automobilis savo priekiniu kairiuoju kampu atsitrenkė į stovinčio jos automobilio priekinę kairę dalį ir po to nežymiai pastūmė kairiau. Jos automobiliui sustojus, pravažiavimui buvo likę ne mažiau kaip 5,8 metro kelio pločio dalies ir 2,7 metro laisvos eismo juostos dalies. A. K. vairuojamojo automobilio plotis – apie 1,6 metro, todėl jis turėjo pakankamai vietos saugiai pravažiuoti net ir lenkdamas kitą automobilį. Šias įvykio aplinkybes patvirtina įvykio vietos planas ir fotonuotraukos, kuriose matomi automobilių apgadinimai. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino tiek ji, G. J., tiek kartu su ja važiavusi draugė S. G. ir liudytojas M. L.. G. J. teigimu, akivaizdu, kad vairuotojas A. K., siekdamas išvengti susidūrimo su priekyje jo važiavusiu ir stabdomu automobiliu, dėl pasirinkto per mažo atstumo ir per didelio greičio nebeturėjo galimybės įvertinti susidariusios situacijos, t. y. įsitikinti, kad lenkti yra saugu ir kad kelio dalyje, į kurią jis ruošėsi įvažiuoti, yra sustojusi transporto priemonė, todėl ir susidūrė su stovinčiu jos vairuojamu automobiliu.
5.8. Vertinant tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliantės nuomone, galima teigti, jog nagrinėjamu atveju teismas, pasiremdamas iš esmės vien A. K. parodymais ir visiškai nevertindamas jos, G. J., ir liudytojų S. G. ir M. L. parodymų, iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Apeliacinis skundas atmestinas.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo G. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina ją padarius inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 8 dalyje. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju ne jos, o būtent A. K. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, kai šis, siekdamas išvengti susidūrimo su priekyje jo važiavusiu ir staigiai stabdžiusiu automobiliu, dėl pasirinkto per mažo atstumo ir per didelio greičio nebeturėjo galimybės įsitikinti, kad lenkti yra saugu ir kad kelio dalyje, į kurią ruošėsi įvažiuoti, yra sustojusi transporto priemonė, todėl ir susidūrė su jos vairuojamu automobiliu, įvažiavusiu į gatvės važiuojamąją kelio dalį ne daugiau nei 50 cm, nes draudžiamoje kelio vietoje stovėjęs automobilis užstojo matomumą. Apeliantės teigimu, teismas, remdamas iš esmės vien A. K. parodymais ir visiškai nevertindamas jos bei liudytojų S. G. ir M. L. parodymų, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą. Apygardos teismo vertinimu, sutikti su šiais apeliantės skundo argumentais nėra pagrindo.
8. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir administracinio nusižengimo bylos medžiagoje esančius duomenis, konstatuoja, kad Institucija, pripažindama G. J. kalta padarius ANK 417 straipsnio 8 dalyje numatytą nusižengimą, padarė teisingas išvadas dėl jos kaltės. Pirmosios instancijos teismas G. J. skundą išnagrinėjo išsamiai, skundžiama nutartis yra motyvuota ir, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nėra priimta pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos principą.
9. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, nustatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis minėto straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019).
10. Teisėtas, pagrįstas, o kartu ir teisingas sprendimas administracinio nusižengimo byloje gali būti priimtas tik tuo atveju, jei išsamiai atskleidžiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Jeigu nepavyksta išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas (teisena), esminių aplinkybių, teismas negali patikimai nustatyti materialios tiesos. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Taigi administracinio nusižengimo tyrimas atliekamas vadovaujantis administracinio nusižengimo teisenos paskirtimi ir principais (ANK 563, 566 straipsniai), administracinio nusižengimo bylos aplinkybės turi būti ištiriamos visapusiškai ir objektyviai (ANK 567 straipsnis), laikantis įrodymų vertinimo taisyklių (ANK 569 straipsnis), o teismo sprendimas privalo būti motyvuotas (ANK 635 straipsnio 1 dalis), jo motyvuojamojoje dalyje, be kitų ANK 636 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, turi būti nurodomi argumentai, kuriais atmetami priešingi įrodymai.
11. Apygardos teismo vertinimu, pagal bylos duomenis ir administracinėn atsakomybėn patrauktos G. J. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį netenkinti G. J. skundo dėl Institucijos 2019-06-07 nutarimo, įrodymus vertino pažeisdamas ANK 569 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis minėtų ANK reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs ir įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, teismo posėdyje apklausęs administracinėn atsakomybėn patrauktą G. J., nukentėjusįjį A. K., liudytojus S. G., M. L. ir įvertinęs šių duomenų visumą, motyvuotai konstatavo, kad G. J. pažeidė KET 102 punkto, reikalaujančio, kad vairuotojas, įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia teritorijų, privalo duoti kelią juo važiuojančiomis transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms), nuostatas – įvažiuodama į pagrindinį kelią iš šalia esančios teritorijos nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, neįsitikino, kad keliu, į kurį įvažiavo, nevažiuoja transporto priemonės. Teismas nesutiko su G. J., kad dėl eismo įvykio kaltas pats nukentėjusysis A. K., kuris neva neįsitikino, jog važiuojamoji kelio dalis yra laisva, kadangi atsargumo priemonių prieš įvažiuodama į pagrindinį kelią turėjo imtis būtent G. J., tačiau ji to nepadarė – nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio A. K. vairuojamo automobilio, kuris lenkė priekyje važiavusią transporto priemonę vietoje, kurioje nėra draudžiančių tai daryti kelio ženklų.
12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, administracinio nusižengimo tyrimą atlikusios Institucijos surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, taip pat išanalizavęs G. J. apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, motyvuotai konstatavęs, jog eismo įvykį lėmė būtent G. J. padarytas KET pažeidimas. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad dėl eismo įvykio yra kaltas pats nukentėjusysis A. K., kuris lenkė neįsitikinęs, kad kelio dalyje, į kurią ruošėsi įvažiuoti, yra sustojusi transporto priemonė, todėl ir susidūrė su G. J. vairuojamu automobiliu.
13. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko G. J. įvažiavus iš kiemo į pagrindinį kelią, kaip matyti iš jos pačios pateiktų fotonuotraukų, beveik puse automobilio korpuso.
14. Nagrinėjamu atveju yra svarbu tai, kad G. J. pagal KET 102 punkto reikalavimus, prieš atlikdama manevrą iš šalia kelio esančios teritorijos, turėjo pareigą duoti kelią pagrindiniu keliu važiavusiems automobiliams. Taip pat svarbu tai, jog netrukus po įvykio savo rašytiniame paaiškinime policijai G. J. nurodė: „<...> iš 21 namo kiemo išvažiavau į pagrindinę gatvę. Pradėjus posūkį į dešinę į mane trenkėsi mašina, kuri buvo ką tik pradėjusi lenkti kitą mašiną. Mašina, kuri trenkėsi į mane, buvo priešingoje eismo juostoje <...>.“ (b. l. 10). Taigi, pagal pačios G. J. pirminius paaiškinimus, eismo įvykis įvyko jai išsukant iš kiemo į pagrindinį kelią ir atliekant posūkio į dešinę manevrą, kai ji pati nurodė pamačiusi pagrindiniu keliu važiuojančias transporto priemones, ir kad priešingoje eismo juostoje važiavęs automobilis lenkė kitą transporto priemonę, kuriam išvažiuodama iš kiemo į pagrindinį kelią G. J. privalėjo duoti kelią, atsižvelgiant į jos pareigą, įtvirtintą KET 102 punkte, tačiau to nepadarė. Šiuo atveju, vertinant apeliantės veiksmus, svarbūs ir automobilio „Audi A4“ vairuotojo A. K. iš karto po įvykio policijai pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodė: „Važiavau pagrindiniu keliu nuo (duomenys neskelbtini) pusės. Priešais mane važiavo automobilis maždaug 20 km/h greičiu, tuomet aš jį lenkiau ir iš šalutinio kelio išlindo kitas automobilis, tuomet stabdžiau ir į ją įvažiavau.<...>“ (b. l. 9). Taigi, kaip matyti pagal pirminius abiejų eismo įvykio dalyvių paaiškinimus, eismo įvykis įvyko G. J. vairuojamam automobiliui išsukant iš kiemo į pagrindinį kelią, kai A. K. lenkė priešais jį važiavusį automobilį ir atsitrenkė į G. J. automobilį, kuris, kaip matyti iš eismo įvykio vietos plano (b. l. 12) ir pačios G. J. pateiktų fotonuotraukų, po eismo įvykio liko stovėti važiuojamojoje kelio dalyje. Versiją, kad jos automobilis stovėjo, G. J. iškėlė tik po to, kai Institucijos nutarimu buvo pripažinta kalta dėl eismo įvykio. Tuo tarpu iš Institucijos nutarimo administracinio nusižengimo byloje matyti, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, G. J. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, savo parodymais padėjo išaiškinti pažeidimą, kas atitinkamai buvo pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kita vertus, ji pati pripažįsta, kad prieš eismo įvykį buvo įvažiavusi iš kiemo į pagrindinę gatvę, kaip pati nurodo, apie pusmetrį, ir nors, G. J. teigimu, taip ji pasielgė dėl to, kad draudžiamoje kelio vietoje stovėjęs automobilis jai užstojo matomumą, tačiau tokie jos veiksmai, neįsitikinus, kad nesudarys kliūčių pagrindiniu keliu važiuojantiems automobiliams, pagal KET reikalavimus buvo neleistini (KET 102 punktas). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pagrindiniu keliu važiavęs A. K., lenkdamas priešais jį važiavusį automobilį, būtų pažeidęs KET reikalavimus. Pagal jo teisme duotus paaiškinimus, prieš lenkdamas priešais važiavusį automobilį, jis nematė iš kiemo išvažiuojančio automobilio, kadangi jam vaizdą užstojo šalia kelkraščio stovėjusios mašinos, tačiau pažymėjo, jog prieš smūgį merginos automobilis buvo išlindęs (apie pusę automobilio korpuso) į gatvę (tai matyti ir iš G. J. pateiktų fotonuotraukų, be to, ji ir pati nurodo, kad jos automobilis buvo įvažiavęs į gatvę apie 50 cm). Šie duomenys paneigia kaip liudytojos teisme apklaustos S. G., G. J. draugės, važiavusios kartu su G. J. eismo įvykio metu, parodymus apie tai, kad prieš smūgį G. J. automobilis iš kiemo buvo išvažiavęs taip, kad neišlindo už stovėjusios mašinos. Juolab, jog pati G. J., priešingai liudytojos S. G. parodymams, savo apeliaciniame skunde nurodo, kad jos automobilis autoįvykio metu stovėjo nežymiai pasisukęs į dešinę pusę ir jo priekis buvo įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąją kelio dalį apie 50 cm. Tai, kad nagrinėjamu atveju, apeliantės teigimu, jos matomumui kliudė šalia išvažiavimo draudžiamoje vietoje stovėjęs automobilis, G. J. atsakomybės nešalina. Pažymėtina, kad net ir tokioje situacijoje, kai įvažiuojant į kelią iš šalia esančių teritorijų yra apsunkintas matomumas, pareiga duoti kelią bet kokiu atveju tenka vairuotojams, išvažiuojantiems iš teritorijos į pagrindinį kelią. Taigi, nepaisant apsunkinto matomumo, G. J. negalėjo išvažiuoti iš kiemo į gatvę, neįsitikinusi tokio manevro saugumu, tačiau to nepadarė – nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir neįsitikino, kad keliu, į kurį įvažiavo, nevažiuoja transporto priemonės, ir nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio A. K. vairuojamo automobilio, kuris lenkė priekyje važiavusį automobilį, dėl to buvo apgadintos dvi transporto priemonės. Apie pagrįstą vieno eismo dalyvio tikėjimąsi, jog kitas eismo dalyvis laikosi KET reikalavimų, būtų galima kalbėti tik tuo atveju, jeigu G. J. neturėtų pareigos duoti kelią, nes šią pareigą būtent jai nustato KET 102 punktas. Tuo tarpu, kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko G. J. beveik puse automobilio korpuso įvažiavus iš kiemo į pagrindinį kelią, ir būtent dėl tokio jos rizikingo, pažeidžiant KET 102 punkto reikalavimus, elgesio ir kilo eismo įvykis.
15. Nesutiktina su apeliantės skundo argumentu, kad, jeigu A. K. prieš lenkdamas priešais važiavusį automobilį būtų įsitikinęs, jog tai daryti saugu, eismo įvykis nebūtų įvykęs, kadangi nagrinėjamu atveju būtent G. J., išvažiuodama į kelią iš šalia esančios teritorijos, neįsitikinusi, jog tai daryti saugu, sudarė kliūtį, t. y. nedavė kelio A. K. vairuojamam automobiliui, kai šis lenkė priešais jį važiavusį automobilį, o tokią pareigą pagal KET 102 punkto reikalavimus ji turėjo, ir šis G. J. pažeidimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su eismo įvykiu. Apeliantės skaičiavimai, kad remiantis eismo įvykio vietos schemos duomenimis (užfiksuotais atstumais), A. K. vairuojamas automobilis galėjo saugiai pravažiuoti net ir lenkdamas kitą automobilį, situacijos nekeičia. Visų pirma, tokie apeliantės vertinimai tėra tik prielaida, nes automobilių padėtis užfiksuota po eismo įvykio, kai G. J. automobilis nuo smūgio pajudėjo atgal (dėl to ginčo nėra). Kita vertus, jeigu G. J. būtų laikiusis KET 102 punkto reikalavimų ir nesudariusi kliūties kitą automobilį kelyje tuo metu lenkusiam A. K., pastarasis būtų saugiai baigęs lenkimo manevrą nepriklausomai nuo to, kokiu atstumu – minimaliu saugiam lenkimui atlikti ar didesniu – jis būtų apvažiavęs (aplenkęs) kitą automobilį.
16. Aptartų duomenų kontekste apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamą nutartį priėmusio Klaipėdos apylinkės teismo išvada, kad eismo įvykį lėmė būtent G. J. padarytas KET 102 punkto pažeidimas, kai ji išvažiuodama iš kiemo į pagrindinį kelią, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusios A. K. automobilio, kuris lenkė priekyje važiavusį automobilį, dėl to buvo apgadintos dvi transporto priemonės.
17. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas G. J. skundą dėl ne teismo tvarka priimto Institucijos nutarimo, laikydamasis ANK 567 straipsnyje, 569 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pripažino, jog skundžiamu Institucijos 2019-06-07 nutarimu G. J. pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį yra nubausta pagrįstai. G. J. apeliacinio skundo argumentai jos kaltės klausimu neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamoje nutartyje padarė apylinkės teismas.
18. Dėl išvardytų motyvų apygardos teismas konstatuoja, kad Institucijos 2019-06-07 nutarimas ir dėl jo priimta skundžiama Klaipėdos apylinkės teismo 2019-10-17 nutartis apeliacinio skundo ribose yra teisėti ir pagrįsti, naikinti juos G. J. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. spalio 17 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.