Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-300/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-07-05
Bylos Nr.: 2A-300/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Algirdas Gailiūnas, Danutė Milašienė
Ieškovas: J. R., G. B.
Atsakovas: A. M., R. M., VĮ Registrų centro
Trečiasis asmuo: A. G., E. G., J. Z. M., Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro

Kategorijos

30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
99.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-300/2012Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1, 30.3, 25.3, 24.4, 99.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Milašienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. B. ir J. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-314-513/2011 pagal ieškovės J. R. ir G. B. ieškinius atsakovams A. M., R. M., VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems asmenims A. G., E. G., J. Z. M., Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarei Virginijai J. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisės į žemės sklypų dalis pripažinimo ir įrašo viešajame registre pakeitimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Ieškovės siekia įgyti nuosavybės teisę į dalį žemės, į kurią turėjo teisę atkurti nuosavybę, tačiau atkūrė tik vienas iš buvusio žemės savininko įpėdinių.

Šalies argumentai

Ieškovė J. R. 2008 m. balandžio 15 ieškiniu, trečias asmuo G. B. 2008 m. rugpjūčio 1 d. ieškiniu, kuriuos vėliau patikslino, prašo: pripažinti 2007 m. lapkričio 28 d. dovanojimo sutartį dėl A. M. priklausančio 4,36 ha žemės sklypo, esančio Kanuvėnų k., Klaipėdos r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Tauralaukio k. v., dalyje dėl 2/3 dalių dovanojimo R. M., negaliojančia; pripažinti kiekvienai ieškovei nuosavybės teisę į 1/3 dalį atsakovui R. M. nuosavybės teise priklausančio 4,3600 ha žemės sklypo, esančio Klaipėdos r. sav., Kalnuvėnų k.; pripažinti kiekvienai nuosavybės teisę į 1/3 dalį atsakovui A. M. nuosavybes teise priklausančio 1.200 ha žemės sklypo, esančio Klaipėdos r. sav., Kalnuvėnų k.; pakeisti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre įrašą apie nuosavybės teises į 4,300 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos r. sav., Kalnuvėnų km., unikalus (duomenys neskelbtini) Tauralaukio k. v., nurodant, kad J. R. ir G. B. nuosavybės teise priklauso po 1/3 dalį abiejų žemės sklypų, atitinkamai po 1,4333 ha ir 0,4 ha.

Ieškinys grindžiamos tuo, kad tiek J. R., tiek Z. J. M. buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į senelio K. G. (jo sūnus, ieškovių tėvas A. G.) nuosavybės teisėmis valdytą žemę.

Z. J. M. perleido teisę atkurti nuosavybę į žemę savo sūnui A. M., kuriam buvo atkurta nuosavybės teisė į visą K. G. priklausiusią žemę, neatkuriant nuosavybės teisės kitiems įpėdiniams.

Dalį žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, A. M. padovanojo sūnui R. M.. J. R.ir G. B. siekia, kad būtų panaikinta A. M. ir R. M. žemės sklypo dovanojimo sutarties dalis ir joms būtų pripažinta nuosavybės teisė į atsakovų valdomų žemės sklypų dalį, nes, jų manymu, trečiajam asmeniui J. Z. M., kuri vėliau perleido A. M. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą, buvo neteisėtai atkurta nuosavybės teisė į buvusio savininko K. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu ieškinius atmetė.

Teismas nustatė, kad 1991 m. rugpjūčio 14 d. J. Z. M. Klaipėdos rajono Dovilų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti tėvo A. G. 18 ha žemės sklypą, nurodžiusi, kad be jos yra dar 5 pretendentai. Šiame prašyme yra nurodyta pretendentų J. Z. M. valia gauti 5 ha žemės sklypą individualiai ūkininkauti nuo 1992 metų ir J. R. valia gauti 8 ha žemės sklypą individualiai ūkininkauti nuo 1997 metų su asmenų parašais (buvusio savininko A. G. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 55736-124-M-1). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra duomenų apie tai, kokio dydžio žemės sklypas priklausė buvusiam savininkui A. G., yra tik Lietuvos valstybinio archyvo duomenys apie tai, kad kitas asmuo, t. y. K. G., 1930 m. lapkričio 25 d. valdė 4,17 ha žemės sklypą Nr. 20 Šiuparių kaime. Eksplikacijoje sklypų savininkų pavardės nurodytos vienu raštu, o G. pavardė įrašyta jau kitu raštu ir nenurodytas vardas (buvusio savininko A. G. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 55736-124-M-1).

1992 m. gegužės 26 d. trečiasis asmuo J. Z. M. pateikė Klaipėdos rajono Dovilų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į K. G. 4,1617 ha (ištaisyta į 4,17 ha) žemės sklypą, įpėdiniu nurodyta tik pareiškėja.

1995 m. balandžio 28 d. sutartimi trečias asmuo J. Z. M. perleido atsakovui A. M. savo teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą į 4,17 ha žemės sklypą. 1995 m. gruodžio 20 d. trečias asmuo J. Z. M. perleido atsakovui A. M. savo teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atstatymą 4,13 ha žemės sklypą (buvusio savininko A. G. nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 55736-124-M-1).

1996 m. spalio 4 d. apskrities valdytojo sprendimo Nr. 55-2874 ir įsakymo Nr. 1012 pagrindu atsakovas A. M. valdo 1,2 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini).

2001 m. rugsėjo 5 d. Klaipėdos apskrities sprendimu Nr. 55/7634 ir įsakymu Nr. 2169 A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. G. nuosavybės teisėmis Klaipėdos apskrities, Klaipėdos rajono, Šiūparių kaime valdytą 7,10 ha žemės sklypą perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,911 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos rajone, Sendvario seniūnijoje, Kalnuvėnų kaime. A. M. vardu nurodytu pagrindu buvo įregistruoti du žemės sklypai: 4,36 ha ir 0,551 ha, ginčas yra dėl 4,36 ha žemės ūkio paskirties sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

2007 m. lapkričio 28 d. dovanojimo sutartimi Nr. MV7-22531 A. M. padovanojo 4,36 ha žemės sklypą savo sūnui R. M..

Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. M. įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypus remdamasis1995 m. gruodžio 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, kompetentingai institucijai priėmus atitinkamus administracinius aktus – 1996 m. spalio 4 d. apskrities valdytojo sprendimą Nr. 55-2874 ir įsakymą Nr. 1012, 2001 m. rugsėjo 5 d. Klaipėdos apskrities sprendimą Nr. 55/7634 ir įsakymą Nr. 2169 (CK 4.47 straipsnio 1 ir 12 punktai). Šie administraciniai aktai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 straipsnis, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 18 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo 2007 m. lapkričio 28 d. A. M. ir R. M. žemės sklypo dovanojimo sutartį pripažinti neteisėta, nepagrįsta, prieštaraujančia gerai moralei bei teigti, kad atsakovas R. M. be teisinio pagrindo įgijo svetimą turtą. Taip pat nėra pagrindo remiantis vien ta aplinkybe, kad J. R. ir G. B. yra buvusio žemės savininko įpėdinės, pripažinti joms nuosavybės teisę į kitų asmenų nuosavybės teise valdomus žemės sklypus (CK 4.93 straipsnis). Atmetus pagrindinius reikalavimus, atmestinas ir išvestinis dėl įrašo viešajame registre pakeitimo.

Sprendime teismas pažymėjo, kad teismas, siekdamas padėti šalims įgyvendinti savo teises, ne vieną kartą aiškino ieškinius pareiškusiems asmenims jų teisę tikslinti ieškinių reikalavimus. Bet kokia ginčus dėl teisės sprendžianti institucija gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu besikreipiantis į ją asmuo pakankamai aiškiai formuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindimą. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali būti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti skundo dalyką ir pagrindą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

J. R. ir G. B. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinius tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo kitos apygardos teismui. Nurodo, kad teismas apsiribojo formaliu ieškinio atmetimu, nepasinaudojo galimybe šalinti ieškinio trūkumus, jeigu manė, kad jis suformuluotas netinkamai, nepasinaudojo galimybe pasiūlyti pateikti įrodymus (CPK 179 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos medžiaga įrodyta, kad prašoma priteisti dalis žemės priklauso apeliantėms, nes jos padavė prašymą atstatyti nuosavybę, o J. Z. M. apgaule, padedant žemėtvarkos tarnyboms, užvaldė ir apeliantėms priklausančią žemę. J. Z. M. prašyme atgauti žemę įrašė visus paveldėtojus, tačiau vėliau nurodė, kad yra tik viena paveldėtoja ir taip sudarė galimybę apeliančių žemę perleisti sūnui A. M..

Kad apeliantėms priklauso žemės dalis, pripažino J. Z. M., A. M. apklausiant prokuratūroje, taip pat žemėtvarkos tarnyba. Atsakovai tai pripažino ir derantis dėl taikos sutarties, kuri nebuvo pasirašyta nesutarus dėl kompensacijos dydžio už žemę.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neapklausė J. Z. M., kuri turėtų būti atsakove, nesudarė galimybės jai užduoti klausimus.

Atsakovai nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl teismo sprendimas turėjo būti priimtas už akių.

Jeigu byla bus perduodama nagrinėti iš naujo, prašo perduoti ją nagrinėti kitos apygardos teismui, nes ginčo žemė yra brangi, atsakovai ir tretysis asmuo J. Z. M. yra klaipėdiečiai, o ieškovės nevietinės, garbaus amžiaus ir joms toli bei brangu važinėti į atsakovams naudingas klaidas dariusio teismo posėdžius.

Atsiliepimas

Atsakovai A. M. ir R. M. atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantės, manydamos, jog teismas šališkas, galėjo reikšti nušalinimą. Teismas tinkamai įvertino ir tas aplinkybes, kad apeliantės žemės klausimais ir nuosavybės atkūrimo procedūros likimu ėmė domėtis tik 2008 metais, kai pakilo žemės kaina.

Žemesnės instancijos teismas

Nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu galiojo įstatyminė nuostata, nurodanti, kad žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teisė atkuriama asmenims, kurie siekė užsiimti žemės ūkio veikla grąžintame žemės sklype ir yra gyvenantys toje teritorijoje, kurioje tokiems asmenims yra atkuriama žemės nuosavybės teisė.

Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimti norminiai aktai, kurie yra nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus atsiradimo pagrindas, nenuginčyti.

Atsiliepimas

Valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovu įtrauktas nepagrįstai ir įrašus darė pagal pateiktus dokumentus.

Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepimu prašo skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantės klaidina teismą teigdamos, jog „bylos medžiaga įrodyta, kad prašoma priteisti dalis žemės joms priklauso, nes padavė prašymą atstatyti nuosavybę ir kad tai patvirtino žemėtvarkos tarnyba“. 2005 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atsakydama į 2005 m. spalio 10 d. prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, informavo apie Klaipėdos apskrities 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 55/7634 ir Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. rugsėjo 5 d. įsakymo Nr. 2169 dalyje, kur A. M. atkuriama nuosavybės teisę į 7,10 žemės, apskundimo teisę ir tvarką. J. R. buvo informuota, tačiau nepasinaudojo galimybe kreiptis į teismą dėl skundžiamo akto panaikinimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nagrinėjama situacija, kai į K. G. turėtą žemę buvo atkurta nuosavybės teisė A. M. (jam šią teisę sutartimi perleido motina J. Z. M.). Ieškinius pareiškė J. R. ir G. B., kurioms įstatymai taip pat suteikė galimybę atkurti nuosavybės teisę į K. G. turėtą žemę, tačiau joms nuosavybės teisė į K. G. turėtą žemę nebuvo atkurta. Ieškovės prašo pripažinti joms nuosavybės teisę į po 1/3 dalį A. M. priklausančios, taip pat A. M. sūnui R. M. padovanotos žemės, į kurią buvo atkurta nuosavybės teisė.

Pagal byloje esančius įrodymus K. G. anūkė J., po santuokos pakeitusi pavardę į R. (T.1., b.l. 81) Klaipėdos rajono Dovilų agrarinės reformos tarnybai nepraleisdama įstatymuose nustatytų terminų buvo pateikusi prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją). Prašyme be jo pačios yra nurodyti ir dar 4 įpėdiniai, tarp kurių nurodyta ir J. M.. Šio dokumento tikrumas patvirtintas Žemės departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus antspaudu bei teisininko parašu.

Byloje nėra duomenų, kad institucijos, įgaliotos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtų nusprendė atkurti J. R. nuosavybės teisė į senelio K. G. turėtą žemę arba būtų nusprendė šio prašymo netenkinti. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamentas 2003 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 34-G-35 ieškovę J. R. informavo, kad A. M. nuosavybės teisė į žemę atkurta perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus Sendvario seniūnijoje Kalnuvėnų kaime. Šiuo raštu J. R. taip pat buvo informuota, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į K. G. žemę yra priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, t.y. neatsižvelgiant į tai, kad J. R. taip pat buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises, vyksta ginčai, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija inicijuos priimtų sprendimų panaikinimą teismine tvarka (T.1., b.l. 6). Byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtų inicijavusi sprendimų, kuriais A. M. atkurta nuosavybės teisė į K. G. priklausiusią žemę, panaikinimą teismine tvarka. Po dviejų metų, t.y. 2005 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. GS-1507 Klaipėdos apskrities viršininko administracija J. R. informavo, kad nuosavybės teisė į K. G. valdytą žemę atkurta J. Z. M. ir kad J. R. turi teisę teismo prašyti pripažinti teisę į dalį A. M. nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, esančių Kalnuvėnų kaime.

Skirtingai negu J. R. atveju, byloje nėra duomenų, kad G. B. (iki santuokos sudarymo G. T.1, b.l. 80) būtų įstatymų nustatyta tvarka išreiškusi valią atkurti nuosavybės teisę į K. G. valdytą žemę. Procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad prašymą ji pateikė kartu su kitomis seserimis, kad prašymas yra byloje, tačiau byloje esančiuose dokumentuose G. B. yra nurodyta tik kaip buvusio žemės savininko įpėdinis (J. Z. M. 1991 m. rugpjūčio 14 d. prašymas (T.1., b.l.73) ir J. R. prašyme (T.1., b.l. 11)).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010, 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-24/2008 ir kt). Nuosavybės teisių atkūrimo reglamentavimas tiek pagal Įstatymą dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, tiek pagal jį pakeitusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą yra (buvo) toks, kad asmeniui, kuris pats nepareiškia valios (pateikdamas įstatyme nustatytos formos prašymą ar kitais aktyviais veiksmais įsiliedamas į nuosavybės teisių atkūrimo procesą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės neatkuriamos. Ieškovei G. B. neįrodžius (CPK 12, 178 str.), kad ji buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į senelio K. G. valdytą žemę, nėra pagrindo pripažinti, kad jai nuosavybės teisė nebuvo atkurta neteisėtai. Ar naudotis teise į nuosavybės teisių atkūrimą, yra kiekvieno asmens laisvos valios išraiška. Įstatymai nenustatė jokių įpareigojimų ieškoti galimų pretendentų institucijoms, priimančioms sprendimus nuosavybės teisių atkūrimo srityje.

Teismuose jau buvo nagrinėti atvejai, kai asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais, nors tokią teisę turėjo, vėliau siekė atkurti teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai jau yra priimti sprendimai, kuriais nuosavybės teisės į šį turtą jau yra atkurtos įstatymo nustatyta tvarka kitiems asmenims. Tokia situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje G. B. atveju. Jos teisė į nuosavybės teisių atkūrimą yra apribota laiko ir tam tikrų įvykių sąlygų: tam, kad asmuo būtų pripažįstamas pretendentu, jis turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais terminais ir nuosavybės teisės į tą patį turtą įstatymo tvarka neturi būti atkurtos kitiems asmenims. Tais atvejais, kai iki tokių asmenų prašymų pateikimo yra priimti administraciniai aktai, kuriais įstatymo nustatyta tvarka nuosavybės teisės į tą patį turtą yra atkurtos kitiems asmenims ir šie sprendimai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, kvalifikuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas į šį turtą yra užbaigtas. Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai pažymėjo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, neginčijami sprendimai (Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 4 d. sprendimas Nr. 55-2874 ir Klaipėdos apskrities viršininko sprendimas Nr. 55-7634), kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos A. M.. Pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Genovaitė B. K. apygardos administraciniam teismui buvo padavusi skundą Dėl Klaipėdos apskrities viršininkės 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 55/7634 pakeitimo (administracinė byla Nr. I-81-473/2006), tačiau skundas nebuvo priimtas. Teismas neturi duomenų, kad Klaipėdos apskrities viršininko sprendimai, kuriais A. M. atkurtos nuosavybės teisės, teismine tvarka būtų panaikinti.

G. B. ieškinio reikalavimą grindžia ne tik argumentais, kad jai neteisėtai neatkurta nuosavybės teisė, bet ir prašo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą: CK 6.237 straipsnis (pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą) ir 6. 242 straipsniais (nepagrįstas praturtėjimas). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, kai nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos specialiojo įstatymo nustatyta tvarka, kiti asmenys pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą gali tik nuginčiję administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės. Esant galiojantiems administraciniams aktams, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, konstatuotina, kad teisė pretenduoti atkurti nuosavybės teises yra pasibaigusi ir negali būti kvalifikuojama kaip civilinė teisė, kurią galima ginti civiliniame kodekse nustatytais gynimo būdais. Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai, kurių pagrindu A. M. įgijo nuosavybės teisę nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra teisėti ir vien todėl, kad G. B. neatkurta nuosavybės teisė į žemę, nėra pagrindo teigti A. M. nepagrįstai praturtėjus ar gavus turtą. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose (pavyzdžiui, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2010).

Tačiau pažymėtina, kad teisminiu precedentu privaloma vadovautis tose bylose, kuriose ginčo išsprendimui esminės aplinkybės sutampa. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-777/2003 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taikęs nepagrįsto praturtėjimo institutą ginče dėl vienam pretendentui atkurtos nuosavybės. Šio civilinio instituto taikymo galimybę minėtoje byloje nulėmė tai, kad byloje buvo sprendžiamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo vienam pretendentui teisėtumo klausimas, kai visi aštuoni pretendentai susitarė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos vieno pretendento vardu, o vėliau šis žemę pasidalys su kitais arba išmokės jiems kompensaciją. Kasacinis teismas pripažino, kad nurodytoje byloje egzistavęs susitarimas ir iš jo išplaukiančių įsipareigojimų vykdymas peržengė įstatymų, nustačiusių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką reguliuojamų santykių ribas ir tai lėmė Civiliniame kodekse nustatytų civilinių teisių gynimo būdų taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010).

Nagrinėjamoje byloje procesiniuose dokumentuose ieškovės ne kartą nurodė aplinkybes, kad pretendentai prašymą atkurti nuosavybės teisę į K. G. turėtą žemę pateikė bendrai, kad buvo sutarę žemės atkūrimu pavesti rūpintis vienam iš paveldėtojų – J. Z. M.. Pastaroji yra nurodžiusi, kad sutinka byloje sudaryti taikos sutartį, kad A. M. priklausanti žemė turi būti padalinta į 5 lygias dalis, jai priklausančią dalį perleidžia sūnui A. M., o į kitas žemes nepretenduoja (T.1, b.l. 149). Kad visiems turi priklausyti po lygiai J. Z. M. patvirtino ir 2008 m. lapkričio 25 d. teismo posėdyje (T.2, b.l. 11, protokolo 5 lapas). 2009 m. vasario 2 d. J. Z. M. teismui nurodė, kad dėl pablogėjusios sveikatos nuosavybės teisės atstatymo klausimus perdavė tvarkyti sūnui A. M., kuris, anot J. Z. M., gerai žinojo, kad jo motinai priklauso tik 1/5 jam nuosavybės teise perrašytos žemės, kad jis su likusiais paveldėtojais žadėjo atsiskaityti (T.2., b.l. 70). Paaiškinime prokuratūrai 2007 m. lapkričio 20 d. J. Z. M. taip pat nurodė, kad su seserimis (J. R., A. G., G. B.) ir broliu (E. G.) buvo kalba atkūrus nuosavybės teisę į žemę po lygiai pasidalinti žemę ar pinigus. Atkūrus nuosavybės teisę kilo ginčas, kad J. Z. M. viena pasiėmė žemę. Tuomet buvo sutarta parduoti žemę ir pasidalinti pinigus. Tiek J. Z. M., tiek jos sūnus A. M. sutinka parduoti žemę ir pasidalinti pinigus, tačiau neranda pirkėjo, kuris nupirktų už J. R. nurodytą kainą – 10 000 už arą (T. 2., b.l. 166, T.1. b.l. 119). Šias aplinkybes raštu patvirtino ir A. M. (T.2., b.l. 167).

Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisės atkūrimas kitiems su juo susijusiems asmenims buvo grindžiamas bendrosios dalinės nuosavybės principu. Kartu tai reiškia, kad mirusio buvusio savininko įpėdinis nuosavybės teisę į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali atkurti tik dviem atvejais. Pirma, jeigu nėra kitų mirusio buvusio savininko vaikų ar kitų asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teisę į mirusio asmens turtą. Antra, jeigu kiti mirusio buvusio savininko vaikai ar kiti asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, aiškiai išreikšdami savo valią, atsisako savo teisės atkurti nuosavybės teisę. Nagrinėjamoje byloje tokių sąlygų nėra nustatyta. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad K. G. sūnus A. G. turėjo kelis vaikus. Byloje taip pat nenustatyta, kad minėti buvusio savininko vaikai būtų aiškiai išreiškę savo valią ir atsisakę nuo nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Byloje yra įrodymų, patvirtinančių priešingą išvadą, t.y., kad ir ieškovės taip pat siekė atkurti nuosavybės teisę į žemę. J. R. ne kartą 2003 ir 2005 metais kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamentą, o Genovaitė B. K. apygardos administraciniam teismui buvo padavusi skundą Dėl Klaipėdos apskrities viršininkės 2001 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 55/7634 pakeitimo. Ieškovių procesiniuose dokumentuose ne kartą dėstytos aplinkybės apie K. G. įpėdinių susitarimą pasidalinti žemę ar ją pardavus gautus pinigus. Šią aplinkybę patvirtino ir atsakovai J. Z. M. bei A. M., taigi šie atsakovai pripažino bylos faktinę aplinkybę, kad tarp įpėdinių buvo tartasi pasidalinti į K. G. valdytą nuosavybę atkurtas teises (CPK 187 str.), kad ieškovės turi teisę į dalį A. M. atkurtos nuosavybės.

R. M., kuriam padovanota dalis ginčo žemės, susitarimus tarp ginčo žemės įpėdinių neigia (pavyzdžiui, T.2. b.l. 98), tačiau esant kitų byloje dalyvaujančių asmenų sutarimui, jog įpėdiniai buvo susitarę pasidalinti K. G. priklausiusią žemę ar už ją gautus pinigus, R. M., kaip asmens, tiesiogiai nedalyvavusio įpėdinių susitarimuose, paaiškinimai vertintini kritiškai ir nepakankami paneigti atsakovų J. Z. M. ir A. M. parodymus šiuo klausimu.

Pripažinus tarp K. G. įpėdinių buvus susitarimą pasidalinti žemę, į kuria bus atkuriamos nuosavybės teisės J. Z. M. (ji vėliau dėl ligos teisę atkurti nuosavybę perleido sūnui A. M.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjama situacija savo esminėmis, bylos išsprendimui reikšmingomis aplinkybėmis yra tapati Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtai civilinėje byloje Nr. 3K3-777/2003, kurioje taikytas nepagrįsto praturtėjimo institutas, o galimybė jį taikyti, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-385/2010, kildinama iš faktinės aplinkybės, buvus įpėdinių susitarimą atkurti nuosavybės teisę vienam iš buvusio savininko įpėdinių, o tuomet žemę pasidalinti visiems įpėdiniams. Skiriasi nagrinėjamos bylos aplinkybės nuo minėtos Nr. 3K3-777/2003 civilinės bylos faktinių aplinkybių tuo, kad nagrinėjamoje byloje įpėdiniai nebuvo sudarę rašytinio susitarimo.

Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio forma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, sudaromi paprasta rašytine forma. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai sudaromi notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš šalių paaiškinimų matyti, kad susitarimo tarp paveldėtojų esmė nebuvo būtinai žemės kaip nekilnojamojo daikto, į kurią atkurtos nuosavybės teisės vienam iš buvusio savininko paveldėtojų, pasidalijimas. Susitarimo esmė, kad visi paveldėtojai gautų jiems tenkančią dalį, kuri gali būti mokama pinigais, pavyzdžiui, padalinant tarp įpėdinių pardavus žemę gautus pinigus. Dėl šios priežasties susitarimas nelaikytinas susitarimu dėl daiktinių teisių ir jam nebuvo būtina privaloma notarinė forma, todėl netaikytinos notarinės formos nesilaikymo pasekmės. Rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmės numatytos CK 1.93 straipsnio 2 dalyje, tačiau šioje byloje jų nėra pagrindo taikyti, kadangi (sandorio šalys – mirusio žemės savininko paveldėtojai) neginčija susitarimo, kad A. M. atkūrus nuosavybės teises į K. G. priklausiusią žemę kitiems paveldėtojams bus atlyginta, šio susitarimo neįrodinėja liudytojų parodymais.

Ieškovės šioje byloje prašo joms pripažinti nuosavybės teisę į dalį atkurtos nuosavybės į žemės sklypus. Ieškovių pasirinktas jų teisių į dalį atkurtos žemės nuosavybės įgijimo įgyvendinimo būdas yra ekonomiškas ir optimalus apginant jų materialines subjektines teises ir siekiant teisinės taikos tikslo tarp ginčo šalių. CK 6.237 straipsnis prioritetą suteikia turto grąžinimui natūra, todėl ieškovėms pripažintina teisė į dalį bendrosios žemės sklypo nuosavybės. Šis tikslas ekonomiškiausiai ir greičiausiai pasiekiamas CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu būdu – pripažįstant teises be būtinybės naikinti viešojo administravimo subjektų priimtus individualius teisės aktus (jų dalis), nes pripažįstant bendrosios nuosavybės teisę į dalį turto, yra pašalinamas materialinės subjektinės teisės pažeidimas kitu įstatymo leistinu būdu. Remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktu daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra ir teismo sprendimas ar nutartis, todėl tokiam sprendimui įsiteisėjus būtent ji, o ne ankstesni individualūs teisės aktai, bus pagrindas registro duomenims sutvarkyti ir įrašams registre keisti įstatymo nustatyta tvarka. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje 2A-292/2009).

R. M. teigia, kad ieškovės neketino atkurti nuosavybės teisę į K. G. valdytą žemę ir apsigalvojo tik pakilus žemės kainoms. Prašo taikyti ieškinio senatį. Prašymas atmestinas. Kadangi atsakovai J. Z. M. ir A. M. iš esmės neneigė (tą raštu patvirtino 2007 metais, taip pat bylos nagrinėjimo metu) susitarimo su ieškovėmis atlyginti joms už joms priklausiusią teisę atkurti nuosavybės teisę į K. G. priklausiusią žemę, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad 2008 m. pareikštas ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Tai, kad byloje yra duomenų, jog ieškovės dar 2003, 2005, 2006 metais ėmėsi veiksmų įgyvendinti savo teisę atkurti nuosavybę, domėjosi nuosavybės atkūrimo eiga ir ėmėsi veiksmų ginčyti nuosavybės teisės atkūrimo administracinį aktą, rodo, kad tuo metu tarp proceso dalyvių jau buvo kilę ginčai dėl ieškovių teisės atkurti nuosavybės teisę, jau buvo nepasitikėjimas ir nesutarimas su atsakovais J. Z. M. ir A. M.. Tačiau esminę reikšmę sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios turi tai, kad minėti atsakovai neneigė ieškovių teisės į dalį atkuriamos nuosavybės, todėl ieškovės pagrįstai galėjo tikėtis išspręsti ginčus ir realizuoti savo teises be kreipimosi į teismą, taikiu būdu.

Pagal bylos duomenis A. M. 2007 m. lapkričio 28 d. padovanojo sūnui R. M. sklypą, esantį Kalnuvėnų kaime (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pagal Civilinio kodekso 6.239 straipsnį jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui, todėl ieškovėms gali būti pripažinta teisė į R. M. padovanotą žemės sklypą, o dovanojimo sutartis dalyje dėl 2/5 padovanoto sklypo pripažintina negaliojančia.

G. B. patikslintame ieškinyje teigia turinti teisę į 1/3 atkurtos nuosavybės. Pripažinti teisę į 1/3 ginčo sklypų patikslintu ieškiniu prašo ir J. R.. Nors įpėdiniai yra 5, G. B. nurodo, kad A. G. iki šiol nepareiškė pretenzijų į ginčo žemę, o E. G. atsisakė pretenzijų į žemę ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008m. lapkričio 13 d. nutartimi priėmė E. G. atsisakymą nuo ieškinio. Su tokiais ieškovės motyvais teismas negali sutikti. Pagal bylos duomenis A. G. teismui nurodė nesanti atsisakiusi nuo teisės į atkurtą nuosavybę ir jai priklauso vienas penktadalis (T.1., b.l. 60), o E. G. atsisakė nuo ieškinio, t.y. galimybės šioje byloje ginti savo teisę, tačiau aiškiai neatsisakė savo teisės į dalį atkurtos nuosavybės. Dėl šių priežasčių teismas pripažįsta esant 5 įpėdinius ir ieškovėms teisę į po 1/5 dalį K. G. turėtos žemės, į kurią atkurta nuosavybės teisė A. M..

Kadangi, kaip jau buvo minėta, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimas nekilnojamojo turto registre gali būti registruojam teismo sprendimo ar nutarties pagrindu, nereikalinga tenkinti ieškinio reikalavimus pakeisti Viešosios įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas).

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas, atitinkamai turi būti perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už kiekvieną ieškinį mokėtinas žyminis mokestis sudaro po 3 847,03 Lt. G. B. už ieškinį sumokėjo 200Lt žyminio mokesčio (T.3, b.l. 95), o J. R. – 130 Lt (T.1, b.l. 5). Ieškovių reikalavimai tenkinami iš dalies (patikslintais ieškiniai buvo prašoma pripažinti teisę į 1/3 ginčo sklypų bei šioje dalyje dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia, o kiti netenkinti reikalavimai iš esmės yra išvestiniai), todėl laikytina, kad patenkinta 60 procentų ieškinių reikalavimų. Todėl 60 procentų už ieškinius mokėtino žyminio mokesčio dalis, kuri lygi 4616 Lt, turi būti priteisiama iš atsakovų, kurie nėra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų padengimo (CPK 96 str. 1 d.), tačiau teismas, atsižvelgęs į atsakovų procesinį elgesį (CPK 93 str. 4 d.), į tai, kad J. Z. M. ir A. M. iš esmės neprieštaravo ginčo išsprendimui taikiai, pripažino ieškoves turint teisę į dalį atkurtos nuosavybės, į tai, kad ieškovės taip pat atleistos nuo ženklios dalies joms tenkančio žyminio mokesčio sumokėjimo, mažina iš atsakovų valstybei priteistiną žyminio mokesčio dalį ir nutaria iš atsakovų J. Z. M. ir A. M. priteisti po 150 Lt už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio, o iš atsakovo R. M. – 600 Lt.

Pagal bylos duomenis dėl bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme G. B. turėjo 4041,56 Lt išlaidų (T1, b.l. 156, T.3, b.l.103-104, 108). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškinys patenkintas tik iš dalies, taip pat į rekomenduojamus išlaidų advokato pagalbai dydžius ir įvertinus šių išlaidų pagrįstumą bei ieškovės elgesį procese, nutaria G. B. iš atsakovų J. Z. M., A. M. ir R. M. priteisti po 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Pagal bylos duomenis Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos dėl teisinės pagalbos J. R. laikotarpiu, kai jai valstybė garantavo ir apmokėjo 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, išlaidos sudarė 1120 Lt, o laikotarpiu, kai valstybė garantavo ir apmokėjo 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, išlaidos sudarė 883 Lt. Šios išlaidos skirstytinos CPK 99, 96 straipsniuose nustatyta tvarka, todėl 60 procentų šių išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovų sudaro 1202 Lt ((1120+883)x0,6), o iš J. R. priteistina suma sudaro 448 Lt (1120x0,40).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidarė 164,2 Lt (89,50+74,70) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Šios išlaidos priteistinos valstybei iš šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.

Pagal bylos duomenis už apeliacinį skundą mokėtinas 3797 Lt žyminis mokestis. J. R. sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo ieškovės atleistos. Vadovaujantis CPK 93, 96 straipsniais bei tais pačiais kriterijais kaip ir skirstant už ieškinį mokėtiną žyminį mokestį, valstybei iš atsakovų J. Z. M., A. M. ir R. M. priteistina po 300 Lt už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dalies, nuo kurios ieškovės buvo atleistos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą pakeisti:

Pripažinti 2007 m. lapkričio 28 d. 4.3600 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) dovanojimo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) sutartį negaliojančia dalyje dėl 2/5 šio sklypo ir šioje dalyje pripažinti ieškovei J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) bei ieškovei G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) kiekvienai teisę į 1/5 4,3600 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti ieškovei J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovei G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) kiekvienai teisę į 1/5 1.2000 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų J. Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų), iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) iš atsakovo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 600 Lt (šešis šimtus) už ieškinius mokėtino žyminio mokesčio dalį, nuo kurios mokėjimo ieškovės buvo atleistos.

Priteisti G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų J. Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų), iš atsakovo A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų), iš atsakovo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovų J. Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 400 (keturis šimtus litų), taip pat iš ieškovės J. R. 448 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt aštuonis litus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas -5630, AB bankas „Swedbank“, paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti valstybei iš atsakovų J. Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 300 (tris šimtus litų) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš J. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) G. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) J. Z. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 32,84 (trisdešimt du litus aštuoniasdešimt keturis centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teisėjai Alė BukavinienėAlgirdas GailiūnasDanutė Milašienė