Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-05 · Administracinė byla Nr. I-3601-473/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-07-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-05
Bylos Nr.
I-3601-473/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01783-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
A. B., G. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3601-473/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01783-2019-4 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir G. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–17).

Pareiškėjas G. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–17).

Pareiškėjai A. B. ir G. Š. paaiškino, kad atliko bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tame pačiame pastate, todėl dalis aprašomų patirtų pažeidimų, kuriuos skunde išdėstė bendra tvarka, taikytina vienodai abiems pareiškėjams.

Pareiškėjas A. B. nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę atliko Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. spalio 30 d. kamerose Nr. 106, 327, 279, 147, 132, 157, 197, 145, 163 – iš viso 258 dienas dvivietėse kamerose, kuriose buvo viena dviaukštė lova, turinti dvi miegamas vietas.

Pareiškėjas G. Š. nurodo, kad laisvės atėmimo bausmę atliko Lukiškių TI-K nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. sausio 6 d. kamerose Nr. 119, 170, 178, 307, 179, 254 – iš viso 197 dienas keturvietėse kamerose, kuriose buvo dvi dviaukštės lovos, turinčios keturias miegamas vietas ir kameroje Nr. 254 dvylikavietėje, turinčioje 6 dviaukštes lovas.

Pareiškėjai nurodo, kad Lukiškių TI-K patyrė asmens teisių pažeidimus, nežmonišką elgesį ir garbės bei orumo pažeminimą, nepatogumus. Kameros, kuriose buvo kalinami pareiškėjai,. neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, kadangi buvo kalinami negyvenamosiose, pagalbinėse patalpose, kuriose įrengtas orumą žeminantis sanitarinis mazgas – tualetas, buvo perteklinių baldų, kurie trukdė normaliam judėjimui, per didelis kalinamųjų skaičius, sudarytos antisanitarinės sąlygos. Paaiškina, kad kiekvieną dieną buvo vedžiojami į pasivaikščiojimo kiemą. 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, remonto metu buvo atlikti ir stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai. 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo atliekami III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, kurie buvo atliekami be jokių papildomų apsaugos priemonių. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjai, vaikščiodami tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo. Įkalinimo įstaiga, suteikdama labai pavojingą aplinką, sukėlė didelį pavojų pareiškėjų gyvybei. Apie vykdomus darbus įspėti asmeniškai ar kolektyviai nebuvo, nei vienas (įskaitant ir darbininkus) nedevėjo jokių specialių apsauginių drabužių ir kaukių, nebuvo naudojamas vanduo dulkėms nusodinti, nebuvo jokios specialios technikos ir taros asbestcemenčio plokčšių lakštams ir nuolaužoms surinkti, jokių įspėjamųjų ženklų iškabinta nebuvo. Atliekamų darbų ir po atliktų šalinimo darbų nebuvo atlikti gyvenamosios aplinkos tyrimai plaušelių koncentracijai ore nustatyti, nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 20 d. įsakyme Nr. V-118 „Išorinės ir darbo aplinkos užterštumo asbestu stebėsenos 2009-2013 vykdymo apraše nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose ir jos aplinkoje neturi būti nė vieno asbesto plaušelio“. Pareiškėjai papildo, jog asbestas pripažintas pirmos kategorijos kancerogenu ir priskiriamas prie Asbesto sukeliamos ligos progresuoja ir yra nepagydomos. Dažniausios ligos: gerklų, plaučių (asbestozė), krūtinplėvės ir pilvaplėvės vėžys (mezotelioma), skrandžio vėžys, storosios žarnos vėžys ir kt. Dėl įkalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Pareiškėjai paaiškina, jog normalus judėjimas kamerose nebuvo suteiktas, nes patalpos per mažos dėl jame esančio inventoriaus, sanitarinio mazgo (tualeto), per daug asmenų nepertraukiamai buvo laikomi patalpoje. Kameros gyventojų asmeninių drabužių džiovinimas, asmenininiai daiktai, kartu su laikomu maistu dar labiau mažino kameros erdvę, judėti tarp inventoriaus buvo labai nepatogu, nes kiekvieną kartą teko kliudyti kito nuteistojo asmeninius daiktus arba sukelti triukšmą visoje kameroje. Pareiškėjai taip pat nurodo, jog kamerose esantys tualetai dėl sklindančio nemalaonaus kvapo žemino pareiškėjų garbę ir orumą, nes įrengti nesandariai, be atskiros vėdinimo sistemos ir tinkamos izoliacijos, slopinančios garsus, savavališkas statinys, kuris nesuderintas su statybos specialistais, kėlė taip pat ir realią grėsmę. Pareiškėjai buvo įpareigoti gyventi, miegoti, naudotis tualetu kartu su kitais kalinamaisiais vienoje patalpoje, kas savaime lėmė kančias ir sunkumus, sukėlė pareiškėjams baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, kas žemino ir menkino juos, pareiškėjai patyrė nežmonišką elgesį, nepatogumus, depresiją, blogą savijautą. Visose patalpose dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo buvo prietema, kuri gadino regą. Pareiškėjai nurodo, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl antisanitariniųs sąlygų, pelėsio ir drėgmės buvimo kamerose, dušo suteikimo tik vieną kartą per savitę.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 67–76). Paaiškina, kad įkalinimo įstaigos administracija nuteistuosius (suimtuosius) į kameras skirsto vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio nuostatomis. Kamerose, kuriose buvo laikomi pareiškėjai, plotas vienam asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, įrengti stalai komplekte su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos, kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti. Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo matmenys – apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles, todėl teiginys, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas. Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Be to, įkalinimo įstaigos sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose nuo Nr. 252 iki 257, nuo Nr. 386 iki 395, nuo Nr. 406 iki 417, nuo Nr. 418 iki 426. Kitose kamerose privatumui užtikrinti 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.Pažymi, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas įstaigoje. TI-K kamerų langai vėdinti pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus natūraliu būdu, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip nurodo, kad įstaigos kamerų apšvietimui naudojamos lemputės nekenksmingos sveikatai. Kamerose yra įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtais ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas.Lukiškių TI-K 1 - ojo, 2 - ojo, 3 - ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. I – o ir III – o korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų, kurių, be kita ko, buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones. Atsakovės atstovas nurodo, kad pareiškėjai savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjai patirtą neturtinę žalą kildina iš ploto stokos kamerose, kurių plotą mažino jose esantis inventorius, baldai ir kt.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-709-1062/2019).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomi pareiškėjai, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėjais laikytų asmenų skaičių. Iš šių duomenų, kurių teisingumu teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjų atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjų skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, kurį, be kita ko, mažino kamerose buvęs inventorius, neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pateiktame skunde nurodoma, kad pareiškėjų neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo netinkamas sanitarinio mazgo įregimas (netinkama izoliacija, atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimas). Dėl netinkamo įrengimo pareiškėjams nebuvo užtikrintas privatumas bei teko kęsti blogą kvapą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Atsiliepime nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; Nr. 386 – 395; Nr. 406 – 417 ir Nr. 418 – 426. Analogiški duomenys nurodyti Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio pranešimuose „Dėl A. B. skundo“ ir „Dėl A. B. skundo“ (b. l. 81–88). Kaip matyti, iš atsiliepime pateiktų duomenų pareiškėjas G. Š. 2017 m. sausio 6 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 254, kurioje sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Likusiose kamerose, kuriose anksčiau minėtomis datomis buvo laikomi pareiškėjai, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis.

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjai dalį laikotarpio praleido kartu su kitais, be to, buvo stebimi pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjų teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jų buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jiems papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad dalį laikotarpio pareiškėjai praleido kamerose vieni, todėl šiomis dienomis pareiškėjų privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonaus kvapo tekdavo patirti stresą.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad nebuvo sudarytos galimybės išvėdinti kameras. Pareiškėjai patirtą neturtinę žalą kildina dėl to, kad kamerose buvo blogas kvapas, tačiau pareiškėjams buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose tvyrojusio netinkamo kvapo. Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos oro šalinimo sistemos ir dėl kameroje tvyrojusio nemalonaus kvapo.

Pareiškėjai skunde taip pat nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, buvo drėgmė ir pelėsis, buvo blogas apšvietimas.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pareiškėjai, teigdami, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, buvo drėgmė ir pelėsis, blogas apšvietimas, nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjai buvo kalinami jose. Skunde jie taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – Vilniaus departamentas) atliko operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos (b. l. 89– 97). Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Be to, pareiškėjai teismui nepateikė duomenų, kad patys būtų kreipęsi į Vilniaus departamentą dėl nurodytų pažeidimų ištyrimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės buvimo, blogo apšvietimo kamerose laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.

Pareiškėjai nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog į dušą buvo išvedami tik vieną kartą per savaitę.

Pagal Higienos normos 134:2015 reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Lukiškių TI-K neprivalo užtikrinti karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias patalpas. Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2019 m. gegužės mėnesio pranešimuose „Dėl A. B. skundo“ ir „Dėl A. B. skundo“ nurodyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, suimtieji ir nuteistieji dušu gali naudotis iki 15 minučių. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktuose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Taigi, Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Vis dėlto, remiantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjų sveikatos sutrikimus, dėl kurių jiems reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai neteigė, kad jiems visai nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, todėl sprendžiama, kad nurodytas teisinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo šiuo atveju nebuvo pažeidžiamas.

Pareiškėjai nurodo, kad 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, remonto metu buvo atlikti ir stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais buvo atliekami III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, kurie buvo atliekami be jokių papildomų apsaugos priemonių. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjai, vaikščiodami tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo. Įkalinimo įstaiga, suteikdama labai pavojingą aplinką, sukėlė didelį pavojų pareiškėjų gyvybei.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas A. B. prašo neturtinę žalą atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. spalio 30 d., o pareiškėjas G. Š. prašo neturtinę žalą atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. sausio 6 d. Kaip matyti, minėtuose pasivaikščiojimo kiemeliuose darbai buvo atlikti 2017 m. laikotarpiu nuo gegužės mėnesio iki rugsėjo mėnesio, todėl nepatenka į pareiškėjų ginčo laikotarpius. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjų argumentai šiuo apsektu atmetami kaip nepagrįsti.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjas A. B. laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2019 m. spalio 29 d. (2019 m. spalio 30 d. A. B. išvyko iš Lukiškių TI-K) iš viso 257 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui A. B. nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Pareiškėjas G. Š. laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. sausio 5 d. iš viso 107 dienas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui G. Š. nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjai galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jų laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjų patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia į tai, kad pareiškėjai teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jų atžvilgiu, siekio išskirti juos iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašomos priteisti sumos akivaizdžiai viršija pareiškėjų patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz.; LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1153-624/2018), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjams už jų patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju pareiškėjui A. B. priteistina maksimali 750 Eur suma, pareiškėjui G. Š. 300 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjų skundas tenkintas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. B. ir G. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Priteisti pareiškėjui G. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusioje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė