- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-434-282-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-9-00138-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Žindulienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Irena Ivanovienė
- Civilinis ieškovas
- G. S.
- Nukentėjusysis
- V. J., G. S.
- Advokatai
- Irma Gutkovienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 287 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiųjų V. J. ir G. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
M. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. vasario 26 d., apie 14 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), operatyvaus patikrinimo metu, panaudodamas psichinę prievartą grasino, o būtent: (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiajam specialistui G. S. ir vyresniajai specialistei V. J. trukdydamas atlikti kontrolės veiksmus, sakydamas žodžius „aš tave ir tavo vaikus pažįstu asmeniškai ir gali blogai baigtis“, bei „aš jus pažįstu asmeniškai ir pažįstu jūsų vaikus, jūs nukentėsit, nežlugdykite mano verslo“, tokiu būdu reikalavo iš valstybės tarnautojų – (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiojo specialisto G. S. ir vyresniosios specialistės V. J. nepriimti sprendimo dėl užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo fakto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-02-12 nuosprendį ir M. K. pripažinti kaltu pagal BK 287 straipsnio l dalį, tenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti iš M. K. 10.000 Lt. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas sprendimą priėmė neteisingai įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nepagrįstai vadovavosi melagingais išteisintojo M. K. ir liudytojos J. Z. parodymais. Nurodo, kad teismas, vadovaudamasis išteisintojo M. K. parodymais ir vaizdo įrašu, kuriame nespėta užfiksuoti M. K. jam (apeliantui) ir V. J. išsakytų grasinimų, konstatavo, kad nėra aiškiai nustatyta, ko išteisintasis M. K. reikalavo iš pastarųjų, tačiau jis (apeliantas) mano, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina aiškų M. K. reikalavimą jo (apelianto) ir V. J. adresu, nes operatyvaus patikrinimo metu buvo užfiksuotas administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse, kadangi įmonė operatyvaus patikrinimo metu prekybos vietoje neturėjo reikalaujamų alkoholinių gėrimų (20 vnt. 0,5 1 talpos 6,6 proc. alkoholio tūrio alaus „Barely“) įsigijimo dokumentų, kurie pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 10 punktą privalo būti prekybinės veiklos vykdymo vietoje. Nors sąskaitas faktūras po užfiksuoto pažeidimo praėjus 10-15 min. atvežė liudytoja apklausta įmonės akcininkė J. Z., tačiau dėl minėto formalaus pažeidimo buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurį M. K. atsisakė pasirašyti, motyvuodamas tuo, jog nesupranta protokole surašyto teksto ir kad jam reikalingas vertėjas. Teigia, kad tokiu būdu, administracinę teiseną buvo planuojama pratęsti iškvietus M. K. į (duomenys neskelbtini) AVMI supažindinimui su protokolo turiniu, dalyvaujant vertėjui. Tvirtina, kad šių aplinkybių visuma akivaizdžiai pagrindžia, dėl ko, kokiu tikslu ir kokį reikalavimą jiems (apeliantui ir V. J.) išreiškė M. K., grasindamas žodžiais „aš tave ir tavo vaikus pažįstu asmeniškai ir gali blogai baigtis“ bei „aš jus pažįstu asmeniškai ir pažįstu jūsų vaikus, jūs nukentėsit, nežlugdykite mano verslo“, t. y. M. K. reikalavo, kad surašyta administracinio teisės pažeidimo faktų fiksavimo pažyma būtų anuliuota ir administracinė teisena nebūtų pradedama/tęsiama, idant išvengtų už minėtą pažeidimą numatytos administracinė baudos. Dėl to mano, kad apylinkės teismas neteisingai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, jog išteisintojo M. K. veiksmuose nėra išreikšto aiškaus, konkretaus reikalavimo, kaip nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 1 dalyje, objektyvios pusės požymio. Nesutinka su teismo išvada, kad M. K. veikoje nėra ir subjektyviosios nusikaltimo pusės požymio – kaltės (kaltininko tyčios), t. y. nenustatyta, kad M. K. suvokė, jog, grasindamas nukentėjusiesiems, vertė juos įvykdyti jo neteisėtus reikalavimus – nepriimti sprendimo dėl užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo fakto – susilaikyti nuo šių veiksmų atlikimo jo naudai, ir kad norėjo taip elgtis. Teigia, kad tokią teismo išvadą paneigia byloje jo paties (apelianto), V. J. ir liudytojos A. K. parodymai, jog direktorius M. K. pradėjo konfliktuoti, grasinti inspektoriams, sakė „aš tave pažįstu, susidorosiu“ <...>, reagavo aršiai, piktai, tikriausiai todėl, kad neturėjo to dokumento (reikia suprasti – alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų) <...>, trukdė inspektoriams, šūkavo <...>, neleido jiems įeiti, inspektoriui (reikia suprasti – G. S.) sakė „aš tave žinau iš matymo“ <...>, išeinant inspektoriams sakė „Aš tave pažįstu. Tau baigsis blogai“. Tvirtina, kad M. K. šaukė ant jo „Nežlugdykite verslo, asmeniškai jus pažįstu, aš jus ir jūsų vaikus asmeniškai pažįstu, jums blogai baigsis, nežlugdykite mano verslo“, dėl to jis aiškiai tai suprato kaip grasinimą. M. K. trukdė atlikti likusių prekių paėmimą, surašyti protokolą, išimti prekes, provokavo konfliktą. Teigia, kad nuosprendyje teismas nenurodė jo (apelianto) duotų parodymų, jog dėl patirto streso operatyvaus patikrinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose metu bei siekdamas kuo objektyvesnio tyrimo, po aukščiau minėtų įvykių nusišalino nuo tolesnio tyrimo. Teigia, kad analogiškai parodė ir V. J., jog atvykęs direktorius visą laiką elgėsi agresyviai <...>, išeinant pasakė „Girdi, aš pažįstu jus ir jūsų visą šeimą, jūs žlugdote mano verslą“ <...>, visą laiką šaukė, rėkė „eikit lauk, ko norit, kas siunčia, nežlugdykite verslo“, neleido suskaičiuoti alkoholio <...>, sakė „Jūs nukentėsit“, ir tai V. J. suprato taip pat kaip realų grasinimą ir dėl to parašė prašymą nušalinti ją nuo tyrimo. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog išteisintojo M. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 1 dalyje, subjektyviosios pusės požymio – kaltininko tyčios, kadangi M. K. suvokė, jog, grasindamas jiems (jam ir V. J.), vertė juos įvykdyti jo neteisėtus reikalavimus – nepriimti sprendimo dėl užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo fakto. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog įvykio vietoje pagal visas nukentėjusiųjų užfiksuotas aplinkybes buvo priimtas sprendimas nepradėti administracinės teisenos ir dėl to atitinkamai baigus patikrinimą M. K. pasakyti žodžiai nežlugdykite mano verslo“ negali būti traktuojami kaip neteisėtas reikalavimas, kadangi 2013-02-26 atlikus operatyvų patikrinimą ir užfiksavus formalų administracinį teisės pažeidimą, sprendimas nepradėti administracinės teisenos nebuvo priimtas, tokį sprendimą priėmė kiti pažeidimą tyrę (duomenys neskelbtini) AVMI specialistai. Pastebi, kad patikrinimo dieną įmonės vadovui M. K. neleidus mokesčių inspektoriams paimti prekybos vietoje be įsigijimo dokumentų laikytų alkoholio prekių, taip pat atsisakius pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokole, sprendimo dėl administracinės teisenos pradėjimo ar nepradėjimo priėmimas buvo atidėtas. Taip pat pažymi, kad liudytoja J. Z. po M. K. iškvietimo atvykusi į kebabinę, atvežė reikalautus prekių įsigijimo dokumentus, prisistatė esanti niekas, nors, kaip vėliau paaiškėjo jos apklausos metu, ji yra įmonės bendrasavininkė/akcininkė ir galėjo pasirašyti administracinio teisės pažeidimo protokole vietoj M. K..
Atsikirtimu į nukentėjusiojo G. S. apeliacinį skundą išteisintojo M. K. gynėja adv. I. Gutkovienė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti nuosprendį nepakeistą.
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą nagrinėti skundo ribose, kadangi prokuroras nuosprendžio neskundė apeliacine tvarka. Išteisintojo gynėja prašė nukentėjusiojo G. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl M. K. išteisinimo. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.
Nukentėjusysis G. S., apeliaciniu skundu nesutikdamas su M. K. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusysis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl M. K. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nukentėjusysis G. S. skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis M. K. nepadarė veikos, numatytos BK 287 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.
BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo psichinės prievartos panaudojimo reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko ar kito asmens naudai momento. Pagal teismų praktiką psichinė prievarta – tai grasinimai, šantažas ar kitoks poveikis nukentėjusiajam, siekiant paveikti jo psichiką ir apsisprendimo laisvę, ir tokia psichinė prievarta gali pasireikšti įvairiais grasinimais nukentėjusiajam ar kitam asmeniui: 1) pavartoti fizinį smurtą, 2) sunaikinti ar sugadinti jo turtą, 3) paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, 4) kitokios psichinės prievartos pavartojimu, ir bet kurio iš aptartų psichinės prievartos būdų pavartojimas yra pakankamas atitinkamai baudžiamajai atsakomybei kilti. Tačiau toks grasinimas turi būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas, ir jam tokia situacija kelia nerimą ir verčia jį bijoti.
Nukentėjusysis G. S. apeliaciniame skunde teigia, kad išteisintojo kaltę padarius BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodo išsamūs bei nuoseklūs jo ir V. J. parodymai, kuriuos patvirtina liudytojos A. K. parodymai.
Nukentėjusysis G. S. parodė, kad 2013-02-26 jis kartu su V. J. nuvyko patikrinti (duomenys neskelbtini) gatvėje esančios kebabinės, kurios patikrinimo metu pardavėja apsiriko beskaičiuodama kasoje pinigus, todėl paskambino M. K., kad reikia dokumentų. G. S. nurodė, kad į kebabinę atvykęs vadovas M. K. buvo agresyvus, o kai jie pastarajam rodė pavedimą, vadovas klausė „ko norite“, liepė susilaikyti nuo patikrinimo, rėkė. Dėl to nukentėjusysis mano, kad tokiu būdu M. K. trukdė atlikti prekių paėmimą, surašyti protokolą bei provokavo konfliktą. Nukentėjusysis pripažino, kad trūkstamas dokumentas buvo atvežtas, tačiau V. J. apie tai neįrašė į jau surašytus patikrinimo dokumentus. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad išeinant jiems iš kebabinės, kaltinamasis jiems pasakė „nežlugdykite verslo, asmeniškai jus pažįstu, aš jus ir jūsų vaikus asmeniškai pažįstu, jums blogai baigsis, nežlugdykite mano verslo“, tačiau tokio pasakymo jis nebeužfiksavo telefonu, kadangi telefoną buvo išjungęs. Nukentėjusysis G. S. tvirtina, kad tokį M. K. pasakymą jis suprato kaip tiesioginį grasinimą ir, nors ne pirmą kartą turėjo tokią situaciją, tačiau M. K. išsigando, jo ir dabar bijo.
Nukentėjusioji V. J. taip pat parodė, kad atvykęs į patikrinimą M. K. visą laiką elgėsi agresyviai, sakė, kad buhalterė atveš dokumentus, o kai paprašė pasirašyti fakto fiksavimo pažymą, M. K. pradėjo šaukti, sakyti, jog jam reikia vertėjo, visą laiką šaukė, rėkė, „eikit lauk, ko norit, kas siunčia, nežlugdykite verslo“, taip pat jis užsidarė vartelius, neleido suskaičiuoti alkoholio. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad trūkstamas dokumentas buvo atvežtas ir ji tą dokumentą apžiūrėjo, bet kadangi viskas jau buvo surašyta, to dokumento nebeįrašė. V. J. parodė, kad jai ir G. S. išeinant iš kebabinės M. K. pasakė „girdi, aš pažįstu jus ir jūsų visą šeimą, jūs žlugdote mano verslą“. Dėl tokių M. K. pasakytų grasinančių žodžių ji išsigando. Taip pat V. J. nurodė, kad po šio įvykio, ji paprašė vadovybės ją nušalinti nuo tolesnio tyrimo, taip išvengiant galimo šališkumo.
Tokius savo parodymus nukentėjusieji G. S. ir V. J. patvirtino akistatų su M. K. metu (1 t. 81–82, 84–85 b. l.). Taip pat tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina įvykio metu pardavėja dirbusios A. K. parodymai.
Liudytoja A. K. parodė, kad atvažiavęs į kebabinę direktorius pradėjo konfliktuoti, grasinti, sakė: „aš tave pažįstu, susidorosiu“, po to, kalbėjo turkiškai, trukdė inspektoriams šūkaudamas, kalbėdamas turkiškai, neleisdamas jiems įeiti, reikalaudamas vertėjo, nors jis lietuviškai supranta ir kalba. Mano, kad direktorius aršiai reagavo dėl to, kad neturėjo to dokumento, tą dokumentą atvežė direktoriaus draugė ar žmona. Liudytoja parodė, kad mokesčių inspektoriams išeinant, direktorius pasakė žodžius: „Aš tave pažįstu. Tau baigsis blogai“.
Nors nukentėjusiųjų ir liudytojos A. K. parodymai vieni kitus atitinka ir patvirtina, tačiau jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Pats išteisintasis pripažino, kad jis atsisakė pasirašyti V. J. surašytą aktą, nes ranka rašyto teksto nesupranta, todėl reikalavo vertėjo, galėjo kalbėti lietuviškai, rusiškai, vokiškai, angliškai, nes kai pritrūksta žodžių, vartoja kitos kalbos žodžius. Neigia šaukęs, elgęsis agresyviai ar grasinęs, sakęs kaltinime nurodytus žodžius, galėjo pasakyti „tu pažįsti mano šeimą, kaip gali taip elgtis“, „Jūs pažįstat mano „familiją“, kodėl norit man problemų“. Taip pat išteisintasis nurodo neprašęs nukentėjusiųjų nerašyti jam protokolo. Tokius jo parodymus patvirtina teisme apklausta liudytoja J. Z., kuri parodė, kad jai atvežus reikiamą dokumentą, kebabinėje jokio konflikto nebuvo – vyras filmavo, o moteris rašė dokumentą, direktorius niekam negrasino, kai moteris padavė M. K. pasirašyti dokumentą, jis pasakė nesuprantąs, kas ten parašyta, ir pareikalavo vertėjo, girdėjo kaip M. K. sakė, jog pareigūnas pažįsta jo brolį, nes pas jį valgo, dažnai lankosi, bet jokių įžeidžiančių žodžių nepasakė.
Operatyvaus patikrinimo pavedimo kopijoje (1 t. 43 b. l.), faktų fiksavimo pažymoje (1 t. 55–57 b. l.) nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas supažindintas su jam pateiktais dokumentais ir kad jis atsisakė pasirašyti, kad konfliktinė situacija nufilmuota telefonu. Pastebėtina, kad kiti nukentėjusiųjų nurodyti M. K. atlikti veiksmai (šaukimas, rėkimas, neleidimas suskaičiuoti prekes, varymas lauk iš kebabinės), nukentėjusiųjų teigimu trukdę atlikti patikrinimą, šiuose dokumentuose nenurodyti. Taip pat buvus konfliktinę situaciją nepatvirtina ir nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas. Byloje esantis vaizdo įrašas (1 t. 48-50 b. l.) nepatvirtina, kad M. K. elgėsi agresyviai, šaukė, trukdė atlikti patikrinimą, bet priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis G. S. primygtinai reikalauja M. K. pasirašyti dokumentus, kad pastarasis dokumentų nepasirašo reikalaudamas vertėjo. Taigi, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys paneigia nukentėjusiųjų ir liudytojos A. K. parodymus, jog M. K. elgėsi agresyviai. Pastebėtina, kad liudytoja A. K. pripažino esanti pikta ant M. K., todėl ji yra suinteresuota bylos baigtimi, ir jos parodymais besąlygiškai tikėti nėra pagrindo. Visos paminėtos aplinkybės duoda pagrindą spręsti, jog nukentėjusiųjų ir liudytojos A. K. parodymai nėra visiškai patikimi. Be to, liudytoja A. K., nukentėjusieji V. J. ir G. S. skirtingai nurodė M. K. pasakytas frazes, kurias nukentėjusieji vertina kaip grasinimus, dėl to nėra galimybės nustatyti, kokie konkrečiai žodžiai buvo pasakyti nukentėjusiesiems išeinant iš kebabinės. Pavyzdžiui, liudytoja A. K. teigė, kad M. K. grasino susidoroti su patikrinimą atlikusiais nukentėjusiaisiais, tačiau patys nukentėjusieji tokios aplinkybės nenurodė ir teigė, kad M. K. tik pasakė, jog jiems blogai baigsis. Pats M. K. neigia grasinęs nukentėjusiesiems ir teigia galėjęs pasakyti „tu pažįsti mano šeimą, kaip gali taip elgtis“, „Jūs pažįstat mano „familiją“, kodėl norit man problemų“. Įvykio vietoje buvusi liudytoja J. Z. taip pat parodė, jog jokių grasinančių žodžių M. K. išeinantiems iš kebabinės nukentėjusiesiems nepasakė. Be to, byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina, kad M. K. būtų pasakęs tokias frazes nukentėjusiesiems. Įvertinus tai, nukentėjusiųjų ir liudytojos A. K. parodymai nėra visiškai patikimi ir jie skirtingai nurodė išteisintojo pasakytus žodžius, kad M. K. neigia grasinęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kokie konkrečiai žodžiai buvo pasakyti, bei atsižvelgus į tai, kad M. K. lietuvių kalba nėra taisyklinga, ir kaip pats nurodė, susijaudinęs jis vartoja kitų kalbų žodžius, daroma išvada, kad susidariusioje konfliktinėje situacijoje išteisintojo kalba nebuvo pakankamai aiški, ir dėl to nukentėjusieji bei liudytoja A. K. galėjo neteisingai suprasti bei savaip interpretuoti M. K. pasakytus žodžius. Taigi, nukentėjusieji neteisingai interpretavę išteisintojo jiems išsakytus žodžius, išreiškiančius neigiamas emocijas dėl susidariusios situacijos, nepagrįstai jiems pasakytus žodžius vertino kaip grasinimus. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad patikrinimo metu M. K. naudojo psichinę prievartą – grasino nukentėjusiesiems. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką vien psichinės prievartos naudojimas, nekeliant nukentėjusiesiems jokių reikalavimų, nesudaro BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties.
M. K. buvo kaltinamas reikalavęs iš nukentėjusiųjų nepriimti sprendimo dėl užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo fakto, tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina jokie bylos duomenys, tarp jų ir pačių nukentėjusiųjų parodymai, nes nukentėjusieji nenurodė, kokius konkrečius reikalavimus išteisintasis išsakė, išskyrus prašymą nežlugdyti verslo. Nors prašymas nežlugdyti verslo suponuoja tam tikrą reikalavimą, tačiau vertinant, kad tokia frazė buvo pasakyta išreiškiant neigiamas emocijas dėl susidariusios konfliktinės situacijos ir kad išteisintojo žodžius nukentėjusieji galėjo neteisingai interpretuoti dėl jo nerišlios ir netaisyklingos kalbos, daroma išvada, kad toks prašymas „nežlugdyti verslo“ nelaikytinas reikalavimu BK 287 straipsnio prasme. Be to, byloje esantis vaizdo įrašas nepatvirtina, kad M. K. patikrinimo metu reikalavo iš nukentėjusiųjų atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti jo naudai, t. y. nereikalavo nerašyti jam protokolo, nefiksuoti pažeidimo, nebausti jo ar pan., o tik reikalavo vertėjo ir palaukti, kol bus atvežti dokumentai. Tai, kad M. K. patikrinimo metu reikalavo vertėjo nelaikytina neteisėtu jo reikalavimu BK 287 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi tiek baudžiamojo proceso kodekso, tiek ir administracinių teisės pažeidimų kodekso normos numato, kad lietuvių kalbos nemokančiam asmeniui proceso metu užtikrinamas vertėjas. Pastebėtina, kad M. K. už nustatytą formalų administracinį teisės pažeidimą – prekybos vietoje alkoholio įsigijimo dokumentų neturėjimą – nebuvo nubaustas, jam administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas, o administracinio teisės pažeidimo teisena nebuvo pradėta atsižvelgus į tai, kad reikalingas dokumentas buvo pristatytas dar patikrinimo vietoje esantiems mokesčių inspektoriams (1 t. 20 b. l.). Taigi, toks sprendimas M. K. atžvilgiu buvo priimtas ne dėl M. K. grasinimų ar kitų kokių nors neteisėtų veiksmų, o dėl to, kad nebuvo pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną (1 t. 20 b. l.). Įvertinus tai, kad išteisintasis nukentėjusiesiems neišsakė konkretaus neteisėto reikalavimo, o sprendimas nepradėti jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo teisenos priimtas ne dėl M. K. grasinimų ar kitų neteisėtų veiksmų, daroma išvada, kad išteisintojo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių.
Atsižvelgiant į tai, kad M. K. neišsakė reikalavimo nepriimti sprendimo dėl užfiksuoto administracinio teisės pažeidimo fakto, o nukentėjusiųjų teigimu jiems išsakyti grasinimai kelia abejonių jų pagrįstumu bei realumu, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog M. K. veiksmuose nėra BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinų požymių – veikos ir tyčios, todėl M. K. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai byloje nukentėjusiųjų pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo M. K. išteisintas pagal BK 287 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nukentėjusiojo G. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio.