Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

R. K. nuteistas už tai, kad jis, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. kovo 15 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, prieš išsikraustydamas iš namo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio nukentėjusiajam A. V., 2009 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo iš varžytinių akto Nr.33-1002/2008 pagrindu, sugadino svetimą A. V. priklausantį 55 821,63 Eur (192 584,62 Lt) vertės turtą (name buvusią santechniką, sienas, langus, duris, grindis, elektros instaliaciją ir kt.), t. y. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.R. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios veikos jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – toliau BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, R. K. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261/2012, 2K-P-89/2014). Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl R. K. kaltės sugadinus didelės vertės svetimą turtą. Skunde visų pirma pažymima, kad tiksli R. K. išsikraustymo iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), data ikiteisminio tyrimo metu nustatinėjama nebuvo, pirmosios instancijos teisme R. K. nurodė iš namo išsikraustęs 2011 m. vasario 27 d., paskutinį savaitgalį iki kovo 1 d., šią aplinkybę paneigiančių duomenų anot nuteistojo byloje nėra (3.1. punktas). Kaip matyti iš nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo, R. K. nuteistas už didelės vertės svetimo turto sugadinimą laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2011 m. kovo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, prieš išsikraustant iš namo. Minėtas laikotarpis nustatytas nuo turto pardavimo iš varžytinių dienos (2009 m. lapkričio 6 d. turto pardavimo iš varžytinių protokolas, 1 t., 101, 102 b. l.) iki dienos, kuomet nukentėjusysis A. V. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl jam priklausančio turto sugadinimo (1 t., 2 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kvalifikuojant R. K. veiksmus neturi lemiamos reikšmės aplinkybė, kada tiksliai (ar R. K. nurodytą 2011 m. vasario 27 d., ar vėliau) šis asmuo išsikraustė iš jam anksčiau priklausiusių namų. Name buvo atlikti pakankamai didelio masto ardomieji darbai, sprendžiant R. K. kaltės klausimą esminė aplinkybė yra tai, ar šie ardomieji darbai, kuomet buvo sugadintas didelės vertės svetimas turtas, buvo atlikti R. K.. Pirmosios instancijos teismas R. K. pateiktą versiją, neva išsikeldamas iš namo jis jame nieko neardė ir negadino, vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, padarė išvadą, jog tokie R. K. parodymai yra paneigti byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma - nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais, 2011 m. kovo 15 d. apžiūros protokolu, kita rašytine bylos medžiaga.Dėl liudytojo A. A. parodymų skunde pažymima, jog šis liudytojas teisme nenurodė vieną vakarą prie namo matęs mašiną, kažką kraunant, o kitą rytą pamatęs namo duris be spynos, užremtas akmeniu. Apeliantas nurodo, jog apie tai, kada tiksliai buvo pastebėta mašina, teisiamojo posėdžio metu liudytojas neminėjo nieko (3.2. punktas). Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. 2017 m. lapkričio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu R. K. gynėjas uždavė liudytojui A. A. klausimą, ar jam yra tekę pastabėti kokį nors veiksmą šalia kaimyninio namo, į kurį A. A. atsakė, jog naktį ar vakare iki tol buvo atvažiavusi mašina, į kurią kažkas kažką krovė, A. A. žinojo, kad kaimynai turi išsikraustyti, todėl nekreipė dėmesio; tuo pačiu liudytojas paaiškino, kad jo žmona veždavo R. K. ir A. A. vaikus į mokyklą, tą rytą A. A. sūnus nuėjo pakviesti R. K. sūnaus, grįžęs pasakė, jog ten nieko nėra, patvirtino, jog „tą rytą“ reiškia po to, kai matė, jog kažkas yra kraunama (2017 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 26 sek. – 11 min. 30 sek.). Pirmosios instancijos teisme A. A. nurodė iš ryto pamatęs, kad namo, kuriame anksčiau gyveno K., durys užremtos akmeniu ir nėra spynos ir dalies tvoros, rado namo savininką ir jį informavo. Teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į A. A. parodymų visumą, o ne į atskiras apklausos metu nurodytas detales, įvykių seka buvo būtent tokia: vakare A. A. pamatė prie kaimynų namo automobilį, į kurį buvo kažkas kraunama (kadangi žinojo, kad kaimynai turi išsikraustyti, į tai nekreipė dėmesio), kitos dienos rytą jis pamatė, jog kaimynų namo durys yra be spynos, užremtos akmeniu, tą patį rytą A. A. sūnus kaimynų namuose nerado ir R. K. sūnaus. Kaip nustatyta byloje, liudytojas A. A. nukentėjusiajam A. V. paskambino ir apie namą pranešė 2011 m. kovo 14 d. rytą. Įvertinęs tokius A. A. parodymus pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. K. nurodyta išsikraustymo iš namo data (2011 m. vasario 27 d.) nėra tiksli. Taigi šio liudytojo parodymai teismo buvo įvertinti tinkamai. Teismas, atmesdamas R. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodė, kad jo parodymai be kita ko paneigti ir kita rašytine bylos medžiaga (skundžiamo nuosprendžio 15 puslapio 3 pastraipa). Anot apelianto, taip buvo pažeistos nuosprendžio surašymo taisyklės (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3.4. punktas). Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje pateiktų motyvų, teismas rėmėsi rašytine bylos medžiaga, patvirtinančia namo būklę prieš ir po R. K. išsikraustant, t. y. 2008 m. lapkričio 5 d. turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktu (1 t., 95 b. l.), nekilnojamojo turto įvertinimo ekspertizės aktu (1 t., 96 b. l.), paties R. K. 2008 m. lapkričio 18 d. raštu dėl turto vertės, kuriame jis nurodė, jog name yra gausu įvairios įrangos, atliktas prabangus remontas (1 t., 117 b. l.). Kitoje rašytinėje bylos medžiagoje atsispindi namo būklė po R. K. išsikraustymo, t. y. 2011 m. kovo 15 d. apžiūros protokole (1 t., 4-27 b. l.), 2011 m. kovo 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (1 t., 79-81 b. l.), 2011 m. kovo 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (1 t., 53-78 b. l.). Įvertinęs minėtą rašytinę bylos medžiagą teismas padarė pagrįstą išvadą, kad namas buvo sugadintas, po R. K. išsikraustymo jo nebebuvo galima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Tai, kad surašant nuosprendį iš pradžių buvo bendrai nurodyta, jog teismas remiasi kita rašytine bylos medžiaga, o vėliau ši medžiaga pateikiant motyvus konkretizuota, nėra BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. K. pirmosios instancijos teisme nepakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tiesiog parodymus patikslino (3.6. punktas), su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš R. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisme, jo nuomone namas su sklypu buvo parduotas už mažesnę kainą, nei yra verti. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu R. K. pažymėjo, jog pagal draudimo kompanijos darbuotojų nurodytas aplinkybes draustas buvo tik namo „konstruktyvas“, vidaus apdaila ir įrengimai nebuvo drausti, nurodė prašęs A. V. kompensuoti už namo apdailą ir įrengimus, paaiškino, kad išsikraustydamas pasiėmė tai, kas nereikalinga A. V. ir pardavė nepažįstamam supirkėjui iš Lenkijos (2 t., 5, 6 b. l.). Kaip matyti iš R. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu turinio, namo apdailos ir jame buvusių įrenginių sugadinimą jis bandė pagrįsti aplinkybėmis, neva apdailos ir įrenginių A. V. pirkdamas turtą neįsigijo (tai anot R. K. patvirtino ir draudimo bendrovės atstovų nurodytos aplinkybės dėl šio turto neapdraudimo), taip pat nurodė A. V. prašęs atlyginti už namo apdailą bei įrenginius, bet anot nuteistojo A. V. apdaila ir įrenginiai reikalingi nebuvo, t. y. ikiteisminio tyrimo metu R. K. duoti parodymai patvirtina, jog jis manė turįs teisę išsikraustydamas iš namo kartu pasiimti ir namo apdailą bei įrenginius. Akistatos su A. V. metu R. K. paaiškino klausęs nukentėjusiojo, ar jis galėtų kompensuoti dalį pinigų už apdailą ir įrangą, kuri nebuvo įtraukta į antstolės vertinimo ataskaitą, patvirtino išsikraustydamas pasiėmęs tik tai, kas jam priklausė – „įrangą ir visa kita“, kadangi tai neįėjo į antstolės vertinimo ataskaitą, buvo parduodamas tik namas ir žemės sklypas (2 t., 7-9 b. l.). Įvertinus R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų visumą, akistatos metu nurodytas aplinkybes, matyti, jog R. K. viso proceso metu (tiek parduodant jo turtą iš varžytinių, tiek ikiteisminio tyrimo metu) laikė, jog jo turtas parduotas nepagrįstai pigiai, jog pardavus turtą šio turto įgijėjas neįgijo teisės nei į namo apdailą, nei į name esančius įrenginius, taigi išsikraustydamas jis turi teisę pasiimti jam priklausančius daiktus (namo apdailą ir įrenginius), ką nagrinėjamu atveju ir padarė. R. K. parodymų pakeitimas pirmosios instancijos teisme teisėjų kolegijos vertinimu yra susijęs su aplinkybe, jog šiuo metu civiline tvarka yra nagrinėjamas draudimo bendrovės ieškinys R. K., kuriuo iš R. K. prašoma priteisti draudimo bendrovės patirtą žalą – draudimo išmoką, sumokėtą A. V. už namo sugadinimą (Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-371-252/2018). Civilinės bylos baigtis taip pat priklauso ir nuo baudžiamosios bylos baigties – civilinė byla yra sustabdyta iki įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendis, kadangi ieškinys pareikštas tik tuo pagrindu, kad atsakovas (R. K.) kaltinamas svetimo turto sugadinimu. Galimas R. K. suinteresuotumas jam palankia civilinės bylos baigtimi teisėjų kolegijos vertinimu ir yra jo parodymų pakeitimo priežastis, ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė tikslias aplinkybes dėl išsikraustymo iš jam nepriklausančio namo ir jam neva priklausiusių daiktų iš jo pasiėmimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi R. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis. Aplinkybė, jog R. K. išsikraustydamas iš jam nebepriklausančios nuosavybės apie išsikraustymą niekam nepranešė, namo raktų neperdavė namo savininkui, patvirtina, jog jis nenorėjo, kad A. V. sužinotų apie sugadintą turtą. Kaip jau minėta, name buvo atlikti didelio masto ardomieji darbai, liudytojas A. A., R. K. kaimynas, gyvenęs 15 metrų atstumu, nenurodė matęs name pašalinių asmenų (išskyrus automobilį nakties metu, dar prieš R. K. išsikraustant, į kurį buvo kažkas dedama), kas vėlgi patvirtina, jog ardymo darbus atliko ir svetimą turtą sugadino name vis dar gyvenęs R. K.. Liudytojo A. A. parodymai, paties R. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės dėl jam neva priklausiusios namo apdailos ir įrenginių, rašytiniai įrodymai dėl namo būklės prieš ir po R. K. išsikraustymo, patvirtina, jog svetimą turtą – namą, esantį (duomenys neskelbtini) – prieš išsikraustydamas iš jo sugadino būtent R. K., jo veiksmai atsižvelgiant į sugadinto turto vertę teisingai kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Nustačius, jog svetimą turtą sugadino būtent R. K., apeliacinio skundo argumentai dėl priverstinio sprendimo iškeldinti R. K. nevykdymo (3.8. punktas), taip pat dėl A. V. kaip namo savininko pareigų nevykdymo (3.9. punktas), neturi reikšmės R. K. veiksmų kvalifikavimui. Pirmosios instancijos teisme R. K. iškelta versija, neva namą sugadino pats nukentėjusysis A. V., nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, ir yra prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog A. V. į namą pateko ir apie jo sugadinimą sužinojo tik iš liudytojo A. A. telefoninio pranešimo jam. Skunde pažymima, jog A. A. teisme nurodė išoriškai nieko nepastebėjęs, o iš 2011 m. kovo 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad namo siena buvo ištepta tamsiu skysčiu, taigi tai anot apelianto patvirtina, kad ir po A. A. pranešimo nukentėjusiajam iki 2011 m. kovo 15 d. apžiūros namo būklė kito. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teisme A. A. nurodė ant namo sienų nieko nepastebėjęs, nereiškia, jog ant šių sienų iš tikrųjų nieko nebuvo. A. A. nenurodė ėjęs ir tikrinęs namą iš visų pusių, taigi tam tikrų detalių jis galėjo tiesiog nepastebėti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.