Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-236-380/2017

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-12
Bylos Nr.: 1A-236-380/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-00651-2016-41
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis: R. S.
Nukentėjusysis: L. D., I. D.
Advokatai: Kristina Pralgauskaitė

Pranešėja A. Sadauskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-236-380/2017

Teisėja N. Bagdonienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00651-2016-4

1.2.26.2.; 2.1.15.; 2.4.1.; 2.4.6.1. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Kristinai Blinstrubienei,nuteistajam R. S.,nuteistojo gynėjai advokatei Kristinai Pralgauskaitei,nukentėjusiajai L. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S., nukentėjusiosios I. D. ir nukentėjusiosios L. D. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007-07-21 redakcija) 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu iš dalies patenkinti nukentėjusiųjų L. D. ir I. D. civiliniai ieškiniai, iš nuteistojo R. S. priteisti 1000 Eur nukentėjusiajai L. D. ir 300 Eur nukentėjusiajai I. D. neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiosios L. D. patirtos 750 Eur ir nukentėjusiosios I. D. patirtos 350 Eur atstovavimo išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš nuteistojo R. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. S. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra: 2016-01-01, apie 00.05 val., (duomenys neskelbtini), matant pašaliniams asmenims, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją I. D. ir tyčia delnu sudavė vieną smūgį į veido kairiąją pusę, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, po to, pribėgęs prie L. D., tyčia sudavė jai kumščiu vieną smūgį į dešiniąją krūtinės pusę, taip padarydamas poodinę kraujosruvą ant dešinės krūtinės ląstos pusės ir taip nukentėjusiajai L. D. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, o nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus. Nuteistojo manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 284 straipsnio 1 dalį), padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. tinkamai, tiesiogiai, išsamiai bei teisingai neištyrė ir neįvertino įrodymų, padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 3-5 dalys, 301 straipsnio 1 dalis), taip pat pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes nepašalintų abejonių nevertino nuteistojo naudai.Nuteistasis nurodo, jog kaltės pagal BK 284 str. 1 d. nepripažino. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė iš esmės nuoseklius parodymus, jog nukentėjusiųjų jis neįžeidinėjo ir smūgių joms nesudavė. Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminių pažeidimų, todėl baudžiamojo proceso paskirtis tinkamai neįgyvendinta, dėl to kyla rimtų abejonių dėl jo nuteisimo pagrįstumo ir bausmės jam paskyrimo.Nuteistasis pažymi, jog nukentėjusiųjų L. D. ir I. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, apie tariamai joms padarytą nusikalstamą veiką, yra netikslūs, nenuoseklūs ir prieštaraujantys tarpusavyje. Nurodo, jog nukentėjusioji L. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kalbėdama telefonu ji išgirdo, kaip R. S. necenzūriniais žodžiais užgaulioja I. D., ir jis vieną kartą su dešine ranka delnu trenkė I.vieną kartą per kairę veido pusę, ties kaire ausimi. Tuomet I. pribėgo prie jos ir paklausė, ar ji matė, kaip jai trenkė. Jai bekalbant telefonu, prie jos pribėgo R. S. ir be jokios priežasties su kumščiu sudavė į dešinę krūtinės ląstos pusę. Po suduoto smūgio ji atsirėmė į tvorą. Papildomos apklausos metu nukentėjusioji nurodė kiek kitokias tariamo sužalojimo aplinkybes, jog po suduoto smūgio ji trenkėsi į tvorą, atsitrenkė kaklu ir galva. Nuteistojo manymu, nekentėjusioji I. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu paneigė nukentėjusiosios L. D. nurodytas įvykio aplinkybes, kadangi ji parodė, jog L. stovėjo ne šalia tvoros, bet atsirėmusi į tvorą, taip pat nurodė, kad ji nebuvo pribėgusi prie L. ir jos neklausė, ar matė, kaip jai trenkė. Be to, nukentėjusioji I. D. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje akistatoje nurodė, jog su R. S. įvykio metu buvo du vyrai. Tuo tarpu nukentėjusioji L. D. nurodė, jog R. S. svečiai buvo namie ir jie nieko nematė.Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė ir vaikų globos namų auklėtinių – I. K., M. K., A. ir A. Š., R. R., I. R., K. S., A. l. – parodymais, konstatuodamas, kad nėra pagrindo jais netikėti. Tačiau, nuteistojo teigimu, šių liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra ne tik prieštaraujantys tarpusavyje, bet ir nesutampa su nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, todėl šie parodymai negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, kadangi kyla pagrįstų abejonių dėl šių parodymų pagrįstumo ir objektyvumo. Nurodo, jog liudytojas A. I. 2016-03-23 apklausoje parodė, jog R. S. L. D. trenkė per veidą (kaltinime nurodyta, kad sudavė „į dešinę krūtinės sritį“), daugiau smūgių jis nematė. Ar sudavė I., jis taip pat nematė. Nuteistojo manymu, šie parodymai paneigia nukentėjusiųjų parodymus. Pažymi, jog liudytojas A. Š. nurodė, kad smūgio I. nematė. Tuo tarpu liudytojas R. R. nurodė aplinkybes, kurių neminėjo nei nukentėjusiosios, nei kiti liudytojai, t. y. jog R. S. stumdė L., o smūgis jai buvo suduotas lyg ir į pilvą. Taip pat jis nurodė, jog R. S. ir I. konflikto nematė, nors viso įvykio metu buvo šalia. Be to, jis paminėjo, jog susistumdė su S.. Liudytojas A. Š. patvirtino jog nematė, ar S. sudavė smūgį I. į veidą, nors stebėjo visą įvykį. Liudytoja K. S. patvirtino, jog įvykio nematė, aplinkybes nurodė iš pasakojimų. Bylos nagrinėjimo metu ji taip pat nurodė, kad apklausos metu, vykdant ikiteisminį tyrimą, ji nebuvo nurodžiusi, kad S. jai siūlė į snukį. Taip pat ji nematė, jog R. R. būtų susistumdęs su R. S., to jai nesakė ir pats R., kai jie kalbėjo apie įvykį. Liudytojos I. R. ir D. P. įvykio taip pat nematė. Jų teigimu auklėtoja L. rodė joms sumuštą vietą, kuri buvo raudona. Tačiau, nuteistojo manymu, jų parodymus paneigia kitų vaikų parodymai, jog sužalojimų pas nukentėjusiąsias jie nepastebėjo.Nuteistasis taip pat nurodo, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų I. R., D. P. ir K. S. parodymais, nors šios liudytojos tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, jų parodymų šaltinis yra pačios nukentėjusiosios, todėl teismas turėjo šių liudytojų parodymus vertinti kaip išvestinius įrodymus, tačiau tai padaryta nebuvo, t. y. teismas nevertino aplinkybės, jog liudytojų I. R., D. P. ir K. S. parodymų objektyvumas, atitiktis tikrovei priklauso ne nuo jų pačių patyrimo, o nuo pirminio įrodymų šaltinio, t. y. nuo nukentėjusiųjų jiems perteiktos informacijos patikimumo ir objektyvumo, todėl šių liudytojų nurodytos aplinkybės negarantuoja jų parodymų atitikties bylos aplinkybėms ir nėra pakankamas pagrindas šiuos liudytojų parodymus vertinti kaip patikimus.Nuteistojo teigimu, teismas jo kaltę grindė liudytojos I. K., (duomenys neskelbtini), parodymais. Tačiau išsamiai analizuodamas šios liudytojos parodymus apeliantas mano, kad jie turėtų būti ne R. S. kaltinančiais, bet jį teisinančiais įrodymais, kadangi liudytojos teigimu jai atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiosios nurodė, kad jos susipyko su vyriškiu, pasakė jo vardą ir pavardę. Šiai liudytojai nepasirodė, jog moterys būtų išsigandusios, ji nepamena ar moterys minėjo smūgius. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas kilo dėl asmeninių priežasčių, ji išaiškino moterims, kad jos turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Todėl, nuteistojo manymu, šie liudytojos I. K. parodymai paneigia nukentėjusiųjų parodymus apie esmines įvykio aplinkybes bei patvirtina R. S. paaiškinimus, liudytojų J. K., R. K., R. Ž., R. K. bei R. S. parodymus, jog R. S. nukentėjusiosioms smūgių nesudavė, vyko tik žodinis konfliktas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nusprendė nesivadovauti R. S. paaiškinimais ir liudytojų J. K., R. K., R. Ž., R. K. bei R. S. parodymais, motyvuodamas tuo, kad jie prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams, be to, šie liudytojai su kaltinamuoju yra susiję tarpusavyje giminystės ir svainystės ryšiais, beveik visi jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, ir konflikto metu nebuvo šalia konfliktuojančių asmenų, todėl galėjo ir nepamatyti visų konflikto aplinkybių, o kaltinamasis, siekdamas išvengti atsakomybės, galėjo nurodyti visai kitokias aplinkybes, nei buvo iš tikrųjų. Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai atmetė ir nevertino jo ir minėtų liudytojų parodymų, atitinkančių byloje nustatytas aplinkybes, nes vien faktas, kad šie asmenys su R. S. yra susiję giminystės ryšiais, neleidžia daryti besąlygiškos išvados apie jų suinteresuotumą bylos baigtimi ar siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.Nurodo, jog teismas, kaip įrodymų visumos, nevertino nukentėjusiųjų ir kaltinimo liudytojų parodymų patikimumo jų tarpusavio santykių kontekste, t. y. teismas nevertino aplinkybės, jog vaikai yra globos namų auklėtiniai ir jie yra tiesiogiai pavaldūs nukentėjusiosioms, taip pat nevertino byloje nustatytų aplinkybių, jog dalies vaikų taip pat konflikto metu nebuvo šalia konfliktuojančių asmenų, ir kaip jie teigė, įvykio aplinkybes jie nurodė iš nukentėjusiųjų pasakojimo. Taigi teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas išsamiai neištyrė R. S. teisinančių ir jį kaltinančių įrodymų, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, paaiškinimus vertino selektyviai, tik tiek, kiek yra būtina kaltinimui paremti, tačiau abejones keliančių paaiškinimų ir duomenų teismas neįvertino (BPK 20 str. 5 d.).Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiųjų pranešimais, kuriais buvo kreiptasi į Pagalbos centrą. Mano, kad teismas šiuos įrodymus turėjo vertinti kritiškai, kadangi jie yra grindžiami išimtinai nukentėjusiųjų pateikta versija, kadangi daugiau nė vienas iš pašalinių, nesuinteresuotų asmenų į Pagalbos centrą dėl incidento nesikreipė.Taip pat mano, kad teismas, vertindamas įrodymus, negalėjo besąlygiškai vadovautis ir byloje esančia Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2016-01-25 išvada, kadangi ji yra grindžiama išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl jau aptartų motyvų kelia abejonių jų pagrįstumu ir objektyvumu. Teismas neįvertino ir aplinkybės, jog nukentėjusioji L. D. po tariamo įvykio į medikus kreipėsi tik po keturių dienų, nors turėjo galimybę tai padaryti iš karto. Pažymėjo, jog nukentėjusioji I. D. į medikus iš viso nesikreipė.Nuteistojo teigimu, iš nukentėjusiųjų, jo paties ir liudytojų parodymų matyti, jog konflikto priežastis – asmeninio pobūdžio nesutarimai tarp pažįstamų asmenų, kurie buvo nukreipti į asmeninių santykių aiškinimąsi, o ne siekiant sutrikdyti viešąją tvarką ar demonstruoti savo nebaudžiamumą prieš kitus asmenis. Pažymi, jog I. D. yra jo kaimynė, kuri dirba kartu su L. D.. Nurodo, jog Su L. D. praeityje konfliktavo dėl automobilio statymo bei gyvenamojo namo, kuriame jis gyvena ir dažnai lankosi L. D., bendro naudojimo patalpų (koridoriaus) remonto. Šių aplinkybių neneigė ir nukentėjusiosios, konfliktinių santykių faktą patvirtino ir liudytojai. Byloje surinkti duomenys taip pat patvirtina, kad jo veiksmai nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai ir visuomenės rimties bei tvarkos nesutrikdė, t. y. nesukėlė žmonėms jokio išgąsčio, nebuvo kilusi sumaištis. Pašaliniai asmenys į konfliktą nesureagavo, dėl įvykio į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Aptarti motyvai sudaro pagrindą teigti, kad priešingai pirmosios instancijos teismo išvadai, byloje nėra aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jo veiksmais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o nesant jo veiksmuose visų būtinų požymių nusikalstamai veikai pagal BK 284 str. 1 d. kvalifikuoti, jis negali būti pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. Dėl civilinio ieškinio. Apeliaciniame skunde teigiama, kad vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių civiliniai ieškiniai turėtų būti palikti nenagrinėti, kadangi, nėra pagrindo pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d. Tačiau atžvelgdamas į tai, kad teismas iš dalies tenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius ir priteisė L. D. 1000 Eur, o I. D. 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nuteistasis apeliaciniame skunde išdėsto argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, į kuriuos prašo apeliacinės instancijos teismo atsižvelgti, jeigu teismas vis dėl to paliktų nepakeistą pirmosios instancijos nuosprendį. Nuteistojo manymu, nukentėjusiųjų priteisti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos dydžio neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų visų įvykusių faktinių aplinkybių kontekste, todėl nukentėjusiosioms priteistos neturtinės žalos sumos turi būti sumažintos. Nuteistasis mano, kad teismas, priteisdamas nukentėjusiajai L. D. 1000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, nevertino visų aplinkybių, turinčių reikšmės neturtinės žalos dydžio nustatymui. Teismas formaliai įvertino, jog nukentėjusiajai L. D. yra nustatytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji nesigydė stacionariai medicinos įstaigose, nebuvo apribota jos judėjimo laisvė, nesumažėjo bendravimo galimybės. Tokiu būdu pasekmės šiai dienai yra išnykusios. Nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad dėl įvykio jai pradėjo skaudėti galvą, paneigia byloje esanti papildoma specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad galvos skausmai negali būti susiję su potrauminiu stresu, taip pat nurodoma, jog sveikatos sutrikdymo mastas nukentėjusiajai nepakito. Nukentėjusioji į bylą pateikė 2017-03-07 medicininį dokumentą, kuriame nurodoma, jog nukentėjusiąją dažnai vargina galvos skausmai, tačiau atsižvelgiant į papildomą specialisto išvadą, akivaizdu, kad šis dokumentas nepagrindžia nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių bei priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir kilusių pasekmių, todėl teismo turėjo būti įvertintas kritiškai. Nuteistasis pažymi, jog teismas nepasisakė ir dėl nukentėjusiosios elgesio bei tarp jų praeityje kilusių asmeninio pobūdžio konfliktų. Nuteistojo manymu, teismas, priteisdamas nukentėjusiajai I. D. 300 eurų neturtinę žalą neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kuris pagrįstų jos nurodytas aplinkybes dėl patirtų išgyvenimų, taip pat nė vieno rašytinio įrodymo, kuris pagrįstų būtent tokį prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Teismas neatsižvelgė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių tai, kad dėl patirtų emocinių išgyvenimų nukentėjusioji kreipėsi į gydymo ar kitas įstaigas, vartojo vaistus ar tai, jog patirti išgyvenimai butų sukėlę kokias nors neigiamas pasekmes jos sveikatai.Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo parinktu bausmės dydžiu. Mano, jog paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. D. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir priteisti jai iš nuteistojo R. S. 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Nukentėjusioji nurodo, jog incidento metu, kuris buvo Naujųjų metų šventės metu, ji patyrė didžiulį išgąstį, fizinį skausmą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą bei stresą. Po šio įvykio pradėjo blogai miegoti, o užmigus dažnai sapnuoja, kad R. S. ją intensyviai puola ir muša per veidą, ausis. Po šio įvykio žymiai pablogėjo jos miego kokybė ir bendra sveikata, ji tapo jautri, nerami, o tamsiu paros metu bijo išeiti ir būti gatvėje, bijo pašalinių žmonių. Nurodo, jog po šio įvykio į medikus nesikreipė, bet nuolat vartoja raminamuosius vaistus. Pažymi, jog jaučia nuolatinę baimę ir įtampą. Be to, nurodo, jog nejaukiai jaučiasi ir prieš tuos nepilnamečius vaikų namų auklėtinius, kurie tiesiogiai matė nuteistojo R. S. veiksmus prieš ją ir kitą nukentėjusiąją. Nukentėjusioji pažymi, jog dėl nusikaltimo patirtą neturtinę žalą ji įvertino 1000 Eur, tačiau teismas priteisė tik 300 Eur, tačiau nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų, dėl kurių sumažino prašomos neturtinės žalos sumą. Nukentėjusioji nurodo, kad toks smurtinis veiksmas prieš ją labai stipriai paveikė psichologiškai, ji nesijaučia saugi viešoje vietoje, tamsiu paros metu, kai ją supa nepažįstami žmonės. Tokioje aplinkoje jaučiasi įsitempusi, negali normaliai bendrauti su draugais ar pažįstamais. Mano, jog prašomas iš nuteistojo priteisti neturtinės žalos dydis nebuvo didelis, nuteistasis savo kaltės nepripažino, nusikaltimą padarė matant nepilnamečiams nukentėjusiosios globotiniams – vaikams, kurių psichika, atsižvelgiant į tai, kad jie negyvena šeimoje, o globos namuose, yra ir taip pažeista, todėl jie matydami smurtą prieš savo pedagogę gali pradėti manyti, kad tai normalu ir už tai nėra jokios atsakomybės. Todėl mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteista 300 Eur suma yra per maža.Apeliaciniu skundu nukentėjusioji L. D. prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir priteisti jai iš nuteistojo R. S. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Nukentėjusioji nurodo, jog su Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalimi dėl R. S. pripažinimo kaltu ir jo bausmės dydžio bei formos sutinka, tačiau nesutinka dėl jai priteistos neturtinės žalos dydžio, kadangi ji teismo prašė priteisti iš kaltinamojo 3000 Eur neturtinės žalos. Nukentėjusioji pažymi, jog teismas nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų, kurių pagrindu sumažino neturtinės žalos dydį, nors prašoma suma nebuvo didelė, nuteistasis savo kaltės nepripažino, nusikaltimą padarė matant nepilnamečiams jos globotiniams. Nukentėjusioji pažymi, jog buvo sužalota ne tik fiziškai, patyrė fizinį skausmą, dvasinį sukrėtimą, iki pat šiol gydosi, be to, ji ir toliau patiria didelius išgyvenimus bendraujant su tais vaikais, kurie matė smurtą prieš ją.Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti ir nuteistąjį išteisinti, o pareikštus civilinius ieškinius atmesti, prokurorė prašė tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji prašė jos apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo skundą atmesti.Nuteistojo R. S. ir nukentėjusiųjų I. D. bei L. D. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo R. S. kaltės pagal BK 284 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog, spręsdamas R. S. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad R. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi nuteistasis, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.Nors apeliaciniame skunde R. S. nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiųjų I. D. ir L. D. parodymų bei liudytojų I. K., M. K., A ir A. Š., R. R., I. R., K. S., A. I. parodymų, visos bylos aplinkybės įvertintos tik iš kaltinimo pozicijų, dėl to, nuteistojo R. S. nuomone, apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo R. S. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog Šilutės rajono apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išvados dėl R. S. kaltės pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 straipsnio nuostatos, nėra.BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o R. S. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamo vertinimo yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Šilutės rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, išnagrinėti teisiamajame posėdyje.Nuteistojo R. S. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta neabejotinų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistųjų kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamuosius teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo R. S. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateiktos išvados dėl jų vertinimo. Teismas R. S. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 284 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2016-01-01, apie 00.05 val. (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniai kartu su globos namų darbuotojomis I. D. ir L. D. ėjo iš miestelio aikštės po naujametinių fejerverkų stebėjimo į globos namus, esančius (duomenys neskelbtini). Ties (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų kiemu jie aplenkė nuteistąjį R. S., kuris inicijavo konfliktą, pradėjo necenzūriniais žodžiais įžeidinėti nukentėjusiąją I. D., vėliau jai delnu sudavė į veidą, o pamatęs, kad kita nukentėjusioji L. D. kalba mobiliuoju telefonu, pribėgo prie jos ir trenkė kumščiu į krūtinę. Nuteistasis R. S. viso ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo neigė, tvirtindamas, jog nukentėjusiųjų I. D. ir L. D. jis neįžeidinėjo, jokių smūgių joms nesudavė. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog nukentėjusiųjų I. D. ir L. D. parodymai yra netikslūs, nenuoseklūs ir prieštaraujantys tarpusavyje, kadangi nukentėjusioji L. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog po jai suduoto smūgio ji atsirėmė į tvorą, o papildomos apklausos metu nurodė, jog po smūgio ji atsitrenkė į tvorą kaklu ir galva. Tuo tarpu I. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad L. D. stovėjo ne šalia tvoros, bet atsirėmusi į tvorą, todėl nuteistojo R. S. manymu, tokie I. D. parodymai paneigia L. D. nurodytas įvykio aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos vertinimu, tokie nukentėjusiųjų parodymų netikslumai dėl L. D. stovėjimo pozicijos smūgio sudavimo metu neturi esminės reikšmės patvirtinant patį smūgio sudavimo nukentėjusiajai L. D. faktą. Pažymėtina, jog abi nukentėjusios nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, jog R. S. iš pradžių sudavė delnu į veidą I. D., o vėliau pribėgęs prie kitos nukentėjusiosios L. D., sudavė kumščiu jai į krūtinę. (b. l. 35-36, t. II). Apelianto manymu, nukentėjusiųjų parodymų prieštaringumą patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji L. D. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog po smūgio sudavimo nukentėjusiajai I. D. ši nukentėjusioji pribėgo prie L. D. ir paklausė, ar ji, L. D., matė kaip jai, I. D., trenkė. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji L. D. nurodė, kad I. D. nebuvo pribėgusi prie jos, L. D., ir neklausė jos, ar ji matė, kaip jai trenkė. Šie nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi iš byloje esančio Šilutės rajono apylinkės teismo 2016-09-16 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog nukentėjusioji L. D., duodama parodymus, tokios aplinkybės nepatvirtino, t. y. nenurodė, jog I. D. po smūgio jai sudavimo, nebuvo prie jos, L. D., pribėgusi ir neklausė jos, ar ji matė, kaip jai trenkė. Priešingai, L. D. patvirtino, jog I. D. jai sakė, kad R. S. jai trenkė (b. l. 36, t. II). Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog I. D. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje akistatoje teigė, jog kartu su R. S. įvykio metu buvo du vyrai, tuo tarpu nukentėjusioji L. D. nurodė, jog R. S. svečiai buvo namie ir jie nieko nematė. Pažymėtina, jog iš byloje esančio 2016-02-08 akistatos tarp I. D. ir R. S. protokolo matyti, jog pasakodama apie įvykio aplinkybes I. D. nurodė, jog konfliktas tarp jų ir R. S. baigėsi tuo, kad R. S. nusitempė kartu su juo buvę du vyrai (b. l. 38-39, t. I), 2016-02-08 akistatos tarp L. D. ir S. metu, L. D. taip pat teigė, jog konflikto pabaigoje prie jos priėjo nepažįstamas asmuo, kuris buvo atvykęs pas R. S., ir liepė baigti pyktis (b. l. 30-31, t. I). Taip pat L. D. nurodė, jog R. S. svečiai konflikto nematė ir tik į konflikto pabaigą jie atėjo iš namų, kai galimai apie konfliktą jiems kažkas pranešė. Teisminio proceso metu L. D. patvirtino šiuos savo parodymus ir teigė, jog tik po smūgių joms su I. D. sudavimo, kažkas pakvietė suaugusius vyrus, o šie priėję siūlė nebesipykti. Tuomet ji paprašė vyrų išsivesti R. S. (b. l. 26, t. II). Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju jokio prieštaravimo tarp nukentėjusiųjų parodymų dėl konflikto pabaigoje R. S. išsivedusių vyrų nėra. Apeliaciniame skunde R. S. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė vaikų globos namų auklėtinių – M. K., A. ir A. Š., R. R., I. R., K. S. ir A. I. parodymais, kadangi šių liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra ne tik prieštaraujantys tarpusavyje, bet ir nesutampa su nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis. Apelianto manymu, liudytojo A. I. parodymai paneigia nukentėjusiųjų parodymus, kadangi jis apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad R. S. trenkė L. D. per veidą, kai kaltinime nurodoma, kad jis sudavė į krūtinės dešiniąją pusę. Pažymėtina, jog liudytojas A. I. buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu, teisme jo apklausti nepavyko, (teismo šaukimas jam įteiktas tinkamai, tačiau atvykimo priežastys nežinomos (b. l. 96, t. I)). Teismas pagarsino šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose jis iš tiesų nurodė, jog matė, kaip R. S. trenkė L. (D.) per veidą (b. l. 55, t. I). Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu 2016-03-31 papildomai apklausta nukentėjusioji L. D. patvirtino, jog R. S. jai sudavė ne į veidą, o į krūtinę, tačiau atitraukdamas kumštį jis kliudė jos veidą, taip išmušdamas jai iš rankų mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo ji tuo metu kalbėjo ir laikė jį prie ausies. Dėl to ji skausmo nepatyrė, tačiau galimai vaikams mačiusiems įvykį galėjo pasirodyti, kad R. S. trenkė jai į veidą (b. l. 22-23, t. I). Aplinkybę, jog po R. S. suduoto smūgio L. D. iš rankų iškrito mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo ji kalbėjo, patvirtino ir kita nukentėjusioji I. D. (b. l. 33-34, t. I) bei įvykį tiesiogiai matę ir kartu su nukentėjusiosiomis viso konflikto metu buvę liudytojai A. Š. (b. l. 57, t. I), R. R. (b. l. 63-64, t. I) ir M. K. (b. l. 69-70, t. I). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į minėtą aplinkybę ir į tai, kad visas konfliktas vyko tamsiu paros metu, galimi liudytojų parodymų neatitikimai dėl R. S. smūgio sudavimo nukentėjusiajai L. D., kurie esminės reikšmės nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes ir įrodinėjant R. S. kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo vis dėlto neturi, kadangi svarbus pats fizinio smurto panaudojimo faktas. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nei liudytojas A. I., nei A. Š. nematė ar R. S. sudavė nukentėjusiajai I. D.. Nurodo, jog liudytojas R. R. taip pat patvirtino, jog nematė R. S. ir I. D. konflikto, nors viso įvykio metu buvo šalia. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklausti R. R. ir M. K. tvirtino, jog matė, kaip R. S. sudavė delnu nukentėjusiajai I. D. į veidą. Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytoju M. K., patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nurodė, jog nematė, ar R. S. sudavė I. D. (b. l. 80-81, t. II). Teisme apklaustas R. R. nurodė, jog nematė I. D. ir R. S. konflikto, o pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pripažino, jog negali tiksliai pasakyti, kodėl R. S. trenkė I. D. į veidą. Pripažino, jog negali pasakyti, ar matė, kaip R. S. sudavė I. D. (b. l. 81, t. II). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. Š. nurodė, kad nematė, kaip R. S. trenkė I. D., tik girdėjo, kaip ji priėjusi prie L. (D.) tvirtino, jog jai R. S. sudavė (b. l. 57-58, t. I), tačiau apklausiamas teisme jis tvirtino, jog R. S. sudavė I. D., tačiau negali pasakyti į kurią vietą (b. l. 83, t. II). Aplinkybę, jog nuteistasis R. S. pradėjo konfliktą necenzūriniais žodžiais plūsdamas nukentėjusiąją I. D., o vėliau suduodamas jai delnu smūgį į veidą, patvirtino ne tik nuoseklūs pačios nukentėjusiosios I. D. parodymai, kitos nukentėjusiosios L. D. parodymai viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (b. l. 25-26, t. II) bei liudytojų I. R. ir K. S. parodymai (b. l. 82, t. I), kuriuose jos nuosekliai tvirtino, kad iškart po įvykio nukentėjusiosios L. D. ir I. D. teigė, kad R. S. joms sudavė.Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir liudytojų I. R., D. P. ir K. S. parodymais, kadangi šios liudytojos tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas posėdžio metu apklausė tik liudytojas I. R. ir K. S., ir tik šių liudytojų parodymais teismas rėmėsi, pagrįsdamas R. S. kaltę dėl padaryto nusikaltimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, liudytojų I. R. ir K. S. parodymai (b. l. 82-83, t. II) papildo ir patvirtina kitų baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų bei abiejų nukentėjusiųjų parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių. Nors minėtos liudytojos tiesiogiai įvykio nematė, tačiau iškart po jo bendravo su tiesiogiai konfliktą stebėjusiais globos namų auklėtiniais ir pačiomis nukentėjusiosiomis. K. S. nurodė, jog grįžusi į vaikų globos namų teritoriją, kieme išgirdo triukšmą, todėl suprato, jog kažkas vyksta. Tuomet R. R. nubėgo pažiūrėti, kas vyksta, o grįžęs pasakė, jog R. S. trenkė auklytei L.. Be to, ji girdėjo, kaip R. S. šūkavo ir keikėsi necenzūriniais žodžiais. Taip pat ji nurodė, jog po įvykio tiek I. D., tiek L. D. tvirtino, jog R. S. joms trenkė, todėl jos iškvietė policiją (b. l. 66-67, t. I). I. R. įvykio taip pat nematė, nes į vaikų globos namus grįžo vėliau, tačiau parėjusi kieme pamatė policijos automobilius. Dar tą patį vakarą auklytė L. jai ir kitiems vaikams papasakojo, jog R. S. jai trenkė ir parodė sutrenkimo vietą (b. l. 72-73, t. I). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų liudytojų parodymai kartu su kitais byloje esančiais įrodymai sudaro nuoseklią bei logišką grandinę ir patvirtina R. S. kaltę. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nesivadovauti liudytojų J. K., R. K., R. Ž., R. K. bei R. S. parodymais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šių liudytojų parodymai prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams, be to, šie liudytojai su kaltinamuoju yra susiję tarpusavyje giminystės ir svainystės ryšiais, įvykio metu beveik visi iš jų buvo apsvaigę nuo alkoholio, o konflikto metu nebuvo šalia konfliktuojančių asmenų, todėl galėjo nepamatyti visų konflikto aplinkybių. Liudytoja J. K. apklausta teismo posėdyje nurodė, jog R. S. yra jos sugyventinis. Tą naktį grįžtant namo ji su sese ėjo priekyje, o R. S. su kitais svečiais joms iš paskos. Bendrame kieme jie susitiko su L. D.. R. S. kvietė vaikus eiti šaudyti fejerverkų, tačiau L. D. neleido, todėl tarp jos ir R. S. įvyko žodinis konfliktas. Tačiau R. S. jokių smūgių niekam nesudavė (b. l. 27, t. II). Liudytoja R. K. apklausta teismo posėdyje nurodė iš esmės tapačias įvykio aplinkybes, jog grįžtant namo ji su sese Jurgita ėjo priekyje, joms iš paskos ėjo vyrai. Kieme stovėjo dvi merginos. R. S. kvietė vaikų namų auklėtinius eiti šaudyti fejerverkų, tačiau L. D. neleido, todėl tarp jų įvyko žodinis konfliktas. R. S. niekam jokių smūgių nesudavė (b. l. 28, t. II). Liudytojas R. K. taip pat nurodė, jog R. S. tik apsižodžiavo su L. D., jokio konflikto nebuvo, I. D. jis apskritai nematė (b. l. 27, t. II). Liudytojas R. Ž. teismo posėdžio metu parodė, jog R. S. kvietė vaikų globos namų vaikus šaudyti fejerverkų, tačiau auklytė neleido, jie apsižodžiavo. Negirdėjo, jog R. S. būtų ką nors pavadinęs ,,kliše“ ar ,,invalide“. Nurodė, jog konfliktas baigėsi, kai jie suėmė R. S. už parankės ir nuėjo namo (b. l. 28, t. II). Liudytoju apklaustas R. S. nurodė, jog jo tėtis pasiūlė kitiems vaikams pašaudyti fejerverkus, tačiau auklėtoja neleido, todėl jie apsižodžiavo. Tačiau tėtis prie auklėtojos nebuvo priėjęs, jokių smūgių jai nesudavė (b. l. 28, t. II). Nors nė vienas iš paminėtų liudytojų nenurodė, jog R. S. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo I. D., jai sudavė delnu į veidą, o vėliau pribėgęs prie L. D. kumščiu sudavė ir jai, tačiau šie liudytojai patvirtino, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų vyko, o smūgių sudavimo galėjo liudytojai nepamatyti. Apelianto manymu, liudytojos I. K. parodymai turėtų būti laikomi ne jį kaltinančiais, bet jį teisinančiais įrodymais, kadangi liudytojos teigimu, jai atvykus į įvykio vietą, nukentėjusiosios nurodė, kad jos susipyko su vyriškiu, pasakė jo vardą ir pavardę. Šiai liudytojai nepasirodė, jog moterys būtų išsigandusios, ji nepamena ar moterys minėjo apie smūgius. Liudytojos manymu ginčas kilo dėl asmeninių priežasčių, todėl ji išaiškino moterims, kad jos turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nuteistojo manymu, šie liudytojos I. K. parodymai paneigia nukentėjusiųjų parodymus apie esmines įvykio aplinkybes bei patvirtina jo paaiškinimus ir kitų liudytojų parodymus, jog R. S. nukentėjusiosioms smūgių nesudavė, vyko tik žodinis konfliktas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojos I. K. parodymai niekaip nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų apie esmines įvykio aplinkybes. Šios liudytojos parodymai tik patvirtina faktą, jog 2016-01-01 tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo įvyko konfliktas. Tai, kad į įvykio vietą atvykusiai policijos pareigūnei susidarė įspūdis, jog ginčas kilo dėl asmeninių priežasčių ir ji išaiškino nukentėjusiosioms, kad jos turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, dar nereiškia, jog tokia pareigūnės subjektyvi nuomonė apie konflikto kilimo priežastis paneigia šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad konflikto priežastis – asmeninio pobūdžio nesutarimai tarp pažįstamų asmenų, kurie buvo nukreipti į asmeninių santykių aiškinimąsi, o ne siekiant sutrikdyti viešąją tvarką ar demonstruoti savo nebaudžiamumą prieš kitus asmenis. Taip pat nurodo, kad jo veiksmai nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai ir visuomenės rimties bei tvarkos nesutrikdė, t. y. nesukėlė žmonėms jokio išgąsčio, nebuvo kilusi sumaištis. Pašaliniai asmenys į konfliktą nesureagavo, dėl įvykio į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal BK 284 straipsnio prasmę įžūliu elgesiu, kaip viešosios tvarkos pažeidimo objektyviuoju požymiu, laikomas agresyvus, moralės aspektu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis veikimas ar neveikimas, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-120/2014, 2K-895/2015). Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje – Naujųjų metų naktį, (duomenys neskelbtini), matant pašaliniams asmenims – (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniams, R. S., ignoruodamas visuomenėje priimtinas normas, necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją I. D. ir naudojo fizinį smurtą, tyčia suduodamas nukentėjusiajai vieną smūgį delnu į veido kairiąją pusę, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei naudojo fizinį smurtą ir prieš kitą nukentėjusiąją L. D., tyčia suduodamas jai vieną smūgį kumščiu į dešiniąją krūtinės pusę, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Necenzūrinių žodžių ir fizinio smurto vartojimas viešoje vietoje šiuos reikalavimus pažeidžia, ir toks pažeidimas negali būti pateisinamas susidariusia situacija, jei konkrečioje situacijoje objektyviai nebuvo būtina atitinkamai elgtis. Pažymėtina, jog šventinę Naujųjų metų naktį, nuteistasis R. S. užsipuolė nukentėjusiąsias be jokios aiškios priežasties, vartojo necenzūrinius žodžius ir fizinį smurtą, nekreipdamas dėmesio į tai, kad aplink buvo daug (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtinių, kurie dėl tokio nuteistojo elgesio akivaizdžiai buvo šokiruoti ir sukrėsti. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog konfliktas tarp jo ir nukentėjusiųjų kilo dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų, visiškai nepagrįsti, kadangi nei įvykio dieną, nei kelias dienas prieš tai, nuteistasis R. S. su nukentėjusiosioms jokių asmeninio pobūdžio konfliktų ar nesutarimų neturėjo, o praeityje buvę nesutarimai tarp R. S. ir nukentėjusiosios L. D. dėl automobilio statymo, negali būti laikomi pagrįsta priežastimi užsipulti nukentėjusiąsias, įžeidinėti jas necenzūriniais žodžiais ir naudoti prieš jas fizinį smurtą. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog R. S. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją I. D. ir pavartodamas fizinį smurtą prieš ją, o vėliau prieš nukentėjusiąją L. D., tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino ne tik nukentėjusiąsias, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tokiais savo įžūliais, moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją rimtį. Nuteistojo R. S. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam R. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl R. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme. Skirdamas bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad R. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, dirba, charakterizuojamas teigiamai. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgė į R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bei į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinęs visa tai, apylinkės teismas nuteistajam R. S. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skyrė 60 MGL dydžio baudą. Pažymėtina, jog pagal BK 47 str. 3 d. 2 p. už nesunkaus nusikaltimo padarymą teismas gali skirti iki 500 MGL dydžio baudą. Todėl R. S. paskirtoji bauda yra žymiai mažesnė nei galimas už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirtinos baudos vidurkis. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistajam R. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 60 MGL dydžio bauda nėra per griežta, švelninti ją nėra pagrindo

Dėl nukentėjusiosioms priteistų civilinių ieškinių

Nuteistasis R. S. apeliaciniame skunde nesutinka ir su nukentėjusiosioms priteistais civiliniais ieškiniais ir mano, jog priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti turi būti sumažintos. Nukentėjusiųjų I. D. ir L. D. apeliaciniais skundais taip nesutinkama su joms priteistos neturtinės žalos dydžiu, abiejų nukentėjusiųjų manymu turėtų būti priteistos didesnės sumos jų neturtinės žalos atlyginimui.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nukentėjusioji L. D. iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. S. priteisti 3000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (b. l. 25-26, t. I). Nukentėjusioji I. D. byloje taip pat pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. S. priteisti 1000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti (b. l. 24-26, t. II). Šilutės rajono apylinkės teismas skundžiamu 2017-05-24 nuosprendžiu nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš R. S. L. D. priteisė 1000 Eur, o I. D. – 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog abi nukentėjusiosios, be patirto fizinio skausmo, o L. D. be nežymaus sveikatos sutrikdymo, dėl nuteistojo R. S. veiksmų patyrė pažeminimą ir dvasinį sukrėtimą, kitus nepatogumus, susijusius su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu.Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, priteistino iš nuteistojo R. S. nukentėjusiosioms, atsižvelgtina į nuteistojo R. S. tyčinę kaltės formą, padarytą nesunkų nusikaltimą, kuris abiems nukentėjusiosioms sukėlė padarinius, tačiau jie nėra ilgalaikiai ir be išliekamųjų reiškinių. Abi nukentėjusiosios I. D. ir L. D. dėl nusikalstamos veikos patyrė fizinį skausmą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad L. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas sukėlė kokias nors ilgalaikes pasekmes. Apeliaciniuose skunduose abi nukentėjusiosios nurodo, jog dėl nusikaltimo patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir neigiamus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, kadangi fizinis smurtas prieš jas buvo panaudotas vaikų globos namų auklėtinių akivaizdoje, nemalonūs prisiminimai apie įvykį iki šiol kelia psichologinį diskomfortą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, visas šias aplinkybes jau įvertino, ir nustatydamas konkretų priteistiną neturtinės žalos dydį, į jas atsižvelgė.Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo priteistas iš nuteistojo R. S. neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai 300 Eur I. D. ir 1000 Eur L. D. atitinka neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir neprieštarauja teismų praktikai, geriausiai atspindi nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, nukentėjusiųjų patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus bei leidžia pagrįstai tikėti, kad bus realiai atlygintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. S. ir nukentėjusiųjų I. D. bei L. D. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalius JocysSavinijus KatauskasAurelija Sadauskaitė