- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-21
- Bylos Nr.
- I-5156-535/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03275-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- A. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 48 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).
Pareiškėjas paaiškina, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, laikotarpiu nuo 2010-02-12 iki 2019-08-23 buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Kamerose kalėjo po 10-12 asmenų. Tualetai neatitiko higienos normų reikalavimų, netvarkingos. Jų niekas netvarkė. Iš tualeto ir prausyklos sklisdavo nemalonus kvapas. Per langus patalpos nesivėdino. Tualetuose buvo prirūkyta, todėl buvo sunku kvėpuoti. Dėl languose uždėtų grotų į kameras nepatekdavo dienos šviesa. Dėl šios priežasties tekdavo visą dieną naudoti dirbtinį apšvietimą, nuo kurio paskausdavo akys. Grotos dengtos cinku, o tai kenkia sveikatai. Tai patvirtino Sveikatos toksikologijos centras. Atvykus į Vilniaus PN dušinėje nebuvo įrengtos pertvaros. Vėliau jas įrengė, tačiau prausimasis vis tiek vyko žeminančiomis sąlygomis. Atkreipia dėmesį, kad praustis kartu vedami ir nuteistieji už seksualinius nusikaltimus, todėl visada turėjo būti budrus. Vilniaus PN taksofonų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jie neatskirti pertvaromis, todėl pokalbio metu sunku išreikšti savo jausmus kalbančiam asmeniui. Bendraujant telefonu su artimaisiais, jie buvo priversti klausytis kitų kalbančiųjų necenzūrinių žodžių. Vilniaus PN pažeidė jo teisę bendrauti su artimaisiais. Artimųjų laiškai buvo perduodami visiems matant, tuo buvo pažeistas asmeninis bendravimas, taip pat Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatos nustatančios, kad laiškas turi perduodamas atskirame kambaryje, kuriame būtų tik laišką perduodantis asmuo ir adresatas.
Karštas vanduo buvo tiekiamas tik kartą per savaitę, todėl sportuojančiam asmeniui, tekdavo praustis po šaltu vandeniu. Patalynė keičiama tik kartą per savaitę, o tai yra nehigieniška jo atžvilgiu, nes jis yra jaunas asmuo su tam tikromis fiziologinėmis funkcijomis, todėl patalynė susitepa dažnai.
Dėl perpildytų kamerų kildavo konfliktai, pasiskųsti negalėjo, nes bijojo būti sumuštas, pagalbos iš pareigūnų nebuvo galima tikėtis.
Pareiškėjas cituoja Higienos normų reikalavimus dėl kalinimo įstaigų įrengimo, teismų praktiką ir teigia, kad dėl kalinimo pažeidžiant teisės aktų nuostatas jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą ir t. t., dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 48 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip prašo taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime (b. l. 9-17) informuoja, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu 2019 metų rugpjūčio mėnesį iš Vilniaus PN į kitas pataisos įstaigas buvo perkelta daugiau nei 300 nuteistųjų. Tarp perkeltų buvo ir pareiškėjas A. Ž.. kuris šiuo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose. Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno ginčo laikotarpiu, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami ir sisteminami. Atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų. Kuriose, jo nuomone, jam trūko gyvenamojo ploto.
Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aukščiau įvardytą informaciją. Atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo patalpose, taip pat nenurodo koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.
Nurodo, kad nuo 2010-04-30 vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 (toliau – Taisyklės). Šių Taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3.1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Atkreipia dėmesį, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Grotų įrengimas yra numatytas Taisyklėse, jų įrengimas neprieštarauja nustatytiems pataisos įstaigų įrengimo reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.
Informuoja, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Būriuose dirbantiems tvarkiniams Vilniaus PN administracijos yra išduodamas valymo biocidas - dezinfekuojantis šarminis ploviklis Jėga-2, taip pat išduodamas universalus valiklis grindims ir sienoms valyti, guminės pirštinės, kempinėlės ir pan.
Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metu pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pastebi, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pareiškėjo teiginiai, dėl neva patirtų stiprių neigiamų emocijų naudojantis dušu, suponuojančių neturtinės žalos kilimą, vertintini kaip akivaizdus bandymas pasipelnyti iš valstybės. Pabrėžia, kad pareiškėjas A. Ž. ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše, nereikšdamas nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Dėl prausimosi duše dažnumo pasisako, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194, 258 p. ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 p. nustatyta laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Papildomai informuoja, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai - prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 258 p. nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį - pasinaudoti kirpėjo paslaugomis“. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kartą per savaitę jam buvo suteikiama švari patalynė, akivaizdu, kad ir šiuo aspektu pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo.
Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi, nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, pareiškėjo vertinimu, netinkamo kalinimo Vilniaus PN.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2014-06-11 iki 2019-04-30.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019-09-16 (b. l. 7), tačiau iš esmės nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016-09-16.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė, atstovaujama Vilniaus PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016-09-16.
CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.
Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016-09-16 iki 2019-08-23 pareiškėjas atliko jam paskirtą bausmę Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 m², o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - 3,6 m².
Atsakovės atstovas teigia, kad duomenų, kiek konkrečioje gyvenamojoje patalpoje atskiromis dienomis laikoma nuteistųjų, neturi. Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjas skunde taip pat neįvardija kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko kartu su juo, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų plotu, nėra nustatytas.
Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl vėdinimo sistemos nebuvimo yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje nesilaikymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad Vilniaus PN patalpos įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Visose Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Teismas neturi pagrindo abejoti Vilniaus PN pateikta informacija ir atmeta pareiškėjo pretenzijas dėl vėdinimo ir apšvietimo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su gyvenamosios patalpos neatitikimu įrengimo ir eksploatavimo taisyklėms, nėra nustatytas.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą taip pat kildiną iš nuteistųjų rūkymo tualete.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, darė išvadą, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Pareiškėjas nepateikė konkrečių ir individualių argumentų, kad jis, dėl, pastarojo teigimu, neužtikrintų tinkamų laikymo sąlygų, kreipėsi į administraciją su prašymais ar skundais. Vien tik pareiškėjo abstraktus aiškinimas, kad tualetai buvo prirūkyti, negali būti laikomas netinkamu Vilniaus PN pareigų atlikimu.
Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau - Aprūpinimo normos). Aprūpinimo normų 13 punktas reglamentuoja laisvės atėmimo vietų dušo patalpų aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 punkte įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms.
Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaite pasinaudoti dušu, tačiau tvirtino, kad buvo priverstas maudytis duše su asmenimis kalinamais už seksualinius nusikaltimus, o tai žemino jo orumą, buvo pažeistas jo privatumas.
Pažymėtina, kad teisės aktų nuostatos nenumato dušo kabinų atskyrimo. Tačiau, kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo, Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti asmenų, besinaudojančių dušu, privatumą, dušo patalpoje yra įrengusi pertvaras. Iš į bylą pateiktų fotolentelių (b. l. 27, 28, 29) taip pat matyti, kad dušinėse tarp dušų yra pertvaros. Pažymėtina, kad į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taigi, nors teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše, ar atskirų kabinų įrengimu, nenustato, tačiau Vilniaus PN, kaip matyti, patys savo iniciatyva stengiasi sudaryti sąlygas suimtųjų ir nuteistųjų privatumui užtikrinti. Be to, dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN neturėjo įstatyminės pareigos dušo patalpoje įrengti atskirų kabinų nusiprausimui, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Pabrėžtina, kad, tam, kad būtų konstatuotas valstybės valdžios institucijų neteisėtumas, kaip pagrindas žalos atlyginimui, pirmiausia būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos bei nustatyti, kaip šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad Vilniaus PN savo veiksmais kaip nors būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus, taigi nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neturi teisės į žalos atlyginimą. Tuo tarpu pareiškėjo šiuo aspektu skunde nurodyti argumentai dėl privatumo ir orumo pažeidimo vertintini kaip subjektyvus aplinkybių vertinimas.
Pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais duomenimis nepagrindė, kokie konkretūs veiksniai (įvykiai) sąlygojo jo baimės dėl galimo prausimosi kartu su asmenimis nuteistais už seksualinius nusikaltimus, padarinių atsiradimą, nepateikė duomenų apie buvusius įvykius, kurie tokią baimę galėjo sąlygoti. Bylos duomenimis teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta baimė yra subjektyvaus pobūdžio, neturi objektyvaus pagrindo ir negali būti pagrindas pataisos namų įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimui. Atitinkamai, pareiškėjo skundo argumentai dėl prausimosi kartu su už seksualinius nusikaltimus kalinamais asmenimis atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos ir į ilgalaikių pasimatymų patalpas. HN 134:2015 44 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas nurodo, kad asmeninei higienai užtikrinti 1 kartą per savaitę keičiamos patalynės ir prausimosi duše jam neužtenka. Yra jaunas vyras, todėl dėl sportavimo ir fiziologinių funkcijų jam būtinas dažnesnis prausimasis ir patalynės keitimas.
Pareiškėjas skunde neneigia, kad jis buvo vedamas į dušą kartą per savaitę ir patalynė buvo keičiama kartą per savaitę. Taigi, šiuo atveju, pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ir patalynės keitimas buvo užtikrinti tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Konstatuotina, kad Vilniaus PN šiuos reikalavimus vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl dažnesnio prausimosi ir patalynės keitimo negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Vilniaus PN pareigų vykdymas.
Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus PN grotos dengtos cinku, o tai kenkia sveikatai. Pareiškėjo teigimu šias aplinkybes patvirtino Sveikatos toksikologijos centras. Pareiškėjas nepateikė jo teiginius pagrindžiančio Sveikatos toksikologijos centro dokumento. Pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti Vilniaus PN ir kitoms kompetentingoms institucijoms pranešimus (skundus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau tokių prašymų (skundų) byloje nėra pateikta, šių aplinkybių nenurodo ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo pripažinti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK ir Taisyklių nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 str. 3 d.). Vadovaujantis taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos
Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta BVK nustatyta teisė skambinti telefonu, tačiau teigia, kad nesant būdelių jo pokalbius telefonu gali girdėti kiti asmenys, sunku susikalbėti dėl triukšmo.
Vilniaus PN pateikė fotolenteles, kuriose užfiksuota, kaip įrengti taksofonai (b. l. 30–33). Kaip matyti, taksofonas įrengtas su gaubtu ir tai atitinkamai mažina triukšmą. Be to, ir informaciniai pranešimai priklijuoti ant taksofonų patvirtina, kad pačių asmenų prašoma gerbti vieni kitus. Taigi, šiuo atveju Vilniaus PN negali būti laikomi atsakingais, kad buvo triukšminga ir sunku bendrauti su šeima. Tokiu atveju, patys laikomi asmenys turėjo gerbti vieni kitus ir atitinkamai supratingai bendrauti, netriukšmauti. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių kito asmens negerbimą. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad laiškai buvo perduodami visiems matant, tuo buvo pažeistas asmeninis bendravimas, taip pat BVK nuostatos nustatančios, kad laiškas turi perduodamas atskirame kambaryje, kuriame būtų tik laišką perduodantis asmuo ir adresatas. Byloje nėra įrodymų, jų taip pat į bylą nepateikė pareiškėjas, kad laiškai jam būdavo perduodami pažeidžiant teisės aktus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės tinkamai gauti laiškus į Vilniaus PN nesikreipė. Taigi šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad laiškų perdavimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai, todėl nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad atsakovės atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.