Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio V. K. (V. K.) skundo reikalavimas panaikinti Departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 24S258313, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 13 d. pateikė pirmąjį prieglobsčio prašymą, kurį grindė aplinkybėmis, jog jis (duomenys neskelbtini) metais po (duomenys neskelbtini) rinkimų (duomenys neskelbtini) dalyvavo mitinguose vykusiuose (duomenys neskelbtini) mieste, kartu su kitais protestuotojais vaikščiojo miesto centrinėmis gatvėmis su didžiule vėliava, taip pat protestavo prie (duomenys neskelbtini) miesto kalėjimo, reikalaujant paleisti žmones, kurie buvo sulaikyti už protestus. Pareiškėjas teigė 2022 metų pradžioje buvęs sulaikytas teisėsaugos pareigūnų (duomenys neskelbtini) geležinkelio stotyje, pristatytas į (duomenys neskelbtini) sulaikymo izoliatorių, kur jam buvo pareikšti kaltinimai dėl viešosios tvarkos pažeidimų protestų metu. Pareiškėjas sulaikymo izoliatoriuje buvo laikomas apie tris mėnesius, 2022 m. gegužės pradžioje vyko teismas, kuriame pareiškėjas buvo nuteistas dvejų metų laisvės apribojimo bausme, bausmę atliekant namuose. Iki nuosprendžio įsigaliojimo pareiškėjas buvo paleistas į laisvę teismo salėje, grįžęs į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas apsistojo draugo namuose. Į pareiškėjo registruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) mieste paštu buvo siunčiami šaukimai atvykti į bausmės vykdymo skyrių, taip pat buvo teiraujamasi apie pareiškėjo buvimo vietą, todėl manydamas, kad pareigūnai nepaliks jo ramybėje, pareiškėjas 2022 m. birželį pabėgo į Lietuvą, naktį perplaukęs Nemuną.

20. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 23S123910, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, taip pat papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

21. Pareiškėjas minėtą Departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-11631-872/2023 atmetė pareiškėjo skundą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1198-575/2024 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Įsiteisėjus Departamento 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimui, atsakovas 2024 m. vasario 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S46523 išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi trejus metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Pareiškėjas, siekdamas išvengti jo grąžinimo į kilmės valstybę, pasišalino iš Lietuvos Respublikos, tačiau 2024 m. gegužės 15 d. pagal Dublino III Reglamentą jis buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką iš (duomenys neskelbtini) ir 2024 m. gegužės 21 d. pateikė paskesnį prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad jam (duomenys neskelbtini) kyla grėsmė, nes jis (duomenys neskelbtini) metų vasarą dalyvavo mintinguose (duomenys neskelbtini) miestuose; 2022 metais nepažįstami asmenys buvo atėję į pareiškėjo namus ir teigė nuotraukose matę pareiškėją; (duomenys neskelbtini) protestuose dalyvavę asmenys sodinami į kalėjimus, todėl pareiškėjas nusprendė ieškoti prieglobsčio Lietuvoje; pareiškėjas teigė, kad jam, būnant Lietuvoje, kilmės šalyje buvo siunčiami kvietimai atvykti į policijos nuovadą, pareiškėjo motinos buvo klausinėjama, kur pareiškėjas; pareiškėjas tvirtino negalinti grįžti į (duomenys neskelbtini).

24. Departamentas 2024 m. spalio 10 d. atliko pareiškėjo apklausą dėl paskesnio prašymo suteikti prieglobstį, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) metais jis tris kartus dalyvavo protestuose prieš (duomenys neskelbtini) rinkimų rezultatus; mitingo (duomenys neskelbtini) mieste metu pareiškėjas buvo sulaikytas trims paroms, sulaikymo metu iš jo buvo paimtas telefonas, kuris nebuvo grąžintas; pažįstamas milicijos inspektorius pareiškėją įspėjo, kad „išplaukė kažkokia nuotrauka“, todėl jam (pareiškėjui) gresia didelė bausmė; pareiškėjas 2022 metų vasarą pabėgo iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, o 2024 metais grąžintas atgal į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) sulaikymo VSAT užsieniečių registracijos centre Pabradėje metu susipažino su kitu prieglobsčio prašytoju iš (duomenys neskelbtini) P. K. (P. K.), kuris įspėjo pareiškėją, kad valstybės sienos perėjimo metu jis buvo apklaustas (duomenys neskelbtini) pareigūnų, ir jam buvo parodyta daug baltarusių, gyvenančių Pabradėje nuotraukų, tarp kurių buvo ir pareiškėjo nuotrauka. Pareiškėjas teigė, kad ši aplinkybė patvirtina, jog jis yra ieškomas (duomenys neskelbtini) dėl savo dalyvavimo mitinguose (duomenys neskelbtini) metais. Pareiškėjas kaip naujus įrodymus pateikė P. K. (P. K.) (duomenys neskelbtini) piliečio paso nuotrauką; P. K. (P. K.) liudijimą; Ž. K. (pareiškėjo motinos) (duomenys neskelbtini) pilietės paso nuotraukas; Ž. K. rašytinių liudijimų nuotrauką; pranešimo Nr. 3603 apie 2023 m. balandžio 1 d. išsiųstą ir neatsiimtą registruotą (duomenys neskelbtini) miesto bausmių vykdymo skyriaus laišką nuotraukas.

25. Departamentas priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nusprendė nenagrinėti pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo, nes pareiškėjas paskesniame prieglobsčio prašyme nenurodė naujų esminių motyvų.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 77 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti prašymo suteikti prieglobstį nenagrinėjimo pagrindai. Vienas iš įtvirtintų pagrindų – kai prieglobsčio prašytojas pateikė paskesnį prašymą, kuriame nėra naujų esminių motyvų (Įstatymo 77 str. 1 d. 3 p.). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 18¹ dalį paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – tai užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas arba priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nebėra galimybės atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Įstatymo 2 straipsnio 64 dalyje nustatyta, kad galutinis sprendimas – tai šio Įstatymo nustatyta tvarka dėl užsieniečio priimtas ir per šio Įstatymo nustatytą terminą neapskųstas sprendimas arba sprendimas, dėl kurio įstatymų nustatyta tvarka išnaudotos visos galimybės jį apskųsti. Pažymėtina, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas apsiriboja naujos esminės informacijos, kuri nebuvo žinoma nagrinėjant ankstesnį prašymą, vertinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3027-556/2021). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5374-575/2019 yra pasisakęs, kad „esminis motyvas“ aiškinant šią teisės normą turėtų būti suprantamas kaip naujas prašymo pagrindas ar didelę reikšmę turintys nauji įrodymai, sudarantys pagrindą skirtingoms išvadoms nuo ankstesnių, ar pan.

28. Įstatymu įgyvendinamoje 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) nustatyta, kad kai asmuo, kuris paprašė tarptautinės apsaugos valstybėje narėje, pateikia papildomų nusiskundimų arba paskesnį prašymą toje pačioje valstybėje narėje, ta valstybė narė nagrinėja šiuos papildomus nusiskundimus arba su paskesniu prašymu susijusią informaciją, nagrinėdama ankstesnį prašymą ir nagrinėdama sprendimą, kuris apskųstas teismine arba administracine, tiek, kiek toks nagrinėjimas leidžia kompetentingoms institucijoms atsižvelgti į visą informaciją, kuria pagrįsti papildomi nusiskundimai arba paskesnis prašymas, ir ją svarstyti. Siekiant priimti sprendimą dėl tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumo pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą, paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) (40 str. 1 ir 2 d.). Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau (40 str. 3 d.). Kai paskesnis prašymas pagal šį straipsnį toliau nenagrinėjamas, jis pagal 33 straipsnio 2 dalies d punktą laikomas nepriimtinu (40 str. 5 d.). Pagal Direktyvos 2023/32/ES (nauja redakcija) 33 straipsnio 2 dalies d punktą valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jeigu prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES arba prašytojas jų nepateikė.

29. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendime LH prieš Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid, priimtame byloje C-921/19, yra konstatavęs, kad Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalies aiškinimą, kuris matyti iš šios nuostatos konteksto, taip pat patvirtina šios direktyvos tikslai. Iš tiesų iš Direktyvos 2013/32 3, 18 ir 25 konstatuojamųjų dalių matyti, kad ja siekiama sukurti bendrą Europos prieglobsčio sistemą, pagal kurią, pirma, kiekvienam prašytojui turėtų būti leista veiksmingai naudotis procedūromis, suteikta galimybė bendradarbiauti ir tinkamai bendrauti su kompetentingomis institucijomis, siekiant pateikti susijusius savo bylos faktus, ir turėtų būti suteiktos pakankamos procesinės garantijos pateikti savo argumentus visais procedūros etapais; ir, antra, sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų turi būti priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui. Be to, kiek tai susiję su paskesnio prašymo priimtinumo patikrinimo procedūra, pažymėtina, kad ja, kaip matyti iš Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamosios dalies, siekiama leisti valstybėms narėms atmesti kaip nepriimtiną bet kokį paskesnį prašymą, pateiktą nesant naujos informacijos ar duomenų, kad būtų laikomasi ankstesnio sprendimo res judicata galios principo. Vadinasi, nagrinėjant klausimą, ar paskesnis prašymas grindžiamas nauja informacija arba duomenimis, susijusiais su nagrinėjimu, ar prašytojas atitinka sąlygas būti priskirtam prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95, reikia tik patikrinti, ar grindžiant šį prašymą yra informacijos ar duomenų, kurie nebuvo išnagrinėti priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo ir kuriais tas res judicata galią įgijęs sprendimas negalėjo būti pagrįstas. Kitoks Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį sprendžiančioji institucija, tikrindama, ar yra paskesnį prašymą pagrindžiančios naujos informacijos arba duomenų, turi šią informaciją ir duomenis dar ir įvertinti, ne tik įvestų įvairių tokio prašymo nagrinėjimo procedūros etapų painiavą, bet ir prieštarautų Direktyvos 2013/32 tikslui užtikrinti kuo greitesnį tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą (47–51 p.) (šiuo aspektu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1157-575/2025).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos esminis dalykas yra įvertinti, ar pareiškėjo pateiktame paskesniame prašyme suteikti prieglobstį ir Departamento atliktos pareiškėjo apklausos metu buvo nurodytos naujos esminės aplinkybės, kurių Departamentas anksčiau nebuvo vertinęs ir kurios galėjo paneigti anksčiau Departamento padarytas išvadas ar suponuoti būtinybę visus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus įvertinti iš naujo.

31. Įvertinusi pareiškėjo paskesnio prašymo ir jo pagrindu atliktos apklausos turinį visų nustatytų bylos aplinkybių ir teisinio reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas paskesniame prašyme suteikti prieglobstį nenurodė naujų esminių aplinkybių (nepateikė įrodymų), kurios pagrįstų pareiškėjo paskesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtinumą ir būtinybę jį išnagrinėti iš esmės.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai atsižvelgė į bylai aktualias aplinkybes, kad pareiškėjas savo paskesniame prašyme iš esmės pakartojo jau ankstesniame prašyme suteikti prieglobstį išdėstytus motyvus (t. y. baimę patirti baudžiamąjį persekiojimą dėl dalyvavimo mitinguose (duomenys neskelbtini) metais). Šie motyvai tinkamai išanalizuoti ginčijamame Sprendime, kuriame, remiantis ankstesniu Departamento 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu, pažymėta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl persekiojimo, susijusio su dalyvavimu protestuose ir mitinguose, Departamento jau buvo įvertinos kaip nesudarančios pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundą dėl Departamento 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nagrinėję administraciniai teismai šias Departamento išvadas pripažino pagrįstomis. Pareiškėjo pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas nebuvo nuoseklus ir turėjo trūkumų, nustatyti neatitikimai kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų dokumentų autentiškumo ir juose nurodytos informacijos patikimumo, pareiškėjas, teikdamas atsakovui dokumentus, kurių autentiškumas abejotinas, siekė atsakovą suklaidinti, todėl pareiškėjo teiktų įrodymų įrodomoji vertė buvo nustatyta kaip ypač žema ir nepatikima.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas Sprendimą, atliko preliminarų, tačiau išsamų ir detalų pareiškėjo paskesnio prašymo tyrimą, pareiškėjo nurodytus naujus duomenis vertino kartu su ankstesnio prieglobsčio prašymo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, todėl nepažeidė Įstatyme ir Direktyvoje 2013/32/ES nustatytų reikalavimų.

34. Įrodymų vertinimo aspektu akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nustatytas, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Pirmosios instancijos teismas ir Departamentas padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjo paskesniame prieglobsčio prašyme ir apklausos metu nurodytos aplinkybės ir argumentai Įstatymo 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme negali būti vertinami kaip nauji esminiai motyvai, kurie nebuvo išnagrinėti pirmojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, o aplinkybė, kad, kaip teigė pareiškėjas, jis atitinka pabėgėlio statusą dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl politinių įsitikinimų, buvo paneigta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1198-575/2024.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.