Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui M. Ž., jo atstovui advokatui Rolandui Tamašauskui, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“ atstovui direktoriui T. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo M. Ž. ieškinį ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“ priešieškinį dėl Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 13 d. priimto sprendimo Nr. DGKS -1054,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas akcentavo, jog Darbo ginčų komisija padarė išvadą, kad ieškovui vidutinis darbo užmokestis už neatsiskaitymo laiką negali būti priteistas, nes ieškovas buvo atsakingas už kasdienį įmonės veiklos organizavimą, įtakojo sėkmingą/nesėkmingą įmonės veiklą, kas netiesiogiai galėjo turėti įtakos lėšų atsiskaitymui trūkumą. Taip pat komisija vertino, kad bendrovei yra keliama bankroto byla, kas rodo prastą finansinę įmonės būklę, todėl komisija nusprendė sumažinti išieškotinų netesybų sumą 50 procentų ir priteisė - 1405,77 Eur. Ieškovo vertinimu, Darbo ginčų komisijos sprendimas dalyje dėl netesybų sumažinimo yra nepagrįstas, todėl ieškovui turi būti priteista visa netesybų suma.

Ieškovas akcentavo, kad įmonės sunkią finansinę būklę lėmė akcininko sprendimai, kuriuos ieškovas turėjo įgyvendinti.

Atsakovo atstovas akcentavo, kad ieškovui net ir būnant vaikų auginimo ir kasmetinėse atostogose, būtent, ieškovas kartu su savo sutuoktine I. Ž. vis tiek de facto vadovavo bendrovei.

Ieškovui išėjus savo noru iš darbo ir darbą pradėjus naujam vadovui buvo patikrinti ieškovo ir jo žmonos I. Ž. sudaryti sandoriai bei atlikti mokėjimai ir paaiškėjo, kad jie buvo daryti su šiais asmenimis susijusiomis įmonėmis. Todėl, atsakovo vertinimu, M. Ž., tiek jo sutuoktinė I. Ž., galimai išvaistė ir pasisavino UAB „Plastma“ lėšas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atsakovo priešieškinys atmestinas.

Teismas nustatė tokias nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: ieškovas M. Ž. UAB „Plastma“ pradėjo dirbti 2015 m. rugpjūčio 12 d. gamybos direktoriumi. 2015 m. gruodžio 10 d. ieškovas bendrovėje pradėjo dirbti direktoriumi (19 – 24, 32 b.l.). Nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2019 m. birželio 18 d. ieškovui buvo vaiko priežiūros atostogose. Į darbą ieškovas grįžo 2019 m. birželio 19 d. atšaukus jį iš minėtų atostogų (33, 34 b.l.).

Nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. ieškovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. spalio 22 d. ieškovui suteiktos tėvystės atostogos (35, 36 b.l.), o nuo 2019 m. spalio 23 d. iki 2021 rugpjūčio 28 d. suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti (37 b.l.). Ieškovas prašymą atleisti iš darbo savo noru atsakovui pateikė 2019 m. spalio 24 d. Ieškovas iš darbo buvo atleistas 2019 m. spalio 30 d. Tačiau paskutinę darbo dieną su ieškovu atsiskaityta nebuvo, su ieškovu buvo atsiskaityta 2019 m. gruodžio 27 d.

Nagrinėjamojoje byloje iš esmės yra kilęs ginčas dėl darbdavio pareigos sumokėti netesybas darbuotojui DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Minėtas reguliavimas nurodo, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

DK 146 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Taigi ši norma numato, kad atsiskaitymas su darbuotoju turi įvykti pasibaigus darbo santykiams arba šalys gali sutarti dėl kitokio atsiskaitymo termino. Nagrinėjamojoje byloje susitarimo dėl kitokio termino nebuvo.

Ieškovo vertinimu, su juo bendrovė turėjo atsiskaityti paskutinę jo darbo dieną, o to nepadarius darbdaviui atsiranda pareiga mokėti netesybas. Atsakovo vertinimu, atsiskaitymas su darbuotoju užtruko dėl paties darbuotojo kaltės, kaip tai ir numatyta DK 147 straipsnio 2 dalyje. Tad teisiškai reikšmingas klausimas šioje byloje, ar egzistavo aplinkybės, kurios sudarė ieškovo kaltę, dėl kurios bendrovė negalėjo su juo atsiskaityti tuoj pat pasibaigus darbo santykiams.

Teismas, aiškindamas DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimą, pažymi, kad šis reguliavimas numato dvi taisykles – bendrąją (darbdavio pareigą atsiskaityti su darbuotoju tuoj pat pasibaigus darbo santykiams, o to nepadarius pareigą mokėti netesybas) ir specialiąją (darbdavio teisę neatsiskaityti su darbuotoju tuoj pat pasibaigus darbo santykiams, jei dėl to yra darbuotojo kaltė). Toks materialinis reguliavimas iš esmės nulemia ir procesinę įrodinėjimo naštą (lot. onus probandi) tarp šalių. Darbuotojui tenka pareiga įrodinėti neatsiskaitymo faktą, o darbdavys turi įrodinėti darbuotojo kaltę, dėl kurios jis su darbuotoju negalėjo atsiskaityti tuoj pat pasibaigus darbo teisiniams santykiams. Darbuotojo kaltė nėra preziumuojama.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamojoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl atsiskaitymo laiko - atsiskaityta buvo 2019 m. gruodžio 27 d. (darbuotoją atleidus 2019 m. spalio 30 d.), taip pat nėra ginčo darbo užmokesčio dydžio. Ginčas yra tik dėl atsakovo pareigos mokėti netesybas. Atsakovas ieškovo kaltę kildino iš to, kad jis būdamas bendrovės direktoriumi įmonę valdė neefektyviai ir netinkamai, dėl ko ieškovo atleidimo metu bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su ieškovu.

Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovas teikė bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus – balansą; pelno (nuostolio) ataskaitą; pinigų srautų ataskaitą (26-30 b.l.). Taip pat pranešimą apie ieškovui pradėtą ikiteisminį tyrimą (25 b.l.).

Teismas, vertindamas teikiamus įrodymus pažymi, kad teikiami finansinės atskaitomybės dokumentai yra parengti 2020 m. sausio 3 d. už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. Taigi šie dokumentai fiksuoja turto, įsipareigojimų ir piniginių srautų pokytį per minėtą laikotarpį – fiksuojant šiuos rodiklius laikotarpio pradžioje ir laikotarpio pabaigoje. Nors yra fiksuotas įmonės nuostolis ir pinigų ar piniginių ekvivalentų sumažėjimas, tačiau įmonės ilgalaikio turto pokytis buvo teigiamas. Teismas taip pat labai reikšminga aplinkybe laiko tai, kad pateikti duomenys neatspindi įmonės padėties prievolės atsiskaityti su ieškovu atsiradimo laiku. Su ieškovu turėjo būti atsiskaityta 2019 m. spalio 30 d., dokumentai fiksuoja įmonės būklę po vieno mėnesio, todėl teismas iš jų negali daryti išvados, kad atsakovas negalėjo su ieškovu atsiskaityti, nes įmonėje nebuvo lėšų tam.

Kaip teismas nurodė, nagrinėjamos bylos kontekste ieškovo kaltė nėra preziumuojama. Ieškovas iš tiesų buvo bendrovės vadovas – asmuo, atsakingas už įmonės veiklą, jos rezultatus, asmuo, kurį su įmone sieja fiducialiniai (pasitikėjimo, lojalumo ir veikimo įmonės interesais) santykiai. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui tenka pareiga įrodinėti konkrečius ieškovo veiksmus, sudarančius jo kaltę DK 147 straipsnio 2 dalies prasme.

Reikšminga aplinkybė yra ieškovo vadovavimo įmonei apimtis. Kaip minėta, ieškovui vaiko priežiūros atostogos buvo suteiktos 2018 m. sausio 29 d. iki 2019 m. rugsėjo 22 d., jas iš dalies atšaukus ieškovas šiose atostogose buvo nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2019 m. birželio 18 d., į darbą grįžo 2019 m. birželio 19 d. (33, 34 b.l.). Nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. ieškovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos, o nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. spalio 22 d. suteiktos tėvystės atostogos (35, 36, 37 b.l.). Taigi iš esmės 2019 metais, už kuriuos atsakovas teikė finansinius dokumentus, ieškovas mažiau nei pusę metų vykdė direktoriaus pareigas. Dviejų metų laikotarpyje šias pareigas ėjo ir kiti asmenys – D. J., E. A. – K. ir I. Ž.. Esant šioms aplinkybėms atsakovui kyla pareiga nurodyti konkrečius ieškovo veiksmus, sudarančius ieškovo kaltę. Teismo vertinimu, atsakovas tokių veiksmų nenurodė, jų buvimo neįrodė.

Atsakovas savo priešieškinyje nurodė, kad ieškovui išėjus savo noru iš darbo ir darbą pradėjus naujam vadovui buvo patikrinti ieškovo sudaryti sandoriai bei atlikti mokėjimai ir paaiškėjo, kad jie buvo daryti su šiais asmenimis susijusiomis įmonėmis. Teismas pažymi, kad vien tokių sandorių sudarymas savaime nereiškia žalos įmonei ar ieškovo kaltės. Atsakovo atstovas teismo posėdyje nenurodė jokių konkrečių sudarytų sandorių ar atliktų mokėjimų, dėl kurių bendrovė negalėjo atsiskaityti su ieškovu.

Teismas taip pat atmeta atsakovo argumentus, kad ieškovas de facto buvo bendrovės vadovas, kuomet direktore buvo paskirta jo sutuoktinė. Teismas pažymi, kad darbo teisiniuose santykiuose tarp sutuoktinių neturi būti taikoma bendroji sutuoktinių atsakomybė. Taigi negalima daryti išvados, kad ieškovo sutuoktinei esant laikinąja bendrovės vadove, jos sutuoktinis taip pat vadovavo įmonei. Faktinio įmonės vadovo doktrina yra išplėtota teismų praktikoje, pagal kurią faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas asmuo realiai ir faktiškai priiminėjantis įmonės valdymo sprendimus, pavyzdžiui, ne paskirtasis direktorius, o bendrovės akcininkas. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė jokių duomenų, dėl kurių teismas galėtų pripažinti ieškovą faktiniu įmonės vadovu tuo laiku, kai šias pareigas ėjo kiti asmenys.

Civilinio proceso teisėje apie tam tikrų aplinkybių (faktų) egzistavimą ar neegzistavimą teismas sprendžia remdamasis tikimybiniu pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai teismui leidžia padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas šiuos faktus pripažįsta nustatytais. Teismui nustatyti tam tikrų faktų ar aplinkybių egzistavimą reikia pašalinti pagrįstą abejonę ir tik tokią abejonę pašalinus galima tokius faktus pripažinti patvirtintais.

Teismas, vertindamas tai, kad be ieškovo skirtingais laikotarpiais buvo paskirti bent trys asmenys laikinai eiti direktoriaus pareigas, atsižvelgdamas į tai, kad kai kuriuos sprendimus įmonės valdyme priimdavo ir įmonės akcininkas, vertindamas tai, kad atsakovas nenurodė jokių konkrečių ieškovo kaltę sudarančių veiksmų, sprendimų, jo sudarytų įmonei nenaudingų sandorių, neatliktų veiksmų, kuriuos direktorius turėjo atlikti, ar nepagrįstų (neteisėtų) mokėjimų, teismas daro išvadą, jog atsakovas byloje neįrodė, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta nutraukus darbo santykius dėl ieškovo kaltės. Vien ta aplinkybė, kad atsakovui yra keliama ne teismine tvarka bankroto byla ar, kad ieškovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovo pareiškimą nagrinėjamos bylos kontekste neleidžia konkretizuoti ar individualizuoti ieškovo kaltės.

Darbo ginčų komisijos sprendimu priteista suma buvo sumažinta perpus nurodant dualistinį ieškovo statusą – viena vertus ieškovas yra darbuotojas, turintis darbo įstatymu numatytas apsaugas, kita vertus ieškovas buvo įmonės vadovas, atsakingas už įmonės veiklos sėkmingumą. Teismas, nekvestionuodamas teisingai nurodyto ieškovo dualistinio statuso, papildomai pažymi, kad šiuo atveju turi būti vertinami konkretaus bendrovės vadovo (kai jų buvo keletas) konkretūs veiksmai. Kaip minėta, teismo vertinimu, atsakovas nenurodė jokių konkrečių ieškovo veikimo, netinkamo veikimo, ar neveikimo aplinkybių, kurios būtų pagrindu mažinti netesybų dydį.

Teismui konstatavus, kad nėra pagrindo taikyti minėtą specialią taisyklę, atleidžiančią darbdavį nuo pareigos atsiskaityti su darbuotoju, teismas taiko bendrąją taisyklę, kaip sankciją darbdaviui už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoju.

Pateikta pažyma apie vidutinį M. Ž. darbo dienos užmokestį patvirtina, kad jis yra 72,09 Eur brutto. Dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nėra.

Nors DK 147 straipsnio 2 dalis nurodo, kad darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, teismas pažymi, jog netesybos yra mokamos už vėlavimą atsikaityti su atleidžiamu darbuotoju, todėl jos turi būti sąžiningos ir proporcingos. Teismas jas skaičiuoja ieškovo dienos vidutinį darbo užmokestį daugindamas iš vėlavimo atsiskaityti laikotarpio darbo dienų. Laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 27 d. buvo 37 darbo dienos (spalio mėnesį – 1; lapkričio – 20; gruodžio – 16), todėl netesybas sudaro 2667,77 Eur (37 X 72,09 Eur). Netesybos nurodomos brutto. Tinkamai mokesčius apskaičiuoti ir juos sumokėti turi atsakovas.

Teismas pažymi, kad neatsiskaitymas su ieškovu pateko į tris mėnesius – spalį, lapkritį ir gruodį. Formaliai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies tekstą netesybos turėtų būti priteistos už tris mėnesius. Teismas laiko, kad tai būtų neproporcinga sankcija darbdaviui ir nepagrįstas turtėjimas darbuotojui, todėl teismas netesybas skaičiuoja už konkretų neatsiskaitymo laikotarpį ir sprendžia priteisti minėtą sumą.

Kaip minėta, bendrovės kreditorių susirinkime 2020 m. sausio 6 d. priimtas nutarimas dėl bankroto bylos iškėlimo ne teismo tvarka. Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 12 straipsnis nurodo, kad bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas. Bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, mutatis mutandis taikomos šio įstatymo nuostatos, reguliuojančios bankroto procesą teismo tvarka, išskyrus nuostatas dėl nemokumo administratoriaus atrankos ir teismo skiriamų procesinių baudų.

Šios bylos dalykas yra netesybos, numatytos Darbo kodekse. Minėto Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 28 straipsnis nurodo, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama inter alia skaičiuoti netesybas ir palūkanas už juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos. Bankroto procedūrą vykdant ne teismo tvarka nutartimi iškelti nemokumo bylą laikytinas kreditorių susirinkimo nutarimas. Šis nutarimas yra apskųstas, todėl teismas laiko, kad sprendimo priėmimo metu nėra sprendimo, atitinkančio įsiteisėjusią nutartį iškelti nemokumo bylą.

Teismas, sistemiškai vertindamas Darbo kodekso minėtą reguliavimą ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas, laiko, kad minėtuose aktuose nurodytas reguliavimas leidžia teismui priimti priimamą sprendimą.

Išsprendus šalių ginčą iš esmės panaikintinas Darbo ginčų komisijos sprendimas.

Teismas, laikydamas, kad atsakovo priešieškinys atmestas, o ieškovo ieškinys iš esmės yra patenkintas – teismas pateikė tik netesybų skaičiavimo trukmę, sprendžia iš atsakovo ieškovui priteisti ir ieškovo patirtos 500 Eur atstovavimo išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 408 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies, o atsakovo priešieškinį atmesti.

Priteisti M. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“, juridinio asmens kodas 300501498, 2667,77 Eur (du tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt septynis eurus ir 77 ct) netesybų ir 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) atstovavimo išlaidų.

Netesybos priteistos neapskaičiavus ir nesumokėjus mokesčių (brutto). Juos apskaičiuoti ir sumokėti privalo uždaroji akcinė bendrovė „Plastma“.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS – 1054, priimtą 2020 m. vasario 13 d., panaikinti.

Teismo sprendimui įsiteisėjus darbo bylą grąžinti Šiaulių darbo ginčų komisijai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą Šiaulių rūmus.