- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-23
- Bylos Nr.
- 2A-678-569/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01489-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė, Vilija Valantienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“
- Ieškovas
- M. Ž.
- Kategorijos
- 1.3.1.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.2.11Atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Ž. ieškinį ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastma“ priešieškinį dėl Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2020 m. vasario 13 d. priimto sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. Ž. pateikė teisme ieškinį atsakovei UAB „Plastma“ dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti su darbuotoju laiką priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 2811,53 Eur privalomų mokėti netesybų. Ieškovas nurodė, kad kreipėsi į Šiaulių darbo ginčų komisiją (toliau – ir ŠDGK) reikalaudamas išieškoti iš atsakovo netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Šiaulių darbo ginčų komisija 2020 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskalbtini) nusprendė ieškovo M. Ž. prašymą patenkinti iš dalies - išieškoti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Plastma” 1405,77 Eur netesybų, suma nurodyta neatskaičius mokesčių. Ieškovas pažymėjo, kad jis iš darbo buvo atleistas 2019 m. spalio 30 d., tačiau atleidimo dieną su ieškovu nebuvo atsiskaityta, o atsiskaitymas gautas tik 2019 m. gruodžio 27 d., bankiniu pavedimu išmokant 2017,46 Eur. Ieškovas manė, kad ŠDGK sprendimo dalis dėl netesybų sumažinimo yra nepagrįstas, todėl ieškovui turi būti priteista visa netesybų suma.
2. Atsakovė UAB „Plastma“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir pateikė priešieškinį dėl Valstybinės darbo inspekcijos ŠDGK 2020 m. vasario 13 d. priimto sprendimo Nr. (duomenys neskalbtini). Atsakovė nurodė, kad 2019 m. spalio 24 d. ieškovas įteikė prašymą atleisti iš darbo savo noru, tai reiškia, kad ieškovas išreiškė pageidavimą nutraukti darbo sutartį. M. Ž. darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2019 m. spalio 30 d., šią dieną laikant paskutine darbo diena. Su buvusiu (duomenys neskalbtini) buvo atsiskaityta 2019 m. gruodžio 27 d. Nurodė, kad ieškovui net ir būnant vaikų auginimo ir kasmetinėse atostogose, būtent ieškovas kartu su savo sutuoktine I. Ž. vis tiek de facto vadovavo bendrovei. Ieškovui išėjus savo noru iš darbo ir darbą pradėjus naujam vadovui, buvo patikrinti ieškovo ir jo žmonos I. Ž. sudaryti sandoriai bei atlikti mokėjimai ir paaiškėjo, kad jie buvo daryti su šiais asmenimis susijusiomis įmonėmis. Todėl, atsakovės manymu, tiek M. Ž., tiek jo sutuoktinė I. Ž., galimai išvaistė ir pasisavino UAB „Plastma“ lėšas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, o atsakovės priešieškinį atmetė. Priteisė M. Ž. iš atsakovės UAB „Plastma“ 2667,77 Eur netesybų ir 500,00 Eur atstovavimo išlaidų. Nurodė, kad netesybos priteistos neapskaičiavus ir nesumokėjus mokesčių (brutto). Juos apskaičiuoti ir sumokėti privalo UAB „Plastma“. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) , priimtą 2020 m. vasario 13 d., panaikino.
4. Teismas sprendė, kad nagrinėjamojoje byloje susitarimo dėl kitokio termino atsiskaityti su darbuotoju nebuvo.
5. Teismas sprendė, jog, nors yra fiksuotas įmonės nuostolis ir pinigų ar piniginių ekvivalentų sumažėjimas, tačiau įmonės ilgalaikio turto pokytis buvo teigiamas. Teismas taip pat labai reikšminga aplinkybe vertino tai, kad pateikti duomenys neatspindi įmonės padėties prievolės atsiskaityti su ieškovu atsiradimo laiku. Su ieškovu turėjo būti atsiskaityta 2019 m. spalio 30 d., dokumentai fiksuoja įmonės būklę po vieno mėnesio, todėl teismas iš jų negali daryti išvados, kad atsakovė negalėjo su ieškovu atsiskaityti, nes įmonėje nebuvo tam lėšų.
6. Teismas vertino, jog nagrinėjamos bylos kontekste atsakovei tenka pareiga įrodinėti konkrečius ieškovo veiksmus, sudarančius jo kaltę DK 147 straipsnio 2 dalies prasme.
7. Teismas pažymėjo, kad vien tokių sandorių – su šiais asmenimis susijusiomis įmonėmis –sudarymas savaime nereiškia žalos įmonei ar ieškovo kaltės. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovas de facto buvo bendrovės vadovas, kuomet direktore buvo paskirta jo sutuoktinė. Teismas vertino, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, dėl kurių teismas galėtų pripažinti ieškovą faktiniu įmonės vadovu tuo laiku, kai šias pareigas ėjo kiti asmenys.
8. Teismas, įvertinęs tai, kad be ieškovo skirtingais laikotarpiais buvo paskirti bent trys asmenys laikinai eiti direktoriaus pareigas, atsižvelgęs į tai, kad kai kuriuos sprendimus įmonės valdyme priimdavo ir įmonės akcininkas, vertindamas tai, kad atsakovė nenurodė jokių konkrečių ieškovo kaltę sudarančių veiksmų, sprendimų, jo sudarytų įmonei nenaudingų sandorių, neatliktų veiksmų, kuriuos direktorius turėjo atlikti, ar nepagrįstų (neteisėtų) mokėjimų, darė išvadą, jog atsakovė byloje neįrodė, kad su ieškovu nebuvo atsiskaityta nutraukus darbo santykius dėl ieškovo kaltės. Vien ta aplinkybė, kad atsakovei yra keliama ne teismine tvarka bankroto byla ar kad ieškovo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovės pareiškimą nagrinėjamos bylos kontekste neleidžia konkretizuoti ar individualizuoti ieškovo kaltės.
9. Teismas netesybas skaičiavo ieškovo dienos vidutinį darbo užmokestį daugindamas iš vėlavimo atsiskaityti laikotarpio darbo dienų. Laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 27 d. buvo 37 darbo dienos (spalio mėnesį – 1; lapkričio – 20; gruodžio – 16), todėl sprendė, kad netesybas sudaro 2667,77 Eur (37 X 72,09 Eur).
10. Teismas pažymėjo, kad bankroto procedūrą vykdant ne teismo tvarka nutartimi iškelti nemokumo bylą laikytinas kreditorių susirinkimo nutarimas. Nagrinėjamu atveju nutarimas yra apskųstas, todėl teismas vertino, jog sprendimo priėmimo metu nėra sprendimo, atitinkančio įsiteisėjusią nutartį iškelti nemokumo bylą. Todėl teismas, sistemiškai vertindamas DK reguliavimą ir Juridinių asmenų nemokumo įstatymo nuostatas, sprendė, kad minėtuose aktuose nurodytas reguliavimas leidžia teismui priimti priimamą sprendimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
11. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Plastma“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 10 d. sprendimą ir visiškai atmesti ieškovo reikalavimus priteisti delspinigius už pavėluotą sumokėti darbo užmokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismui buvo pateikti visi reikiami įrodymai, įrodantys, jog ieškovas M. Ž., kaip buvęs UAB „Plastma“ (duomenys neskelbtini), savo veiksmais ar neveikimu privedė bendrovę prie nemokumo, dėl to 2020 m. sausio 6 dieną atsakovei buvo iškelta bankroto byla.
Atsiliepimas
11.2. Atsakovė nesutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad atsakovės pateikti duomenys neatspindi įmonės padėties prievolės atsiskaityti su ieškovu atsiradimo laiku. Priešingai, pirmos instancijos teismui pateikti dokumentai kaip tik ir įrodo UAB „Plastma“ negalėjimą atsiskaityti su ieškovu, nes jie buvo rengti jau naujam vadovui įvertinus įmonės nemokumą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, tame tarpe ir su buvusiu vadovu M. Ž..
11.3. Atsakovė nesutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad atsakovė nenurodė veiksmų, sudarančių ieškovo kaltę.
11.4. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 str. nuostatas, kurio 3 dalyje numatyta, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Šiuo atveju nei M. Ž., nei jo sutuoktinė apie tokius sandorius neinformavo UAB „Plastma“ akcininko. Todėl, atsakovės nuomone, tokie sandoriai pažeidžia CK 2.87 str. nuostatas, dėl tokių sandorių yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir būtent šie sandoriai sukėlė įmonės nemokumą bei sudarė prielaidas iškelti UAB „Plastma“ bankroto bylą.
11.5. Byloje atsakovė pateikė pakankamai įrodymų ir argumentų, jog UAB „Plastma“, nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, M. Ž., negalėjo laiku atsiskaityti dėl jo paties kaltės.
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas M. Ž. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovas M. Ž., kaip buvęs UAB „Plastma“ (duomenys neskelbtini), savo veiksmais ar neveikimu privedė bendrovę prie nemokumo, dėl to 2020 m, sausio 6 d. atsakovei buvo iškelta bankroto byla.
12.2. Atsakovė mokėjo darbo užmokestį naujai paskirtam vadovui, tai patvirtina, kad išmokėti darbo užmokestį buvusiam vadovui taip pat nebuvo kliūčių. Tokiu būdu atsakovės akcininko, o ne ieškovo kaip (duomenys neskelbtini) veiksmai nulėmė atsakovės veiklos rezultatą. Paskolos, nuomos sutartys buvo sudarytos iki ieškovą paskiriant atsakovės (duomenys neskelbtini).
12.3. Atsakovės akcininkui buvo žinomi visi atsakovės sudaryti sandoriai. Visi atsakovės žaliavų, paslaugų įsigijimai, buvo tiesiogiai kontroliuojami OU „Litrada Group“, kadangi abiejų bendrovių buhalterinę apskaitą tvarko ta pati buhalterė, o abiejų bendrovių dokumentai saugomi OU „Litrada Group“ administracijos patalpose. Pagrindiniai atsakovės veikloje naudojami turto vienetai – patalpos, įrengimai, įranga yra perduoti atsakovės jos pačios akcininko arba su akcininku susijusių bendrovių. Tokiu būdu akcininkas visiškai kontroliavo visus – tiek gamybinius, tiek finansinius atsakovės veiklos aspektus.
12.4. Nei atsakovės akcininkas, nei atsakovė neginčijo sandorių, sudarytų su ieškovu susijusiomis bendrovėmis, taip pat nesikreipė į teismą su reikalavimais grąžinti prekių kainą ar taikyti restituciją. Jei atsakovės nurodyti sandoriai būtų atsakovei nenaudingi, atsakovė ar jos akcininkas būtų kreipęsi į teismą dėl šių sandorių dar ieškovui esant atsakovės (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
12.5. Nepagrįstai atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas de facto buvo bendrovės vadovas, kuomet direktore buvo paskirta jo sutuoktinė. Tačiau atsakovės akcininkas buvo visiškai informuotas apie atsakovės veiklą. Atsakovė nepaneigė ieškovo paaiškinimų, kad I. Ž. sutiko vadovauti atsakovei suderinus tai su atsakovės akcininku, su sąlyga, kad ieškovas konsultuos savo sutuoktinę atskirais atsakovės veiklos klausimais, jeigu tam bus poreikis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
14. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo darbuotojui priteistos netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką darbo santykiams pasibaigus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos sustabdymo
15. Apeliantė nurodo, kad UAB „Jogekas“, kuri yra susijusi su ieškovo artimais giminaičiais, apskundė Šiaulių apygardos teismui 2020 m. sausio 6 d. UAB „Plastma“ kreditorių susirinkimo sprendimą dėl bankroto proceso pradėjimo ne teismo tvarka ir teismas, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tenkindamas kreditoriaus UAB „Jogekas“ prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdė šio sprendimo galiojimą. Ieškovas minėtoje byloje yra įtrauktas trečiuoju asmeniu. Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė prašymą stabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Šiaulių apygardos teisme bus nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini).Tačiau Šaulių apylinkės teismas 2020 m. gegužės 6 dieną priėmė nutartį ir atsakovės prašymą dėl bylos sustabdymo atmetė. Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjo UAB „Jogekas“ skundą iš esmės ir 2020 m. birželio 17 dienos nutartimi jį atmetė. Šiuo metu UAB „Jogekas“ yra apskundęs minėtą nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau posėdžio data Lietuvos apeliaciniame teisme dar nėra paskirta. Atsakovės nuomone, atmetus UAB „Jogekas“ skundą ir palikus galioti 2020 m. sausio 6 d. UAB „Plastma“ kreditorių susirinkimo sprendimą dėl bankroto proceso pradėjimo ne teismo tvarka, tokiu atveju ieškovas turėtų kreiptis į paskirtą bankroto administratorių dėl kreditorinio reikalavimo ir jam įrodinėti, ar ieškovo reikalavimai yra pagrįsti, o ši civilinė byla tokiu atveju būtų nutraukta. Todėl atsakovė mano, kad, vadovaujantis CPK 163 str. 1 d. 3 p., teismas turėtų sustabdyti šią civilinę bylą, kol nebus išspręsta Lietuvos apeliaciniame teisme civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) tarp ieškovo UAB „Jogekas“ ir atsakovės UAB „Plastma“.
16. Ieškovas su šiuo apeliantės prašymu nesutinka ir nurodo, kad sprendimas civilinėje byloje dėl bankroto teisėtumo neturės jokios įtakos šiai civilinei bylai, kadangi nėra jokio skirtumo, kas priims sprendimą išmokėti ieškovui darbo užmokesčio vėlavimo netesybas. Akivaizdu, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, o sprendimą neišmokėti ieškovui netesybas priimtų atsakovės kreditoriai, iš kurių pagrindinis yra atsakovės akcininkas, kurio poziciją dėl netesybų ieškovui išmokėjimo išreiškia esamas atsakovės akcininko paskirtas direktorius.
17. Apeliantė prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išspręsta Lietuvos apeliaciniame teisme civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) paliko nepakeistą, todėl nebėra pagrindo stabdyti bylą. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju tarp šalių jau yra kilęs ginčas, civilinė byla užvesta 2020 m. kovo 16 d., byla išnagrinėta ir priimtas sprendimas, o apeliacinėje instancijoje vertinamas šio sprendimo teisėtumas. Esant tokiai situacijai, nėra pagrindo ieškovui kreiptis į paskirtą bankroto administratorių dėl kreditorinio reikalavimo ir jam pakartotinai įrodinėti, ar ieškovo reikalavimai yra pagrįsti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės prašymas dėl bylos sustabdymo netenkintinas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas M. Ž. UAB „Plastma“ pradėjo dirbti 2015 m. rugpjūčio 12 d. (duomenys neskelbtini). 2015 m. gruodžio 10 d. ieškovas bendrovėje pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2019 m. birželio 18 d. ieškovas buvo vaiko priežiūros atostogose, į darbą grįžo 2019 m. birželio 19 d., atšaukus jį iš minėtų atostogų. Nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. ieškovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. spalio 22 d. ieškovui suteiktos tėvystės atostogos, o nuo 2019 m. spalio 23 d. iki 2021 rugpjūčio 28 d. suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. Ieškovas prašymą atleisti iš darbo savo noru atsakovei pateikė 2019 m. spalio 24 d. Ieškovas iš darbo buvo atleistas 2019 m. spalio 30 d. Byloje nėra ginčo, kad paskutinę darbo dieną su ieškovu atsiskaityta nebuvo, su ieškovu buvo atsiskaityta 2019 m. gruodžio 27 d.
Dėl netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką, darbo santykiams pasibaigus
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus įrodymus bei procesinius šalių dokumentus, sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas bei atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys patenkintas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
20. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuoja tuo, jog nesutinka su pirmos instancijos teismo nuomone, kad atsakovė nenurodė veiksmų, sudarančių ieškovo kaltę. Apeliantės nuomone, į bylą ji pateikė pakankamai įrodymų ir argumentų, jog UAB „Plastma“, nutraukdama darbo sutartį su ieškovu, negalėjo laiku atsiskaityti dėl jo paties kaltės. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 str. nuostatas, kurio 3 dalyje numatyta, jog juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.
21. Pagal DK 146 str. 2 d., darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Nagrinėjamu atveju susitarimo dėl kitokio termino nebuvo.
22. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
23. Pažymėtina, jog nagrinėjamojoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl atsiskaitymo laiko – atsiskaityta buvo 2019 m. gruodžio 27 d. (darbuotoją atleidus 2019 m. spalio 30 d.), taip pat nėra ginčo dėl darbo užmokesčio dydžio. Ginčas yra tik dėl atsakovės pareigos mokėti netesybas. Apeliantė byloje įrodinėja, jog atsiskaitymas su darbuotoju – ieškovu – užtruko dėl paties darbuotojo kaltės, kaip tai ir numatyta DK 147 straipsnio 2 dalyje. Atsakovė ieškovo kaltę kildina iš to, kad jis, būdamas bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonę valdė neefektyviai ir netinkamai, dėl to ieškovo atleidimo metu bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su ieškovu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovei tenka pareiga įrodinėti konkrečius ieškovo veiksmus, sudarančius jo kaltę DK 147 straipsnio 2 dalies prasme.
24. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu svarstant atleidžiamo darbuotojo kaltę dėl uždelsimo atsiskaityti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-686/2016, kt.).
25. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas buvo atsakovės vadovas, turintis specifinį teisinį statusą darbo santykiuose, teisingai sprendė, jog byloje reikšminga aplinkybė yra ieškovo vadovavimo įmonei apimtis.
26. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 2015 m. gruodžio 10 d. pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2019 m. birželio 18 d. ieškovui buvo vaiko priežiūros atostogose, į darbą ieškovas grįžo 2019 m. birželio 19 d., atšaukus jį iš minėtų atostogų. Nuo 2019 m. rugsėjo 2 d. iki 2019 m. rugsėjo 20 d. ieškovui buvo suteiktos kasmetinės atostogos. Nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. spalio 22 d. ieškovui suteiktos tėvystės atostogos, o nuo 2019 m. spalio 23 d. iki 2021 rugpjūčio 28 d. suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti. Dviejų metų laikotarpiu šias pareigas ėjo ir kiti asmenys – D. J., E. A. – K. ir I. Ž.. Pritartina pirmosios instancijos teismui, jog be ieškovo skirtingais laikotarpiais buvo paskirti bent trys asmenys laikinai eiti direktoriaus pareigas, o atsakovė nenurodė jokių konkrečių ieškovo kaltę sudarančių veiksmų.
27. Apeliantė teigia, kad ieškovas de facto (pagal tikrąją padėtį) buvo bendrovės vadovas, kuomet direktore buvo paskirta jo sutuoktinė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2013). Naujausioje kasacinio teismo praktikoje expressis verbis (tiesiogiai) pasisakyta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-265-611/2017). Oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Siekiant pagrįsti asmens, kaip de facto vadovo statusą, turi būti įrodyta, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantė nepateikė pagrįstų įrodymų, kad, ieškovo sutuoktinei esant laikinąja bendrovės vadove, ieškovas taip pat vadovavo įmonei. Ieškovas byloje nurodė, kad atsakovės akcininkui buvo žinoma, jog I. Ž. neturi vadovavimo plastmasės gamybos įmonei patirties ir I. Ž. sutiko vadovauti atsakovei suderinus tai su atsakovės akcininku, su sąlyga, kad ieškovas konsultuos savo sutuoktinę atskirais atsakovės veiklos klausimais, jeigu tam bus poreikis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad ieškovas galimai teikė savo sutuoktinei konsultacijas bendrovės veiklos klausimais, negalima vertinti kaip de facto vadovavimo.
29. Darbuotojo kaltė dėl neatsiskaitymo su juo atleidimo dieną, kai toks darbuotojas yra ir darbdavio lėšomis disponuojantis asmuo, konstatuojama ir tais atvejais, jei jis iki atleidimo savo nesąžiningais veiksmais sukuria tokią situaciją, kad atleidimo dieną su juo atsiskaityti nėra galimybės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2010).
30. Apeliantė teigia, kad ieškovas, būdamas bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonę valdė neefektyviai ir netinkamai, todėl ieškovo atleidimo metu bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su ieškovu. Taip pat nurodo, kad vadovaujant ieškovui ir jo žmonai, buvo sudaryti sandoriai su šiais asmenimis susijusiomis įmonėmis. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė teikė į bylą bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus – balansą; pelno (nuostolio) ataskaitą; pinigų srautų ataskaitą, pranešimą apie ieškovui pradėtą ikiteisminį tyrimą.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė į bylą nepateikė jokių konkrečių ieškovo sudarytų sandorių bei kitų įrodymų apie ieškovo sudarytus sandorius su juo susijusiomis įmonėmis. Apeliantės į bylą pateiktas pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą taip pat nepatvirtina aplinkybių, kad ieškovas sudarinėjo nenaudingus sandorius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija šias apeliantės nurodomas aplinkybes vertina neįrodytomis.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės į bylą pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog vien pateiktas balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, nepatvirtina apeliantės nurodomų aplinkybių, kad dėl ieškovo kaltės atsakovė negalėjo su ieškovu atsiskaityti, nes įmonėje nebuvo tam lėšų.
33. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
34. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
36. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl ieškovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.