- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-576-658/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-40-3-00976-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Ieškovas
- Swedbank, Swdbank
- Atsakovas
- M. Š.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo- Swedbank, AB apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1173-443/2012 pagal ieškovo- Swdbank, AB ieškinį atsakovui- M. Š. dėl skolos, delspinigių, palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kyla ginčas dėl palūkanų dydžio sumažinimo, esant sudarytai Vartojimo kredito sutarčiai.
Šalies argumentai
Ieškovas (bankas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo: a) 897,91 Lt skolą (susidedančią iš 764,58 Lt negrąžinto kredito dalies, 36,29 Lt nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 92,47 Lt nesumokėtų delspinigių už negrąžintą kreditą, 4,57 Lt nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas); b) 19 proc. dydžio sutartines palūkanas už negrąžintą 764,58 Lt dydžio kredito sumą, skaičiuojant palūkanas nuo 2012-10-18 dienos iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos; c) įstatymines 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistas sumas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki pilno teismo sprendimo įvykdymo; d) bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, jog atsakovui buvo suteiktas vartojimo kreditas, tačiau atsakovas nevykdė paimto kredito dalinių grąžinimų bei nevykdė kitų įsipareigojimų pagal sutartį, todėl bankas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti šias sumas, bei palūkanas, kokios aptartos sutartyje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šakių rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies, nuspręsdamas priteisti iš atsakovo 760,65 Lt negrąžinto kredito dalį, 44,35 Lt sutartines palūkanas, 25,10 Lt delspinigius, 5 % procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2012 m. lapkričio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 66 Lt (šešiasdešimt šešių litų) žyminio mokesčio dalį. Likusioje dalyje nusprendė pateikto ieškinio netenkinti. Teismas konstatavo, jog nėra duomenų, pilnai pagrindžiančių ieškovės nurodomą skolos ir palūkanų dalį, ir šioje dalyje prašomas priteisti sumas sumažino atitinkamai 3,93 Lt ir 11,72 Lt, priteisdamas 760,65 Lt kredito ir 24,57 Lt palūkanų. Taip pat nuo sumažino prašomą priteisti 92,47 Lt delspinigių sumą iki 25,10 Lt, konstatuodamas, jog pagal sutartį skaičiuotinas 0,1 proc. delspinigių dydis pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, įtvirtina baudines netesybas ir sudaro pagrindą ieškovui nepagrįstai praturtėti, atitinkamai delspinigių dydį sumažindamas iki 0,05 procento. Atmetė ieškovo prašymą priteisti 4,57 Lt nesumokėtų delspinigių už nesumokėtas palūkanas, konstatavęs jog Civilinio kodekso 6.37 str. 4 d., nurodyta, jog palūkanos už priskaičiuotas palūkanas neskaičiuojamos, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytas išimtis, jeigu toks šalių susitarimas nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, o teismas manė, kad šiuo atveju toks prašymas prieštarauja nurodytiems principams. Taip pat teismas konstatavo, jog po sutarties nutraukimo ieškovas siekia privilegijuotos padėties, t.y. iki paskolos grąžinimo gauti didesnes, negu buvo susitarta, palūkanas, iš viso 24 metinius procentus, kurie susidaro sudedant prašomas priteisti 19 proc. dydžio metinės palūkanas ir 5 proc. dydžio vadinamąsias procesines palūkanas. Teismas nurodė, jog šiuo atveju atsakovas laikytinas silpnesne šalimi (vartotoju), todėl yra pagrindas sutartį aiškinti jo naudai, ir priteisė 19 proc. dydžio palūkanas, jas apskaičiuodamas nuo negrąžintos kredito dalies (760,65 Lt) nuo kredito grąžinimo termino pasibaigimo dienos (2012 m. liepos 7 d.) iki raginime susimokėti atsakovui nustatyto galutinio termino atsiskaityti – 2012 m. rugpjūčio 28 d. apskaičiuodamas jas, kas sudaro 19,78 Lt, o iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė tik įstatymu nustatyto dydžio (5 proc.) metinių palūkanų, įvertinęs tai, jog šalių sudarytoje sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija (t.y. ar jos atlieka mokėjimo, ar kompensavo funkciją), todėl ieškovės prašymas priteisti mokėjimo funkciją atliekančių 19 % dydžio palūkanų iki paskolos sumos grąžinimo, laikytinas neatitinkančiu silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų. Aukščiau nurodytas palūkanas teismas laikė kompensuojamomis ir jų nepriteisė. Atitinkamai tenkinęs ieškinį iš dalies teismas priteisė tik dalį sumokėto žyminio mokesčio.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo už akių dalį, kuria sumažinti ieškovo reikalavimai nepriteisiant prašytų 19 proc. dydžio palūkanų, ir šioje dalyje prašo priimti naują sprendimą- priteisti iš atsakovo 19 proc. sutartinių palūkanų už negrąžintą 760,65 Lt kreditą, skaičiuojant nuo 2012-10-18 iki visiško kredito grąžinimo, bei priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Savo poziciją apeliantas (ieškovas) grindžia šiais argumentais:
1. teismas netinkamai kvalifikavo palūkanas, kadangi jos yra prievolės dalyko sudėtinė dalis ir kaina. Atsakovas sutartimi įsipareigojo 19 proc. dydžio palūkanas mokėti nuo pirmos kredito suteikimo dienos iki visiško kredito grąžinimo, todėl ši prievolė galioja, kol atsakovas įvykdys visus įsipareigojimus pagal sutartį. Vadinasi, gavęs kreditą, atsakovas įsipareigojo ne tik jį grąžinti bet ir mokėti sutartyse nurodytą atlyginimą už gautą kreditą.
2. teismas be pagrindo sumažino palūkanas, nes nors atsakovui ir esant vartotoju, tai nereiškia, jog jis gali nevykdyti savo prievolių arba naudotis įstatymo vartotojams suteiktomis lengvatomis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų įsipareigojimų. Sutarties sąlygos su atsakovu buvo aptartos individualiai, palūkanų norma nustatyta pagal tuo metu kredito įstaigose buvusią vidutinę palūkanų normą.
3. pareikštu ieškiniu reikalaujama, jog atsakovas įvykdytų prievolę natūra, todėl negalėjo būti taikomas civilinės atsakomybės mažinimo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas. Kadangi palūkanų mokėjimas yra sutartinė atsakovo pareiga, bet ne už sutarties pažeidimą kilusi atsakomybė, negali būti laikoma, jog sutartimi bankas atsakovui nustatė neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties neįvykdymą.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias iš esmės apibrėžia apeliacinį skundą padavęs asmuo, bei ex officio patikrina, ar nėra nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis 2 dalis). Konstatavus, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, o byloje apeliacinis skundas paduotas tik dėl palūkanų priteisimo, teismas nepasisako dėl kitų reikalavimų (skolos dydžio, netesybų, bylinėjimosi išlaidų), ir esant procese įtvirtintam ribotos apeliacijos modeliui, tik šioje dalyje atlieka pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo už akių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę.
Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensuojamosiomis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.
Ginčas byloje kyla dėl to, nes pirmosios instancijos teismas iki visiško paskolos grąžinimo nepriteisė 19 proc. dydžio palūkanų motyvuodamas tuo, jog sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija, todėl ginant vartotojo interesus jos negali būti laikomos mokėjimo palūkanomis ir priteisiamos kartu su kompensavimo funkciją atliekančiomis įstatymo numatytomis (5 proc. dydžio) palūkanomis iki visiško paskolos grąžinimo, nes bankas atsidurs privilegijuotoje padėtyje gaudamas iš viso 24 procentų dydžio palūkanas, ir bus neproporcingai apsunkinta atsakovo (vartotojo) padėtis.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, nors ir teisingai aiškino vartotojo teises ginančias teisės normas, tačiau neteisingai įvertino šalis siejančius santykius, ieškovo pasirinktos teisės gynimo būdą, bei neteisingai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų apibrėžimą. Pirmiausiai vertintina tai, jog tarp šalių yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai, todėl teismas, spręsdamas ginčą, privalėjo vadovautis šiuos teisinius santykius reglamentuojančiomis materialinės teisės normomis, ir atsižvelgti į tai, kiek šalys, vadovaudamosios sutarties laisvės principu, savo sutartimi aptarę ir/ar modifikavę įstatymo sureglamentuotus teisinius santykius. Konstatuotina, jog ginčas dėl palūkanų kilęs iš paskolos teisinių santykių, ir paskolos dalykui esant pinigams- sutartis yra laikoma atlygintine, o šalys turi teisę dėl palūkanų dydžio už naudojimąsi paskola susitarti, ir jei nėra sutarta kitaip, palūkanos mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnis). Iš šalių sudarytos sutarties 5.1 punkto taip pat matyti, jog šalys susitarė, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo bankui. Prie sutarties pridėtame priede nr. 1 taip pat aiškiai nurodyta kas mėnesį grąžintina kredito ir mokėtinų kasmėnesinių palūkanų dalis. Įvertinus tai akivaizdu, jog ir ginčo atveju šalių sudaryta sutartis atlygintinė, o šalys sutarties 5.1 punkte numatę CK 6.872 straipsnio pirmoje dalyje apibrėžtas palūkanas, bei savo sutartimi patvirtinę to paties straipsnio antrojoje dalyje numatytą tokių palūkanų mokėjimo tvarką. Todėl darytina išvada, jog toks palūkanų mokėjimo reglamentavimas yra aiškus ir suprantamas vidutiniškai apdairiam, rūpestingam ir atidžiam asmeniui, ir turėjo būti suprantamas atsakovui, dėl to nepagrįstai šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, taikydamas vartotojo teises ginančias normas, nusprendė, jog jei sutartyje nėra aiškiai įvardinta, jog šios palūkanos turi atlikti mokėjimo funkciją, toks palūkanų priteisimas pažeis atsakovo, kaip silpnesniosios šalies interesus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios sutarties šalis, sutarties atlygintinumą, sutarties laisvės principą, netgi mano priešingai – bankas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, ir akivaizdžiai aišku, jog pinigus skolina tam, kad gautų pelną, kuris, kiekvienu atveju išduodant paskolą, paskaičiuojamas ir planuojamas gaunant vadinamąsias pelno palūkanas, kurios banko veikloje ir laikytinos atlygiu už susilaikymą nuo einamojo vartojimo, investavimo kitomis kryptimis, rizikos prisiėmimą už galimą kredito negrąžinimą ir pan. Tokią praktiką formuoja ir kasacinės instancijos teismas (pvz. 2000-12-11 LAT CBS nutartis 3K-3-1334/2000). Taigi daroma išvada, jog nebuvo jokio pagrindo laikyti, jog šalių sudarytoje sutartyje minimos 19 procentų palūkanos yra kompensacinio pobūdžio, ir nemodifikuojant pačios sutarties teismui nebuvo pagrindo jų nepriteisti. Todėl šioje dalyje sprendimas keistinas, priteisiant apeliantui sutartyje numatytas pelno palūkanas iki visiško kredito grąžinimo.
Keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą svarbu paminėti ir tai, jog mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 str. pirmosios dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio pirmosios dalies pagrindu, nes ieškovas prašo piniginę prievolę įvykdyti natūra. Todėl šios rūšies palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, nes ši norma taikytina tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo. Tačiau nesutiktina su apeliantu, jog pelno palūkanos aplamai negali būti mažinamos. Teismas turi teisę mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vadovaudamasis CK 6.223 str., 6.228 str. nuostatomis, tačiau tam reikalingas kitos sutarties pusės ieškinys. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį,- teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį ir panaikinant vieną iš jos sąlygų- galimybę apeliantui gauti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Vis tik jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233 str., 6.228 str. nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.
Taigi, apeliacinį skundą patenkinus, iš atsakovo apeliantui priteistinos jo patirtos išlaidos (žyminis mokestis) apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1, 3, 5 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo už akių dalį, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 19 (devyniolikos) procentų dydžio palūkanas už negrąžintą kreditą. Priimti šioje dalyje naują sprendimą - ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo - M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) kurio paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) ieškovui - „Swedbank“, AB (į.k. 112029651, buveinė Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB) 19 (devyniolikos) procentų dydžio metinių palūkanų už negrąžintą 760,65 Lt (septynių šimtų šešiasdešimt litų 65 ct) kreditą, skaičiuojant jas nuo 2012-10-18 iki visiško kredito grąžinimo.
Likusioje dalyje Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą už akių palikti nepakeistu.
Priteisti iš atsakovo - M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) kurio paskutinė žinoma gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) ieškovui - „Swedbank“, AB (į.k. 112029651, buveinė Vilniuje, Konstitucijos pr. 20A, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini) „Swedbank“, AB) 144 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.