- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-1236-413/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algirdas Remeika
- Ieškovas
- A. G.
- Trečiasis asmuo
- S. V., Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Palomenės, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priešieškinį
- Atsakovas
- Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Giedrė Martinėnaitė, Laimutė Marijona Malijauskaitė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės, Algirdo Remeikos,
trečiajam asmeniui S. V., jos atstovei advokatei Giedrei Martinėnaitei, trečiojo asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovei Vidai Purlytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens S. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-748/2009 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Palomenės seniūnijai, S. V., Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sutarties pripažinimo iš dalies galiojančia ir trečiojo asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos priešieškinį ieškovui A. G., atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Palomenės seniūnijai, S. V. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. G. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas pripažinti galiojančia 1996 m. kovo 4 d. sutartį visa apimtimi (išskyrus 1 punktą, kurį pripažinti galiojančiu dalyje), kuria Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnija pardavė, o A. G. nupirko iš bendro namo 108.50 kv.m. ploto namo dalį (antrąją), kurios bendras naudingas plotas 54.61 m2, ir vieną antrąją (1/2) dalį ūkinių pastatų 2I1p, 4I1p, 5I1p, 7I1p, 8I1p, esančius Zūbiškių k., Palomenės sen., Kaišiadorių rajone.
Ieškovas nurodė, jog dviejų butų gyvenamajame name pradėjo gyventi 1987 metais, nuomos sutarties su Anykščių maisto produktų kombinatu pagrindu. 1989 metais namas perduotas Kaišiadorių rajono Palomenės apylinkės kolūkiui „Švyturys“, į kurį ieškovas 1989 m. liepos 7 d. įstojo ir toliau nuomojo gyvenamąsias patalpas. Prasidėjus privatizacijai, 1991 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą privatizuoti gyvenamąsias patalpas bei ūkinius pastatus, todėl 1991 m. gruodžio 20 d. buvo pasirašytas susitarimas, kad pastatų savininku bus A. G.. 1992 m. liepos 29 d. atlikta pastatų inventorizacija, pagal kurią nustatyta, kad ieškovo gyvenamosios patapos sudaro 54.61 kv.m. (butas Nr. 1), o gretimos patalpos - 53.89 kv.m. (butas Nr. 2). Nors už butą bei ūkinius pastatus ieškovas sumokėjo, tačiau kolūkis sutarties jam pasirašyti nepateikė, o 1992 metų spalio mėnesį kolūkis buvo likviduotas. Kaišiadorių rajono valdytojo 1992 m. spalio 26 d. potvarkiu privatizuoto kolūkio „Švyturys“ pagrindu buvo įregistruota ŽŪB „Gegužinė“, kurioje ieškovas tęsė darbo santykius, tačiau bendrovė iš kolūkio negavo nebaigtų privatizuoti patalpų dokumentų ir su ieškovu patalpų pirkimo-pardavimo sutarties taip pat nepasirašė, o 1995 m. sausio mėnesį, žemės ūkio bendrovė buvo likviduota. Valstybinė komisija, sudaryta LR Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118, nagrinėti pareiškimams gyventojų, kurių patalpos nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, 1994 m. vasario 28 d. nutarimu, protokolo Nr.36, leido ieškovui baigti įforminti 54.61kv.m. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, todėl Kaišiadorių rajono savivaldybės Palomenės seniūnija, atstovaujama seniūno pavaduotojos Arlauskienės, 1996 m. kovo 4 d. pateikė ieškovui pasirašyti seniūnijos iš karto užpildytą 54.61 kv.m. patalpų ir ½ dalies ūkio pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas daugiau jokių nurodymų iš seniūnijos negavo ir sutartį laikė jo nuosavybę patvirtinančiu įrodymu. 2005 m. rugsėjo 12 d. iš VĮ Registrų centras sužinojo, kad nuosavybė teisės į ginčo patalpas jo vardu nėra įregistruotos. 2007 m. spalio 11 d. susipažinus su namo inventoriniais dokumentais paaiškėjo, kad 1996 m. kovo 4 d. sutartimi jam parduota ½ dalis ūkio pastatų 3I1p, 6I1p, 9I1p jau tada priklausė kitam asmeniui – S. M. (dabar V.). Ieškovas išreiškė savo valią dėl pastatų privatizavimo, nuo pat 1987 metų gyveno bute, remontavo jį, mokėjo mokesčius, nupirko 5 arus namų valdos žemės sklypo, o pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tinkamai įforminta ne dėl ieškovo kaltės. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr.I-1394 „Dėl butų įstatymo įsigaliojimo“ 8 punktu bei LR Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 19, 20 p., tinkamai parengti dokumentus butų pirkimui-pardavimui bei organizuoti notarinį sutarčių tvirtinimą ir savininko teisių registraciją buvo įpareigotos vietos savivaldybės. Seniūnija, pateikdama pasirašyti pirkimo pardavimo sutartį, taip pat privalėjo įsitikinti, ar parduodami pastai nepriklauso kitam asmeniui, tačiau atsakovas bei Palomenės seniūnija įstatymu nustatytų pareigų nevykdė.
Atsakovas Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai su ieškiniu sutiko.
Šalies argumentai
Tretysis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 1996 m. kovo 4 d. ½ dalies namo ir ½ dalies ūkinių pastatų, esančių Zūbiškių k., Palomenės seniūnijoje, Kaišiadorių rajone, pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijos ir A. G., negaliojančia.
Tretysis asmuo nurodė, jog vadovaujantis CK 8 str. 1 d., sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. 1964 metų CK buvo nustatytas 3 metų senaties terminas. Ieškovas iki pat pripažinimo turto bešeimininkiu procedūros pradėjimo nesiėmė jokių veiksmų, kad jo sandoris būtų užbaigtas. 2007 m. spalio 4 d. butas buvo įtrauktas į sąrašus, pradėta pripažinimo bešeimininkiu procedūra. Pagal 1964 m. CK, jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas turi būti įregistruojama, nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Sutartis nebuvo notariškai patvirtinta bei įregistruota, o imperatyvių įstatymo normų nesilaikymas daro sutartį negaliojančia.
Žemesnės instancijos teismas
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį patenkino, priešieškinį atmetė. Pripažino galiojančia 1996 m. kovo 4 d. sutartį, kuria Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnija pardavė, o A. G. nupirko iš bendro namo 108.50 m2 ploto namo dalį (antrąją), kurios bendras naudingas plotas 54.61 m2, ir vieną antrąją (1/2) dalį ūkinių pastatų 2I1p, 4I1p, 5I1p, 7I1p, 8I1p, esančius Zūbiškių k., Palomenės sen., Kaišiadorių rajone bei priteisė iš atsakovo ieškovui 118 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad ieškovas 1991 m. lapkričio 29 d. Kaišiadorių rajono kolūkio „Švyturys“ administracijai pateikė pareiškimą, prašydamas leisti nupirkti jo nuomojamą gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, esančius Zūbiškių k., Kaišiadorių r. (t.1, b.l. 17). Pareiškimas buvo priimtas ir 1992 m. liepos 29 d atlikta pastatų techninė inventorizacija. Kaišiadorių rajono Palomenės apylinkės Zūbiškių kaimo kolūkio „Švyturys“ pirmininkas J. S. 1992 m. rugsėjo 24 d. patvirtino gyvenamojo namo įkainojimo aktą, kuriuo buvo nustatyta 54.61 kv.m. buto Zūbiškių k., Kaišiadorių r., vertė – 10 100.77 rub. 1992 m. rugsėjo 28 d. ieškovas buvo informuotas apie perkamo gyvenamojo namo dalies kainą bei nurodyta, kad nurodytą kainą jis turi sumokėti iki pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. 1992 m. rugsėjo 28 d. į kolūkio „Švyturys“ nurodytą sąskaitą ieškovas sumokėjo 10 100.77 rub. Nors ieškovo ir kolūkio „Švyturys“ susitarimas nebuvo patvirtintas notariškai, kaip to reikalavo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis, tačiau šios sutarties notarinį tvirtinimą turėjo organizuoti pardavėjas, be to, Valstybinė komisija, sudaryta LR Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių Gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos LR butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti 1994 m. vasario 28 d. leidimu leido A. G. baigti įforminti pirkimo-pardavimo dokumentus ir patvirtino ieškovui teisę privatizuoti jo gyvenamas patalpas. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, tačiau, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, 6.309 straipsnio 3 dalimi, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Kadangi ieškovas savo valią sudaryti pirkimo-pardavimo sandorį išreiškė raštu (pareiškimu), sumokėdamas nurodytą pastatų kainą ir pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartį, todėl jis įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą, o kolūkis „Švyturys“, kurio balanse buvo nuomojamos patalpos su ūkio pastatais, pareigą parduoti butą ir teigiamą savo valią kolūkis išreiškė, atlikdamas pastatų inventorizaciją, vertinimą bei informuodamas ieškovą apie privatizuojamo turto kainą bei sumokėjimo tvarką. Teismas sprendė, kad kolūkio teisių perėmėja Kaišiadorių rajono Paluomenės seniūnija, neorganizavusi pirkimo-pardavimo sutarties notarinio tvirtinimo, netinkamai vykdė Butų privatizavimo įsigaliojimo įstatymo nuostatas, todėl sprendė, kad ieškinys pagrįstas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu tretysis asmuo S. V. prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1) teismas nevertino, jog Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnija neturėjo teisės sudaryti ginčo sutarties. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, vietos savivaldybės turėjo teisę parduoti joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos, tik jų balanse esančius gyvenamuosius namus ar butus. Pagal ginčo sutartį parduotos pastatų dalys nepriklausė trečiajam asmeniui ar atsakovui, ką patvirtina Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2007 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. (5.4-V8) 2007/3-1875 bei pradėta parduodamų pastatų dalių pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra (2007 m. spalio 24 d. raštas Nr. (3.7-V8) 2007/3-2047);
2) ginčo sutarties 1 dalyje nurodyta, kad Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnija pastatų dalis parduoda pagal nepateiktą į bylą Kaišiadorių rajono Paliemenės apylinkės 1993 m. spalio 26 d. potvarkį Nr. 24 (Kauno apskrities archyvas 2009 m. sausio 14 d. rašte Nr. (10.6)V10-171 nurodyta, kad tokio potvarkio nebuvo). Dėl to, skundžiamas sprendimas buvo priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus (CPK 185 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo sprendimo nekeisti (t.2, b.l. 107). Atsakovo nuomone, apylinkės teismas priėmė teisingą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti (t.2, b.l.109). Atsiliepime teigiama, kad sutarties sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK imperatyviai nurodė, jog notarinės formos nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią, todėl ieškovui pagal 1996 m. kovo 4 d. paprastos rašytinės formos sutartį nėra atsiradusios nuosavybės teisės į ½ dalį namo ir 1/2 dalį ūkinių pastatų. Be to, ieškovas į teismą kreipėsi praleidęs 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą 3 metų senaties terminą; teismas neteisingai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes ieškovas į teismą kreipėsi pradėjus ginčijamos namo dalies pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą; į bylą pateikta archyvo pažyma pagrindžia, kad 1993 m. spalio 26 d. Kaišiadorių rajono Palomenės apylinkės potvarkio Nr. 24, kuriuo buvo grindžiamas pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas tarp Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijos ir ieškovo A. G., archyve nėra, todėl nevertindamas šio įrodymo, teismas pažeidė CPK 185 straipsnį; teismas nevertino, kad pagal sutartį parduodamos pastatų dalys nepriklausė trečiajam asmeniui Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnijai ar atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, ką patvirtina 2007 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. (5.4-V8)2007/3-1875, bei pagal jos 2007 m. spalio 24 d. raštą Nr. (3.7-V8) 2007/3-20047 Kauno AVMI pradėta pastato dalių pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo sprendimo nekeisti (t.2, b.l. 110-113). Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:
1) apelianto argumentai, jog Kaišiadorių rajono Palomenės seniūnija neturėjo teisės su ieškovu sudaryti 1996 m. kovo 4 d. sutarties dėl gyvenamojo namo dalies ir ūkinių pastatų dalies pardavimo, kadangi šie pastatai nepriklausė seniūnijai ar savivaldybei, neteisingi. Juos apeliantas grindė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2007 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (5.4-V8)2007/3-1875, kuriuo išsiųstas bešeimininkių statinių sąrašas. Tačiau Valstybinė komisija, sudaryta LR Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių Gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės nagrinėti pareiškimams ir galutinėms išvadoms teikti, 1994 vasario 28 d. nutarimu, protokolo Nr. 36, ieškovui leido baigti įforminti 54,61 kv.m. patalpų, esančių Zūbiškių kaime Palomenės apylinkėje Kaišiadorių rajone, pirkimo-pardavimo dokumentus ir patvirtino ieškovo teisę privatizuoti gyvenamas patalpas;
2) teismas, įvertinęs byloje įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad ieškovas tinkamai išreiškė savo valią sudaryti nuomojamų patalpų ir ūkio pastatų pirkimo-pardavimo sandorį. Kolūkis "Švyturys", kurio balanse buvo patalpos su ūkio pastatais, parengęs visus reikiamus dokumentus nuomojamų patalpų ir ūkio pastatų privatizavimui, pirkimo-pardavimo sutarties nesudarė, kadangi 1992 m. spalio 26 d. buvo reorganizuotas. ŽŪB „Gegužinė“, kuri tapo kolūkio „Švyturys“ teisių perėmėja, pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovu taip pat nesudarė, kadangi 1995 m. sausio mėnesį buvo likviduota. Valstybinė komisija butų privatizavimui, priėmusi 1994 vasario 28 d. nutarimą, protokolo Nr. 36, 1994 m. kovo 09 d. raštu Nr.3-315 privaloma tvarka išsiuntė vykdyti nutarimą Palomenės apylinkės savivaldybei. Todėl apylinkės teismas, vertindamas Valstybinės komisijos nutarimą, Kauno apskrities archyvo 2009 m. sausio 14 d. raštą Nr. (10.6)V10-171 pagrįstai vertino tik kaip informaciją, jog 1996 m. kovo 4 d sutarties 1 punkte nurodyto Kaišiadorių rajono Palomenės apylinkės 1993 m. spalio 26 potvarkio Nr. 24 nebuvimas neturėjo reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas (toliau ir Įstatymas) įtvirtino Lietuvos gyventojų teisę įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Įstatymo 3, 4 straipsniuose buvo įtvirtinta nuostata, kad vietos savivaldybės turėjo teisę parduoti joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos - jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus. Pirkti gyvenamąjį namą, butą turėjo teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. I-1394 „Dėl butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 8 punktu bei Lietuvos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ patvirtintų valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 19, 20 punktais, savivaldybės, įmonės, įstaigos ir organizacijos, parduodančios gyvenamuosius namus, butus, buvo įpareigotos parengti jų techninės inventorizacijos bylas bei kitus dokumentus, reikalingus pardavimo pirkimo sutarčiai įforminti, pardavėjas įpareigotas organizuoti, kad notarinės pardavimo-pirkimo sutarties tvirtinimas ir savininko teisinė registracija būtų atliekami kartu.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 1991 m. lapkričio 29 d. pateikė Kaišiadorių rajono kolūkio „Švyturys“ administracijai pareiškimą dėl nuomojamų gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių Zūbiškių k., Kaišiadorių r., išsipirkimo. Ieškovas už išperkamą turtą 1992 m. rugsėjo 28 d. sumokėjo į kolūkio kasą visą nurodytą sumą – 10 100,77 Lt. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patalpų privatizavimo sandoris nebuvo užbaigtas ir Valstybinės komisijos 1994 m. kovo 09 d. nutarimas neįvykdytas dėl objektyvių ir nuo ieškovo valios nepriklausančių priežasčių, kadangi tiek kolūkis „Švyturys, tiek ŽŪB „Gegužinė“ dėl jų reorganizavimo ir likvidavimo negalėjo įvykdyti savo, kaip privatizuojamo turto valdytojo ir pardavėjo, pareigų.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, bet gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-543/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos m. savivaldybė, byla Nr.3K-3-254/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje byla A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, Nr. 3K-3-192/2008; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, byla Nr. 3K-3-189/2006; 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-394/2002). Lietuvos Aukščiausias Teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teismo pareiga yra aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertinant individualias konkrečios situacijos aplinkybes, nes gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinė paskirtis yra svarbi, jų pagrindu atsiradę teisiniai santykiai specifiniai. Šios kategorijos bylose visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, kad jose iš esmės vyksta ginčai dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Telšių rajono prokuratūra v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., byla Nr. 3K-3-335/2001).
Paminėtų teisės normų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų kontekste taip pat pažymėtina, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimui taikytos specialios Butų privatizavimo įstatymo normos. Byloje konstatuota, kad ginčo patalpų privatizavimas pradėtas laikantis Įstatymo nustatytos tvarkos ir reikalavimų, privatizuojamų patalpų pirkimo pardavimo sutartis nebuvo tinkamai įforminta nuo ieškovo valios nepriklausančių aplinkybių, Valstybinė komisija pavedė sandorį įforminti Palomenės apylinkės savivaldybei (t.1, b.l. 9-10), todėl apeliantės argumentai ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai dėl netinkamos patalpų privatizavimo sandorio šalies ir ginčo santykiui taikytinų CK normų laikytini nepagrįstais.
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniam santykiui teisingai aiškino ieškinio senaties institutą, tinkamai vertino bylos įrodymus ir taikė bei aiškino teisės normas, todėl naikinti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Ieškovas prašo priteisti 3500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens S. V. apeliacinis skundas atmetamas ir į tai, kad dalis prašomų priteisti išlaidų (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas, atstovavimas teismo posėdžiuose) viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, o taip pat į bylos apimtį, sudėtingumą ir išnagrinėjimo trukmę, teisėjų kolegija prašymą dėl atstovavimo išlaidų priteisimo tenkina iš dalies ir priteisia ieškovui 1700 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės S. V. ieškovui A. G. 1700 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.