Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-611-626/2014 Teisėjas Gediminas Viederis Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Algimanto Valantino ir Leonardos Gurevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir nubaustas 10 MGL dydžio (1 300 Lt) bauda.

Iš S. P. priteista nukentėjusiajam G. P. 1 000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Iš A. M. priteista nukentėjusiajam G. P. 291,21 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui.

Iš A. M. priteista nukentėjusiajam G. P. 8 000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui.

Iš S. P. ir A. M. Valstybinei ligonių kasai solidariai priteista 89,70 Lt nukentėjusiojo G. P. gydymo išlaidų.

Iš S. P. ir A. M. nukentėjusiajam G. P. solidariai priteista 2 500 Lt advokato, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiojo atstovas, išlaidoms apmokėti.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. M., tačiau dėl jo apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. nuteistas už tai, kad jis pažeidė viešąją tvarką, o būtent:

jis 2011 m. gruodžio 4 d. laikotarpiu nuo 1 val. 25 min. iki 1 val. 32 min., viešoje vietoje – šalia restorano „(duomenys neskelbtini)“, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, konflikto metu dėl mažareikšmės priežasties nukentėjusiajam G. P. vieną kartą kumščiu trenkdamas į veido sritį, po ko priėjęs A. M. nustūmė G. P. nuo S. P. ir sudavė G. P. nemažiau kaip penkis smūgius ranka į veido sritį, nemažiau kaip du kartus spyrė į galvos sritį ir keletą kartų į įvairias kūno vietas, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant žemės, ir po to sudavė smūgius, tokiu būdu padarymas G. P. poodines kraujosruvas ir nubrozdinimus veide (kaktoje, nosies srityje, kairiajame žande, kaklo kairėje, kairės ausies kaušelyje, lūpose), galvos plaukuotoje dalyje (dešiniame momenyje, kairio užausio srityje), žastuose, dešiniame petyje ir dilbyje, kairiame rieše ir plaštakoje, nosies sumušimą, bei kairio kelio sumušimą, pasireiškusį kelio sąnario patinimu ir girnelės kraštiniu lūžimu, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta G. P. sveikata, tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką,

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aptariamo įvykio aplinkybes, rėmėsi byloje esančiu vaizdo įrašu, kurį pagrįstai pripažino atitinkančiu BPK 20 str. numatytus reikalavimus įrodymams. Pirmos instancijos teismas išsamiai įvertino šiame vaizdo įraše užfiksuotą informaciją. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad S. P., smūgiuodamas kūmščiu G. P., tai padarė dėl iš esmės mažareikšmės dingsties kilusio žodinio konflikto metu, kadangi nebuvo nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog G. P. ketina trenkti S. P.. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248/2008, 2K-472/2009, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, S. P. elgesys, o būtent tai, kad jis smogė nukentėjusiajam dėl mažareikšmės dingsties kilusio žodinio konflikto metu, šiuo atveju neabejotinai yra įžulus elgesys, kuris pasireiškė viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje priešais „(duomenys neskelbtini)“ įėjimą ir sukėlė pasekmes – sutrikdė visuomenės rimtį.

Apeliaciniu skundo nuteistasis S. P. prašo nukentėjusiojo advokato išlaidas bei gydymo išlaidas priteisti lygiomis dalimis, o ne solidariai su A. M., kadangi jo nepažįsta, o tuo atveju, jei šis neatlygins dalies priteistų išlaidų, jis vienas turės atlyginti minėtas išlaidas.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 113 str. 2 d., kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomas atitinkamos civilinio proceso normos, jei jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos CK reglamentuoja skolininkų (pažeidėjų) daugeto deliktinę atsakomybę, kai už nukentėjusiojo patirtą žalą atsakyti privalo daugiau nei vienas asmuo. Pagal bendrąją Lietuvos Respublikos CK įtvirtintą taisyklę, esant skolininkų daugetui, jų pareiga kreditoriui yra dalinė (CK 6.5 str.). Atsižvelgiant į tokį teisinį reglamentavimą, pagrįstą suvokimu, kad kiekvienas privalo atlyginti tik tą žalą, kurią savo veiksmais sukėlė, solidariosios atsakomybės taikymui konkrečiu atveju būtinas teisinis pagrindas – teisės norma, nustatanti solidariąją asmenų pareigą susiklosčiusioje situacijoje. Lietuvos Respublikos CK 6.6 str. 3 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, o CK 6.279 str. 1 d. įtvirtinta, jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Solidarioji atsakomybė geriausiai atitinka nukentėjusiojo interesus, nes bendraskolių prievolės nevykdymo rizika perkeliama skolininkams. Solidariosios atsakomybės taisyklės taikymas pagrįstas nuostata, kad bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kada nuteistųjų atžvilgiu taikytina solidarioji, o kada – dalinė atsakomybė, atsižvelgdamas į padarytus neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį, t. y. bendrininkavimo atvejus siaurąja prasme bei skolininkų daugeto atvejus nesant bendrininkavimo siaurąja prasme.

Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad po to, kai S. P. smogė G. P., o šis jį pargriovė ant žemės, S. P. į muštynes tarp G. P. ir A. M. nesikišo, tik po kelių minučių kelis kartus pabandė atitraukti G. P. nuo A. M.. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad patys pirmieji nuteistojo A. M. veiksmai – nukentėjusiojo, kuris tuo metu buvo susikibęs su S. P., nutempimas į šalį, galėtų būti paaiškinami noru apginti S. P. (kadangi byloje nėra įrodymų, kurie leistų tvirtinti, jog A. M. matė, kad S. P. pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam), tik tuo atveju, jei vėliau A. M., apgynęs S. P., nebūtų naudojęs prieš nukentėjusįjį smurto. Tačiau, kaip matyti, išskyręs nukentėjusįjį nuo S. P., A. M. pradėjo smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu, intensyviai suduodamas smūgius į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas, su tam tikrų intervalų pertraukomis spardydamas nukentėjusįjį, kai šis ketino atitraukti, kai tuo tarpu S. P. apie 6 minutes stovėjo šalia ir juos stebėjo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad atskyrus nukentėjusįjį nuo S. P., nukentėjusysis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų naudoti smurtą S. P. ar A. M. atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad A. M. nebuvo jokios priežasties toliau smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu, o S. P., leido A. M. smurtauti G. P. atžvilgiu, taip išreikšdamas pritarimą A. M. smurtavimui vaizdo įraše užfiksuotu laiku nuo 1.25 val. iki 1.31 val., t.y. 6 minutes.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam visumoje buvo padaryti daugybiniai sužalojimai: poodinės kraujosruvos ir nubrozdinimai veide (kaktoje, nosies srityje, kairiajame žande, kaklo kairėje, kairės ausies kaušelyje, lūpose), galvos plaukuotoje dalyje (dešiniame momenyje, kairio užausio srityje), žastuose, dešiniame petyje ir dilbyje, kairiame rieše ir plaštakoje, nosies sumušimas, bei kairio kelio sumušimą, pasireiškęs kelio sąnario patinimu ir girnelės kraštiniu lūžimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistųjų šių veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Byloje nėra objektyvių duomenų, rodančių, kad nuteistieji buvo iš anksto susitarę sukelti kokią nors žalą nukentėjusiajam ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus. Vis dėl to, kolegijos nuomone, tiek S. P., tiek A. M. prisidėjo prie žalos nukentėjusiajam atsiradimo iš esmės – be kiekvieno iš jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi.

Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuos duomenis, pripažįsta, kad abu nuteistieji veikė kaip bendrininkai. Atsižvelgiant į bendrus nuteistųjų smurtinius veiksmus, akivaizdu, kad S. P. ir A. M. veikė bendrai. Solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose inter alia taikoma tada, kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t.y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą. Todėl S. P. apeliacinio skundo argumentas, kuriuo prašoma nukentėjusiojo advokato išlaidas bei gydymo išlaidas priteisti po lygiai, o ne solidariai su A. M., yra atmestinas.

Apeliantas taip pat prašo panaikinti jam paskirtą baudą arba ją sumažinti, taip pat sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Asmeniui, pripažintam kaltu pagal BK 284 str. 1 d., įstatymas numato kelias alternatyvias bausmes - viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad S. P. buvo pagrįstai parinkta šios rūšies bausmė. BK 47 str. 3 d. 2 p. nurodyta, kad už nesunkų nusikaltimą asmeniui gali būti skiriama iki 500 MGL dydžio, tuo tarpu S. P. paskirta bauda yra žymiai mažesnė už šios bausmės rūšies vidurkį, o jos dar labiau mažinti nėra jokio pagrindo.

Iš S. P. skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam G. P. buvo priteista 1 000 Lt nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimui, tačiau nuteistasis prašo sumažinti jam priteistos neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, inter alia atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis pareiškė 5000 Lt ieškinį S. P. dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pirmos instancijos teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad nors S. P. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį kumščiu į veido sritį, po ko šiam svaigo galva, bėgo kraujas, o tai neabejotinai sukėlė išgąstį, fizinį diskomfortą, skausmą, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala, tačiau, vadovaudamasis aukščiau paminėtais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, neturtinės žalos, priteistinos iš S. P., dydį sumažino iki 1000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliacinio skundo argumentus dėl per didelio atlygintinos neturtinės žalos dydžio, konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, šiuo atveju nesudaro pagrindo vertinti, jog apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis neatitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl jo dar labiau mažinti nėra pagrindo.

Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.