- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-11
- Bylos Nr.
- I2-9723-780/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01884-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Asta Urbonienė, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- W. B. L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos (pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Astos Vailionės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. B. L. B. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas W. B. L. B. skundu prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Kanados Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2024 m. balandžio 20 d. sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą pareiškėjui (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (toliau – ir URM) pavaldi Ambasada savo Sprendimu neišdavė vizos pareiškėjui. Sprendimas pareiškėjui įteiktas 2024 m. balandžio 20 d. Sprendimas motyvuotas tuo, jog pareiškėjo apie save pateikta informacija yra nepatikima.
Pareiškėjas mano, kad jo atžvilgiu priimtas Sprendimas yra nepagrįstas ir jo teisės atvykti į Lietuvą apribotos neteisėtai. Pažymi, kad skundžiamą Sprendimą priėmė gana neaukšto lygio pareigūnas, kuris, pareiškėjo manymu, dėl patirties stokos galėjo padaryti klaidą. Tvirtina, kad tokiais administraciniais veiksmais pareiškėjui yra neteisėtai trukdoma atvykti į Lietuvą, tvarkyti verslo reikalus ir vykdyti kitas teisėtas veiklas Lietuvoje. Teigia, kad nori atvykti į Lietuvą birželio mėnesio 4-15 dienomis. Formoje Ambasadai nurodytas atvykimo tikslas – turizmas. Nurodo ir tai, kad apsilankydamas Lietuvoje kaip turistas jis siekia susipažinti su šalimi ir apsispręsti dėl galimo verslo steigimo, kurio pradžią finansuotų Šveicarijoje gyvenanti jo teta.
Skunde akcentuojama, kad prašymą dėl vizos nagrinėjusiems pareigūnams pareiškėjas buvo pateikęs visus reikalingus dokumentus, davęs atitinkamus žodinius paaiškinimus. Tvirtina, jog nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui, visuomenės sveikatai. Nurodo, kad pareiškėjui nebuvo pateikta jokių papildomų įspėjimų, paaiškinimų ar įrodymų, kodėl jo buvimas Lietuvoje būtų nepagrįstas ar neleistinas. Mano, kad tokių įrodymų visai nėra. Pareiškėjas teigia, kad jo atžvilgiu priimtas Sprendimas buvo priimtas paviršutiniškai ir vienpusiškai išnagrinėjus pareiškėjo situaciją, pernelyg sugriežtinus, apsunkinus reikalavimus pareiškėjui.
Pabrėžia, kad atsakovui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį atsakovas turėjo tinkamai atlikti individualių ir objektyvių pareiškėjo aplinkybių tyrimą. Teigia, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, neįvertino pareiškėjo situacijai itin svarbių aplinkybių – pareiškėjas patyrė išlaidų mokėdamas už lėktuvo bilietus, draudimą, viešbučio rezervaciją, turi giminaitę Lietuvoje bei tetą Šveicarijoje, kurios gali finansuoti jo kelionę, pareiškėjas pats dirba ir mokosi Kanadoje, išlaiko šeimą.
Mano, jog Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, dar ir dėl to, kad buvo priimtas pažeidžiant esmines procedūras (teisę būti išklausytam), turėjusias užtikrinti objektyvaus ir pagrįsto Sprendimo priėmimą.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą nurodo, jog 2024 m. balandžio 5 d. pareiškėjas Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus. Prašyme pareiškėjas nurodė šeimyninę padėtį – nesusituokęs, dabartinę profesinę veiklą – studentas, kelionės tikslą – turizmas, numatomą atvykimą į Šengeno erdvę – 2024 birželio 4 d., išvykimą – 2024 birželio 15 d., prašė leisti atvykti daug kartų. Teigia, kad pareiškėjas kartu pateikė Kamerūno pasą, leidimo studijuoti Kanadoje kopiją, COLLEGE LA CTE pažymą apie studijas, tetos laišką su įsipareigojimu skirti 2000 Kanados dolerių kelionei į Lietuvą, bilietus lėktuvu Monrealis-Amsterdamas-Vilnius-Amsterdamas-Monrealis, viešbučio Vilniuje rezervacijas, savo banko ir tetos banko sąskaitos išrašus.
Konsulas nustatė, kad pareiškėjas nesusituokęs, turintis Kanados studijų vizą iki 2026 metų, Šengeno zonoje nesilankė, tačiau nenustatė jokios pagrindžiančios informacijos, kodėl pirmai kelionei į Šengeno zoną pasirinko Lietuvą. Teigia, jog nors teta L.E. M., gyvenanti Šveicarijoje, įsipareigojo pareiškėjui skirti 2000 Kanados dolerių kelionės išlaidoms, tačiau pareiškėjo banko sąskaitos likutis nedidelis, lėšų apyvarta nedidelė, pastovių pajamų nėra. Konsulas vizų informacinėje sistemoje (toliau – ir VIS sistema) nustatė, kad pareiškėjui 2019 metais Šveicarija atsisakė išduoti Šengeno vizą, o 2022 metais – Prancūzija, nes kilo abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš Šengeno zonos iki prašomos vizos galiojimo pabaigos.
Nurodo, jog siekiant įvertinti, ar pareiškėjas nekelia neteisėtos imigracijos pavojaus ir ar ketina išvykti iš Šengeno teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, konsulas vertino: asmeninius pareiškėjo ryšius gyvenamosios vietos šalyje – pareiškėjas nepateikė duomenų dėl asmeninių ryšių buvimo kilmės valstybėje, būsto (nekilnojamojo turto) nuosavybės, nes savo vardu registruoto turto buvimo valstybėje neturi; pareiškėjo socialinį profilį – pareiškėjas neturi jokių pajamų ir yra iš šalies, kurios piliečiai kelia didelę nelegalios imigracijos riziką, pareiškėją sieja silpni ryšiai su kilmės valstybe. Atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kodėl prašydamas vizos vykti į Lietuvą 11 dienų, prašėsi vizos leisti atvykti į Lietuvą daug kartų.
Pažymi, kad URM konsulinis pareigūnas, įvertinęs surinktos informacijos visumą ir vadovaudamasis aktualiais teisės aktais VIS sistemoje priėmė 2024 m. balandžio 20 d. Sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjui.
Nurodo, kad konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą dėl Šengeno vizos išdavimo bei jo pateiktus duomenis ir informaciją, įvertino ne tik kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, bet įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį, t. y. pareiškėjo prašyme išduoti Šengeno vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Tvirtina, kad konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti pareiškėjo skundžiamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą, nes konsului kilo pagrįstos abejonės dėl faktinio pareiškėjo vykimo į Lietuvą, o faktiškai į Europos Sąjungą, deklaruojamo tikslo – „turizmas“ (nors jokių duomenų apie turistinės kelionės programą konsului nepateikė), todėl neatmestina prielaida, kad pareiškėjas, prisidengdamas šiomis aplinkybėmis, siekia imigruoti į Šengeno erdvę kitais tikslais. Teigia, kad aplinkybių įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui, kuris, skųsdamas Sprendimą, privalo pateikti tinkamus įrodymus ir paaiškinimus, kurie pagrįstų pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslą ir buvimo sąlygas, pagrįstų, jog jis išvyks iš Šengeno valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Kanadoje 2024 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti Šengeno vizą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos faktinės aplinkybės
Nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 5 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus. Prašyme pareiškėjas nurodė šeimyninę padėtį – nesusituokęs, dabartinę profesinę veiklą – studentas, kelionės tikslą – turizmas, numatomą atvykimą į Šengeno erdvę – 2024 birželio 4 d., išvykimą – 2024 birželio 15 d., prašė leisti atvykti daug kartų.
Konsulas, spręsdamas dėl vizos išdavimo, nustatė, kad pareiškėjas nesusituokęs, turintis Kanados studijų vizą iki 2026 metų, Šengeno zonoje nesilankė, pareiškėjo banko sąskaitos likutis nedidelis, lėšų apyvarta nedidelė, pastovių pajamų nėra, pareiškėjui 2019 metais Šveicarija atsisakė išduoti Šengeno vizą, o 2022 metais – Prancūzija, nes kilo abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš Šengeno zonos iki prašomos vizos galiojimo pabaigos.
Lietuvos Respublikos ambasados Kanados Respublikoje 2024 m. balandžio 20 d. sprendimas neišduoti vizos pareiškėjui buvo priimtas pagrindu, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima.
Atsiliepime nurodyta, jog šis sprendimas buvo priimtas vertinant asmeninius pareiškėjo ryšius gyvenamosios vietos šalyje – pareiškėjas nepateikė duomenų dėl asmeninių ryšių buvimo kilmės valstybėje, būsto (nekilnojamojo turto) nuosavybės, nes savo vardu registruoto turto buvimo valstybėje neturi; pareiškėjo socialinį profilį – pareiškėjas neturi jokių pajamų ir yra iš šalies, kurios piliečiai kelia didelę nelegalios imigracijos riziką, pareiškėją sieja silpni ryšiai su kilmės valstybe.
Dėl pareiškėjo prašymo išduoti Šengeno vizą
Pagal Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 6 straipsnio 1 dalį atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 (4) dalį, Šengeno viza - tai Šengeno valstybės viza, išduodama vadovaujantis Reglamento (EB) Nr.810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis. Pagal Įstatymo 12 (1) straipsnio 1 dalį, Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) bei Vizų aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2017 gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo, nuostatos.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Vizų kodekse nustatyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Vizų kodekse įvardyti prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai. Vienu pagrindinių kriterijų įvardinta tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. To paties kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
2013 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) priėmė prejudicinį sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką C-84/12; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).
Vizų tarnybos valstybės tarnautojas, nagrinėdamas prašymą išduoti nacionalinę vizą, gali pakviesti prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikusį užsienietį pokalbio, pareikalauti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius užsieniečio ir (arba) darbdavio, švietimo įstaigos arba priimančiojo asmens pateiktą informaciją, taip pat pateikti prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytų duomenų pagrindimo dokumentus (Aprašo 79 punktas), tačiau tai nėra privaloma, jeigu pateiktų duomenų pakanka konstatuoti vizos neišdavimo pagrindą.
Iš pareiškėjo pateikto prašymo išduoti Šengeno vizas matyti, kad pagrindinį kelionės tikslą jis nurodė – turizmą (23 p.), tačiau Prašymo grafoje „Papildoma informacija apie buvimo tikslą“ (24 p.) jokios informacijos nenurodė. Prašymo grafoje „Pagrindinio kelionės tikslo valstybė“ nurodė „Lietuva“.
Konsulinis pareigūnas nustatė, kad pareiškėjas nesusituokęs, turintis Kanados studijų vizą iki 2026 metų, Šengeno zonoje nesilankė, jokios pagrindžiančios informacijos, kodėl pirmai kelionei į Šengeno zoną pasirinko Lietuvą. Taip nustatė, kad nors teta L. E. M., gyvenanti Šveicarijoje, įsipareigojo pareiškėjui skirti 2000 CAD kelionės išlaidoms, tačiau paties pareiškėjo banko sąskaitos likutis nedidelis, lėšų apyvarta nedidelė, pastovių pajamų nėra. Konsulas VIS sistemoje nustatė svarbią aplinkybę, kad pareiškėjui 2019 metais atsisakė išduoti Šengeno vizą Šveicarija, o 2022 metais Prancūzija, nes kilo abejonių dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš Šengeno zonos iki prašomos vizos galiojimo pabaigos.
LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014). Šiuo atveju Sprendimas priimtas ne tik įvertinus Prašymą, bet ir atlikus pateiktų įrodymų vertinimą, surinkus papildomus duomenis iš VIS sistemos apie ankstesnius Šengeno vizos neišdavimo atvejus pareiškėjui, t. y. Sprendimas yra objektyviai pagrįstas išsamių duomenų tyrimu ir vertinimu.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas priimtas, vertinant pareiškėjo Prašyme išduoti Šengeno vizą nurodytus duomenis bei kartu su juo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir vizų informacinės sistemos duomenis apie ankstesnius pareiškėjo mėginimus atvykti į Šengeno zoną. Konsulas priimdamas sprendimą atsižvelgė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad turi savarankiškų ir reguliarių bei pakankamų pajamų, įvertino asmeninių ryšių buvimo kilmės valstybėje pobūdį, būsto (nekilnojamojo turto) nuosavybės (ne)turėjimo aspektą, nes savo vardu registruoto turto buvimo valstybėje neturi, įvertino, kad pareiškėjas yra iš šalies, kurios piliečiai kelia didelę nelegalios imigracijos riziką, įvertino, jog pareiškėją sieja silpni ryšiai su kilmės valstybe, atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjui jau du kartus nebuvo išduota Šengeno viza siekiant nuvykti į Šveicariją bei Prancūziją.
Konsulatas priėmė ginčijamą Sprendimą įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, Sprendime nurodyti atsisakymo išduoti Šengeno vizą motyvai (informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima), Sprendimas pasirašytas įgaliojimus turinčio asmens, nurodyta apskundimo tvarka. Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad jo prašymą tyrė nepatyręs Konsulas ir neatidžiai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas sprendžia, kad konsului gautos informacijos visuma leido priimti Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti Šengeno vizą. Atsakovei kilo pagrįstos abejonės dėl deklaruojamo pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo – turizmas atitikimo faktiniam tikslui, todėl atsakovė pagrįstai sprendė, jog neatmestina, kad pareiškėjas siekia imigruoti į Šengeno erdvę. Sutiktina, jog pateikta informacija nėra patikima, pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, nes jis neįrodė, kad turi pakankamai stiprius ryšius su kilmės ar nuolatinio buvimo valstybėmis, į kurias turėtų didelį interesą sugrįžti.
Nors pareiškėjas studijuoja Kanadoje, tačiau jo Kanados viza išduota tik iki 2026 m., o įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas be studijų turi kitus stiprius socialinius, ekonominius ar šeiminius ryšius Kanadoje, nepateikė, todėl yra pagrįsta tikimybė, jog artėjant Kanados vizos galiojimo pabaigai pareiškėjas gali siekti imigruoti į Šengeno erdvę. Teismas pažymi, kad ne tik prašant vizos pareiškėjo argumentai dėl atvykimo į Lietuvą yra neįtikinantys, bet ir pareiškėjo paaiškinimai skunde teismui yra prieštaringi ir patvirtinantys konsulo vertinimą dėl deklaruojamo atvykimo į Lietuvą tikslo realumo.
Skunde pareiškėjas nurodo, kad neišduodant vizos jam trukdoma atvykti į Lietuvą ir tvarkyti verslo reikalus, tačiau prašydamas išduoti vizą jis atvykimo tikslą nurodė tik turizmą ir jokių papildomų paaiškinimų dėl antrinio tikslo (verslo) nepateikė. Skunde taip pat nurodo, kad verslo steigimo pradžią finansuotų Šveicarijoje gyvenanti jo teta, tačiau kartu tvirtina, kad atvykimo tikslas, greta turizmo, dar tik įvertinti verslo perspektyvas. Be to, pačios pareiškėjo tetos laiškas patvirtina, jog ji įsipareigoja finansiškai prisidėti 2000 Kanados dolerių tik per pareiškėjo buvimą Lietuvoje, o tai neatitinka pareiškėjo teiginio, kad teta finansuotų verslo steigimo pradžią. Taip pat skunde pareiškėjas nurodo, kad pats dirba ir mokosi Kanadoje, išlaiko šeimą, tačiau Prašyme išduoti Šengeno vizą, atitinkamose grafose, nurodė, jog yra nesusituokęs ir jokių kitų duomenų apie šeimą, kurią išlaikytų, nenurodė, o grafoje apie darbinę veiklą nurodė tik studento statusą, bet nenurodė jokių duomenų, kad dirbtų.
Taigi, teismas sutinka su atsakovės vertinimu, kad pareiškėjo pateikta ir teikiama informacija, kuria siekiama pagrįsti atvykimo, buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima dėl jos prieštaringumo ir pareiškėjo nesugebėjimo įtikinti, jog jis išvyktų iš Šengeno zonos iki vizos galiojimo pasibaigimo. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas yra kilęs iš šalies, kurios piliečiai kelia didelę nelegalios imigracijos riziką, todėl Ambasada turėjo itin atsakingai įvertinti pareiškėjo nurodytą jo atvykimo į Šengeno erdvę tikslą, taip pat jo pateiktus dokumentus. Pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai bei Ambasados surinkta informacija buvo prieštaringi. Vizų kodekse 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardintų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardintų aplinkybių. Būtent užsienietis, siekiantis gauti vizą, turi pateikti visus dokumentus, kurie patvirtintų atitiktį Šengeno vizai gauti keliamiems reikalavimams arba nebuvimą pagrindų, sudarančių pagrindą atsisakyti išduoti Šengeno vizą. Be to, faktas, kad pareiškėjui Šengeno vizą išduoti anksčiau atsisakė Šveicarija ir Prancūzija taip pat patvirtina, kad Lietuvos ambasados vertinimas dėl pareiškėjo keliamos nelegalios migracijos rizikos yra pagrįstas.
Pažymėtina, kad viešąjį administravimą atliekantys subjektai pagal savo kompetenciją sprendžia asmenų prašymus dėl administracinės paslaugos suteikimo ir įvertina jų pateiktus dokumentus, o administracinis teismas tikrina tik jų priimtų administracinių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, bet neperima viešojo administravimo funkcijų, todėl negali savo sprendimu įpareigoti atsakovę išduoti vizą.
Nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovė iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo W. B. L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.