- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-560-1035/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35994-2024-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo M. P., padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos D. B. atsakomybėn, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 1–3 dalimis, M. P. paskirtos dvi baudžiamojo poveikio priemonės: 1) uždraudimas naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 19 d.; 2) transporto priemonės „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
M. P. 2024 m. rugsėjo 14 d. apie 15.57 val. Vilniuje, Eišiškių plento – Mechanikų gatvės sankryžoje, vairavo automobilį „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,11 promilių neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu M. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nuosprendį ir sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminą nuo dvejų iki vienerių arba pusantrų metų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teisė vairuoti kelių transporto priemones šiuo metu yra reikalinga dėl kelių priežasčių. Apeliantas dirba ir kartu su D. B. globoja jos neįgalią dukrą. Jis turi sveikatos problemų, todėl šeimos gydytojas jam parekomendavo lankyti baseiną, o be transporto priemonės jis nespėtų to daryti. Be to, apeliantui priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurį reikia prižiūrėti.
1.2. Apeliantas sutinka, kad vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, supranta, jog jo padarytas pažeidimas yra pavojingas ir šiurkštus, tačiau praeityje jis nebuvo teistas ir baustas administracine tvarka už analogiškus teisės pažeidimus, kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi. Apelianto nuomone, paskyrus uždraudimą naudotis specialia teise vieneriems metams, taip pat bus tinkamai įgyvendinti šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorė Jūratė Semėnienė prašo M. P. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 1 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1.3. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. P. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir nustatydamas taikymo terminą, įvertino tiek M. P. apeliaciniame skunde minimas jį charakterizuojančias aplinkybes, tiek kitas reikšmingas aplinkybes. Darydamas nusikalstamą veiką M. P. žinojo, kad yra neblaivus. Nuvažiavęs automobiliu į miestą, tikslingai sustojo parduotuvėje įsigyti alkoholio ir jį išgėrė, tada važiavo namo. Nors M. P. nesukėlė eismo įvykio, nieko nesužalojo ir nesugadino svetimo turto, tačiau jis automobilį vairavo Vilniaus mieste, kur eismas intensyvus, todėl kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, jų sveikatai ir turtui. Teismo nustatytas uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminas (dveji metai) savo dydžiu artimas šios baudžiamojo poveikio priemonės trukmės vidurkiui, todėl negali būti laikomas neproporcingu ir varžančiu M. P. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti. Objektyvaus pagrindo tokį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą nėra.
1.4. M. P. poreikis vairuoti transporto priemones egzistavo dar iki šio nusikaltimo padarymo, todėl jis privalėjo numatyti ir įvertinti galimas neigiamas pasekmes, kilsiančias dėl šio nusikaltimo padarymo. Apeliaciniame skunde nurodytos priežastys, t. y. važiavimas į darbą ir baseiną, sugyventinės neįgalios dukros globa, nėra išskirtiniai ir nesuteikia pagrindo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės ar trumpinti jos terminą, kai kiti bylos duomenys patvirtina jos skyrimo nustatytam terminui reikalingumą. Nusikaltimo padarymas bet kokiu atveju sukelia neigiamas pasekmes asmeniui ir jo šeimos nariams, todėl asmuo, padaręs nusikaltimą, negali tikėtis jų išvengti. Šiuo atveju M. P. tiesiogine tyčia padaręs baigtą nesunkų nusikaltimą, susijusį su transporto eismo saugumu, t. y. vairavęs automobilį, kai jam nustatytas 2,11 promilių neblaivumas, negali tikėtis ir toliau patogiai naudotis transporto priemone. Vilniaus mieste ir rajone plačiai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, todėl nuvykti į sodybą ar baseiną įmanoma ir be nuosavo automobilio.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. P. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų faktinių aplinkybių ir veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones), prašydamas sumažinti jos taikymo terminą nuo dvejų iki vienerių ar pusantrų metų. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamojo poveikio priemonė – tai teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-14-511/2018).
Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas M. P., padariusį BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimą naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) ir turto (transporto priemonės) konfiskavimą. Iš tiesų, pagal teismų praktiką BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialia teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018). Tokiu atveju siekiama prevencinių ir asmens elgesio korekcijos tikslų, t. y. apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir jį paveikti taip, kad nebedarytų naujų teisės pažeidimų ir nusikaltimų.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė skiriama, įvertinus šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018), bei proporcingumą, kuris reikalauja, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018).
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. P. uždraudimą naudotis specialia teise ir nustatydamas jo terminą 2 (dvejiems) metams, atsižvelgė į tai, kad M. P. pažeidė KET 14 punkto reikalavimus, t. y. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, jam nustatytas 2,11 promilių girtumas, kuris daugiau nei penkis kartus viršijo alkoholio koncentracijos ribą, kurią viršijus draudžiama vairuoti kelių transporto priemones (0,4 promilės) ir žymiai viršijo alkoholio koncentracijos ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė (1,5 promilės). Pažymėtina, kad tokios būklės asmeniui vairuojant transporto priemonę paprastai kyla reali grėsmė ne tik paties, bet ir kitų asmenų sveikatai ir gyvybei. Vien šios aplinkybės sudaro pagrindą skirti aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas M. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padarė išvadą, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad M. P. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, anksčiau nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, tačiau padaryti administraciniai nusižengimai nėra šiurkštūs, visos paskirtos baudos yra sumokėtos. Be to, M. P. nėra teistas ir baustas administracine tvarka už vairavimą išgėrus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, pasiryžęs gydytis priklausomybės ligas (2024 m. rugsėjo 20 d. atestuotas pagal 4 akademinių valandų privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai programą). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 (vienerių) iki 5 (penkerių) metų. Taigi, įvertinęs visas pirmiau aptartas aplinkybes, be kita ko, ir aplinkybes, dėl kurių buvo nuspręsta M. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pirmosios instancijos teismas nusprendė paskirti M. P. uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų terminui, kuris yra trumpesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis (3 (treji) metai).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę bei nustatydamas jos terminą, baudžiamojo įstatymo nepažeidė ir nenukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Nors apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu nustatytu uždraudimo naudotis specialia teise terminu, nurodo išimtinai tik jam naudingas aplinkybes, susijusias su jo patiriamais suvaržymais ir praradimais, teisėjų kolegija, be pirmosios instancijos teismo minėtų M. P. aplinkybių, atkreipia dėmesį ir į kitas svarbias aplinkybes. M. P. vairuojamas automobilis policijos pareigūnų buvo sustabdytas Eišiškių plento ir Mechanikų gatvės sankryžoje, dienos metu, kai yra pakankamai intensyvus automobilių ir pėsčiųjų eismas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. P. paaiškino, kad jis įvykio dieną važiavo į netoli namų esančią sulčių spaudyklą. Išspaudęs sultis, parduotuvėje nusipirko 200 ml talpos butelį trauktinės, kurią išgėręs važiavo namo. Šios aplinkybės tik parodo, kad M. P. turi abejingą požiūrį į visuotinai priimtinas bendro elgesio taisykles ir keliamą pavojų eismo saugumui. Papildomai pažymėtina, kad policijos pareigūnams sustabdžius M. P. Eišiškių plento ir Mechanikų gatvių sankryžoje ir patikrinus jo neblaivumą, kuris, kaip jau minėta, viršijo normą, nuo kurios galima baudžiamoji atsakomybė, pirmo neblaivumo patikrinimo metu jo iškvėptame ore buvo nustatyta net 2,39 promilių etilo alkoholio koncentracija ir tik antro patikrinimo metu – 2,11 promilių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors M. P. praeityje nebuvo baustas už vairavimą išgėrus, tačiau nėra pagrindo teigti, jog padarytas KET pažeidimas yra visiškai atsitiktinis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2022–2023 m. M. P. kelis kartus baustas administracine tvarka už kitus KET pažeidimus, susijusius su sustojimu ir stovėjimu nesilaikant kelio ženklų ir ženklinimo reikalavimų, transporto priemonės vairavimu be privalomosios techninės apžiūros ir greičio viršijimu (b. l. 83–86). Nors šie nusižengimai nėra itin šiurkštūs, tačiau tokie duomenys vis tik parodo, kad M. P. yra linkęs nesilaikyti KET reikalavimų ir daryti naujus, kaip šiuo atveju, netgi pavojingesnius teisės pažeidimus. Taigi, iš minėtų byloje surinktų duomenų matyti, kad M. P. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET reikalavimų pažeidimų ir tokiais savo veiksmais jis neabejotinai sukėlė didelį pavojų ne tik sau, bet ir kitų aplinkinių asmenų saugumui, sveikatai ir gyvybei bei galimai tik dėl policijos pareigūnų patikrinimo buvo išvengta skaudesnių ir neatitaisomų pasekmių.
Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad M. P. teisė vairuoti kelių transporto priemones yra būtina, pirmiausia, šeimos poreikiams tenkinti – jis kartu su savo gyvenimo drauge globoja jos neįgalią dukrą, kurią reikia slaugyti. Teisė vairuoti kelių transporto priemones taip pat yra reikalinga tiek darbo reikalams, tiek gydymosi tikslams (dėl turimų sveikatos problemų M. P. yra rekomenduojama lankyti baseiną, tačiau dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jis nespės to daryti). Be to, M. P. turi jam asmenine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kuris reikalauja priežiūros, tačiau iki jo taip pat reikia vykti automobiliu. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukelia apeliantui ir jo artimiesiems tam tikrų nepatogumų, tačiau, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, M. P. patiriami sunkumai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas ir paprastai jie nėra laikytini pakankamu pagrindu neatimti specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Pažymėtina, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra tik laikina, be to, šiuo metu M. P. nėra apribota galimybė naudotis visuomeniniu transportu ar pavėžėjo paslaugomis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto nurodomos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos neatgrasė nuo nusikalstamos veikos darymo – jis žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga šeimos, darbo ir savo asmeniniams poreikiams tenkinti, tačiau, būdamas neblaivus, vis tiek vairavo transporto priemonę. Dėl tokio apelianto poelgio kilusios neigiamos pasekmės, pritaikius jam baudžiamojo poveikio priemonę, laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai. Papildomai pažymėtina, kad M. P. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam baudžiamoji byla yra nutraukta, t. y. jis neįgijo teistumo ir nepatyrė kitų neigiamų padarinių, kuriuos sukelia sankcijos už padarytą nusikalstamą veiką taikymas. Manytina, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė M. P. sudarys galimybę dar kartą įvertinti savo veiksmų pasekmes ir motyvuos ateityje elgtis atidžiai bei rūpestingai, nepažeidinėti KET reikalavimų, užtikrinančių eismo dalyvių saugumą. Taigi, pirmosios instancijos teismo M. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios terminas yra artimas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkiui, negali būti laikoma neproporcinga, varžančia M. P. teises labiau, negu tai yra būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise yra pakankamai individualizuota, adekvati padaryto nusikaltimo pavojingumui ir M. P. asmenybei. Siekiant bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2 (dvejų) metų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens M. P. apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.