- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-127-193-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00902-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- M. A., ir D
- Advokatai
- Arvydas Penelis
Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-127-193/2012
Teisėja Laima Dumskienė Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00902-2010-3
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. vasario 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011-12-13 nuosprendžio, kuriuo M. A. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šiuo teismo nuosprendžiu nuteistas ir D. R., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
M. A. nuteistas už tai, kad jis ir D. R., kartu dalyvaudami, 2010 m. lapkričio 20 d. apie 18.40 val. Utenos mieste, netoli prekybos centro „Senukai“, prie pastato, esančio J. Basanavičiaus g. 52, rytinės pusės, viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, M. A. tyčia trenkė kumščiu vieną kartą nukentėjusiajam D. F. į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą, o nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, D. R. jam į veidą papurškė dujomis iš balionėlio, sukeldamas perštėjimą ir nemalonius pojūčius akyse, tokiais veiksmais pažeidė visuomenės tvarką ir rimtį.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2011-12-13 nuosprendį, paskiriant jam mažesnę bausmę, nei BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytas vidurkis. Mano, kad teismas nepakankamai įvertino visas bylos aplinkybes, pirmenybę teikė sunkinančių ir neigiamai jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visumai, todėl jam paskyrė per griežtą, jo veiksmams neadekvačią įstatyme numatytą bausmę. Teigia, kad paskirdamas griežtesnę negu BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, teismas jo atžvilgiu taikė nuostatas, taikytinas pavojingam recidyvistui, kuriuo jis nėra pripažintas. Apelianto manymu, prioritetas turėjo būti teiktinas teismo nustatytų lengvinančių aplinkybių visumai ir tai įvertinta parenkant jam paskirtos bausmės galutinį dydį. Teismas neįvertino ir to, jog šį nusikaltimą išprovokavo pats nukentėjusysis D. F.. Tiek nukentėjusysis D. F., tiek liudytojas S. K. buvo stipriai girti. Be to, pats nukentėjusysis D. F. parodė, jog nusirengė striukę bei raitodamas rankoves artėjo prie jų sakydamas „kas yra“, nors jis išgirdo „muštis norit“. Apeliantas nurodo, kad tik prieš kelias dienas buvo grįžęs iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, todėl jautriai reagavo į tokius D. F. veiksmus, vertindamas juos, kaip pasikėsinimą į jį. Pažymi, jog jo veika buvo nukreipta į gynybą. Mano, kad teismas vertindamas šias aplinkybes turėjo atsižvelgti į tai ir įvertinti jas kaip dar vieną lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., nes jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo D. F. elgesys. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai nustatė, jog ši nusikalstama veika buvo padaryta bendrininkų grupėje. Nurodo, kad tiek jis, M. A., tiek D. R., prieš nusikaltimo padarymą sėdėjo parke ir tarpusavyje kalbėjosi, jokio tarpusavio susitarimo daryti nusikalstamą veiką nebuvo, visa tai įvyko spontaniškai. Pažymi, kad jis net nežinojo, kad D. R. turi su savimi dujų balionėlį bei nepagalvojo, jog jis gali kažką daryti D. F. atžvilgiu. Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad teismas atsižvelgė į jo asmenybę ir ją charakterizuojančius duomenis – nors jis yra gana jauno amžiaus, bet jau 4 kartus teistas. Pažymi, kad tokiems jo vedamo gyvenimo poelgiams iš dalies įtakos turi ir tai, kad jis neturi išsilavinimo, o grįžęs iš įkalinimo įstaigos per kelias dienas nespėjo susirasti darbo, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, todėl jam žymiau sunkiau nei kitiems asmenims sekasi socialiai adaptuotis visuomenėje ir po bausmės atlikimo reintegruotis į visuomenę.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo skundas atmetamas.
Apeliantas M. A. iš esmės neginčija savo kaltės bei veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka su teismo paskirtąja bausme, teigdamas, kad ji yra per griežta. Tačiau išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai parinko apeliantui M. A. bausmės rūšį bei nustatė jos dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimą ir švelninti ar mažinti bausmę, nes ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnyje reglamentuotų bausmės skyrimo pagrindų. Taip pat teismas teisingai nustatė nuteistojo veiksmuose atsakomybę sunkinančią bei ją lengvinančią aplinkybes.
Nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sankcija nustato, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriamos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, areštas arba laisvės atėmimas. M. A. praeityje buvo teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, teistumas jam neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl pagal BK 27 str. 1 d. jis yra recidyvistas. Sutinkamai su BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių M. A. turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis, byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. A. bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo tikslą bei stadiją (padarytas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje) bei ją lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), tinkamai įvertino M. A. asmenybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį bei įstatymo tvarka nepanaikintą teistumą, inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, baustas administracine tvarka, nedirba ir nesimoko). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad M. A. skirtina reali sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė. Kartu teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės skiriamos bausmės dydžiui, taip pat atsižvelgdamas į BK 61 str. nuostatas M. A. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė didesnės trukmės nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmę. Priešingai apelianto teiginiams, tokia bausmė skiriama ne tik pavojingam recidyvistui, bet ir BK 61 str. numatyta tvarka. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teismo nuosprendžiu nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti skiriama švelnesnė bausmės rūšis ar paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta.
Atmestinas nuteistojo M. A. apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimas reiškia, kad veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, svarbu, kad šios pastangos būtų bendro sutarimo rezultatas. Susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Iš nustatytų įvykio eigos aplinkybių matyti, kad šioje byloje tiek apeliantas, tiek kitas nuteistasis D. R. iškart vienas po kito to paties nukentėjusiojo D. F. atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, todėl bendrais veiksmais elgėsi įžūliai. Abu neteisėtus veiksmus atlikę asmenys suprato savo veiksmų esmę, sąmoningai dalyvavo padarant šią veiką, betarpiškai prie jos prisidėdami, apeliantas sudavė smūgį nukentėjusiajam, o kitas nuteistasis – papurškė nukentėjusiajam dujomis iš balionėlio. Nuteistųjų tyčios turinį, kaip bendrininkų sąmoningumą darant nusikalstamą veiką, nagrinėjamu atveju lemia apylinkės teismo nustatyti objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, nes, sutikimas bendrai veikti darant nusikaltimą, akivaizdžiai išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Skirtinga smurto pavartojimo forma bei jos detalių nežinojimas (ar smurtas bus pavartotas suduodant kumščiu, delnu, į vieną ar kitą vieną, ar panaudojant kokį tai įrankį, įrenginį, priemonę) nagrinėjamu atveju nekeičia M. A. veiksmų kvalifikacijos bei išvados dėl BK 60 str.1 d. 1 p. numatytos sunkinančios aplinkybės inkriminavimo, nes M. A. ir D. R. veikė kartu, turėdami vieningą tyčią. Dėl šių aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai M. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką kartu su kitu nuteistuoju D. R. padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 str.1 d. 1 p.).
Apeliantas skunde teigia, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusiojo D. F. elgesys, todėl jam pripažintina BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato asmens atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Teisėjų kolegijos nuomone, M. A. negali būti taikoma minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes byloje nustatytos aplinkybės – neblaiviam nukentėjusiajam vienam prieinant prie dviejų asmenų ir užduodant klausimą „kas yra“ – nepagrindžia prielaidos, kad apeliantas nusikaltimą galėjo padaryti būtent dėl tokio nukentėjusiojo elgesio, be to, nustatyta, kad M. A. būdamas blaivus ir suvokdamas apie nukentėjusiojo apsvaigimo nuo alkoholio sunkią būklę, turėjo tinkamai įvertinti situaciją ir į ją reaguoti adekvačiai.
Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2011-12-13 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių teisės normų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.