Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir atmestas nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: kad 2011 m. lapkričio 6 d., apie 2.00 val., viešoje vietoje – naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), šokių aikštelėje, pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais tyčia vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam A. J. į veidą, dėl to šis po smūgio nugriuvo ant žemės, ir D. K. sukėlė A. J. fizinį skausmą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Teismas nuosprendyje nurodė, kad „galiausiai pažymėtina, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokoluose užfiksuoti duomenys, kaip liudytojos A. J. ir R. V. atpažino kaltinamąjį, yra niekiniai. Liudytojos pripažino, jog lankėsi kaltinamojo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, kurioje yra kaltinamojo atvaizdas. Be to, atliekant asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų prie kartotekų nuotraukų yra rodomas asmens vardas, pavardė ir gimimo metai. Kai su liudytoja R. V. buvo atliekamas minėtas ikiteisminio tyrimo veiksmas, ji žinojo ir nurodė tariamo įvykio kaltininko vardą ir pavardę“.

Prokuroro vertinimu, ši teismo išvada, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolai yra niekiniai, yra neteisinga. Atlikti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir iš kartotekų proceso veiksmai su liudytoja R. V. ir A. J. buvo atlikti nepažeidžiant BPK 191, 194 straipsnių, todėl negali būti laikomi niekiniais.

Teismas detaliai nuosprendyje aprašė išteisintojo D. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tačiau jų nevertino, tik konstatavo, kad „kaltinamasis atkakliai neigė turįs ką nors bendro su inkriminuota nusikalstama veika. Jam antrino liudytojais apklausti kaltinamojo draugė ir abu apsaugos darbuotojai. Kiti proceso dalyviai: nukentėjusysis, liudytojais apklausti nukentėjusiojo sesuo, pora draugų, tvirtino visiškai priešingai“. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad išteisintasis D. K. turėjo galimybę 2011 m. lapkričio 6 d. būti įvykio vietoje, tai ir galėtų leisti daryti išvadą, kad nukentėjusiojo A. J., liudytojų A. J., R. V., R. U. parodymais galima tikėti ir jais vadovautis, o išteisintojo D. K. parodymus atmesti kaip jo gynybinę poziciją.

Be to, teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje nurodė, kad „kadangi abejonių dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos buvimo, kaltinamojo dalyvavimo jį darant (šios ir kitos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iškeltos baudžiamosios bylos kontekste) yra daugiau negu tai patvirtinančių objektyvių įrodymų, kaltinamasis išteisinamas (BPK 303 str. 5 d. 1–2 p.)“. Iš šių teismo motyvų manytina, kad teismas, neįvertinęs nukentėjusiojo A. J., liudytojų A. J., R. V., R. U. parodymų bei nenurodęs, kodėl teismas netiki šių liudytojų parodymais, padarė neteisingas teismo išvadas. Šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl vertintina, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktus ir 20 straipsnio reikalavimus, ir tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, todėl šis nuosprendis turi būti keistinas.

Prokuroro vertinimu, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad D. K. 2011 m. lapkričio 6 d., apie 2.00 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), šokių aikštelėje, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais tyčia, sudavė vieną kartą kumščiu į veidą nukentėjusiajam A. J., ir pastarasis po smūgio nugriuvo ant žemės, taip D. K. sukėlė jam fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo D. K. gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: kad 2011 m. lapkričio 6 d., apie 2.00 val., viešoje vietoje – naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), šokių aikštelėje, pašalinių asmenų akivaizdoje įžūliais veiksmais tyčia vieną kartą sudavė kumščiu nukentėjusiajam A. J. į veidą, dėl to šis po smūgio nugriuvo ant žemės, taip D. K. sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

2014 m. kovo 27 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu D. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Gintautas Vileikis nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. kovo 27 d., priimdamas išteisinamąjį nuosprendį D. K. atžvilgiu, nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014 ). Vertindamas nagrinėjamos bylos įrodymus šio principo pirmosios instancijos teismas laikėsi.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies ir BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Taigi, veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas.

BK 284 straipsnio 1 daliai taikyti būtina nustatyti kaltininko veiksmais sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2013, 2K-212/2014).

Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-212/2014).

Faktas, kad naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 5 d., apie 24.00 val., ar 2011 m. lapkričio 6 d., apie 2.00 val., būtų vykusios muštynės, kurių metu buvo sumuštas A. J. ir nutrauktas ar sutrikdytas naktinio klubo darbas, teisėsaugos institucijų nebuvo užregistruotas. D. K. 2013 m. liepos 13 d. parašė pareiškimą dėl to, jog (nukentėjusysis šioje byloje) A. J. (duomenys neskelbtini), prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, jį užpuolė, apstumdė, sumušė. Ir tik 2013 m. rugpjūčio 12 (6 b. l.) A. J. kreipėsi į teisėsaugos instituciją su skundu, kuriame nurodė, kad D. K. naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 5 d., apie 24.00 val., jį sumušė.

Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama veiksmuose. Teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje detaliai aprašė nukentėjusiojo A. J., liudytojų A. J., R. U. ir R. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, bei juos aprašė skiltyje „Įrodymų analizė ir vertinimas, teismo išvados juridinė veikos kvalifikacija“, tačiau nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų teismas nuosprendyje nevertino bei nenurodė, kodėl teismas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nesiremia. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „nukentėjusiojo, liudytojais apklaustų jo sesers ir draugų parodymų, kad 2011 m. lapkričio 6 d. klube „(duomenys neskelbtini)“ tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo įvyko incidentas, kurio metu buvo panaudotas smurtas, nepatvirtino nešališkais laikytini liudytojai – apsaugos darbuotojais tą vakarą (naktį) dirbę R. Č. ir A. N.“. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokoluose užfiksuoti duomenys, kaip liudytojos A. J. ir R. V. atpažino kaltinamąjį, yra niekiniai. Liudytojos pripažino, jog lankėsi kaltinamojo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, kurioje yra kaltinamojo atvaizdas. Be to, atliekant asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų kartotekų prie kartotekų nuotraukų yra rodomas asmens vardas, pavardė ir gimimo metai. Kai su liudytoja R. V. buvo atliekamas minėtas ikiteisminio tyrimo veiksmas, ji žinojo ir nurodė tariamo įvykio kaltininko vardą ir pavardę“.

Prokuroro vertinimu, ši teismo išvada, kad asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolai yra niekiniai, yra neteisinga. Atlikti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir iš kartotekų proceso veiksmai su liudytoja R. V. ir A. J. buvo atlikti nepažeidžiant BPK 191, 194 straipsnių, todėl negali būti laikomi niekiniais.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas nukentėjusiojo ir liudytojų A. J., R. U. ir R. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, juos tarpusavyje lygino ir vertino su kitais teismo posėdyje ištirtais įrodymais, to apeliaciniame skunde nedarė prokuroras, ir savo išvadas dėl nukentėjusiojo ir nurodytų liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu nuosprendyje išsamiai pasisakė. Pažymėtina, kad prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė, ką konkrečiai pažeidė pirmosios instancijos teismas, nurodyti deklaratyvūs teiginiai, nukentėjusiojo ir nurodytų liudytojų parodymai skunde vertinami atskirai nuo kitų byloje ištirtų ir teismo nuosprendyje aptartų įrodymų (liudytojų E. S., R. Č., A. N. parodymų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. gruodžio 13 d. pažymos, VSDFV duomenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraščio, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Vaikų globos namų socialinių darbuotojų padėjėjų (naktiniam darbui) 2011 m. lapkričio mėnesio grafiko, (duomenys neskelbtini) asociacijos pažymėjimo).

BPK nėra įtvirtintas draudimas kaip liudytojus apklausti su proceso šalimis vienokiais ar kitokiais ryšiais susijusius asmenis. Tokių liudytojų parodymų vertinimas ir išvadų pagrindimas šiais parodymais nuosprendyje savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad bylą buvo nagrinėjama šališkai ar kad buvo padaryta kitų BPK pažeidimų. Savo išvadas teismas turi grįsti remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, atsižvelgdamas atskirai ir į kiekvieno atskiro įrodymo gavimo aplinkybes, patikimumą, įrodomąją reikšmę. Analizuodamas asmenų parodymus kaip įrodymus teismas privalo atsižvelgti į tų asmenų sąsajas su proceso dalyviais, jų galimus interesus. Tai yra reikšminga formuojantis vidiniam teismo įsitikinimui dėl byloje darytinų išvadų. Nagrinėjamoje byloje, kurioje liudytojai A. J., R. U. ir R. V. susiję su nukentėjusiuoju A. J., pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino, laikydamasis privalomų įrodymų vertinimui reikalavimų, analizavo visus įrodymus, nurodė argumentus, kodėl daromas išvadas grindžia vienais įrodymais ir kaip vertina kitus įrodymus. Toks pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvavimas atitinka BPK nustatytas taisykles.

Siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos (BPK 194 straipsnis). Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojai A. J., R. U. ir R. V. D. K. atpažino iš nuotraukų ir vaizdo įrašų kartotekos, nors jie žinojo, kaip jis atrodo, žinojo, ką reikia atpažinti, liudytojų saugumui užtikrinti nereikėjo imtis jokių priemonių, nes jiems D. K. negrasino, D. K. nesislapstė, todėl šie atpažinimai negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tačiau apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Kai byloje yra prieštaravimų tarp įrodymų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir kaltės įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, juos vertino nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Prokuroras, skunde išdėstęs nukentėjusiojo A. J., liudytojų A. J., R. U. ir R. V. parodymus, teigia, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktų reikalavimų, nes nenurodė motyvų, kodėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai atmetami, todėl išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad šis prokuroro teiginys iš esmės yra deklaratyvus, nes, nors jis ir nurodo BPK 305 straipsnio konkrečius punktus, kurie, jo nuomone, buvo pažeisti, neargumentuoja BPK 305 straipsnio 3 dalies 2, 3, 4 punktų pažeidimų, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Gintauto Vileikio apeliacinį skundą atmesti.