Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vitalijos Norkūnaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirta galutinė 45 parų arešto bausmė.

Nukentėjusiojo R. V. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš J. M. 213, 28 Eur turtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Seesam Insurance AS civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš J. M. 175,72 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. J. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 10 d. apie 16.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,23 promilių girtumas, viešoje vietoje - automobilių stovėjimo aikštelėje prie kavinės „H“, esančioje (duomenys neskelbtini), kitų žmonių - J. C. ir A. P. akivaizdoje, tyčia metė akmenį į automobilio ,,Toyota Avensis Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. V., galinį stiklą ir šį sudaužė, tokiu būdu įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

J. M. apeliacinis skundas atmestinas

4. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas tinkamai nustačius visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

5. Nors apeliantas savo kaltę, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, neigia, tačiau jo kaltė visiškai įrodyta teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, J. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą yra iš esmės grindžiama dviejų liudytojų – J. C. ir A. P. duotais parodymais, kadangi jie betarpiškai matė padarytą nusikaltimą, po ko jie sulaikė apeliantą, iškvietė policijos pareigūnus. Teik ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, J. C. nurodė, kad nuo Raudondvario kaimo link pagrindinio kelio nuteistasis važiavo dviračiu. Privažiavęs prie jų, nuteistasis paprašė jį pavaišinti cigarete. Nuteistasis buvo akivaizdžiai neblaivus. Po to, nuteistasis nuvažiavo link parduotuvės. Praėjus apie 10 min., pamatė, kad nuteistasis viena ranka vairuoja dviratį, o kita ranka už nugaros. Pastarasis pravažiuodamas pro juos, pakėlė ranką ir metė apie 10 cm skersmens akmenį, išdaužęs automobilio stiklą, nuvažiavo toliau. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. P., kuris nurodė, kad prie restorano ,,H“ bendravo su draugu J. C.. Nuteistasis dviračiu važiavo nuo (duomenys neskelbtini) kaimo link pagrindinio kelio. Pastarasis privažiavo prie jų ir paprašė pavaišinti cigarete. Jie pastarajam atsakė, kad neturi ir pasiūlė nuvažiuoti į šalia esančią parduotuvę. Nuteistasis buvo akivaizdžiai neblaivus. Praėjus trumpam laiko tarpui, pasisukęs pamatė, kad kaltinamasis važiuodamas dviračiu rankoje laikė akmenį, kurį metė ir pataikė į automobilio ,,Toyota“ galinį stiklą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šių liudytojų parodymais nenustatyta. Jų parodymai buvo išsamūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir teisėjųkolegija jų patikimumu neabejoja. Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptarti įvykio liudytojai niekaip nėra susiję su nukentėjusiuoju R. V., todėl abejoti jų šališkumu, pagrindo taip pat nėra.

6. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nuteistojo J. M. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių egzistavimą pagrindžia objektyvūs byloje ištirti duomenys (automobilio ,,Toyota Avensis Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fotonuotraukos (t. 1, b. l. 15), tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 14)). Kolegija, įvertinusi liudytojų parodymus bei juos pagrindžiančius objektyvius įrodymus, neabejoja, kad apelianto pateikta įvykių versija yra nelogiška, todėl ja vadovautis kolegija pagrindo neturi. Nors apeliantas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad neturėjo tyčios sutrukdyti viešosios tvarkos, tačiau kolegija šią poziciją laiko nepagrįsta ir prieštaraujančia byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

7. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas, kuris pasireiškia kaip visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad taikant BK 284 straipsnį būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Viešoji vieta teismų praktikoje aiškinama kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, tai yra gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties bei netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikalstamos veikos darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-670/2002, 2K-53-693/2018). Nagrinėjamos nusikalstamos veikos dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltinamasis suvokia, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti. Kolegija neabejoja, kad J. M., priešingai nei teigia apeliaciniame skunde, tyčia metė akmenį į automobilio ,,Toyota Avensis Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. V., galinį stiklą ir šį sudaužė, tokiu būdu įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Numatė, kad dėl jo neteisėtų veiksmų (akmens metimo į automobilį ,,Toyota Avensis Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) bus sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka ir šių padarinių norėjo. Apelianto pateikta įvykiu versija, kurioje jis teigia, kad automobilio stiklas išdužo dėl to, kad netyčia atšoko nuo jo dviračio padangos, yra ne tik, kad nelogiška, bet ir nepagrįsta, motyvuotai atmesta įvertinus visus byloje surinktus ir viešame teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Atlikti papildomus veiksmus (eksperimentą ar ekspertizę) pagrindo nėra, kadangi jokių abejonių, jog J. M. tyčia metė akmenį į automobilį, kolegija neturi. Vien tai, kad apeliantas, jo teigimu, neturėjo motyvo daužyti nepažįstamo asmens automobilio lango, nereiškia, kad jis negalėjo padaryti BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo, kadangi motyvas ir tikslas nėra būtinieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir reikšmės jo padarytos veikos kvalifikavimui neturi.

8. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose nuteistasis J. M. teigia, kad įvykio metu buvo blaivus ir alkoholį vartojo jau po įvykių, kolegija konstatuoja, kad vėlgi ši apelianto pozicija yra motyvuotai paneigta byloje surinktų įrodymų pagrindu. Tiek liudytojas J. C., tiek A. P. nurodė, kad prieš įvykį jie bendravo su apeliantu, kuris buvo akivaizdžiai neblaivus. Iš karto po įvykdyto nusikaltimo apeliantas buvo sulaikytas iki kol į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, kurie nustatė jam vidutinį neblaivumo laipsnį (1,23 promilės (t. 1, b. l. 106). Jokios galimybės vartoti alkoholinius gėrimus laikotarpyje tarp padaryto nusikaltimo ir jo patikrinimo alkotesteriu, apeliantas neturėjo. Taip pat nei vienas liudytojas nematė, jog apeliantas būtų vartojęs alkoholinius gėrimus. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyta, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje ir yra nuteistas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.