Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. B. ir V. Š. bei nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arvydo Milučio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį – 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme; O. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, V. Š. ir O. B. paskirtos bausmės sumažintos vienu trečdaliu, V. Š. paskiriant galutinę bausmę – 2 (dvejus) metus ir 8 (aštuonis) mėnesius laisvės atėmimo, o O. B. – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo.

Iš O. B. ir V. Š. solidariai nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. naudai priteista 300 eurų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Iš V. Š. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. naudai priteista 120 eurų turtinės ir 2 000 eurų neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Taip pat iš V. Š. Vilniaus teritorinei ligonių kasos naudai priteista 582,54 eurai turtinės žalos, susidariusios gydant nukentėjusįjį V. M., atlyginimo.

Iš O. B. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. M. naudai priteista 500 eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų O. B., V. Š. ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato A. Milučio apeliaciniai skundai atmestini.

Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei išsamiai pagrįstą sprendimą dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, nustatė pagrįstą ir adekvatų nukentėjusiojo patirtą neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl veikos faktinių aplinkybių ar jų kvalifikavimo (nuteistojo A. B. skundo teiginys dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nesvarstytinas, nes jo veiksmai pirmosios instancijos teismo kvalifikuoti būtent taip kaip nurodo apeliantas), todėl toliau pasisakytina tik apeliacinio skundo ribose, t. y. dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių bei priteistinos neturtinės žalos dydžio bei šios prievolės dalumo.

Dėl nuteistiesiems paskirtos bausmės

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamajam teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiems asmenims skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistiesiems O. B. bei V. Š. paskyrė teisingas bausmes.

Dėl O. B. paskirtos bausmės

O. B. padėjo pasikėsinant apiplėšti asmenį, t. y. pasikėsinant padaryti tyčinį apysunkį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia. Vilniaus miesto apylinkės teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad pastarasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – tai, kad veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui. Šioje apimtyje būtina pažymėti, kad O. B. atliko tik pagalbinius veiksmus, kurie prisidėjo prie V. Š., kaip nusikalstamos veikos vykdytojo, vėliau tiesiogiai realizuotų pasikėsinimo apiplėšti veiksmų. O. B. praeityje net 10 kartų teistas – tarp nusikalstamų veikų dominuoja vagystės bei neteisėtas disponavimas narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis (t. 1, b. l. 151-163), taip pat pastarasis daugybę kartų baustas administracine tvarka, tarp pažeidimų dominuoja smulkieji svetimo turto pagrobimai, važiavimai viešuoju transportu be bilieto, taip pat jo atžvilgiu taikyta atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (t. 1, b. l. 141, 144-150), byloje nėra duomenų apie tai, kad pastarasis praeityje dirbo (t. 1, b. l. 143). Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad O. B. neturi stabilaus teisėto pragyvenimo šaltinio, o būdamas laisvėje neteisėtais būdais stengiasi įgyti turtinės naudos, ką panaudoja ir įsigyjant narkotines ar psichotropines medžiagas (tai matyti ir iš nagrinėjamos bylos aplinkybių – O. B. būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir siekdamas atgauti skolą iš V. Š., jog būtų galima įgyti narkotinių medžiagų, padėjo pastarajam pasikėsinti apiplėšti asmenį).

Pažymėtina, jog praeityje O. B. atžvilgiu, be kitų bausmių rūšių, ne tik buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės (tam tikrais atvejais ilgesnės trukmės nei šiuo nuosprendžiu paskirtoji), tačiau jis keliskart buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikęs šios bausmės (t. 1, b. l. 151-163). Visgi, kaip matyti iš bylos aplinkybių ir O. B. charakterizuojančių duomenų, šis teismo pasitikėjimas nebuvo pateisintas ir O. B. toliau siekė neteisėtu būdu įgyti piniginių lėšų bei vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga ir būtina priemonė siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir BK 41 straipsnio paskirtį: švelnesnių poveikių priemonių taikymo neefektyvumas O. B. atžvilgiu yra akivaizdus - pastarasis nėra linkęs laikytis visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių bei siekti legaliai įgyti piniginių lėšų, kurios, pastarajam turint priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, yra būtinos bei lemia pasikartojantį jo neteisėtą veikimą.

Atsižvelgiant į tai apygardos teismas pastebi, jog O. B. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra proporcinga bei teisinga. Pabrėžtina, jog už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, be arešto bausmės, numatyta galimybė skirti laisvės atėmimo bausmę iki 6 metų (šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų). Turint omenyje O. B. nemažėjantį pavojingumą, nuteistojo asmenybę ir ankstesnius teistumus (aptariamą veiką pastarasis padarė neišnykus teistumui už ankstesnes nusikalstamas veikas) jam paskirta galutinė 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, negali būti laikoma per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Dėl nuteistajam V. Š. paskirtos bausmės

V. Š. pasikėsino padaryti tyčinį sunkų nusikaltimą – plėšimą panaudojant peilį, kuris nebuvo baigtas dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. pasipriešinus nukentėjusiajam; nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Nagrinėjamoje byloje būtent V. Š. užpuolė nukentėjusįjį ir pasikėsinimo jį apiplėšti panaudodamas peilį ir juo realiai sužalojo nukentėjusįjį. V. Š., nepaisant jauno amžiaus, praeityje 8 kartus teistas – tarp nusikalstamų veikų dominuoja turtinės veikos, taip pat ir smurtinio pobūdžio – plėšimai, turto prievartavimas, taip pat pastarasis teistas ir už disponavimą narkotinėmis medžiagomis (t. 2, b. l. 42-66), be to, jis ne kartą baustas administracine tvarka, tarp pažeidimų dominuoja neteisėti narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo ar laikymo nedideliais kiekiais arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo atvejai, alkoholinių gėrimų gėrimas viešosiose vietose arba girto pasirodymas viešosiose vietose, taip pat padaryti keli smulkieji svetimo turto pagrobimai (t. 2, b. l. 28, 33-41), byloje yra duomenų apie tai, kad pastarasis tam tikrais laikotarpiais dirbo, tačiau šie laikotarpiai buvo gana trumpi (t. 2, b. l. 31-32). Šių duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad nors V. Š. praeityje yra turėjęs darbą, būdamas laisvėje ir siekdamas turtinės naudos bei įsigyti narkotinių medžiagų ar alkoholio, pastarasis daro turtines nusikalstamas veikas, o tam tikrais atvejais nukentėjusiųjų atžvilgiu naudoja ir smurtą. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo nulemta to, jog jis buvo veikiamas narkotinių medžiagų ir siekė iš nukentėjusiojo įgyti papildomų piniginių lėšų, kurios turėjo būti skirtos narkotinėms medžiagoms įsigyti. V. Š. charakterizuojanti medžiaga rodo net tik tai, kad neteisėtas jo veikimo modelis yra nusistovėjęs, tačiau ir tai, kad nuteistojo veikų ir jo paties pavojingumas didėja – nors V. Š. būdamas nepilnametis pirmiausia buvo teistas už vagystes, vėliau šias nusikalstamas veikas pakeitė plėšimai, turto prievartavimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog praeityje V. Š., be kitų bausmių rūšių, ne tik buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės (griežčiausia skirta laisvės atėmimo bausmė siekė 5 metus laisvės atėmimo), tačiau jis taip buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos neatlikęs laisvės atėmimo bausmės, jo atžvilgiu taip pat taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas (t. 2, b. l. 42-66). Visgi, kaip matyti iš bylos aplinkybių, nei ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, nei V. Š. atžvilgiu teismo išreikštas pasitikėjimas nepadėjo pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų – V. Š. ir toliau darė turtines nusikalstamas veikas bei vartojo narkotines ir psichotropines medžiagas. Minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad V. Š. nėra linkęs laikytis visuomenėje nusistovėjusių elgesio taisyklių bei siekti piniginių lėšų įgijimo tik legaliais būdais, be to, jo pasikartojantis veikimas kaskart yra vis pavojingesnis bei sukeliantis sunkesnes pasekmes. Šiuo atveju V. Š. savo tikslų siekė itin pavojingai, ir užpuldamas nukentėjusįjį panaudojo peilį. Tokioje situacijoje, priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusiojo veiksmai ginantis ir gynybos metu apeliantui padaryti sužalojimai, sprendžiant dėl apelianto, t. y. užpuoliko, kaltės neturi reikšmės, nes jokių teisės aktų reikalavimų nukentėjusysis nepažeidė - priešingai, jis realizavo įstatymo jam garantuojamą teisę į būtinąją gintį (BK 28 straipsnis). Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tokioje situacijoje nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra proporcinga bei būtina priemonė siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir BK 41 straipsnio paskirtį: švelnesnių poveikių priemonių taikymo neefektyvumas V. Š. atžvilgiu yra akivaizdus.

Pabrėžtina, jog už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų, be alternatyvų (šios bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Šioje apimtyje pažymėtina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas V. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad pastarasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe – tai, kad veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui. Nors nuteistojo gynėjas teigia, kad jo ginamajam skiriant bausmę nebuvo pakankamai įvertinta pastarojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė buvo įvertinta tinkamai.

Šio klausimo kontekste pirmiausia pažymėtina tai, kad be šios V. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pastarajam taip pat buvo konstatuota ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Baudžiamasis įstatymas tokiais atvejais numato, kad kiekviena iš tokių aplinkybių asmeniui skiriant bausmę turi būti įvertinama (BK 61 straipsnio 1 dalis) ir tai buvo įvertinta V. Š. skiriant bausmę. Apylinkės teismas nuosprendyje spręsdamas dėl V. Š. skirtinos bausmės pateikė išsamią pastarojo asmenybės analizę, pažymėdamas ir tai, kad V. Š. nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, jog šis jo elgesio modelis kartojasi ir net darosi pavojingesnis. Todėl, net ir esant konstatuotai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, apylinkės teismas nusprendė, jog tik laisvės atėmimo bausmė, kuri didesnė, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis (iki pritaikant BK 64¹ straipsnio nuostatas), gali pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Turint omenyje nuteistojo asmenybę, ankstesnius teistumus bei aiškią įstatymo leidėjo poziciją, jog bausmė esant nusikaltimų recidyvui turi griežtėti, paskirta bausmė, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma per griežta.

Be to, apygardos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad V. Š. prisipažinimas jo atžvilgiu buvo įvertintas ir kitu aspektu – dėl jo byloje susiklostė pagrindas taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir jam paskirtą 4 metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Esant tokioms aplinkybėms V. Š. paskirta sumažinta galutinė bausmė – 2 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimas, yra mažesnė nei BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Šių argumentų apimtyje darytina išvada, kad į gynybos akcentuojamą aplinkybę teismui atsižvelgus darkart, V. Š. bausmė būtų švelninama nepagrįstai ir neteisėtai, nors savo dydžiu ji jau yra pakankamai švelni.

Dėl neturtinės žalos

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalimi, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį ir priteisdamas jo atlyginimą byloje laikėsi BPK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) reikalavimų, todėl nuosprendis šioje dalyje nekeistinas dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

Nuosprendžiu iš nuteistojo V. Š. nukentėjusiojo V. M. naudai priteista 2 000 eurų, o iš nuteistojo O. B. - 500 eurų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, jog civiliniu ieškiniu V. M. teismo prašė priteisti 15 000 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teismo jis buvo sumažintas net 6 kartus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi gynybos argumentus, kad apylinkės teismas neaptarė, kodėl iš nuteistųjų šioje byloje buvo priteistas teismo nuosprendyje nurodytas LAT praktikoje priteisiamam maksimaliam neturtinės žalos dydžiui artimas neturtinės žalos dydis, pažymi, jog net apskaičiavus nuosprendyje nurodytos minimalios ir maksimalios sumos vidurkį (1 200 + 3 000 / 2 = 2 100 eurų), nuosprendžiu nustatytas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydis - 2 500 eurų - yra vos kiek didesnis už minėtos piniginės sumos vidurkį. Be to, teismų praktikoje yra ir kitokių precedentų, kuriuose, panašus veikimas peiliu ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymas įvertinamas didesne suma nei pirmosios instancijos teismo nurodytoje teismų praktikoje (antai, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 29 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-2-891/2018, panašiais veiksmais peiliu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo patirta žala įvertinta 5 000 eurų). Taigi, šioje byloje priteistas 2500 eurų neturtinės žalos dydis neprieštarauja teismų praktikai dėl neturtinės žalos priteisimo bylose, kuriose yra padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai, todėl apygardos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismo nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis nėra nepagrįstas, neadekvatus ir neteisingas, todėl jo mažinti labiau nėra objektyvaus pagrindo (pažymėtina, jog tokiu šį dydį laiko ir nukentėjusysis, nors pirmos instancijos teismo civiliniu ieškiniu prašė priteisti net 6 kartus didesnį žalos atlyginimą).

Apygardos teismas taip pat laiko visiškai pagrįsta teismo išvadą, jog iš V. Š. tikslingas priteisti atlygintinos neturtinės žalos dydis turi būti esmingai didesnis nei dydis, priteistinas iš O. B.. Kaip minėta, byloje neginčijamai nustatytas V. Š., kaip vykdytojo, ekscesas, t. y. jog V. Š., nors ir būdamas iš anksto susitaręs su O. B., peržengė šio nusikalstamo susitarimo ribas, ir siekdamas pagrobti turtą panaudojo ginklą – peilį, byloje nesant duomenų apie tai, kad apie tai O. B. žinojo. Būtent šio peilio panaudojimas nusikalstamai veikai daryti, didino šios nusikalstamos veikos pavojingumą, kaip tai numatyta BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir nukentėjusiajam šiuo peiliu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Peržengus nusikalstamo susitarimo ribas, būtų neprotinga ir neadekvatu, iš ne tokio pavojingo bendrininko kaip V. Š., reikalauti atlyginti tokią pat dalį padarytos neturtinės žalos, ypač atsižvelgiant į tai, kad būtent peilio, kaip didesnio pavojaus šaltinio, panaudojimas nukentėjusiajam lėmė sunkius ne tik fizinius, bet ir dvasinius bei emocinius padarinius. Taigi, šioje situacijoje solidariosios nuteistųjų atsakomybės visiškai lygiomis dalimis pagrįstai nebuvo galima konstatuoti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, galimybę konstatuoti esant dalinį nuteistųjų prievolės atlyginti neturtinę žalą pobūdį, numato ir aktualios CK nuostatos. CK 6.279 straipsnio „Atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą“ 4 dalyje yra numatyta, kad tais atvejais „jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą, tačiau nustatoma, kad iš tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iš tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, išskyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo būti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas“. Aiškindamas šią nuostatą baudžiamosiose bylose LAT yra nurodęs, kad minėta teisės norma yra laikytina išimtimi iš taisyklės, nurodytos CK 6.279 straipsnio 1 dalyje – jog bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai, kasacinis teismas tuo pačiu pripažino, kad bendrininkų atsakomybė ne visais atvejais gali būti solidari ir visiškai lygi (LAT 2017 m. kovo 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-75-648/2017). Taigi, apylinkės teismas nagrinėjamoje byloje konstatuodamas nuteistųjų prievolės atlyginti neturtinę žalą dalumą, visiškai pagrįstai įžvelgė nagrinėjamos situacijos individualumą ir poreikį skirtingai vertinti nuteistųjų civilinės atsakomybės dydį.

Teisėjų kolegija įvertino gynybos argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl nuteistųjų dalinės prievolės atlyginti neturtinę žalą pobūdžio, nepasisakė dėl kokios priežasties nukentėjusysis jaučiasi nesaugiai, visgi apygardos teismo įsitikinimu, šiuo atveju esminės pirmosios instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos yra teisingos. Nukentėjusysis nagrinėjamoje situacijoje nematė jokio bendrininko ir užpuolimo metu apie tokį apskritai nežinojo. Taigi tokioje situacijoje, konstatavus ir V. Š. kaip vykdytojo ekscesą, apylinkės teismas, spręsdamas dėl O. B. civilinės atsakomybės apimties, teisingai įvertino jo tyčios turinį, kaip neapėmusį pasikėsinimo apiplėšti V. M. panaudojant peilį, ir neturėjusį priežastinio ryšio su ta nukentėjusiojo patirta žalos dalimi, kuri susijusi su peilio panaudojimu. Taigi tokiu būdu teismas pagrįstai pripažino, jog V. Š. tenka atlyginti didesnę dalį padarytos neturtinės žalos.

Šios nutarties argumentų kontekste, apygardos teismas negali sutikti su O. B. ir jo gynėjos pozicija, kad iš pastarojo apskritai neturėtų būti priteista neturtinė žala nukentėjusiojo naudai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje yra nustatyta, jog O. B. veiksmai nusikalstamos veikos padaryme buvo reikšmingi – būtent pastarasis nurodė V. Š., kad V. M., turi piniginę, po ko V. Š. nusekė paskui V. M. ir pasikėsino jį apiplėšti panaudodamas peilį, t. y. būtent jis nurodė būsimą V. Š. auką, iš kurios, kaip parodė O. B., V. Š. turėjo atimti pinigus (t. 2, b. l. 167), kas taip pat atskleidžia O. B. tyčios padaryti plėšimą turinį. Šių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo visiškai eliminuoti prievolę O. B. atlyginti neturtinę žalą nukentėjusiajam, nes O. B. veiksmai, tiek kiek jis veikė susitarimo su V. Š. ribose, iš dalies lėmė V. M. padarytą žalą, t. y. jie buvo reikšmingi neturtinei žalai atsirasti. Visgi, atsižvelgus į O. B. antraeilį (pagalbinį) indėlį nusikalstamos veikos padaryme, 4 kartus mažesnis nei iš nuteistojo V. Š. priteistas neturtinės žalos dydis, jo atžvilgiu laikytinas visiškai objektyviu ir teisingu.

Visgi apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pritardamas teismo išvadoms dėl nukentėjusiajam priteistos žalos dydžio, nuteistųjų civilinės atsakomybės diferencijavimo ir teismo nuosprendžiu tik iš nuteistojo V. Š. priteisto turtinės ir neturtinės žalos dydžio dalies, negali sutikti su teismo išvada, kad iš O. B. priteistas neturtinės žalos dydis, t. y. 500 eurų, turėjo būti priteistas tik iš O. B. individualiai. Teismo nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad O. B. veikė iš anksto susitaręs su V. Š. ir nežinojo tik apie peilio panaudojimą, tad toje dalyje, kiek jis veikė pagal susitarimą su V. Š., t.y. kiek abu nuteistieji veikė pagal bendrą išankstinį nusikalstamą susitarimą, jų atsakomybė negali būti daloma. Dėl šios priežasties tik iš O. B. nukentėjusiajam V. M. priteista 500 eurų neturtinės žalos dalis turėjo būti priteista solidariai, kartu ir iš V. Š.. Tokio teismo sprendimo priėmimas labiau užtikrintų ir nukentėjusiojo interesus, nes jis galėtų atitinkamos sumos reikalauti iš to nuteistojo, kuris turi daugiau turto ir gali atlyginti padarytą žalą. Visgi, tai konstatavęs, apeliacinės instancijos teismas negali keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, nes tai reikštų nuteistojo V. Š. teisinės padėties pabloginimą labiau nei to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalys), tuo labiau, jog atsiliepime į apeliacinius skundus nukentėjusysis V. M. per įgaliotąjį atstovą išreiškė poziciją, kad skundžiamas teismo nuosprendis, jo įsitikinimu, yra teisėtas ir pagrįstas visa apimtimi.

Atsižvelgiant į visa tai, apygardos teismas konstatuoja, jog apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas. Todėl, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų O. B., V. Š. ir nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Arvydo Milučio apeliacinius skundus atmesti.