Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-247/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2009-03-24
Bylos Nr.: 2A-247/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Danutė Gasiūnienė
Ieškovas: G. P.
Atsakovas: V. M., A. M., ir R
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SEB bankas, R. P.

Kategorijos

63.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A- 247/2009Procesinio sprendimo kategorija 63.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNuTartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovui G. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-742-560/2008 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovams V. M. ir A. M., tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB bankas, R. P., dėl skolos ir palūkanų priteisimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs (1 t. b. l. 2-6, 32-33, 192-196), prašė priteisti iš atsakovų V. M. ir A. M. solidariai 198 000 Lt skolą, iš atsakovo V. M. - 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas, pripažinti negaliojančia 2006 m. spalio 19 d. UAB „Era“ akcijų perleidimo sutartį. Ieškovas nurodė, jog įvairiomis sumomis paskolino atsakovui V. M. 208 000 Lt. 2001 m. gegužės 1 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, jog ieškovas paskolino atsakovui 208 000 Lt iki 2001 m. lapkričio 1 d. Atsakovas paskolos negrąžino. Paskolos sutartimi atsakovas V. M. skolintos pinigų sumos grąžinimą garantavo savo asmeniniu turtu ir jam tenkančia šeimos turto dalimi. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl dalies skolos, 10 000 Lt išieškojimo ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. liepos 9 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino. Šio teismo sprendimo vykdymo metu, antstolė informavo, kad skolos išieškojimas yra apsunkintas, kadangi paskutinis skolininko turtas, kuriuo būtų galima padengti įsiskolinimą, buvo UAB „Era“ akcijos bei po atsakovo skyrybų su A. M. buvusiai sutuoktinei perduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas žinojo, jog perleidęs turtą jis negalės atsiskaityti su ieškovu, nes kito turto neturi. Ieškovas mano, kad UAB „Era“ akcijų perleidimo sutartis sudaryta tarp atsakovo ir R. P. buvo tariamas sandoris, sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Atsakovas, kaip ir anksčiau, tebedirba UAB „Era“ vadovu. Šis sandoris pažeidžia ieškovo, kaip V. M. kreditoriaus, interesus, todėl akcijų perleidimo sandoris negalioja ir pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas. Ieškovo teigimu, atsakovui V. M. suteikta paskola buvo naudojama šeimos poreikiams tenkinti, todėl skolos suma priteistina iš abiejų atsakovų solidariai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. M. ieškovo G. P. naudai 198 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas priėmė ieškovo G. P. atsisakymą nuo reikalavimo pripažinti negaliojančia 2006 m. kovo 21 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, sudarytą tarp V. M. ir A. M., ir bylą šioje dalyje nutraukė, grąžino ieškovui už šį reikalavimą sumokėto žyminio mokesčio dalį. Sprendime teismas nurodė, kad:

1. Paskoliniai santykiai tarp šalių susiformavo dar 1997 metais. 1997 m. kovo 14 d. šalys sudarė ir notariškai patvirtino paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 16 000 Lt (t. 1, b. l. 100). 1998 m. spalio 5 d. atsakovas pasiskolino iš ieškovo 307 600 Lt (t. 1, b. l. 95). 1997 m. rugpjūčio 5 d. ir 1998 m. kovo 5 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymo protokolus (t. 1, b. l. 101, 162-164), kuriuose numatė terminus, iki kurių atsakovas turėtų grąžinti paskolintas pinigų sumas ieškovui. Teismo teigimu, šie dokumentai įrodo, jog ieškovas skolino pinigus būtent atsakovui, o ne UAB „Lignoris“, visas sutartis ir tarpusavio susitarimus atsakovas pasirašinėjo kaip fizinis asmuo, o ne kaip bendrovės vadovas.

2. 2001 m. vasario 19 d. atsakovas parašė įgaliojimą (t. 1, b. l. 104), kuriuo įgaliojo ieškovą tvarkyti visus reikalus, susijusius su atsiskaitymais už atsakovui priklausančių patalpų pardavimą, ir pervesti į savo paties sąskaitą 208 000 Lt, t. y. būtent tokią pinigų sumą, kokia ir buvo numatyta vėliau, 2001 m. gegužės 1 d. tarp šalių sudarytoje paskolos sutartyje. Ši aplinkybė, teismo teigimu, rodo, kad atsakovas netiesiogiai pripažino, jog yra skolingas ieškovui 208 000 Lt.

3. 2001 m. gegužės 1 d. šalių sudarytos paskolos sutarties turinys ir forma visiškai atitinka įstatymo reikalavimus. Teismo teigimu, sutartyje nurodytas žodis „pasiskolinau“ reiškia, kad pinigai pagal šią sutartį atsakovui buvo perduoti. Aplinkybė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti ne tuo pačiu metu, kai buvo pasirašoma paskolos sutartis, neįrodo, jog pinigai nebuvo perduoti iš viso. Paskolos sutartis nėra nuginčyta, todėl atsakovas pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį privalo grąžinti gautą paskolą jos davėjui. Įvertinęs dalies paskolos priteisimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu faktą, teismas sprendė, kad atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui 198 000 Lt paskolos. Kadangi abi sandorio šalys yra fiziniai asmenys, todėl, nustatydamas procesinių palūkanų dydį, teismas taikė CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas.

4. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad atsakovo pasiskolinta pinigų suma būtų panaudota šeimos poreikiams tenkinti (CPK 178 str.). Remdamasis atsakovų išdėstytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo abejoti, jog A. M. apie paskolas nieko nežinojo ir kad skolinti pinigai šeimos poreikiams tenkinti nebuvo naudojami. Teismas sprendė, kad apylinkės teisme pareikštame ieškinyje dėl 10 000 Lt skolos priteisimo bei nagrinėjamoje byloje pradiniame ieškinyje paskolos grąžinimo reikalaudamas tik iš atsakovo V. M., ieškovas netiesiogiai patvirtino, kad paskoliniai santykiai egzistavo tik tarp ieškovo ir atsakovo, todėl pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę nėra.

5. Teismas nustatė, kad UAB „Era“ akcijų perleidimo sutartis sudaryta tarp atsakovo ir R. P. yra įvykdyta, šalys pagal šią sutartį yra atsiskaičiusios, atsakovas 2006 m. spalio 13 d. raštu pranešė VĮ Registrų centrui apie dalies akcijų perleidimą fiziniam asmeniui (t. 1, b. l. 37). Teismas sprendė, kad tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo tariamas sandoris, nes sutartyje buvo išreikšta tikroji šalių valia, atsakovui nebuvo draudžiama perleisti dalį turimų akcijų kitam asmeniui, sandoris buvo atlygintinis ir yra pilnai įvykdytas, todėl pripažinti jį negaliojančiu pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad trečiasis asmuo R. P., sudarydamas minėtą sandorį, buvo nesąžiningas. Remdamasis trečiojo asmens paaiškinimais, teismas nustatė, kad R. P. apie atsakovo skolas ieškovui nežinojo, po akcijų įsigijimo investavo į bendrovę, todėl jos mokumas ženkliai padidėjo. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog, perleidęs 50 procentų bendrovės akcijų, atsakovas tapo nemokus, todėl nepripažino ginčijamo sandorio negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš jo ieškovui G. P. 198 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštaraujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, priimtas netinkamai ištyrus visus faktus ir reikšmingas bylos aplinkybes. Atsakovas skunde nurodo, kad:

1. Vertindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius ir sudarytas paskolos sutartis, teismas neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, t. y. į tai, kad lėšos buvo paskolintos ne asmeninėms reikmėms, o verslui vystyti.

2. Paskolos teisiniuose santykiuose pinigų perdavimo faktą turi įrodyti paskolos davėjas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kada ir kokią sumą perdavė atsakovui. Teismas nustatė, jog pats ieškovas neneigė, kad 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties pasirašymo metu atsakovui pinigų neperdavė. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino.

3. 1996 metais atsakovas įsigijo 50 procentų UAB „Lignoris“ akcijų. Atsakovo prašymu, 1997 metų pradžioje V. B. sutiko suteikti UAB „Lignoris“ 34 000 JAV dolerių paskolą įmonės veiklos finansavimui, apyvartos padidinimui ir žaliavos pirkimui. Dalį šios sumos atsakovas priėmė ir įnešė į UAB „Lignoris“ sąskaitą, o kitą dalį priėmė UAB „Lignoris“ direktorius, kuris ir vykdė žaliavos pirkimą. 1998 metais UAB „Lignoris“ nesugebėjo išsilaikyti rinkoje ir nutraukė savo veiklą. Dėl UAB „Lignoris“ suteiktos paskolos V. B. kreipėsi į atsakovą ir nurodė, jog dalis įmonei paskolintų lėšų priklauso ieškovui. Tam, kad būtų užtikrintas įmonei suteiktos paskolos grąžinimas, UAB „Lignoris“ ir ieškovas pasirašė paskolos sutartį. Paskolos sutartis tomis pačiomis sąlygomis buvo pasirašyta pakartotinai 2001 m. gegužės 1 d. Šios, V. B. patvirtintos aplinkybės įrodo, kad 34 000 JAV dolerių paskolos gavėjas buvo UAB „Lignoris“.

4. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų dėl ginčo paskolos sutarties, kaip apsimestinio sandorio, sudaryto kitam sandoriui pridengti (CK 1.87 str.). Pagal 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartį pinigai atsakovui neperduoti, šiuo sandoriu yra pridengiamas paskolos sutarties su UAB „Lignoris“ sudarymas, todėl šio niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti ex officio (CK 1.78 str.).

5. Ieškovas su tapačiu ieškiniu jau kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, byla išnagrinėta ir teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str., 2 d., 4 p.).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. M. prašo skundą tenkinti ir priteisti iš ieškovo atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę. Atsakovės teigimu, teismas netinkamai įvertino 2001 m. gegužės 2 d. paskolos sutartį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sutartinius paskolinius teisinius santykius. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu, paaiškėjus, kad apeliantas dalį paskolos yra grąžinęs V. B., ieškovas pareiškė norą sumažinti ieškinio reikalavimą. Teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, jos nevertino ir keisti ieškinio dalyko ieškovui neleido.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. P. prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad skunde atsakovas nepagrįstai nurodo, jog ieškovas ir UAB ,,Lignoris“ pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią buvo įkeistas miškovežis. Ieškovo teigimu, tokios sutarties jis nepasirašė, o minėtą aplinkybę patvirtinančių duomenų apeliantas nepateikė. 1997 m. kovo 14 d. paskolos sutartimi atsakovas pasiskolino iš ieškovo 16 000 Lt ir įkeitė UAB „Era“, kurios direktoriumi buvo atsakovas, o ne UAB „Lignoris“, priklausantį miškovežį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusiam ginčui išspręsti, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad notarine tvarka patvirtinta 1997 m. kovo 14 d. paskolos sutartimi ieškovas G. P. paskolino atsakovui V. M. iki 1997 m. rugsėjo 14 d. 16 000 Lt (t. 1, b. l. 100). Šios sutarties užtikrinimui šalys ta pačią dieną sudarė turto įkeitimo sutartį, pagal kurią atsakovas įkeitė ieškovui UAB ,,Era“ nuosavybės teise priklausantį krovininį automobilį (t. 1, b. l. 99). 1997 m. rugpjūčio 5 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų protokolą, kuriame nurodė, kad bendra ieškovo atsakovui suteikto kredito suma yra 29 500 JAV dolerių, o nesumokėtos palūkanos sudaro 5 159,72 JAV dolerių, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 1997 m. gruodžio 30 d. (t. 1, b. l. 101). Šiame šalių patvirtintame atsiskaitymų protokole (lentelė Nr. 1) detalizuotas paskolos suteikimas, t. y. nurodyta, kad iki 1997 m. rugpjūčio 5 d. ieškovas atsakovui paskolino: 1997 m. kovo 14 d. - 4 000 JAV dolerių, 1997 m. balandžio 30 d. - 16 500 JAV dolerių, 1997 m. gegužės 14 d. - 4 000 JAV dolerių, 1997 m. gegužės 16 d. – 1 000 JAV dolerių, 1997 m. gegužės 19 d. – 1 000 JAV dolerių, 1997 m. birželio 10 d. – 3 000 JAV dolerių. 1998 m. vasario 3 d. sudarytu garantiniu įsipareigojimu atsakovas vienašališkai įsipareigojo ieškovo suteiktą 43 000 JAV dolerių kreditą grąžinti iki 1998 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 102). 1998 m. kovo 5 d. šalys sudarė dar vieną tarpusavio atsiskaitymų protokolą, kuriuo atsakovas įsipareigojo iki 1998 m. birželio 5 d. grąžinti ieškovui bendrą 48 443,52 JAV dolerių skolą ir šalių sutartas palūkanas (t. 1, b. l. 161-162, 163-164). 1998 m. spalio 5 d. sudarytoje sutartyje nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 307 600 Lt iki 1998 m. lapkričio 5 d. (t. 1, b. l. 95). 2001 m. gegužės 1 d. G. P. ir V. M. sudarė paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad ieškovas paskolino atsakovui iki 2001 m. lapkričio 1 d. 52 000 JAV dolerių (208 000 Lt) (civ. b. Nr. 2-941-577/07, b. l. 6). Nustatytos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad byloje nėra konkrečių įrodymų, pagrindžiančių paskolai perduotų pinigų kiekį ir laiką.

Nustatytu terminu atsakovas paskolos negrąžino, todėl, remdamasis 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartimi, 2006 m. spalio 31 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Lt. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimu už akių šis ieškinys buvo patenkintas (Civ. b. Nr. 2-941-577/07, b. l. 61). Apeliaciniame skunde, atsakovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra tapatus ieškiniui, pareikštam Vilniaus rajono apylinkės teisme jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-941-577/07, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį kai yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šia norma įstatymų leidėjas siekia, kad vienoje byloje nebūtų priimami keli sprendimai, t. y. nustato draudimą tapačius reikalavimus nagrinėti teisme pakartotinai. Tapačiais ieškiniais gali būti pripažįstami tik kai visiškai tapatūs visi trys ieškinio elementai – šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas. Nesutampant nors vienam iš šių elementų, ieškiniai nelaikomi tapačiais. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-941-577/07 Vilniaus rajono apylinkės teismas patenkino ieškovo G. P. reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 000 Lt sumą 2001 m. gegužės 1 d. sutarties dėl 208 000 Lt paskolos suteikimo pagrindu. Iš nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio matyti, kad ieškinio pagrindu nurodoma ta pati paskolos sutartis, tačiau reikalavimas reiškiamas dėl likusios negrąžintos paskolos dalies - 198 000 Lt priteisimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu dėl būtinumo taikyti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas.

Atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 str.), kadangi tikrasis paskolos gavėjas buvo ne atsakovas, o UAB ,,Lignoris“. Atsakovas taip pat nurodo, kad iki 1997 metų pabaigos UAB ,,Lignoris“ gavo 34 000 JAV dolerių paskolą iš V. B., kuris tik vėliau atsakovui pranešė, jog dalis paskolintų pinigų priklausė ieškovui. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ex officio konstatuoti ginčo paskolos sutarties, kaip niekinio sandorio faktą. Su tokia apelianto pozicija sutikti nėra pagrindo. CK 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Ši teisės norma nereiškia, kad bylos šalis, siekdama sandorio pripažinimo negaliojančiu, neturi reikšti tokio pobūdžio reikalavimo. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva konstatuoti niekinio sandorio faktą ir jo teisines pasekmes, nes pagal byloje esančius duomenis nėra akivaizdu, kad ginčo paskolos sutartimi buvo pridengtas kitas, tikrąją šalių valią išreiškiantis sandoris.

2000 m. CK 1.78 - 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Tais atvejais, kai ginčijami sandoriai yra sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, jų negaliojimą reglamentuoja 1964 m. CK normos, nustatančios sandorių negaliojimo atvejus, tvarką. 1964 m. CK 52 straipsnyje nustatyta, kad sandoriui, sudarytam, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du sandoriai - apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002). Šis sandoris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Pažymėtina tai, jog siekiant pripažinti sandorį apsimestiniu būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų, valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam sandorį pripažinti negaliojančiu, nagrinėjamoje byloje - atsakovui (CPK 178 str.). Kaip jau minėta, pagrindinės 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties, kurią atsakovas prašo pripažinti negaliojančia, šalys buvo ieškovas G. P. ir atsakovas V. M.. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas siekė sudaryti su atsakovu apsimestinį sandorį, t. y. kad faktiškai siekė sudaryti paskolos sutartį ne su atsakovu, o su UAB ,,Lignoris“. Teisėjų kolegijos nuomone, šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies (atsakovo V. M.) ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamo sandorio šalimi, valios ydingumo. Kadangi paskolos sutarties šalys yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. birželio 20 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-239/2006). Nesant įrodymų apie G. P. valią sudaryti apsimestinį sandorį, nėra ir pagrindo pripažinti 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartį apsimestine.

Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas suteikė paskolą ne atsakovui, o bendrovei „Lignoris“, yra neįrodyti (CPK 178 str.), o liudytojo V. B. parodymai (t. 2, b. l. 36-37) nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos, rašytiniais įrodymais pagrįstos aplinkybės, kad paskoliniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovo ir atsakovo. Beje, 1998 m. kovo 5 d. tarpusavio atsiskaitymų protokole ir 1998 m. spalio 5 d. sutartyje, atsakovas prisiėmė pareigą atsakyti kreditoriui savo turtu (t. 1, b. l. 95, 161-162).

G. P. ir V. M. ginčo sutartį sudarė 2001 m. gegužės 1 d., t. y. iki naujo 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo (įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d.), paskola turėjo būti grąžinta iki 2001 m. lapkričio 1 d., kai jau galiojo 2000 m. Civilinis kodeksas. Pagal ginčo paskolos sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų galiojimo metu esantį paskolos santykių teisinį reglamentavimą, paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą nustatytu laiku ir tvarka (1964 m. CK 291 str. 1 d., 2000 m. CK 6.870 str. 1 d., 6.873 str. 1 d.). Taigi paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, kuris sudaromas esant išreikštai dviejų šalių valiai. Pažymėtina tai, kad paskolos sutartis yra realinė, todėl laikoma sudaryta ne nuo jos sudarymo (valios išraiškos) dienos, o nuo pinigų perdavimo momento. Iš byloje esančios 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutarties matyti, kad paskolos sutarties šalys yra fiziniai asmenys ieškovas G. P. ir atsakovas V. M.. Iš byloje pateiktų paskolinius šalių santykius įrodančių dokumentų matyti, kad 29 500 JAV dolerių paskola atsakovui buvo perduota dalimis laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 14 d. iki 1997 m. birželio 10 d. Vėliau, 1998 m. kovo 5 d. sudarytame atsiskaitymo protokole, šalys tikslino bendrą paskolos sumą ir nurodė, kad skola sudaro 34 659,72 JAV dolerių, o palūkanos – 13 783,80 JAV dolerių, iš viso 48 443,52 JAV dolerių. 1998 m. spalio 5 d. sutartimi šalys dar kartą patikslino skolos sumą ir nurodė, kad atsakovas skolingas ieškovui 76 900 JAV dolerių (arba 307 600 Lt). Bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme metu, ieškovas patvirtino, kad atsakovas iš dalies atsiskaitė su ieškovu, todėl 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartyje šalys nurodė, kad atsakovo skola ieškovui sudaro 52 000 JAV dolerių (208 000 Lt). Aplinkybės, kad 2001 m. gegužės 1 d. sutarties sudarymo metu pinigai faktiškai nebuvo perduoti, šalys neginčija. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad minėta sutartimi buvo pakartotinai įforminti paskoliniai šalių santykiai, kurie tęsėsi nuo 1997 metų. Sutartyje yra aiškiai išreikšta šalių valia – V. M. pasiskolino iš G. P. 208 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2001 m. lapkričio 1 d. Be to, šiuo dokumentu yra įformintas ne pirmas šalių susitarimas dėl paskolos suteikimo. Pastebėtina, kad atsakovas yra verslininkas, turintis pakankamai žinių ir patirties, todėl pasirašydamas paskolos sutartis galėjo ir turėjo suvokti, kad sudarytomis sutartimis jis patvirtina pinigų pasiskolinimo faktą, bei asmeniškai, kaip fizinis asmuo, įsipareigoja juos grąžinti atitinkamais terminais.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas netinkamai aiškina įrodinėjimo pareigą. Pagal bendrą taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į CK 6.875 straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas, nagrinėjamoje byloje – atsakovas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismui pateikta 2001 m. gegužės 1 d. paskolos sutartis yra patvirtinta paskolos davėjo (ieškovo) ir paskolos gavėjo (atsakovo). Pasirašydamas sutartį, atsakovas patvirtino, kad pasiskolino iš ieškovo 208 000 Lt iki 2001 m. lapkričio 1 d. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad atsakovui paskolos suma nebuvo perduota, todėl darytina išvada, kad šios aplinkybės atsakovas neįrodė. Nagrinėjamoje byloje paskolos sutartis nėra nuginčyta, o jos forma bei turinys atitinka įstatymų reikalavimus (CK 6.871 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteistinos 17 Lt dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. M. 17 Lt (septyniolika litų) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.

Teisėjai Danutė GasiūnienėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas