Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau – AB) „Turto bankas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-178-44/2006 pagal ieškovo AB „Turto bankas“ ieškinį atsakovui O. S. (buvęs atsakovas O. S. personalinė įmonė) dėl skolos priteisimo ir atsakovo O. S. priešieškinį ieškovui AB „Turto bankas“, atsakovams UAB „Luokė“, likviduotam komerciniam bankui (toliau – LKB) „Balticbank“, dalyvaujant tretiesiems asmenims UAB „Kirsta“, G. R., dėl paskolos ir laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl ieškinio senaties. Teismas nepagrįstai O. S. skolos įtraukimą į UAB „Luokė“ apskaitą laiko svarbia ieškinio senaties praleidimo priežastimi. Skolos perkėlimas galimas tik sutinkant kreditoriui (CK 242 str., 1964 m.), tokio sutikimo nebuvo, todėl teismo nurodyta aplinkybė yra teisiškai nereikšminga. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčijama laidavimo sutartis buvo sudaryta be O. S. žinios, nes O. S. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad O. S. prašyme dėl paskolos išdavimo laiduotoju nurodė LAB „Aurabankas“, todėl apie laidavimo sutartį O. S. žinojo. Kita, teismo nurodyta ieškinio praleidimo priežastis, jog ieškovas AB „Turto bankas“ tikslino ieškinį, kuriame tik patikslintas atsakovo teisinis statusas, taip pat negalima būti laikoma svarbia aplinkybe pateisinančia ieškinio senaties termino praleidimą. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomendacijas dėl senaties taikymo, t.y. nevertino atsakovo O. S. elgesio per atidaus, rūpestingo ir sąžiningo žmogaus elgesio standartus. Atsakovas buvo įmonė užsiimanti komercine ūkine veikla, todėl jai taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų gynimo (LAT 2002-10-02 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-1123/2002, kategorija 18.2; 18.3). Teismas neatsižvelgė ir į ieškinio senaties termino paskirtį, t.y. kad kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba atsisako, arba nemano jog jo teisės yra pažeidžiamos ir taip užtikrinamas civilinių teisinių santykių stabilumas (LAT 2000-09-20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-856/200, bylų kategorija 43). Taigi, kadangi ieškinio senaties terminas praleistas dėl pateis atsakovo O. S. nerūpestingumo, todėl atsakovo O. S. nurodomos aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis. Taip pat svarstytinas klausimas ar teismas neperžengė bylos nagrinėjimo ribų, nes rėmėsi atsakovo O. S. žodiniais paaiškinimais teisme, tačiau vėliau patikslintame priešieškinyje atsakovas neprašė atnaujinti praleisto termino.Dėl ginčo sandorių. Teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas O. S. nebuvo tikroji paskolos sutarties šalis, nes atsakovas O. S. faktiškai gavo nuosavybėn pinigus (CK 291 str.), todėl negalėjo būti taikomas teismo nurodoma CK 293 straipsnio 1 dalis, pagal kurią paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį, jei pinigų negavo arba jų gavo mažiau. Atsakovas paskolą gavo ir ja disponavo, ir savo valia pervedė pinigus tretiesiems asmenims. Dėl to teismas negalėjo laikyti paskolos sutarties apsimestine. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (c.b. Nr. 3K-3-445/2001, 3K-7-438/2002, 3K-7-3/2004), nes minėtose bylose faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, t.y. minėtose bylose paskolos gavėjas gautais pinigais nedisponavo, o juos tiesiogiai gaudavo tretieji asmenys. Teismas nepagrįstai detalizuoja šios paskolos panaudojimą, tačiau paskolos panaudojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes CK 293 straipsnis paskolos sutarties nuginčijimą sieja tik su faktiniu paskolos pinigų negavimu. Teismas nepagrįstai remiasi tuo, jog L.A. G. užėmė aukštus postus ginčo laikotarpiu gerai žinomose įmonėse, atsakovo O. S. besąlygišką pasitikėjimą L. G. ir nepagrįstai padarė išvadą, jog O. S. buvo psichologiškai ir teisiškai pažeidžiamas. Teismas neįvertino, kad atsakovas buvo veiksnus, pilnametis (28 metų), komercine ūkine veikla užsiimantis asmuo ir privalėjo suvokti savo veiksmų pasekmes. Teismo nurodomas motyvas, kad atsakovas blogai žino lietuvių kalbą nėra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nes nukrypo nuo suformuotos taisyklės, kad protingumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais, privalo įvertinti galimus padarinius, o to neatlikdamas elgiasi neapdairiai ir turi prisiimti neigiamus savo veiksmų padarinius (LAT 2001-09-05 d. nutartis Nr. 3K-3-745/2001, Teismų praktika Nr. 16, 153 p.). Be to, įstatymų nežinojimas neatleidžia asmens nuo atsakomybės, kilus neaiškumui asmuo gali kreiptis teisinės pagalbos į specialistus, to nedarydamas, jis veikia neprotingai - savo rizika (CK 1.6 str.), todėl teismas negalėjo kalbos nežinojimo laikyti aplinkybe atleidžiančia nuo atsakomybės. Teismo nurodoma aplinkybė, nustatyta išteisinamajame nuosprendyje, t.y. kad L.A. G. pasinaudojo O. S., J. F., V. B., kad gautų kreditus, o gautos lėšos panaudotos UAB „Luokės“ ir kitose susijusiose įmonėse, neįrodo sandorio apsimestinumo. Tuo labiau, kad tame pačiame nuosprendyje yra nurodoma, kad O. S., J. F. ir V. B. nebuvo priklausomi nuo L.A. G., „todėl paėmę iš banko paskolas, jie turėjo suprasti, kad prisiima ir visą su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, nors už jų įmones buvo laiduojama“. Šiomis kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas privalėjo vadovautis (CPK 62 str.). Teismas nepagrįstai nurodo, kad laidavimo sutartį ištinka pagrindinės sutarties likimas, tačiau naujų negaliojimo pagrindų nenurodo, todėl dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nesant pagrindo laikyti negaliojančia pagrindinę sutartį, nėra pagrindo laikyti negaliojančią ir laidavimo sutartį. Teismo teiginys, kad patenkinus priešieškinį nebus pažeistas viešasis interesas nepagrįstas, nes sprendimui įsiteisėjus ieškovas neva įgyja reikalavimo teisę į UAB „Luokė“, tačiau teismas neatsižvelgė, kad UAB „Luokė“ turi virš 16 mln. skolų, veiklos nevykdo, turto neturi, todėl neišieškant lėšų į valstybės biudžetą, pažeidžiamas viešasis interesas.

Atsakovas O. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundas nepagrįstas. Teismas pagrįstai atstatė senaties terminą, nes atsakovas O. S. pagrįstai tikėjosi, jog visi klausimai bus išspręsti baudžiamojoje byloje ir neteikė ieškinio. Sudarant apsimestinį sandorį visuomet atliekami tam tikri veiksmai, bet veiksmai yra apsimestiniai, tačiau veiksmai yra tik formalūs, nesiekiant teisinių pasekmių.

Apeliacinis skundas patenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys patenkintinas, o priešieškinys atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinių sandorių negaliojimą, bei nukrypo nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.

Pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas nepasibaigė iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Pagal 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalį teismui pripažinus, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama.

Byloje nustatyta, jog 1964 m. CK nustatytas bendras 3 metų ieškinio (ieškininės) senaties terminas ginčyti paskolos ir laidavimo sandorius baigėsi atitinkamai 1997-11-28 ir 1998-12-14 dienomis (1964 m. CK 84 str. 1 d.), skaičiuojant ieškinio senaties terminus nuo paskolos sutarties pasirašymo dienos – 1994-11-28 - bei viešo paskelbimo laikraštyje apie teismo posėdį, kuriame bus nagrinėjama civilinė byla AB „Aurabankas“ v. O.S. PĮ dėl 1 657 732,89 Lt skolos priteisimo datos - 1995-12-14 (1t., b.l.30). Ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti priešieškinio reikalavimus, o atsakovas O. S. prašė atnaujintą ieškinio senatį ginčyti paskolos ir laidavimo sutartis, kadangi ji praleista dėl svarbių priežasčių (2t., b.l.165). Apygardos teismas, teisingai atsižvelgęs į bylos ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, į tai, jog baudžiamoji byla dėl LAB „Aurabankas“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo ypač didelė (per 200 tomų) (1t., b.l.109), jog baudžiamasis procesas joje tęsėsi devynerius metus ir baigėsi išteisinamojo nuosprendžio priėmimu, kas itin apsunkino įrodymų rinkimą bei jų pateikimą teismui, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo O. S. nurodytos ieškinio (priešieškinio) senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir praleistas terminas ginčyti abi sutartis atnaujintinas (1964 m. CK 90 str. 2 d., 2000 m. CK 1.5 str. 4 d.).

Dėl priešieškinio reikalavimų

2000 m. CK 1.78-1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui. Tais atvejais, kai ginčijami sandoriai yra sudaryti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, jų negaliojimą reglamentuoja 1964 m. CK normos, nustatančios sandorių negaliojimo atvejus, tvarką.

1964 m. CK 52 straipsnyje nustatyta, kad sandoriui, sudarytam, siekiant pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės, liečiančios tą sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apsimestinio sandorio atveju iš esmės yra sudaromi du sandoriai - apsimestinis (pridengiantis), kuris negalioja nuo sandorio sudarymo momento, ir tikrasis (pridengiamasis), kuris vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-438/2002). Šis sandoris sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu ir teises bei pareigas pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Tam, kad pripažinti sandorį apsimestiniu būtina nustatyti sandorio šalių, o ne trečiųjų asmenų, valią ir ketinimus pridengti vieną sandorį kitu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001). Pareiga įrodyti sandorio apsimestinumo faktų buvimą tenka asmeniui, prašančiam sandorį (-ius) pripažinti negaliojančiu (-iais)(CPK 58 str. 1 d.).

Pagal bylos duomenis atsakovas O. . priešieškiniu prašė pripažinti apsimestiniais 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp LKB „Balticbank“ ir O. S. PĮ dėl 1,5 mln. paskolos suteikimo ir 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartį, sudarytą tarp LKB „Balticbank“ ir LAB „Aurabankas“ (2t., b.l. 111-115, 3t., b.l.87-92). Pagrindinės (paskolos) sutarties, kurią prašo atsakovas O. S. pripažinti apsimestine, šalys buvo LKB „Balticbank“ (perėmėjas AB „Turto bankas“) ir O. S. PĮ.

Pagal 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Taigi paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, kuris sudaromas, esant išreikštai dviejų šalių valiai. Atsakovas O. S. nepateikė įrodymų, jog LKB „Balticbank“ (ieškovas AB Turto bankas) siekė sudaryti su O. S. PĮ apsimestinį sandorį, t.y. faktiškai siekė sudaryti paskolos sutartį ne su O. S. PĮ, o su atsakovu UAB „Luokė“, o atsakovo O. S. atstovas adv. M. Valiukas teismo posėdžio apeliacinės instancijos metu patvirtino, jog negali įrodyti LKB „Balticbank“ valios sudaryti apsimestinį sandorį (1964 m. CPK 67 str.). Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų ir nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad LKB „Balticbank“ siekė sudaryti paskolos sutartį su atsakovu UAB „Luokė“, o ne atsakovu O. S. PĮ. Teisėjų kolegijos nuomone, šaliai, siekiančiai įrodyti sandorio apsimestinumą, nepakanka įrodyti vienos ginčijamo sandorio šalies (atsakovo O. S. PĮ) ar trečiųjų asmenų, nebuvusių ginčijamo sandorio šalimi, valios ydingumo. Kadangi paskolos sutarties šalys yra dvi, todėl būtina įrodyti jų abiejų valią sudaryti apsimestinį sandorį.

Nesant įrodymų apie LKB „Balticbank“ (ieškovas AB Turto bankas) valią sudaryti apsimestinį sandorį, apygardos teismas, netinkamai pritaikęs materialinės teisės normą, neteisėtai ir nepagrįstai patenkino priešieškinį ir pripažino paskolos ir laidavimo sutartis apsimestinėmis. Neįrodžius antrosios šalies (LKB „Balticbank“) valios sudaryti paskolos sutartį su UAB „Luokė“, priešieškinio reikalavimas dėl 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties, sudarytos tarp LKB „Balticbank“ ir O. S. PĮ dėl 1,5 mln. paskolos suteikimo, atmestinas.

Pagal 1964 m. CK 212 straipsnį laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies. Kadangi ginčo laidavimo sutarties neteisėtumas grindžiamas pagrindinės sutarties – paskolos sutarties – negaliojimu, todėl, atmetus priešieškinio reikalavimą dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, tais pačiais pagrindais atmestinas ir priešieškinio reikalavimas dėl 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutarties, sudarytos tarp KB „Balticbank“ ir LAB „Aurabankas“, pripažinimo negaliojančia.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų skundžiamas apygardos teismo sprendimas panaikintinas, o byla išspręstina iš esmės, atmetant priešieškinį dėl aukščiau nurodytų motyvų, o ieškinį patenkinant dėl žemiau nurodytų motyvų (1964 m. CPK 339 str.).

Dėl ieškinio reikalavimų

Pagal 1964 m. CK 216 straipsnį laiduotojui, įvykdžiusiam prievolę už skolininką, pereina visos kreditoriaus teisės, turimos šioje prievolėje. Laiduotojui įvykdžius prievolę, kreditorius perduoda jam dokumentus, patvirtinančius reikalavimą į skolininką, taip pat teises, užtikrinančias tą reikalavimą (1964 m. CK 216 str. 3 d.).

Pagal bylos duomenis 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp LKB „Balticbank“ ir O.S. PĮ, O. S. PĮ pervesta 1 500 000 Lt kredito. Paskolos sutarties tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas 1994 m. lapkričio 29 d. laidavimo sutartimi, sudaryta tarp LKB „Balticbank“ ir LAB „Aurabankas“. O.S. PĮ paskolos sutarties nevykdė, todėl laidavimo sutarties pagrindu 1995-06-16 LKB „Balticbank“ ne ginčo tvarka nuo LAB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos nusirašė 1 657 732,89 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių (1t., b.l.20, 3t., b.l.58-59), t.y. prievolę pagal paskolos sutartį už skolininką O. S. PĮ įvykdė laiduotojas LAB „Aurabankas“ (1t., b.l.20), kuris įgijo kreditoriaus reikalavimo teisę į prievolės neįvykdžiusią O. S. PĮ. Ieškovo LAB „Aurabankas“ reikalavimo teises yra perėmęs dabartinis ieškovas byloje AB Turto bankas.

Pagal ginčo sandorių sudarymo metu galiojusius teisės aktus individuali (personalinė) įmonė neturėjo juridinio asmens teisių, jos turtas nebuvo atskirtas nuo įmonininko turto, o pagal įmonės prievoles įmonininkas atsakė visu savo turtu (Įmonių įstatymo 7 str. 1 d.). Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis, t.y. savininkas, atsako už juridinio asmens prievoles, jei prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto (2000 m. CK 2.50 str. 4 d.). Kadangi atsakovas O. S. 2001-05-29 išregistravo savo individualią įmonę iš įmonių rejestro, t.y. O. S. PĮ neliko kaip juridinio asmens, todėl už O. S. PĮ skolas visu savo turto yra atsakingas įmonininkas, savininkas - atsakovas O.S..

Atmetus atsakovo priešieškinį, ginčo paskolos ir laidavimo sutartys, pagal kurias atsakovas O. S. yra skolingas ieškovui, yra galiojančios, nenuginčytos. Byloje esant duomenims, kad O. S. PĮ buvo pervesti paskolos pinigai, o atsakovui O. S. (personalinės įmonės savininkui) nepateikus duomenų, jog jis (ar O. S. PĮ) būtų prievolę pagal ginčo paskolos sutartį visiškai ar iš dalies įvykdęs (-iusi), t.y. neginčijant ieškovo prašomos priteisti sumos dydžio/palūkanų ir delspinigių skaičiavimo, patenkintinas ieškovo AB Turto bankas ieškinys dėl 1 657 732,89 Lt skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo iš atsakovo O. S..

Priešieškinį atmetus, o ieškinį patenkinus, iš pralaimėjusios šalies priteistinos valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme įteikimu (1964 m. CPK 112 str. 1, 5 d., 108 str. 5 p., 117 str. 1 d.).

Patenkinus ieškovo AB Turto banko apeliacinį skundą ir išsprendus bylą iš esmės, iš atsakovo O. S. priteistinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kuris apskaičiuojamas pagal 2002 m. CPK nuostatas, kadangi jos nustato mažesnį žyminį mokestį už apeliacinį skundą (CPK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 1, 2 d., 1964 m. 104 str. 1 d. 1 p., 2002 m. CPK 80 str. 1 d. 1 p.), ir teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 1964 m. Civilinio proceso kodekso 336 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 1 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą.

Patenkinti ieškinį, o atsakovo priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo O. S. (neskelbtini duomenys) ieškovui AB Turto bankui (b.k. 1202104) 1 657 732,89 Lt (vieną milijoną šešis šimtus penkiasdešimt septynis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt du litus 89 ct) skolos, palūkanų ir delspinigių.

Priteisti iš atsakovo O. S. (neskelbtini duomenys) valstybei 59,90 Lt (penkiasdešimt devynis litus 90 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisti iš atsakovo O. S. (neskelbtini duomenys) valstybei 20 577,33 (dvidešimt tūkstančių penki šimtus septyniasdešimt septynis litus 33 ct) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 18 (aštuoniolika) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimu.