Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Aušrelės Mažrimienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos S.S. atstovui J.S., 2008 m. rugsėjo 30 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S.S. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008-07-16 sprendimo Nr. 1115-853-B/08 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja S.S., tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l. 90), į teismo posėdį neatvyko, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorius Rimvydas Valančius, tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l. 93), į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama nedalyvaujant atsakovės atstovui bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir jų atstovams.

Teisėjų kolegija konstatuoja.

Pareiškėja S.S. skundu (b.l. 6-7) prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 1115-853-B/08, kuriuo jai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – VSDFV Klaipėdos skyrius) 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SLP-29734 panaikinimo.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja S.S. 2008 m. liepos 16 d. pateikė prašymą (b.l. 19-22) Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Klaipėdos tarnybai) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje, nagrinėjamoje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SLP-29734 panaikinimo (b.l. 25-26). Pareiškėja prašė Klaipėdos tarnybos direktorių nusišalinti nuo jos prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto.

Klaipėdos tarnyba 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1115-853-B/08 atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2008 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. SLP-29734 panaikinimo, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, t.y. dėl to, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose (b.l. 28-29).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30d.) suteikia tarnybai teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose.

Ginčijamame sprendime nurodyta, jog pareiškėja S.S. vien 2008 metais į tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipėsi 31 kartą ir 7 jos prašymai yra patenkinti:

1) 2008 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 285-234-A/08 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl darbo užmokesčio priteisimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

2) 2008 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 380-304-A/8 – civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

3) 2008 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 386-311-A/8 – administracinėje byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Socialinės paramos skyriaus 2008 m. kovo 5 d. rašto Nr. (2345)-SP13-729 dėl piniginės socialinės paramos S.S. apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

4) 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 512-410-A/08 – administracinėje byloje dėl 2008 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. SPL-13959 dėl teisės į ligos pašalpą apskundimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

5) 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 552-449-A/08 – administracinėje byloje dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. I-96-609/2008 panaikinimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

6) 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 699-552-A-8 – civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų;

7) 2008 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. 708-556-A/08 – nagrinėjant skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutarties panaikinimo, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Faktinę aplinkybę dėl pareiškėjai suteiktos antrinės teisinės pagalbos patvirtina Klaipėdos tarnybos pateikti sprendimai (b.l. 77-88).

Skundžiamame sprendime pažymėta, kad pagal visus šiuos sprendimus antrinė teisinė pagalba yra tęsiama. Tai, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjai antrinė teisinė pagalba ir toliau teikiama daugiau kaip trijose bylose, nustatyta ir atsakovo atsiliepimu į skundą (b.l. 16-18).

Pažymėtina tai, jog pareiškėja neneigia jai teikiamos teisinės pagalbos, tačiau mano, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 punkto c papunkčiui.

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Gynyba – tai subjektyvi asmens teisė gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo. Ši teisė su atitinkamų garantijų sistema įtvirtinta pamatiniuose žmogaus teisių ir laisvių gynybai skirtuose tarptautiniuose dokumentuose. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kurio baudžiamoji byla nagrinėjama teisme, turi būti sudarytos visos būtinos gynybos sąlygos. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę visiškos lygybės sąlygomis į tokias garantijas: turėti pakankamai laiko pasirengti savo gynybai ir susisiekti su savo pasirinktu gynėju; stoti prieš teismą ir gintis pats arba per savo pasirinktą gynėją; kai teisingumo interesai reikalauja, turėti paskirtą jam gynėją nemokamai, jei jis neturi pakankamai lėšų gynėjui atlyginti. Analogiško turinio ir paskirties nuostatos išdėstytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b, c ir d punktuose. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalis apibrėžia kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teises, tarp jų teisę gintis pačiam arba padedamam savo paties pasirinkto gynėjo ar, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atlyginti ir kai to reikalauja teisingumo interesai, jis turi gauti teisinę advokato pagalbą nemokamai.

Pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjos teiginys dėl ginčijamo sprendimo prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 punkto c papunkčiui, nes ginčijamu sprendimu buvo sprendžiamas antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjai administracinėje byloje dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimo panaikinimo, bet ne baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodomi asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą bei numatyti atvejai, kai ši pagalba neteikiama. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti atvejai, kai tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, inter alia – kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose (11 straipsnio 7 dalies 4 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2, 6 ir 7 dalyse yra nustatyta prielaidų visuma, tik kurių buvimas kartu gali sudaryti asmeniui sąlygas atsirasti jo subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą. Būtent asmuo, kaip subjektas, turi atitikti sąlygas, numatytas minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taip pat objektas, dėl kurio asmuo kreipiasi, turi atitikti sąlygas, numatytas šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (išskyrus antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose). Kaip minėta, šių prielaidų visuma yra būtina sąlyga atsirasti asmens subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą. Ir priešingai, nebuvimas bent vienos iš šių prielaidų, daro negalimą ir pačios subjektinės teisės atsiradimą.

Ginčijamu sprendimu pareiškėjai nesuteikta teisinė pagalba ne baudžiamojoje ir ne administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl pagrįstai vertintos tiek Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 11 straipsnio 2 dalies, tiek šio straipsnio 7 dalies nuostatos.

Dėl tarnybos direktoriaus nušalinimo

Pareiškėja 2008 m. liepos 16 d. prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo prašė Klaipėdos tarnybos direktorių Rimvidą Valančių nusišalinti nuo jos prašymo nagrinėjimo dėl interesų konflikto (b.l. 19-22). Pareiškėja prašyme neįvardino priežasčių, jos nuomone, sukeliančių interesų konfliktą.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio, reglamentuojančio asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievoles, 1, 2, 4 punkte nustatyta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo inter alia sąžiningai, nešališkai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalies definiciją interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję su privačiais interesais. Privatūs interesai – turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (2 straipsnio 2 dalis). Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali atstovauti valstybei ar savivaldybei arba valstybės, savivaldybės institucijoms, jeigu dėl to kyla interesų konfliktas.

Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnis nustato viešojo administravimo subjekto nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje pagrindus ir tvarką. Šio straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato valstybės tarnautojo ir darbuotojo nušalinimo pagrindą, jeigu tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių (nei 1 ir 2 punktuose numatytų giminystės ryšių ar pavaldumo santykių), galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas. Sprendimą dėl viešojo administravimo subjekto vadovo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima jis pats arba jį į pareigas paskyręs viešojo administravimo subjekto vadovas, arba kolegialus viešojo administravimo subjekto vadovas.

Aukščiau aptartas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad administravimo subjekto nušalinimo ir nusišalinimo nuo administracinės procedūros tvarka ir sąlygos yra detaliai reglamentuotos. Jei tokį nušalinimą reiškia asmuo, besikreipiantis dėl administracinės procedūros ir manantis, kad tarnautojas yra šališkas, pirmiausia turi būti teikiamas prašymas, kuriame išdėstyti argumentai dėl interesų konflikto ar kitų aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl asmens šališkumo.

Pareiškėjos 2008 m. liepos 16 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinio analizės pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjos tikslas – inicijuoti procesą prieš VSDFV Klaipėdos skyrių, o ne prieš Klaipėdos tarnybą. Pareiškėja prašyme nedetalizavo, kuo pasireiškia interesų konfliktas, dėl kurio Klaipėdos tarnybos vadovas turėtų nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo. Pažymėtina tai, kad prašymas dėl nusišalinimo nėra pareikštas kaip atskiras prašymas, tačiau įrašytas tipinėje prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti esant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 11 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje numatytiems pagrindams dėl Klaipėdos tarnybos vadovo nušalinimo (nusišalinimo) nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo. Atsakovės atsiliepimu į skundą bei žymomis ginčijamame sprendime nustatyta, kad 2008 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 1115-853-B/08 priėmimo procedūroje dalyvavo ne tik tarnybos direktorius Rimvidas Valančius: prašymą nagrinėjo ir sprendimo projektą rengė Teisės skyriaus vyresnioji specialistė V.M., sprendimą vizavo Teisės skyriaus vedėja A.P.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priima atitinkama tarnyba. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 patvirtinti Klaipėdos tarnybos nuostatai (toliau – Nuostatai), kurių 6 punkte numatyta, kad tarnybos veiklos sritis – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą Klaipėdos apygardos teismo teritorijoje, o 7 punkte nurodytos tarnybos funkcijos, inter alia – sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos priėmimo (7.3 punktas). Sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimas yra tarnybos vadovo kompetencija (8 ir 14 punktai). Ginčijamą sprendimą priėmė pareigūnas, turintis teisę jį priimti. Tarnybos direktoriui neįžvelgus interesų konflikto, pareiškėjai nepagrindus ir tinkamai nesuformulavus nušalinimo pagrindų, nebuvo kliūčių išspręsti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d.) numato vienintelį atvejį, kada sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje turi priimti kita tarnyba, o būtent – kai ginčo dalykas yra tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos.

Darytina išvada, kad Klaipėdos tarnybos direktoriui nebuvo teisinio pagrindo nusišalinti nuo ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl pripažintinas nepagrįstu pareiškėjos argumentas dėl sprendimo neteisėtumo.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą išaiškinti, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsniui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškindamas šią procesinės teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Tesimą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais.

Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija; 2 dalyje – asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas; 3 dalyje – teisė duoti parodymus savo byloje, liudyti artimųjų giminaičių bylose; 4 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo ir kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. balandžio 30 d.) 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti atvejai, kai tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, inter alia – kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose (11 straipsnio 7 dalies 4 punktas).

Pareiškėja prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar ši nuostata, t.y. atsisakymas skirti antrinę teisinę pagalbą, jei tokia pagalba jau teikiama daugiau kaip 3 bylose, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintai teisei į gynybą.

Kaip jau buvo minėta, Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis įtvirtina įtariamojo ir kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 8 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 7 dalis netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, t.y. antrinė teisinė pagalba minėtose bylose suteikiama be apribojimų. Todėl akivaizdu, kad įstatymu yra aiškiai apibrėžta, kad baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose asmeniui antrinė teisinė pagalba yra užtikrinama, nežiūrint kiek kartų asmuo kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir keliose bylose jam yra tokia pagalba teikiama.

Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai pritaikytas apribojimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes šios bylos nagrinėjimo dalykas yra administracinis aktas. Darytina išvada, kad iškelta abejonė dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto atitikties Konstitucijai nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos S.S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.