Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-828-555/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-05-29
Bylos Nr.: e2A-828-555/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-09-3-00679-2018-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Mindaugas Šimonis, Diana Labokaitė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Henda“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „ACLEAN LT“

Kategorijos

2.6.7Restitucija
2.6.8.11.5Kiti su sutarčių pabaiga susiję klausimai
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-828-555/2019Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00679-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7; 2.6.8.11.5; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.2.4.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Henda“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-635-182/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Henda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ACLEAN LT“ dėl sunaikintų prekių vertės atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Ieškovė UAB „Henda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „ACLEAN LT“ 7 799,24 Eur dydžio grąžintinų prekių vertės atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2014 m. balandžio 2 d. sudarė su atsakove Prekybos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovei prekes atskiromis partijomis (patalynė, rankšluosčiai, chalatai, vonios kilimėliai ir kitos prekės), o atsakovė įsipareigojo už prekes sumokėti. Pagal PVM sąskaitas faktūras ieškovė atsakovei pateikė prekių už 14 807,18 Eur sumą. Atsakovė nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. pervedė ieškovei 9 720,45 Eur sumą ir liko skolinga 5 086,73 Eur. Atsakovė 2015 m. vasario 2 d. raštu nurodė, kad prekės nekokybiškos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovė 2015 m. birželio 17 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos, delspinigių, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovė pateikė partiją nekokybiškų prekių (paklodės, pagalvės, antklodės užvalkalus) iš satino, kurios po skalbimo susitraukė ir buvo nebetinkamos naudoti pagal paskirtį. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti šalių sudarytą Prekybos sutartį dalyje, kurioje ieškovė pateikė nekokybišką produkciją, nutraukta dėl esminio jos pažeidimo, priteisti jai iš ieškovės 2 712,51 Eur sumokėtą sumą už nekokybišką produkciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, o atsakovės priešieškinį tenkino: pripažino tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą Prekybos sutartį nutraukta dalyje, kurioje ieškovė pateikė nekokybišką produkciją, dėl esminio jos pažeidimo ir priteisė atsakovei iš ieškovės 2 712,51 Eur sumą, kuri buvo sumokėta už nekokybiškas prekes ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovė 2018 m. balandžio 25 d. įvykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą ir 2018 m. balandžio 30 d. išsiuntė atsakovei pretenziją, kuria prašė grąžinti prekes, už kurias atsakovei buvo grąžinti pinigai. Atsakovė 2018 m. gegužės 11 d. atsakyme į pretenziją nurodė, kad 2018 m. sausio 16 d. pridavė reikalaujamas grąžinti prekes perdirbimui ir atsisakė vykdyti ieškovės reikalavimą. Atsakovė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti pridavimo perdavimo faktą, ieškovei nepateikė. Ieškovė įrodinėjo, kad nutraukus Prekybos sutartį ir ieškovei grąžinus sumokėtus pinigus atsakovei, ji įgijo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti prekes. Visų prekių, už kurias atsakovė buvo atleista nuo prievolės mokėti likusią kainą ir atgavo jau sumokėtus pinigus, vertė – 7 799,24 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekių grąžinimas natūra yra negalimas, ji reikalauja iš atsakovės atlyginti prekių vertę pinigais, t. y. 7 799,24 Eur. Atsakovė teigė, kad prekės buvo netinkamos naudoti dėl to, jog pakito jų išmatavimai, t. y. po vieno skalbimo prekių nebuvo galima naudoti tam tikslui, kuriam atsakovė jas ketino naudoti, tačiau prekės neprarado išvaizdos, nepatyrė jokių kitų fizinių sugadinimų ar pažeidimų, kurie neleistų jų naudoti mažesnių išmatavimų lovoms, antklodėms ir pagalvėms. Prekės netapo visiškai nenaudojamos, o tik atsakovės nurodyto dydžio lovoms, antklodėms ir pagalvėms. Atsakovė civilinėje byloje Nr. e2-489-833/2017 ekspertizei atlikti 2016 m. liepos 21 d. pateikė dar neskalbtų prekių pavyzdį, todėl dalis ginčo prekių atsakovės iš viso nebuvo naudota. Atsakovės priešieškinis buvo patenkintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimu, nuo 2018 m. kovo 14 d. atsakovei tapo žinoma, jog įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui, jai turi būti grąžinta suma už nekokybiškas prekes ir, atitinkamai, tokiu atveju atsakovei atsiras prievolė grąžinti ginčo prekes ieškovei. Nepaisant šios aplinkybės, atsakovė 2018 m. sausio 16 d., neįspėjusi atsakovės, pridavė ginčo prekes perdirbimui. Atsakovė nesikreipė į ieškovę su reikalavimu atsiimti ginčo prekes, neinformavo apie savo ketinimą ginčo prekes priduoti perdirbimui, nors turėjo ir galėjo žinoti, kad įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui ir jį įvykdžius, atsakovei atsiras prievolė grąžinti ieškovei viską, ką yra gavusi pagal nutrauktą Prekybos sutartį. Ieškovės teigė, kad tokie atsakovės veiksmai vertinti kaip nesąžiningi ir neatitinkantys protingumo, ekonomiškumo principų bei nesuderinami su verslo logika.

3. Atsakovė UAB „ACLEAN LT“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be jau ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių, atsakovė papildomai nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės pateiktų prekių kokybės. Po skalbimo atsakovė pastebėjo, jog paklodės, pagalvės, antklodės užvalkalai iš satino medžiagos susitraukė ir tapo nebetinkami naudoti pagal paskirtį. Atsižvelgiant į tai, atsakovė reiškė pretenziją dėl nekokybiškos produkcijos, kuria reikalavo iš ieškovės pakeisti brokuotą patalynę iš satino iki 2015 m. kovo 1 d., tačiau ieškovė ragino susimokėti susidariusį įsiskolinimą. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovės 5 086,73 Eur skolą, 1 871,92 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė su minėtu ieškiniu nesutiko ir pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti šalių sudarytą sutartį dalyje, kurioje ieškovė pateikė nekokybišką produkciją, nutraukta dėl esminio jos pažeidimo bei priteisti iš ieškovės 2 712,51 Eur sumokėtą sumą už nekokybišką produkciją. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi nutarė atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovė įvykdė įsiteisėjusį teismo sprendimą, tačiau pateikė atsakovei pretenziją, kuria atsakovės prašė grąžinti prekes, už kurias ieškovė grąžino atsakovei pinigus. Ji, atsakydama į ieškovės pretenziją, nurodė, kad netinkamos naudoti prekės buvo perduotos perdirbimui, kurį atliko UAB „Antriteksa“. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris šalims įgijo res judicata galią, buvo išspręsti visi su sutarties dalies, kurią vykdant ieškovė pateikė atsakovei nekokybiškas prekes, nutraukimu susiję klausimai. Ieškovė reikalauja atlyginti neva grąžintinų nekokybiškų prekių vertę pinigais, (7 799,24 Eur), t. y. ieškovė dar kartą kelia restitucijos taikymo klausimą nutraukus šalių sutartį, nors šis klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo buvo pritaikyta vienašalė restitucija, t. y. teismas nusprendė negrąžinti ieškovei nekokybiškų prekių. Atsakovė teigė, kad ieškovė nepagrįstai priekių vertę nurodė kartu su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM). Nustatant prekių vertę, į ją negali būti įtraukiama ieškovės prievolė sumokėti PVM. Atsakovė iš ieškovės buvo gavusi nekokybiškas prekes, todėl būtent nekokybiškų prekių vertę, o ne pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą sutartį nustatytą kokybiškų prekių kainą, ieškovė teoriškai galėtų reikalauti priteisti. Atsakovė nesutiko ir su ieškovės argumentu, kad prekės galėjo būti naudojamos mažesnių išmatavimų lovoms, antklodėms ir pagalvėms. Ieškovė 2018 m. balandžio 30 d. nesikreipė į atsakovę dėl prekių grąžinimo, pareiga grąžinti prekes nebuvo nustatyta ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Ji prekes saugojo ilgą laiką ir dėl to patyrė papildomas išlaidas, o netinkamos kokybės prekės buvo perduotos perdirbti. Perdavusi prekes perdirbti, atsakovė gavo 62,92 Eur sumą, kuri nepadengė prekių saugojimo išlaidų. Atsakovė prekes saugojo iki 2018 m. sausio 16 d., nors ieškovė turėjo galimybę po pirmos atsakovės pretenzijos pateikimo 2015 m. vasario 2 d. prekes iš atsakovės atsiimti, tačiau nesiėmė aktyvių veiksmų ir nebendradarbiavo su atsakove, todėl prisiėmė riziką dėl galimo prekių perdirbimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: iš atsakovės UAB „ACLEAN LT“ ieškovės UAB „Henda“ naudai priteisė 62,92 Eur negrąžintų prekių vertę; kitą ieškinio dalį atmetė; iš ieškovės atsakovės naudai priteisė 1 999,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nutraukus šalių sutartį dalyje, vienai iš sutarties šalių (atsakovei) priteistos lėšos iš kitos sutarties šalies (ieškovės), tačiau nenurodyta, kaip turi būti pasielgta su ginčo prekėmis. Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog dėl prekių grąžinimo ginčo nebuvo, o jei jis kiltų, ieškovė atskira tvarka galėtų kreiptis į teismą, prašydama grąžinti prekes. Taigi, Vilniaus apygardos teismas nekonstatavo, jog išsprendus šalių ginčą buvo taikyta vienašalė restitucija, nes tokiu atveju nebūtų nurodyta ieškovės teisės ginčo prekių grąžinimo klausimą spręsti atskira tvarka. Teismas atmetė atsakovės argumentus, jog tarp šalių taikyta vienašalė restitucija.

6. Teismas pažymėjo, kad nors Vilniaus apygardos teismas nepatikslino Vilniaus apylinkės teismo sprendimo, įpareigodamas atsakovę grąžinti prekes, tai nesudaro pagrindo teigti, jog teismai neišsprendė ginčo prekių likimo šalių sutarties nutraukimo aspektu. Bylos šalys, atstovaujamos profesionalių teisininkų, susipažinusios su Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi, turėjo padaryti išvadą, kad ginčo prekės grąžintinos ieškovei, o sprendimui esant neaiškiam – pasinaudoti CPK 278 straipsnyje numatytu sprendimo išaiškinimo institutu, tačiau to nepadarė. Vilniaus apygardos teismo sprendimo šalys neskundė, todėl teismas laikė, jog su teismo padarytomis išvadomis, įskaitant ir dėl ginčo prekių likimo, sutiko.

7. Teismas nustatė, kad ginčo prekes atsakovė 2014 m. rugsėjo 30 d. nurašė kaip netinkamas naudoti dėl pretenzijos iš kliento ir nesulaukusi galutinio teismo sprendimo, 2018 m. sausio 16 d. pridavė perdirbimui. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės grąžintinų prekių vertės atlyginimą, t. y. sunaikintų prekių ekvivalentą. Teismas sprendė, kad toks ieškovės reikalavimas iš esmės reiškia restitucijos būdo pakeitimą. Kadangi ginčo prekės sunaikintos, jų negalima grąžinti natūrą, ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą dėl ginčo prekių atlyginimo pinigais. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju nėra nagrinėjama ankstesnių teismų tarp šalių taikytos restitucijos rūšies ir būdo parinkimo pagrįstumas.

8. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pas atsakovę liko 748 vnt. ginčo prekių, kurių vertė pagal šalių sutartį buvo 7 799,24 Eur, prekių vertė nustatyta ir aukštesnės instancijos teismo (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutarties 27, 40 punktai). Ieškovė nurodė, kad prašomą priteisti 7 799,24 Eur sumą sudaro audinio kaina (kaip naujo), siuvimo kaštai, transportavimas, darbo užmokestis, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodytą nekokybiškų ginčo prekių vertę, t. y. tokių prekių, kokias atsakovė turėjo ieškovei grąžinti. Šiuo atveju prašoma priteisti vertė yra kaip kokybiškų ginčo prekių pagal tarp šalių buvusią sudarytą sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas sprendė, kad priteisus iš atsakovės ieškovės nurodytą ginčo prekių vertę, susiklostytų situacija, jog, nepaisant to, kad ieškovė pardavė atsakovei nekokybiškas prekes, kas yra konstatuota teismų, ieškovė taip pat atgautų visus pinigus lyg būtų pardavusi kokybiškas prekes, o atsakovė atitinkamai atsidurtų prastesnėje padėtyje, nes nekokybiškų prekių negalėjo panaudoti, o už jas vis tiek privalėtų sumokėti. Tokia situacija neatitiktų restitucijos prasmės, sąžiningumo ir protingumo principų. Teismas taip pat sprendė, kad ginčo prekių vertė turi būti nustatyta pagal jų vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Šiuo atveju byloje nebuvo objektyvių duomenų, kurie leistų teismui įvertinti nekokybiškų ginčo prekių vertę, ir nors, atsakovei sunaikinus ginčo prekes, ieškovei buvo apsunktina galimybė įrodyti jų vertę, tačiau ji nepasinaudojo kitomis priemonėmis. Teismas laikė, kad atsakovės pateikta sąskaita faktūra yra vienintelis įrodymas, patvirtinantis nekokybiškų ginčo prekių vertę – 62,92 Eur su PVM.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Henda“ prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad prekės nebuvo tinkamos naudoti tik dėl to, kad pakito jų išmatavimai, t. y. po vieno skalbimo prekių nebuvo galima naudoti tam tikslui, kuriam atsakovė jas ketino naudoti. Prekės neprarado prekinės išvaizdos, nepatyrė jokių kitų fizinių sugadinimų ar pažeidimų, kurie neleistų jų naudoti mažesnių išmatavimų lovoms, antklodėms ir pagalvėms. Prekės tapo nenaudojamos tik atsakovės nurodyto dydžio lovoms, antklodėms ir pagalvėms. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad ginčo patalynės vertė turėtų būti prilyginta visiškai netinkamos naudoti patalynės, perduodamos perdirbimui, kainai, t. y. 0,05 Eur plius PVM už vienetą. Be to, atsakovės pateiktoje sąskaitoje faktūroje nurodyta visa netinkamos naudoti patalynės kaina yra paskaičiuota už 1040 vnt., nors byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 748 vnt. ginčo patalynės. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovės pateikta sąskaita faktūra buvo išrašyta būtent už ginčo patalynę, nors joje nurodytas patalynės kiekis nesutampa su ginčo kiekiu.

1.2. Ginčo patalynės perdavimo perdirbimui metu dar nebuvo priimtas galutinis sprendimas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje byloje. Nepaisant to atsakovė (nesulaukusi teismo sprendimo įsiteisėjimo 2018 m. balandžio 10 d.) 2018 m. sausio 16 d., neįspėjusi apeliantės, pridavė ginčo prekes perdirbimui. Atsakovė sunaikino ginčo patalynę, tuo pačiu sunaikino ir įrodymus, kuriais remiantis egzistuotų reali galimybė įrodyti būtent susitraukusios ginčo patalynės vertę (ne savikainą ar sukūrimo kaštus). Pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Atsakovė žinojo, kad ginčo prekės turi būti grąžintos ieškovei, tačiau jas sunaikino net nesulaukusi galutinio teismo sprendimo. Pirmosios instancijos teismas, visiškai nevertino ir nemotyvavo, kodėl nesivadovavo ieškovės į bylą pateiktais įrodymais ir argumentais, o kodėl rėmėsi tik atsakovės į bylą pateikta sąskaita faktūra.

1.3. Pirmosios instancijos teismas, visiškai nepagrįstai padarė išvadą, neva byloje nėra įrodymų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti ginčo prekių vertę, išskyrus atsakovės pateiktą sąskaitą faktūrą. Šiuo atveju, vieną kartą išskalbtų ir susitraukusių iki standartinių dydžių grąžintinų prekių vertė turėjo būti nustatoma pagal kainą (ne savikainą ar sukūrimo kaštus), jų gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu. Apeliantė (ieškovė) grąžintinų prekių vertę įrodinėjo į bylą pateiktais įrodymais: šalims prejudicinę galią turinčiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimu ir 2017 m. balandžio 12 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kurioje nurodyta ginčo patalynės vertė, PVM sąskaitomis faktūromis, kuriose pateikta tokio dydžio patalynės, kokia tapo ginčo patalynė po susitraukimo, kaina, komerciniais pasiūlymais dėl patalynės siuvimo kainų bylos nagrinėjimo metu. Tačiau šių įrodymų pirmosios instancijos teismas neaptarė ir jų visiškai nevertino.

1.4. Pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti kitus, jau susitraukusios ginčo patalynės vertę/kainą patvirtinančius įrodymus, yra neįmanomas, nes ginčo patalynė yra perduota perdirbimui ir yra sunaikinta dėl pačios atsakovės aktyvių veiksmų. Dėl to ieškovė teikė teismui įrodymus, patvirtinančius mažesnių išmatavimų, t. y. tokių, kokia ginčo patalynė tapo po susitraukimo, patalynės rinkos kainas. Ieškovės prašoma priteisti ginčo prekių vertė net nėra didžiausia, o paskaičiuota pagal kainas, galiojusias prekių pardavimo metu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė contra spoliatorem prezumpcijos, o ieškovės pateiktų įrodymų net nevertino ir laikė atsakovei, sunaikinusiai ginčo patalynę, egzistuojant palankiausius faktus.

1.5. Pirmosios instancijos teismas net neužsimindamas apie ieškovės teiktus rašytinius įrodymus, o vien apsiribojęs konstatavimu, neva byloje yra tik vienas įrodymas – atsakovės pateikta sąskaita faktūra, kuris reikšmingas teismo vidiniam įsitikinimui apie ginčo prekių vertę suformuoti, akivaizdžiai pažeidė tiek CPK 270 straipsnį, tiek nepaisė kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo.

11. Atsakovė UAB „ACLEAN LT“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Ieškovė ginčija įrodymą, kuriuo remiantis pirmosios instancijos teismas nustatė ginčo patalynės vertę – 2018 m. sausio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą, nors šio įrodymo ginčyti nėra pagrindo, kadangi būtent jis yra vienintelis įrodymas byloje, iš kurio objektyviai galima nustatyti susitraukusios, nekokybiškos ir netinkamos naudoti patalynės realią vertę. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie padėtų nustatyti realiai nekokybiškos patalynės vertę ir nepagrįstai laikosi pozicijos, kad pateikta patalynė buvo kokybiška. Aplinkybę, kad ginčo patalynę buvo netinkama naudoti ar susidėvėjusi pagrindžia jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuotos aplinkybės. Šiuo atveju ieškovės argumentai, kad ginčo patalynė buvo netinkama naudoti tik konkrečiam tikslui, nėra pagrįsti. Įsiteisėjusiais teismo sprendimais yra nustatyta, kad patalynė buvo nekokybiška, nesiejant jos kokybės fakto su konkrečiu patalynės naudojimo tikslu. Priešingas išvadas pagrindžiančių įrodymų ieškovė į bylą nėra pateikusi.

2.2. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybe dėl sąskaitoje faktūroje nurodyto patalynės kiekio. Šiuo atveju PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodyti ne patalynės vienetai, kaip teigia ieškovė, tačiau patalynės kiekis kilogramais. Be to, byloje taip pat yra pateikti įrodymai, jog sunaikinta buvo būtent ginčo patalynė, tokių įrodymų ieškovė neginčijo ir juos paneigiančių įrodymų į bylą neteikė. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, net nekilo ginčas dėl aplinkybės, ar ginčo patalynė buvo sunaikinta.

2.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad neva atsakovė sunaikino įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti patalynės vertę. Pateikti ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus pareigą turėjo būtent ieškovė, tačiau savo pareigos neįvykdė ir reikalavo priteisti sumą už ginčo patalynę, kuri buvo prilyginta kokybiškos patalynės kainai. Ieškovė negali reikalauti naujos ir kokybiškos produkcijos kainos už nekokybišką patalynę. Ieškovė visiškai nepagrįstai nekokybiškų prekių vertę sieja su kokybiškų prekių pardavimo kaina.

2.4. Nepagrįsta ieškovės pozicija, jog šiuo atveju turėjo būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija, kadangi ir pati ieškovė nenurodo, kaip konkrečiai šioje situacijoje turėtų pasireikšti šios prezumpcijos taikymas. Šiuo atveju nebuvo sunaikinti įrodymai apie ginčo patalynės vertę, bet tik pati ginčo patalynė. Taigi, būtent ieškovė turėjo įrodyti ginčo nekokybiškos patalynės vertę, tačiau savo pareigos neįvykdė, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovės į bylą pateikta PVM sąskaita faktūra. Byloje pateiktos sąskaitos faktūros duomenis paneigiančių įrodymų ieškovė į bylą taip pat nėra pateikusi. Ieškovė nepateikė į bylą ir įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo nekokybiška patalynė galėjo būti realizuota rinkoje. Be to, priešingai nei ieškovė teigia, jau išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nutraukta ginčo Prekybos sutartis, nebuvo nustatyta ginčo patalynės vertė, o tik konstatuota šios patalynės kaina. Ginčo nekokybiškos patalynės vertė nebuvo anksčiau nagrinėtų bylų ginčo dalykas.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl restitucijos taikymo nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį, kai parduotas nekokybiškas daiktas neišliko.

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2014 m. balandžio 2 d. sudarė prekybos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovei prekes atskiromis partijomis (patalynė, rankšluosčiai, chalatai, vonios kilimėliai ir kitos prekės), o atsakovė įsipareigojo už prekes sumokėti. Tarp sutarties šalių iškilus ginčui dėl apmokėjimo už ieškovės parduotas prekes bei dėl jų kokybės, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-489-833/2017, nustatęs, kad UAB „Henda“ pardavė UAB „ACLEAN LT“ netinkamos kokybės prekes, kurių pirkėjas negali naudoti pagal paskirtį, pripažino pirkėjo teisę dėl esminio jos pažeidimo nutraukti prekybos sutartį dalyje, kurioje parduota nekokybiška produkcija.

15. Ieškovės teisė reikalauti grąžinti sutarties pagrindu perduotus daiktus (prekes) savo esme yra reikalavimas taikyti restituciją nutraukus sutartį. Pagal CK 6.222 straipsnį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Taigi, sutarties nutraukimas reiškia, kad sutarties šalys grąžina viena kitai visa tai, ką yra gavusios pagal sutartį.

16. CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai grąžinimas natūra yra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Taigi, teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, privalo nustatyti aplinkybes, susijusias su grąžintino natūra daikto būkle ir galimybe tą daiktą grąžinti buvusiam savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005; 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2006; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.).

17. Byloje tarp šalių nekyla ginčas, kad vykdant sutartį atsakovei buvo perduota 748 vnt. ginčo prekių, kurių vertė pagal šalių sutartį yra 7 799,24 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl restitucijos būdo, nustatė, kad gautas iš ieškovės prekes atsakovė 2014 m. rugsėjo 30 d. nurašė kaip netinkamas naudoti bei 2018 m. sausio 16 d. pridavė perdirbimui. Taigi, byloje nustatytos aplinkybės įgalina spręsti, kad sutarties pagrindu atsakovei perduotos prekės nėra išlikusios, todėl restitucija natūra yra negalima.

18. Ieškovė, pareiškusi reikalavimą priteisti perduotų prekių vertę, nurodė, kad prašomą priteisti 7 799,24 Eur sumą sudaro audinio kaina (naujo), siuvimo kaštai, transportavimas, darbo užmokestis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės prašomos sumos priteisimas neatitiktų restitucijos prasmės, sąžiningumo ir protingumo principų, kadangi atsakovė privalėtų sumokėti visą kainą už nekokybiškas prekes, grąžintinų daiktų vertę nustatė vadovaudamasis atsakovės pateiktais duomenimis apie daiktų vertę jų perdavimo perdirbimui metu. Apeliantė (ieškovė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta ginčo daiktų ekvivalentine verte, teigia, kad ieškovė byloje pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius mažesnių išmatavimų, t. y. tokių, kokia ginčo patalynė tapo po susitraukimo, patalynės rinkos kainas.

19. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).

20. Byloje nustatyta, kad šalių sudarytos sutarties dalykas-tekstilės gaminiai. Ginčas dėl ieškovės parduotų daiktų kokybės kilo pradėjus atsakovei savo veikloje naudoti iš ieškovės gautus gaminius. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-489-833/2017, yra nustatyta, kad tekstilės gaminiai-patalynė yra pagaminta (pasiūta) iš standarto neatitinkančios medžiagos, todėl ją išplovus naudoti tapo netinkama. Ieškovė (apeliantė) argumentuodama tuo, jog naudojant (išplovus) patalynę pakito jos matmenys, nurodo, kad ji teikė teismui įrodymus, patvirtinančius mažesnių išmatavimų, t. y. tokių, kokia ginčo patalynė tapo po susitraukimo, patalynės rinkos kainas.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo turtas naudoti netinkamas tapo jau nuo 2014 metų. Iškilus ginčui dėl patalynės kokybės ir atliekant jos siuvimui panaudotos medžiagos kokybės tyrimus, ieškovė nors ir žinodama pirminius tyrimų, atliktų pirmosios instancijos teisme rezultatus, nesiėmė priemonių dėl prekių susigrąžinimo, toleravo situaciją, jog tekstilės gaminiai ilgą laiką buvo sandėliuojami ir perdirbimui buvo priduoti 2018 metais. Byloje, kurioje buvo sprendžiamas šalių ginčas dėl prekių kokybės (prejudicinis faktas), nustatyta, kad po skalbimo patalynė susitraukė, jos matmenų pokytis įvertintas procentais, kas reiškia, kad kiekvienam patalynės vienetui po skalbimo tapus skirtingų matmenų, ginčo daiktai neatitinka standartinių reikalavimų, keliamų naujiems, nors ir mažesnių išmatavimų, daiktams. Teisėjų kolegijos vertinimu, naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis negali būti tapatinamas su analogišku nauju daiktu, pagamintu iš kokybiškos medžiagos.

22. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos restitucijos taikymo modifikacijos esmė ta, kad dėl restitucijos taikymo negalimas vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas. Minėta, kad apeliantė (ieškovė), prašydama priteisti daiktų vertę, apsiribojo tik įrodinėjimo priemonių, patvirtinančių naujos ir mažesnių išmatavimų patalynės kainos, pateikimu. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad naudota bei iš neatitinkančios standartų medžiagos pasiūta, pakitusių matmenų patalynė gali būti naudojama pagal paskirtį. Byloje, nors pirmosios instancijos teismas ir siūlė teikti įrodinėjimo priemones (CPK 179 straipsnio 1 dalis), patvirtinančias analogiškos būklės (išskalbtos, pasiūtos iš neatitinkančio standarto audinio bei pakitusių metmenų) tekstilės gaminių kainas, tačiau tokia galimybe ieškovė nepasinaudojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo daiktų ekvivalentinę vertę nustatė vadovaudamasis atsakovės pateikta įrodinėjimo priemone, kuri patvirtina, ginčų prekių vertę jas perduodant perdirbimui. Kadangi atsakovės perdirbimui perduotos patalynės kiekis yra nurodytas kilogramais, o ne vienetais, kaip nepagrįstai teigia apeliantė, PVM sąskaita faktūra laikytina tinkamu įrodymu, patvirtinančiu susitraukusios, nekokybiškos ir netinkamos naudoti patalynės realią vertę.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl tekstilės gaminių vertės, įvertino šalių pateiktus įrodymus, atsižvelgė į šalių paaiškinimus, vertino nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją, kad ieškovės siekis yra gauti analogiško naujo daikto, pagaminto iš kokybiškos medžiagos vertę, nors atsakovei buvo perduota nekokybiška ir po skalbimo tapusi netinkama naudojimui patalynė.

24. Ieškovė apeliaciniu skundu, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi, apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatyta kita tekstilės gaminių vertė, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė nepagrindė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė grąžintino turto ekvivalentinę vertę, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

25. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytų byloje argumentų pagrindu, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliantės UAB „Henda“ apeliacinis skundas atmestinas, o Alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

26. Atmetus apeliantės UAB „Henda“ apeliacinį skundą, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, tuo tarpu atsakovės UAB „ACLEAN LT“ naudai yra pagrindas priteisti jos apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 774,40 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (t. 1, b. l. 198-199).

27. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 punktu, sprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).

28. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 7,97 Eur sumą, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290), jos priteistinos valstybės naudai iš apeliantės UAB Henda“ (CPK 92, 96 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2019 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Henda“, j. a. k. 135495028, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ACLEAN LT“, j. a. k. 302663673, naudai 774,40 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Henda“, j. a. k. 135495028, valstybės naudai 7,97 Eur (septynis eurus 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Diana LabokaitėMindaugas ŠimonisEgidijus Tamašauskas