Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-318/2014

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02589-2012-5

2014 m. kovo 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės 2013 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. Č. priteista 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo P. S. B. naudai bei 1485,10 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai aštuoniasdešimt penki litai ir dešimt centų) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo Valstybinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Č. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 16 d. apie 01.25 val., Jasinskio-Pakalnės gatvių sankryžoje, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu pakėlė P. S. B. ant rankų ir tyčia numetė ant važiuojamosios kelio dalies. Dėl šių veiksmų nukentėjusiajam P. S. B. buvo nustatyta kairės ausies būgnelio trauminis plyšimas su kraujavimu ir kairės ausies landos, kaukolės pamato vidurinės daubos (piramidės) lūžimas, galvos smegenų dešinės kaktinės skilties sumušimas su kraujo išsiliejimu po voratinkliniu dangalu. Tokiais savo veiksmais, A. Č. nukentėjusiajam P.S. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. sunkiai sužalojo žmogų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Č. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagrįsti nuteistojo A. Č. skundo argumentai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog jis tyčia sunkiai sužalojo nukentėjusįjį P. S. B., pakeldamas jį ant rankų ir tyčia mesdamas ant važiuojamosios kelio dalies.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami visi duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir su juo susijusias svarbias aplinkybes, kurie gali patvirtinti ar paneigti inkriminuotus kaltinimus. Kiekvienas įrodymas turi būti analizuojamas, siejamas su įrodymų visetu, kuris neabejotinai turi patvirtinti teismo nustatytas nusikaltimo įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, vertindamas surinktus įrodymus, nesilaikė šių Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. Č. tyčia sunkiai sužalojo P. S. B. sveikatą.

Taigi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apklausti liudytojai patikslino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme bei paaiškino, jog nei vienas nematė kad A. Č. prieš nukentėjusįjį P. S. B. naudojo kovinį veiksmą, t.y. pakėlęs į viršų tyčia jį metė ant važiuojamosios kelio dalies ir tvirtino matę tik vieną momentą: kaip susistumdė du vyrai ir vienas nuo kito atbulas krito ant važiuojamosios kelio dalies. Šie liudytojų V. U., E. F. parodymai patvirtina ir nuteistojo nurodytas įvykio aplinkybes. A. Č. paaiškino, kad jis nukentėjusiojo sužaloti nenorėjo, o tik atstūmė nuo savęs, kai agresyviai nusiteikęs ir neblaivus vaikinas, iš pradžių prisiartinęs prie jo sugyventinės L. M. prašė telefono ir griebė už rankinės, o, nepavykus to padaryti, priėjo prie jo ir griebė už peties (b. l. 120-121). Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino apklausiamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paaiškindamas, jog nukentėjusįjį nuo savęs nustūmė tik norėdamas nutraukti P. S. B. agresyvius veiksmus, o, jam nukritus, iš karto norėjo kviesti medikų pagalbą, tačiau pats to padaryti nespėjo, nes tuoj pat privažiavo policijos pareigūnai. Tai, kad nukentėjusysis 2012 m. rugsėjo 16 d. naktį veikė pažeisdamas visuotinai priimtas elgesio taisykles, priekabiavo, patvirtino įvykio vietoje buvusios L. M. nuoseklūs parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu L. M. paaiškino, kad naktį, aplinkui nesant žmonių, prie jos priėjęs vaikinas agresyviai prašė telefono, o nepavykus nutverti rankinės, nuėjo prie A. Č. Nuteistajam pagrasinus, jog jis iškvies policiją, nukentėjusysis griebė už A. Č. kairės rankovės, o tada pastarasis nuo savęs atstūmė nukentėjusįjį, kuris tuo momentu krito nuo jo aukštielninkas (b. l. 141).

Tokiai įvykių sekai neprieštarauja ir eksperto Egidijus Burzdiko paaiškinimai pirmos ir apeliacinės instancijos teisme, kad nukentėjusiajam P. S. B. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti jam krentant atbulam su pagreičiu ant kieto paviršiaus ir į jį atsitrenkiant kaire galvos puse. Sužalojimo sunkumui įtakos galėjo turėti ir nukentėjusiojo girtumas, nes krisdamas neblaivus asmuo nesisaugo, būna atsipalaidavęs ir nesisaugodamas krenta visu savo svoriu. Nuteistojo ir liudytojų parodymus, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, patvirtina ir P. S. B. aiškinimas, jog jis dėl girtumo neprisimena jokių to vakaro įvykių (b. l. 122).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, jog apylinkės teismo nuosprendyje nustatytos įvykio aplinkybės, kad A. Č. nukentėjusįjį pakėlė ant rankų ir tyčia metė ant važiuojamosios kelio dalies, taip sunkiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą, nepasitvirtino.

Teismų praktikoje priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant, veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2007).

Šioje baudžiamojoje byloje aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam P. S. B. buvo padarytas nuteistojo A. Č. veiksmais. Taigi tarp kaltinamojo nusikalstamų veiksmų, pastumiant nukentėjusįjį, ir atsiradusių pasekmių – sunkaus sveikatos sutrikdymo - yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kaltinamasis nuosekliai aiškino, jog nenorėjo nukentėjusiojo sužaloti. Jis P. S. B. atstūmė tik siekdamas paskambinti policijai, kad pastarąjį sudrausmintų, siekdamas nutraukti konfliktą. Toks pastarojo aiškinimas nepaneigtas jokiais objektyviais bylos duomenimis. Todėl apylinkės teismas, vertindamas nuteistojo tyčios turinį, turėjo įvertinti pastarojo nusikalstamų veiksmų pobūdį, jų intensyvumą, padarymo tikslą bei aplinkybes ir nukentėjusiojo elgesį įvykio situacijoje, tačiau tinkamai to nepadarė.

Lietuvos Respublikos BK 135 str. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Taigi atsakomybė pagal šį baudžiamąjį įstatymą kyla tada, kai kaltininkas sunkiai sutrikdo kito asmens sveikatą veikdamas tiesiogine tyčia - suprasdamas, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus sveikatai, numatydamas, kad gali sunkiai sutrikdyti sveikatą kitam žmogui, ir to norėdamas (BK 15 str. 2 d.) arba netiesiogine tyčia - nenorėdamas, bet sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Kaip matyti iš A. Č. nuoseklių parodymų, savo veiksmais jis nesiekė tyčia sužaloti S.P. B., t.y. nenorėjo kilusių padarinių. Šio nuteistojo aiškinimo nepaneigia bylos duomenys. Kaip jau minėta, nukentėjusysis, būdamas neblaivus, agresyviai nusiteikęs, priėjo prie nuteistojo ir jo sugyventinės L. M. tamsiu paros metu. Jis iš pradžių iš moters reikalavo telefono, siekė paimti jos rankinę, o vėliau sugriebė nuteistąjį už peties. Kai A. Č. pastarąjį įspėjo, jog bus kviečiama policija, tačiau nukentėjusysis į įspėjimą nesureagavo, kaltinamasis, stengdamasis nutraukti visuotinai nepriimtinus P. S. B. veiksmus ir išvengti konfliktinės situacijos, nesmūgiavo jam, nevartojo kitokių smurtinių veiksmų, o nukentėjusįjį nuo savęs ranka nustūmė, neapskaičiuodamas postūmio jėgos, tinkamai neįvertinęs neblaivaus nukentėjusiojo gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą. Taigi, nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdis ir nustatytos aplinkybės paneigia, jog A. Č., nenorėdamas kilusių pasekmių, sąmoningai leido nustatytoms pasekmėms kilti. Tam neprieštarauja ir kaltinamojo aiškinimas, jog jis iš karto, kai nukentėjusysis nukrito, siekė skambinti medikams, ir liudytojo E. F. parodymai, kad A. Č. tuo metu buvo susijaudinęs (b. l. 151). Taigi aptarti faktiniai duomenys nepatvirtina apylinkės teismo išvados, kad nuteistasis sunkiai sužalojo P.S. B., veikdamas tyčia.

Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. numatyta, kad tas, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus sunkaus sveikatos sutrikdymo, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, požymių, t. y. kai tai atsitinka buityje, nepaisant visuotinai pripažintų bendrųjų atsargumo taisyklių. Šis nusikaltimas gali būti padaromas veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais tiek įprastų, visuotinai žinomų bendrųjų atsargumo, tiek specialiųjų, oficialiomis taisyklėmis reglamentuotų atsargumo reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-74/2014).

Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 str.), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 str. 1 d.). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos manymu, A. Č. nukentėjusiajam S.P. B. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė, veikdamas nusikalstamai nerūpestingai.

Iš byloje nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių matyti, kad nuteistasis A. Č., atstumdamas nukentėjusįjį nuo savęs, nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali būti sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, tačiau pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes turėjo ir galėjo numatyti, kad tokie padariniai atsiras. Ta aplinkybė, kad kaltinamasis įspėjo nukentėjusįjį, jog kvies policiją ir siekė tai daryti, rodo, kad pastarasis bandė veikti pagal visuotinai priimtinas elgesio taisykles ir tik, nukentėjusiajam tęsiant priekabiavimą, jį ranka atstūmė. Tuo metu buvo tamsus paros metas, abu vyrai buvo nepažįstami, tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, pastumdamas S.P. B., neįvertino nukentėjusiojo galimybių dėl girtumo išlaikyti pusiausvyrą, todėl nenumatė, kad taip pastarasis gali būti sužalotas.

A. Č. būdamas kresno sudėjimo, matydamas, kad nukentėjusysis yra neblaivus, stipriai atstumdamas nuo savęs nukentėjusįjį, privalėjo įvertinti aplinkybę, kad P.S. B. gali neišvengti kritimo, o krisdamas su pagreičiu, tinkamai neapsisaugoti. Be to jie su nukentėjusiuoju stovėjo ant šaligatvio – kieto pagrindo, kas taip pat sąlygojo galimybę krintant susižaloti. Todėl A. Č., nors ir apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau būdamas nuovokus, pilnai suvokdamas savo veiksmus, pagal savo veikos, įvykio aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, jog nukentėjusysis krisdamas su pagreičiu atbulas ant kietos kelio dangos paviršiaus, gali susižaloti. Taigi nustatytomis aplinkybėmis pastumdamas nukentėjusįjį nuteistasis veikė nusikalstamai nerūpestingai (BK 16 str. 3 d.). Todėl A. Č. nustatyti nusikalstami veiksmai sudaro nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d., sudėtį, nes jis sunkiai sužalojo A. Č. sveikatą dėl neatsargumo. Todėl kolegija nuteistojo nusikalstamus veiksmus perkvalifikuoja iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. į Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d.

Nepagrįstas nuteistojo skundo argumentas, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas, kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms.

Kaip jau minėta, 2012 m. rugsėjo 16 d. apie 01.25 val., Jasinskio-Pakalnės gatvių sankryžoje, tarp nuteistojo, jo sugyventinės L. M. ir P. S. B. kilo konfliktinė situacija. Byloje nustatyti objektyvūs faktiniai duomenys patvirtina, jog konfliktas įvyko dėl agresyvių nukentėjusiojo veiksmų. Nors nukentėjusysis prie A. Č. ir jo sugyventinės pradėjo kibti pirmas, elgėsi neteisėtai, tačiau realaus pavojaus jų nuosavybei, sveikatai ar gyvybei nesukėlė. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, L. M. parodė, kad nukentėjusysis jiems negrasino (b. l .21-22). Teisiamojo posėdžio metu ji aiškino, kad P. S. B. agresyviai bandė sugriebti jos rankinę, tačiau nepavykus to padaryti iš karto nuėjo prie netoliese stovinčio A. Č. Priėjęs prie nuteistojo jis pastarojo atžvilgiu fizinio smurto taip pat nenaudojo, tačiau sugriebė A. Č. už peties (b. l. 140-141) .

Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kai žala jau yra daroma arba yra labai aiški jos grėsmė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo veiksmai iš tiesų neatitiko visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir nakties metu atrodė pavojingi, tačiau reali žala nuteistajam ir jo sugyventinei padaryta nebuvo. Pažymėtina, jog būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingumo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jos grėsmė, pvz. išsitraukiamas ginklas ar atlenkiamas peilis. Nors nuteistasis A. Č. aiškino, kad nukentėjusysis prie jo priėjęs ranką laikė kišenėje ir pavartojo žargonizmą „pornu“, dėl ko jis pagrįstai išsigando (b. l. 121), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokį nuteistojo aiškinimą. Nukentėjusysis apklaustas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis kalba lietuviškai, rusų kalbą moka silpnai, žodį „pornu“ girdi pirmą kartą, o jam kalbėti rusiškais terminais nėra būdinga (b. l. 122). Aplinkybę, kad nukentėjusysis kalbėjo lietuviškai, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir L. M. (b. l. 141). Todėl toks nuteistojo aiškinimas yra neįtikinantis, vertinamas kaip jo gynybinė versija.

Be to kėsinimasis turi būti realus, t.y. egzistuoti iš tikrųjų, objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje. Taigi P. S. B. veiksmai nesudarė pagrindo pagrįstam manymui, kad nuteistojo ar L. M. sveikatai ar gyvybei gresia realus pavojus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, todėl skundo argumentas, kad kaltinamasis gindamasis peržengė būtinosios ginties ribas, niekuo nepagrįstas.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus (BK 136 str.), nepagrįstas.

Staigus didelis susijaudinimas – fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa ribotai pakaltinamas.

Kaip matyti iš liudytojo E. F. ir V. U. parodymų, jiems atvažiavus į įvykio vietą, A. Č. su sugyventine paaiškino, kas įvyko, nurodė įvykio aplinkybes, apibūdino savo veiksmus. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis aiškino, kad jis nustūmęs nukentėjusįjį iš karto ieškojo pagalbos (b. l. 121). Tai rodo, kad iš karto po įvykio A. Č. elgėsi adekvačiai, suvokė ir kontroliavo savo veiksmus. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. F. parodė, kad, jo manymu, jiems atvažiavus į įvykio vietą, nuteistasis buvo susijaudinęs (b. l. 151), tačiau akivaizdu, jog tai buvo natūrali nuteistojo būsena dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimų, neatitinkanti staigaus didelio susijaudinimo požymių.

Nuteistojo A. Č. atsakomybę lengvina, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.). A. Č. prisipažino padaręs jam inkriminuotus veiksmus ir nuoširdžiai gailėjosi. Tai taip pat lengvina jo atsakomybę. (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Nors A. Č. nusikaltimą padarė būdamas neblaivus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, įtakos nusikaltimo padarymui neturėjo. Todėl teisėjų kolegija šios aplinkybės nevertina kaip jo atsakomybę sunkinančia.

Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. Č., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltininko asmenybę ir dėl jo veiksmų atsiradusias pasekmes.

A. Č. sunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą dėl neatsargumo. Jis nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui už smurtinį nusikaltimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Esant šioms aplinkybėms, A. Č. skirtina baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, jos trukmę skaičiuojant nuo sankcijoje nustatyto šios bausmės vidurkio.

Nustatydamas bausmės trukmę, teismas įvertina tai, kad A. Č. nusikalto ne pirmą kartą, neišnykus teistumui, tačiau yra dvi kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nėra, nusikalstamą veiką padarė dėl neatsargumo. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. Č. gali būti paskirta kiek mažesnė už sankcijoje numatytą vidurkį laisvės atėmimo bausmė.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įvertinusi objektyvių faktinių duomenų visetą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. Č. nėra tiek pavojingas visuomenei, kad jį būtų būtina šiuo metu izoliuoti nuo visuomenės. A. Č. psichiatrijos ligoninėse nesigydė, į priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas, dirba, turi šeima, nėra tokių duomenų, kurie tvirtintų, jog pastarasis būdamas laisvėje būtų padaręs kokius nors kitus teisės pažeidimus. Nors A. Č. turi vieną neišnykusį teistumą, tačiau šis nusikaltimas yra neatsargus, nėra duomenų, kad jo veiksmais būtų padarytos neatstatomos pasekmės, nuteistasis gailisi. Įvertinus tai, kas išdėstya, teisėjų kolegija daro išvadą, jog dar yra pagrindas manyti, kad nuteistajam paskirtos bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str., gali būti pasiekti A. Č. atžvilgiu taikant Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidedant vienerių metų 6 mėnesių terminui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendė:

nuteistojo A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 24 d. nuosprendį pakeisti ir nustatyti: jog 2012 m. rugsėjo 16 d. apie 01.25 val., Jasinskio-Pakalnės gatvių sankryžoje, Vilniuje, A. Č., konflikto, kilusio dėl nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų, metu, siekdamas nutraukti pastarojo kibimą, veikdamas neatsargiai, nuo savęs ranka atstūmė nukentėjusįjį P. S. B., kuris būdamas neblaivus, neišlaikė pusiausvyros ir, atbulas su pagreičiu krisdamas ant važiuojamosios kelio dalies, galva trenkėsi į kietą kelio dangos paviršių. Tokiu būdu A. Č., veikdamas neatsargiai P. S. B. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės ausies būgnelio trauminiu plyšimu su kraujavimu ir kairės ausies landos, kaukolės pamato vidurinės daubos (piramidės) lūžimu, galvos smegenų dešinės kaktinės skilties sumušimu su kraujo išsiliejimu po voratinkliniu dangalu.

A. Č. nusikalstamus veiksmus iš Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. ir paskirti vienerių metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams 6 mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį tęsti darbą (Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2 d. 5 p.).