Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-333-935/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-10-08
Bylos Nr.: 1A-333-935/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00254-2016-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis: L. B., A. B.
Nukentėjusysis: S. G., M. G.

Kategorijos

1.2.28.5.2Kvalifikuotas savavaldžiavimas (BK 294 str. 2 d.)
2.1.3.7Kai asmeniui yra įsiteisėjęs nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu (BPK 3 str. 1 d. 8 p.)
2.3.2.2.13Nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256 str.)
1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-333-935/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00254-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.5.2; 2.1.3.7; 2.3.2.2.13; 1.1.4.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Daivos Kazlauskienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorui Stanislavui Barsuliui,nuteistiesiems L. B. ir A. B.,nuteistųjų gynėjui Valdemarui Bužinskui,nukentėjusiojo S. G. atstovui Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. B. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, o A. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, abiem nuteistiesiems paskirtų bausmių vykdymai buvo atidėti dvejiems metams, įpareigojant juos nebendrauti su nukentėjusiaisiais, atsiprašyti nukentėjusiųjų S. G. ir M. G., sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmokas į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, jas sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. L. B. ir A. B. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai, panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, vykdė ginčijamą bendrovės UAB „V.G.“ teisę į UAB „R.I.“ skolą ir padarė didelę žalą S. G. bei M. G. teisėms ir teisėtiems interesams:

L. B. ir A. B. veikdami kartu, 2016 m. vasario 8 d., apie 18.00 val., atvyko į UAB „R.I.“ biurą, esantį (duomenys neskelbtini), ir panaudodami psichinę prievartą reikalavo grąžinti UAB „R.I.“ 74164,98 Eur skolą jų valdomai įmonei UAB „V.G.“, t. y. A. B. stebėjo aplinką, o L. B. šaukė, mojavo rankomis, daužė stalą, liepė nukentėjusiajam S. G. „ant stalo dėti pinigus“, sakydamas jam, kad ne įmonė mokės, o jis asmeniškai, užsimojo trenkti ranka nukentėjusiajam Z. R. (Z. R.),

tęsdami savo nusikalstamą veiką, veikdami kartu 2016 m. vasario 8 d., apie 21.00 val., L. B. ir A. B. nuvyko į S. G. ir M. G. gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kur A. B. sėdėjo automobilyje ir stebėjo aplinką, o L. B. naudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją M. G.: skambino į laiptinės domofono skambutį, reikalavo nukentėjusiosios M. G. atidaryti buto duris, įsileisti į namus, siekė bute laukti S. G., trankė lauko duris, baugino nukentėjusiąją M. G. sakydamas „tavo vyras užsirovė, jis man sumokės, aš niekur neisiu“, ir klausdamas, kaip gyvena M. G. mažametės dukros,

tęsdami savo nusikalstamą veiką, veikdami kartu tą pačią dieną, tuo pačiu metu, policijos pareigūnams išvykus, L. B. ir A. B. nukentėjusiajam S. G. grįžus į namus, esančius (duomenys neskelbtini), automobiliu BMW, v. n. (duomenys neskelbtini), užblokavo kelią nukentėjusiojo S. G. vairuojamam automobiliui Mersedes Bendz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nukentėjusiajam S. G. išlipus iš automobilio, A. B. stebėjo aplinką, o L. B. panaudodamas psichinę prievartą, grasino S. G. sakydamas, kad „nežino su kuo susidėjo“, jog „tai gyvybės ir mirties klausimas“, jis privalės atiduoti savo butą ir automobilį, taip pat reikalavo pasirašyti vekselį,

tęsdamas nusikalstamą veiką, L. B., naudodamasis savo darbo kompiuteriu ir jam suteikta interneto prieiga, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2016 m. vasario 9 d. išsiuntė elektroninį laišką iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) į internetinę svetainę skundai.lt su nukentėjusiuosius S. G. ir Z. R. žeminančio turinio elektroniniu laišku, kuriame parašyta: „Aferistas Z. R. yra direktorius naujai įsteigtos bendrovės „R.I.“. Jis pasinaudojęs aferistu S. G. įsteigė šią bendrovę, kad apgaudinėti; Lietuvos piliečius. <...> Prieš pat restorano įrengimo pabaigą aferistas Z. R. ir aferistas S. G. stabdo visus darbus be jokios priežasties, teigdami, kad statybos bendrovė nesuspės užbaigti darbų laiku ir „R.I.“ („(duomenys neskelbtini)“) patirs didelius nuostolius dėl to (nors statybos darbai nevėluoja). Tuo remiantis jie pinigų už atliktus darbus nemoka, stabdo darbus ir samdo kitus statybininkus. Netikėkit šių aferistų melavimais, jie yra tikri aferizmo profesionalai. <...> Venkite aferisto Z.R. ir aferisto S.G. , bei visko kas susiję su bendrove „R.I.. („(duomenys neskelbtini)“)“,

tęsdamas nusikalstamą veiką, L. B., naudodamasis savo darbo kompiuteriu ir jam suteikta interneto prieiga, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, 2016 m. vasario 10 d. 18:14:47 išsiuntė elektroninį laišką iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) į internetinę svetainę rekvizitai.vz.lt su nukentėjusiuosius S. G. ir Z. R. žeminančio turinio elektroniniu laišku, kuriame parašyta: „Aferistas Z. R. yra direktorius naujai įsteigtos bendrovės „R.I.“. Jis pasinaudojęs aferistu S. G. įsteigė šią bendrovę, kad apgaudinėti Lietuvos piliečius. <...> Prieš pat restorano įrengimo pabaigą aferistas Z. R. ir aferistas S. G. stabdo visus darbus be jokios priežasties, teigdami, kad statybos bendrovė nesuspės užbaigti darbų laiku ir „R.I.“ („(duomenys neskelbtini)“) patirs didelius nuostolius dėl to (nors statybos darbai nevėluoja). Tuo remiantis jie pinigų už atliktus darbus nemoka, stabdo darbus ir samdo kitus statybininkus. Netikėkit šio aferisto melavimais, jie yra tikri aferizmo profesionalai. <...> Venkite aferistų Z.R. ir aferisto S.G., bei visko kas susiję su bendrove „R.I. („(duomenys neskelbtini)“),

tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami kartu L. B. ir A. B. panaudojo fizinę prievartą: 2016 m. gegužės 11 d., apie 19.10 val., nuvyko į restoraną „Smart Burger Bar“, esantį prekybos VCUP, esančiame Upės g. 9, Vilniuje, A. B. stebėjo aplinką, o L. B. priėjo prie už stalo sėdinčio Z. R., reikalavo grąžinti pinigus, sugriebė pastarąjį už pečių, pradėjo kratyti, numetė nuo kėdės, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą;

tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami kartu L. B. ir A. B. panaudojo fizinę prievartą: 2016 m. gegužės 12 d., apie 14.30 val., nuvyko į restoraną „Smart Burger Bar“, esantį prekybos centre VCUP, esančiame Upės g. 9, Vilniuje, A. B. stebėjo aplinką, o L. B., priėjęs prie nukentėjusiojo A. N. sudavė pastarajam du smūgius į pakaušį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, po to priėjęs prie nukentėjusiojo S. G. sudavė jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių rankomis į veidą ir į pakaušį, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą pasireiškusį odos nubrozdinimu kaktos dešinėje pusėje;

tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami kartu L. B. ir A. B. panaudodami psichinę prievartą, 2016 m. birželio 14 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 08.35 val. baugino nukentėjusiuosius S. G. ir nukentėjusiąją M. G. užkišdami už S. G. vairuojamo automobilio Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir M. G. vairuojamo automobilio Nissan Qashqai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valytuvų po lėlę, kurios galva buvo ištepta kečupu;

tęsdamas nusikalstamą veiką, L. B. panaudodamas psichinę prievartą, 2016 m. rugsėjo 6 d. 14.30 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, išsiuntė elektroninį laišką iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į V.Š.A.O. gimnazijos elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) su nukentėjusiojo S. G. ir M. G. nuotraukomis bei tekstu: „V.Š.A.O. gimnazjos mokiniai ir tėveliai. Šiais metais Jūsų gerbiamą mokyklą (1-ą klasę) pradėjo lankyti aferisto S. G. ir jo žmonos M. G. dukra N. G.. Perskaitykite nuorodą, ten parašyta pilna teisybė. Tėveliai, būkite atidūs leisdami savo vaikus bendrauti su N. G.. Neužmezginėkite asmeninių santykių su žmonėm, galite nukentėti. Nekvieskite jų pas save į namus, nes vėliau ir namai gali būti nesaugūs. Saugokite savo ir vaikų daiktus bei praneškite savo vaikučiams, kad šie būtų atidūs bendraudami su N. G.. Mokytojai būkite atidūs bendraudami tiek su M. G., tiek su S. G., bei saugokite savo daiktus“, ir nurodydamas nuorodą „(duomenys neskelbtini)“;

tęsdamas nusikalstamą veiką, A. B., panaudodamas psichinę prievartą, 2016 m. birželio 15 d. 14.59 val. prekybos centre „Prisma“ reikalavo nukentėjusiojo S. G. atiduoti pinigus, sakydamas „kol jis gyvas turi atsiimti skolą“.

Tokiais savo veiksmais L. B. ir A. B. veikdami bendrininkų grupėje padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netyrė tikrųjų konflikto tarp nutiestojo ir Z. R. kilimo priežasčių. Nutiestasis aiškina, jog konfliktas kilo, kadangi Z. R. 2016 m. vasario 7 d. iš statybvietės išvarė joje dirbusius asmenis, o taip pat atėmė galimybę pasiimti iš statybvietės įrengimus, kurie buvo nupirkti UAB „V.G.“ ir priklausė šiai įmonei. Abu nuteistieji į statybvietę galėjo patekti tik kitą dieną, tačiau jų įmonei priklausantys įrengimai grąžinti nebuvo. Tokiu būdu UAB „R.I.“, nesilaikydama teisės aktų nustatytos tvarkos ir be jokio pagrindo, pasisavino UAB „V.G.“ priklausančius įrengimus. Pasisavintų įrengimų vertė buvo ženkliai didesnė nei atliktų darbų vertė. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog konfliktas kilo dėl skolos už atliktus darbus ir šį ginčą nuteistieji sprendė neteisėtu būdu.

4. Apeliantas aiškina, jog savavaldžiavimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas atlikdamas neteisėtus veiksmus suvokia jų neteisėtumą ir sąmoningai veikia prieš įstatymu nustatytą ginčų sprendimo tvarką. Todėl neatskleidus viso ginčo mechanizmo, neįmanoma įvertinti, ar tokia įstatymo nustatyta tvarka buvo naudotasi. Nuteistasis nurodo, jog siekiant išspręsti kilusį ginčą 2016 metais teismui buvo pateiktas civilinis ieškinys, o taip pat kreiptasi į policiją dėl savavališkų S. G. ir Z. R. veiksmų.

5. Skunde nurodoma, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 294 straipsnio 2 dalį yra būtina nustatyti, jog nusikalstamais veiksmais buvo padaryta didelė žala. Žalą galima nustatyti tik išnagrinėjus visas aplinkybes bei nukentėjusiųjų elgesį, kadangi jis yra reikšmingas tiek sprendžiant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, tiek vertinant žalos dydį. Nukentėjusieji žalos dydžio byloje neįrodinėjo. Kalinamajame akte nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad buvo padaryta didelė žala. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas žalą nurodė savarankiškai, pats sugalvodamas padarytos žalos požymius. Tokiu būdu buvo pakeistos kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės, tačiau apie tokį faktinių aplinkybių keitimą nebuvo informuoti nuteistieji, nebuvo padaryta pertrauka tam, jog būtų galima pasiruošti gynybai.

6. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiųjų arba nuo jų priklausomų asmenų parodymais, rėmėsi netiesioginiais įrodymais, didelės žalos egzistavimą nustatė abstrakčiai ir savarankiškai. Tokiu būdu liko neatskleista ginčo esmė, netinkamai nustatytos tikrosios įvykių aplinkybės.

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių kilęs ginčas buvo sprendžiamas civiline tvarka. Vis tik pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sprendimo būdas netenkino nei Z. R., nei S. G.. Tokį faktą patvirtina tai, kad tuo metu vyko ir nusavinto UAB „V.G.“ turto perleidimas UAB „S.B.B.“, t. y. jo paslėpimas nuo kreditorių, o taip pat UAB „R.I.“ ir UAB „S.B.B.“ atstovų slapstymasis nuo naujų kreditorių. Apelianto nuomone, Z. R. ir S. G. ketinimams pasislėpti nuo kreditorių trukdė jo ir jo tėvo veiksmai. Z. R. bei S. G. tarpusavyje palaikė ryšį bei bendradarbiavo, tačiau nei vienas iš jų neketino spręsti ginčo kilusio tarp jų ir nuteistųjų, jie tik imitavo bandymus spręsti šį ginčą. Dėl nesąžiningų Z. R. ir S. G. veiksmų UAB „V.G.“ bankrutavo, dėl to didelės vertės turto neteko apeliantas bei jo teismas.

8. L. B. teigia, jog į 2016 m. vasario 8 d. susitikimą jį bei jo tėvą pakvietė S. G.. Susitikimo metu jokių konfliktų nebuvo kilę, tačiau Z. R. pokalbio metu pasišalino bei iškvietė policiją. Apeliantas su savo tėvu, norėdami pratęsti pokalbį su S. G., nuvyko į S. G. gyvenamąją vietą. Nuteistasis pabrėžia, kad jis negrasino S. G. sutuoktinei, durų netraukė, o tik paskambino į domofoną. Jis nežinojo, kad tuo metu S. G. policijoje rašo pareiškimą ir jau buvo instruktavęs savo žmoną, ką reikia daryti tuo atveju, jeigu nuteistieji atvyks į jo namus. Policija 2016 m. vasario 8 d. buvo kviečiama tris kartus, tačiau atvykę policijos pareigūnai jokių pažeidimų nenustatė.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis 2016 m. gegužės 11 d. restorane nepurtė Z. R., nenumetė jo ant kėdės sukeldamas šiam fizinį skausmą ir nereikalavo grąžinti pinigų. Fizinio smurto faktas nebuvo niekur užfiksuotas. Jokio fizinio smurto 2016 m. gegužės 12 d. restorane nebuvo naudojama ir prieš S. G. bei A. N.. Pažymima, jog į S. G. nurodė, jog nuo smūgių jis buvo praradęs sąmonę, o vėliau sunkiai orientavosi aplinkoje, tačiau į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas, nors ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą, tačiau nenustatė jokių fizinio smurto požymių. Tą pačią dieną S. G. ir A. N. nuvyko į ligoninę, kur buvo apžiūrėti gydytojos, kuri apžiūros protokole nurodė, jog S. G. konstatuotas guzas su sumušimu. Gydytoja taip pat nustatė, kad duomenų sutrenkimui konstatuoti nepakanka. Medicininių duomenų apie A. N. sumušimą 2016 m. gegužės 12 d. nebuvo gauta. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, jog S. G. buvo nustatytas tik nubrozdinimas, kuris galėjo atsirasti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, tačiau jokio guzo pakaušio srityje nebuvo rasta, taip pat nenustatytas smegenų sutrenkimas, dėl kurio nukentėjusysis galėjo prarasti sąmonę. Specialistas nenustatė jokių A. N. sužalojimų. Pirmosios instancijos teismas aptartų neaiškumų nepašalino ir nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis.

10. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų, kurie buvo priklausomi nuo S. G., parodymais, kadangi šie liudytojai nematė paties smurto panaudojimo fakto, jų parodymai neatitinka S. G. sužalojimų lokalizacijos. Be to, pagal šių liudytojų parodymus A. N. turėjo būti stipriai sumuštas, tačiau iš tikrųjų jam jokie sužalojimai nebuvo nustatyti.

11. L. B. teigia, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, jog jis siuntė nepagarbaus turinio laiškus bei patalpino nepagarbaus turinio informaciją internetinėse svetainėse apie Z. R. ir S. G.. Byloje niekaip nebuvo įrodyta, kad elektroninio pašto adresus sukūrė ir jais naudojosi nuteistasis. Taip pat byloje nebuvo vertinamas paskleistos informacijos turinys, t. y. ar ji yra vertintina kaip nuomonė, ar kaip faktų paskleidimas. Apeliantas yra įsitikinęs, kad paskleista informacija yra vertintina kaip nuomonė, kuri yra pagrįsta faktais.

12. Nuteistasis neigia, jog jis ir jo tėvas užkišo už S. G. ir M. G. automobilio valytuvų lėles. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis bei kitas nuteistasis padarė nurodytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju neatmestina tikimybė, kad lėles, siekdami prisidengti savo vaikais, užkišo patys nukentėjusieji ar kuris nors vienas iš jų. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nurodydamas, jog savo išvadas grindžia netiesioginiais įrodymais, iš tikrųjų darė prielaidas, kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys.

13. Apeliaciniame skunde aiškinama, jog įrodinėjant didelę žalą būtina analizuoti nukentėjusiųjų veiksmus, siekiant nustatyti, koks neigiamas poveikis jiems padarytas ir kaip nuo to poveikio pasikeitė jų elgesys. Vien mechaninis išdėstymas, kad nukentėjusysis jautė didelę baimę, nesaugumo jausmą, nėra pakankamas konstatuoti didelės žalos padarymo faktą. Skunde nurodoma, jog UAB „S.B.B.“, kurios akcininkas yra Z. R., o faktinis vadovas yra S. G. buvo įsteigta (duomenys neskelbtini). Šiai įmonei buvo perduotas visas UAB „R.I.“ turtas, taip pat ir iš UAB „V.G.“ nusavintas turtas. Civilinėje byloje priimti sprendimai sudarė galimybes S. G. ir Z. R. įkurti naują įmonę ir paslėpti UAB „V.G.“ priklausantį turtą. S. G. dvasiniai išgyvenimai, baimė ar kitoks diskomfortas nesutrukdė, išvijus UAB „V.G.“ darbuotojus iš statybvietės bei nusavinus ten buvusius įrengimus, medžiagas ir kt., sudaryti rangos sutartį su UAB „S.“ dėl darbų užbaigimo. Skunde pažymima, jog UAB „R.I.“ UAB „S.“ taip pat liko skolinga. UAB „S.“ savo reikalavimo teisę perleido UAB „C.“, kuri kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „R.I.“. Šios aplinkybės rodo, kad Z. R. ir S. G. nejausdami jokio dvasinio diskomforto toliau apgaudinėjo verslo partnerius.

14. L. B. tvirtina, jog S. G. visuomet hiperbolizavo bylos aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai nekreipė dėmesio. Visų kontaktų su S. G., Z. R. ir A. N. metu būdavo kviečiama policija, jie rašė skundus, nors ikiteisminiai tyrimai dėl skundų nebūdavo pradedami arba būdavo nutraukiami nenustačius jokių nusikalstamų veikų sudėčių. Šios aplinkybės rodo, kad iš tikrųjų nei S. G., nei M. G. nebuvo padaryta didelė žala.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad prokuroro 2017 m. liepos 17 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo atliekamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 154 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis prokuroro nutarimas yra galiojantis, todėl joks procesas dėl tų pačių veiksmų nėra galimas. Tuo pačiu šios veikos nelaikytinos nusikaltimais ir negali sudaryti kitos nusikalstamos veikos, taip pat ir, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, objektyviosios pusės požymių. Skunde pabrėžiama, jog sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Non bis in idem principas pažeidžiamas tuomet, kai asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Tuo atveju, jeigu kokia nors veika nelaikoma nusikalstama atskirai, kaip nusikalstama veika negali būti vertinama ir konkrečių veiksmų visuma.

16. Apeliantas yra įsitikinęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jam įpareigojimą nebendrauti su nukentėjusiaisiais, kadangi šis įpareigojimas užkerta galimybes spręsti kilusius ginčus civilinio proceso nustatyta tvarka bei kitaip ginti savo pažeistas teises. Nuteistasis įpareigojimą atsiprašyti nukentėjusiųjų vertina kaip jį žeminantį, kadangi jis turi atsiprašyti asmenų, kurie prieš jį atliko neteisėtus veiksmus.

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį ir jį išteisinti, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

18. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde yra dėstomi iš esmės tokie patys argumentai, kaip ir L. B. apeliaciniame skunde. A. B. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrųjų kilusio ginčo priežasčių, neanalizavo nukentėjusiųjų veiksmų, nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė neturtinė žala, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad jis dėl tų pačių veiksmų buvo persekiojamas antrą kartą, o tai yra non bis in idem principo pažeidimas, atidėdamas bausmės vykdymą paskyrė netinkamas pareigas.

19. Be to, šis apeliantas skunde aiškina, jog jis su S. G. prekybos centre „Prisma“ susitiko atsitiktinai, su juo pasisveikino ir išsiskyrė. Susitikimo metu prie jų S. G. vaikų šalia nebuvo, o jų bendravimas nebuvo priešiškas, iš S. G. nebuvo reikalaujama grąžinti skolos. A. B. yra įsitikinęs, jog S. G. tik po susitikimo sugalvojo, kad jį galima panaudoti kaip skolos reikalavimo fakto pagrindimą, nes garso vaizdo kameros neįrašo ir nebus galima atkurti pokalbio turinio. Būtent dėl šios priežasties S. G. sugrįžo į parduotuvę ir paprašė apsaugos darbuotojo vaizdo įrašo kopijos.

20. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad daugelyje epizodų jo veika nurodyta kaip aplinkos stebėjimas. Jam yra nesuprantama, dėl kokių priežasčių toks elgesys yra įvardintas kaip nusikalstamas, kadangi aplinką stebėjo ir visi kiti susitikimuose dalyvavę asmenys.

21. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmestini.

Žemesnės instancijos teismas

22. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, jog abu apeliantai skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, jų kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.

Motyvai dėl apeliantų argumentų, susijusių su ginčo tarp UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“ kilimo priežasčių.

23. Apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“ atstovų ginčas kilo dėl atsiskaitymo už atlikus darbus. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina nukentėjusiojo S. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 63-64, t. 3, b. l. 2-4, 33-35, t. 4, b. l. 57-66), nukentėjusiojo A. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 73, t. 2, b. l. 139-140, t. 4, b. l. 91-93), ir nukentėjusiosios M. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 84-90). Paminėtų nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo Z. R. (t. 1, b. l. 60-61) bei liudytojo S. B. (t. 2, b. l. 78-79) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, iš liudytojo V. S. (šis liudytojas niekaip nėra susijęs nei su vienu iš nukentėjusiųjų) parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis iš kitų darbuotojų girdėjo, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų Z. R. bei S. G. buvo kilęs konfliktas dėl nesumokėtų pinigų (t. 4, b. l. 141-142, t. 2, b. l. 65). Iš liudytojos M. L., kuri taip pat niekaip nėra susijusi nei su vienu iš nukentėjusiųjų, parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jai buvo žinoma, kad L. B. ir A. B. važiuodavo pas UAB „R.I.“ atstovus, kadangi norėjo atsiimti pinigus (t. 4, b. l. 137-141), o ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad vienu metu sužinojo, jog tarp L. B. ir A. B. buvo kilęs didelis piniginis konfliktas su UAB „R.I.“ atstovais dėl objekto, kuris buvo įrenginėjamas VCUP (t. 2, b. l. 70). Liudytojas G. Č. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad UAB „R.I.“ neatsiskaitė už atliktus darbus, o L. B. sakė, jog to nedovanos ir pinigus atsiims (t. 4, b. l. 131-137). Patys nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 84, 88, 105-106, t. 3, b. l. 137-138, 178-179, 190-191), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 1-14, 23-32, 33-34) taip pat aiškino, jog konfliktas kilo dėl to, kad UAB „R.I.“ atstovai išvijo jų darbuotojus iš darbų vykdymo vietos, neleido pabaigti darbų, nesutiko sumokėti už atliktus darbus. Taigi vien aptartų parodymų pakanka tam, jog būtų galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė priežastį, dėl kurios tarp UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“ atstovų kilo ginčas, ir paneigia nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodomą ginčo kilimo priežastį.

24. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad iš apžiūros protokolo, kuriame yra aprašytas pokalbis, vykęs tarp S. G. ir L. B., turinio matyti, jog L. B. S. G. reiškia pretenzijas dėl nesumokėtų pinigų už atliktus darbus. S. G. aiškina, jog ginčas turi būti sprendžiamas laikantis sutarties, o L. B. vis reikalauja sumokėti pinigus (t. 1, b. l. 38-40). Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo kopijos turinio matyti, kad, siekiant užfiksuoti patalpų ir statybos darbų būklę bei kitas aplinkybes, dalyvaujant UAB „V.G.“ atstovams A. B., L. B., G. Č. bei su UAB „R.I.“ susijusiam A. N. 2016 m. vasario 8 d. buvo patekta į patalpas, esančias Upės g. 9, Vilniuje, kuriose buvo įrenginėjamas restoranas. Aptariamame protokole yra užfiksuoti UAB „V.G.“ atlikti darbai, taip pat nurodyta, kad patalpose yra statybinių įrankių ir medžiagų. Faktinių aplinkybių fiksavimo metu A. B. iniciatyva buvo aiškinamasi, ar UAB „V.G.“ bus leidžiama tęsti darbus. A. B. bei kiti faktinių aplinkybių fiksavime dalyvavę asmenys buvo informuoti, kad darbų nebus leidžiama tęsti, kadangi UAB „V.G.“ nespės atlikti darbų nustatytu laiku (t. 3, b. l. 128-131). Taigi faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoti duomenys rodo, kad UAB „V.G.“ atstovai domėjosi galimybe tęsti darbus, tačiau, sužinoję neigiamą atsakymą, nesidomėjo galimybe iš patalpų išsivežti įmonei priklausančius įrengimus ar įrankius. Čia pastebėtina, jog aplinkybę, kad restorano patalpas įrenginėjusiems asmenims buvo leista pasiimti įrankius, kuriais buvo dirbama, patvirtina liudytojo G. Č. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog jis buvo atvykęs į aptariamas patalpas ir paėmė įrankius (t. 4, b. l. 131-137). Faktą, jog konfliktas kilo dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, visiškai patvirtina ir UAB „V.G.“ civilinio ieškinio UAB „R.I.“ turinys (t. 3, b. l. 90-97). Iš UAB „V.G.“ civilinio ieškinio matyti, kad jame buvo prašoma priteisti iš UAB „R.I.“ 64434,16 Eur skolą už atliktus darbus bei 9143,97 Eur dydžio nuostolius, kurie buvo patirti įsigyjant remonto darbams vykdyti reikiamas medžiagas. Taigi iš civiliniame ieškinyje suformuluotų reikalavimų yra akivaizdu, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo ginčas tarp juridinių asmenų, buvo neatsiskaitymas už atliktus darbus, o nuostoliai patirti dėl medžiagų įsigijimo buvo įvertinti ženkliai mažesne pinigų suma. Pabrėžtina, jog civiliniame ieškinyje nėra užsimenama apie žalą, kuri būtų padaryta negrąžinus kokių nors UAB „V.G.“ priklausančių įrenginių/įrengimų. Taigi aptartų dokumentų turinys dar kartą patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“ atstovų ginčo priežastis.

25. Apibendrindama tai, kas buvo aptarta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš tikrųjų net nėra svarbu, ar nuteistieji konkrečius veiksmus atliko siekdami, kad būtų atsiskaityta už atliktus darbus, ar jie šiuos veiksmus atliko siekdami, jog įmonei būtų grąžinti įrenginiai/įrengimai, taip pat nėra svarbu, kurios įmonės atstovų reikalavimai buvo pagrįsti. Nagrinėjamoje situacijoje svarbu yra tai, kaip L. B. ir A. B., kilus ginčui, bandė įgyvendinti savo atstovaujamos įmonės interesus, t. y., ar jie veikė nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, naudojo psichinę bei fizinę prievartą, ar jų veiksmai sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes. Taip pat nuteistųjų veiksmų vertinimui neturi reikšmės tai, kad kilusį ginčą paraleliai buvo bandoma spręsti civilinio proceso tvarka, t. y. kreipiantis į teismą su civiliniu ieškiniu, ar kitais teisės aktuose numatytais būdais.

Motyvai dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apeliaciniuose skunduose ginčijamų faktinių aplinkybių.

26. Baudžiamojoje byloje nekilo jokių ginčų dėl fakto, kad L. B. ir A. B. 2016 m. vasario 8 d. buvo UAB „R.I.“ biure, kur bendravo su nukentėjusiaisiais S. G., Z. R. bei kitais asmenimis, o vėliau buvo nuvykę prie S. G. namų. Šiuo atveju ginčas kyla dėl nuteistųjų atliktų veiksmų UAB „R.I.“ biure ir prie S. G. bei M. G. gyvenamosios vietos, t. y. abu nuteistieji neigia, jog jie atliko kokius nors neteisėtus smurtinio pobūdžio veiksmus. Vis tik tokią nuteistųjų versiją paneigia nukentėjusiųjų S. G., M. G., A. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, Z. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei kiti byloje užfiksuoti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

27. Tiek ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b. l. 63, t. 3, b. l. 33-34), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 61-62), tiek skunde (t. 1, b. l. 21-22) nukentėjusysis S. G. nurodė, kad 2016 m. vasario 8 d. į UAB „R.I.“ biurą, esantį (duomenys neskelbtini), atvyko L. B. ir A. B.. Biure buvo bendraujama apie rangos sutartį, sudarytą tarp UAB „R.I.“ ir UAB „V.G.“, pinigų už atliktus darbus sumokėjimą. Pokalbyje taip pat dalyvavo Z. R., S. B. ir A. N.. Pokalbio metu L. B. buvo agresyvus, mojavo rankomis, rėkavo, karščiavosi, S. G. liepė dėti pinigus ant stalo, galiausiai L. B. šoko nuo kėdės ir norėjo suduoti Z. R., tačiau jį sulaikė A. B.. L. B. ir A. B. iš biuro išprašė atvykę policijos pareigūnai. Tokias S. G. nurodytas aplinkybes patvirtina ir Z. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 60), duomenys užfiksuoti šio nukentėjusiojo pareiškime (t. 1, b. l. 23-24), taip pat S. B. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 120). Iš nukentėjusiojo A. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis nedalyvavo visame aptariamame pokalbyje, tačiau matė, kaip iš UAB „R.I.“ biuro L. B. ir A. B. lydėjo policijos pareigūnai (t. 4, b. l. 91), o ikiteisminio tyrimo metu jis aiškino, jog L. B. ir A. B. susitikimo metu bendravo pakeltu tonu, buvo prašoma dėti pinigus ant stalo, L. B. buvo gana agresyvus, reikalavo, jog S. G. grąžintų pinigus (t. 1, b. l. 73). BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad dėl L. B. ir A. B. agresyvaus elgesio UAB „R.I.“ biure buvo skambinta į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 45). Policijos iškvietimas į biurą patvirtina, kad nukentėjusieji dėl nuteistųjų elgesio jautė grėsmę, jautėsi nesaugiai. Nesivadovauti nukentėjusiųjų bei liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo. Taigi, įvertinus aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad L. B. ir A. B., panaudodami psichinę prievartą tiek S. G., tiek Z. R. reikalavo sumokėti pinigus už atliktus darbus. Be to, šioje vietoje pastebėtina ir tai, kad nuteistasis A. B. pirmosios instancijos teisme neneigė, jog biure galėjo būti bendraujama pakeltu tonu (t. 5, b. l. 29).

28. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad nuteistieji tą pačią dieną tęsdami nusikalstamus veiksmus ir siekdami, jog būtų atsiskaityta už jų atstovaujamos įmonės atliktus darbus, panaudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją M. G.. M. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vakare, apie 21.00 val., prie jos namų atvyko L. B. ir A. B., ji tuo metu namuose buvo su dukromis. L. B. pradėjo skambinėti į telefonspynę, reikalavo atidaryti duris, sakė, kad pas ją namuose gers arbatą, lauks S. G.. L. B. į telefonspynę skambino nuolat, trankė į duris. M. G. matė, kaip L. B. skambinėjo ir kaimynams, norėdamas įeiti į namo laiptinę. M. G. dar kartą atsiliepus telefonspyne, L. B. nurodė, kad jis tikrai įeis, pasiteiravo, kaip gyvena jos dukros. Dėl L. B. elgesio ji paskambino sutuoktiniui, kuris liepė kviesti policiją. Jos dukros dėl įvykių buvo sunerimusios (t. 4, b. l. 86, 90). Iš esmės M. G. tokias pačias aplinkybes nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 84-91), į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 85) bei skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 1, b. l. 84). Nukentėjusysis S. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 63-64, t. 3, b. l. 34) bei pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 61, 64, 66) patvirtino, kad jam paskambino sutuoktinė, kuri buvo apsiverkusi, ir skundėsi dėl L. B. veiksmų, t. y. dėl to, jog šis veržėsi į jų namus, aiškino, kad namuose žada laukti S. G.. Faktą, kad L. B. buvo prie S. G. ir M. G. gyvenamosios vietos bei bandė patekti į šių nukentėjusiųjų namus, iš dalies patvirtina ir Z. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 60), bei pareiškime nurodytos aplinkybės (t. 1, b. l. 24), iš kurių matyti, jog po konflikto UAB „R.I.“ biure S. G. paskambino jo sutuoktinė, kuri skundėsi L. B. agresyviais veiksmais. Iš nukentėjusiojo A. N. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis buvo informuotas, kad L. B. elgiasi netinkamai, jo buvo paprašyta nuvykti pas M. G. į namus (t. 4, b. l. 91, t. 1, b. l. 73). Taigi įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė nuteistųjų veiksmus prie nukentėjusiųjų M. G. ir S. G. gyvenamosios vietos. Čia pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pačių nuteistųjų paaiškinimai dėl jų elgesio prie nukentėjusiųjų namų, nebuvo nuoseklūs, kadangi A. B. ir L. B. yra nurodę, jog jie skambino telefonspyne, tačiau niekas neatsiliepė (t. 1, b. l. 82, 88, 89), o pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog per telefonspynę bendravo su nukentėjusiąja.

29. Nukentėjusysis S. G. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog 2016 m. vasario 8 d., kai jis automobiliu privažiavo prie savo namų ir bandė pastatyti automobilį, L. B. valdomas automobilis blokavo jam kelią (t. 4, b. l. 65, t. 1, 63-64). Apeliaciniame skunde A. B. teigia, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar tuo metu, kai nukentėjusysis automobiliu atvažiavo prie savo namų, buvo objektyvi galimybė kitu automobiliu užblokuoti jam kelią. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nekyla jokių abejonių, jog vietoje, kurioje gali vykti automobilių eismas, egzistuoja ir objektyvi galimybė tokiam eismui trukdyti.

Žemesnės instancijos teismas

30. Teigtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. B. 2016 m. vasario 9 d. interneto svetainėje skundai.lt ir 2016 m. vasario 10 d. interneto svetainėje rekvizitai.lt patalpino S. G. ir Z. R. žeminančio turinio informaciją, be to, 2016 m. rugsėjo 6 d. išsiuntė elektroninį laišką į V.Š.A.O. gimnazijos elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) su nukentėjusiojo S. G. ir M. G. nuotraukomis bei žeminančio turinio laišku.

31. Šioje byloje yra neginčytinai įrodyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, jog žeminančio turinio informacija apie S. G. ir Z. R. internetiniuose puslapiuose skundai.lt ir rekvizitai.lt buvo paskelbta naudojantis UAB „V.G.“ priskirtu IP adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 107-108, 135). Ši informacija buvo paskelbta iš esmės iš karto po to, kai tarp UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“ kilo ginčas dėl sutarties vykdymo ir atsiskaitymo už atliktus darbus. Iš liudytojos M. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 137) bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 70), matyti, jog UAB „V.G.“ buvo keli kompiuteriai, kuriems priklausė vienas IP adresas. Ši liudytoja kaip ir liudytojas G. Č. (t. 2, b. l. 62, t. 4, b. l. 132) viso proceso metu, nuosekliai teigė, kad 2016 m. sausio-vasario mėnesį UAB „V.G.“ darbuotojai gavo žeminančio pobūdžio elektroninį laišką apie Z. R. ir S. G.. M. L. analogiško turinio informaciją rado ir tinklapyje skundai.lt. Iš byloje esančio elektroninio laiško (t. 1, b. l. 105), siųsto iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. G. ir Z. R. yra vadinami aferistais, nurodama, kad UAB „R.I.“ buvo įkurta tam, kad apgaudinėtų Lietuvos piliečius, aprašoma tokia situacija, kokia buvo susiklosčiusi tarp UAB „V.G.“ (ši įmonė tekste neminima) ir „R.I.“. Čia pastebėtina, jog pats L. B. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad jis tiek elektroniniu paštu, tiek interneto svetainėse dalinosi informacija apie UAB „R.I.“ nesąžiningą elgesį (t. 2, b. l. 84). Iš apžiūros protokole (t. 3, b. l. 151-153) užfiksuotų duomenų matyti, kad buvo apžiūrėtas poėmio metu iš UAB „V.G.“ biuro paimtas kompiuteris, kuriuo, pasak L. B., naudojosi tik jis. Peržiūrėjus kompiuterio turinį matyti, kad naudojantis kompiuteriu kitiems asmenims buvo peradresuotas (duomenys neskelbtini) siųstas laiškas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad minėto laiško turinys yra analogiškas kaip ir tekstų patalpintų, naudojantis UAB „V.G.“ IP adresu, interneto svetainėse skundai.lt bei rekvizitai.lt. Taigi aptartų duomenų visuma patvirtina, jog žeminančio turinio informacija apie S. G. ir Z. R. elektroninėje erdvėje patalpino būtent L. B.. Čia įvertintina ir tai, jog tiek su S. G., tiek su Z. R. iš esmės tiesiogiai bendravo tik L. B. ir A. B.. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad nukentėjusieji, ar jų atstovai būtų konfliktavę su kitais UAB „V.G.“ darbuotojais, kurie galėtų būti suinteresuoti paskleisti neigiamą informaciją apie UAB „R.I.“ ar šios įmonės atstovus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai M. L. (t. 2, b. l. 70) nurodė, kad nė vienas iš darbuotojų jokių priekaištų UAB „R.I.“ neturėjo, jiems atlyginimas buvo mokamas, o A. B. tokių raštų rašymais neužsiiminėjo, jis pasitikėjo teisininkais. Apeliacinės instancijos teismas pastebi ne tik tai, kad minėta informacija internetiniuose puslapiuose buvo patalpinta praėjus kelioms dienoms po ginčo dėl sutarties tarp UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“ vykdymo kilimo, bet ir tai, jog iš UAB „V.G.“ 2016 m. vasario 8 d. pranešimo, kurį pasirašė A. B., turinio matyti, kad UAB „R.I.“ buvo informuota, jog dėl šios įmonės veiksmų gali nukentėti jos dalykinė reputacija, galimi verslo partneriai turės neigiamą informaciją apie įmonę, o tai gali įtakoti sprendimus dėl įmonės kreditavimo ar kitų santykių užmezgimo (t. 1, b. l. 34-35). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad iš objektų apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 38-40), kuriame yra aprašytas 2016 m. vasario 9 d. tarp S. G. ir L. B. vykęs telefoninis pokalbis, turinio matyti, jog Lukas B. S. G. vadina aferistu, t. y., lygiai taip, kaip ir informacijoje patalpintoje internetiniuose puslapiuose skundai.lt ir rekvizitai.lt. Be to, nukentėjusysis S. G. ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 34) parodė, kad L. B. kalbėdamas su juo telefonu jam ne kartą grasino, jog žydų bendruomenei ir kitiems asmenims paviešins, jog jis yra sukčius ir apgavikas.

32. Nukentėjusieji M. G. (t. 3, b. l. 8, t. 4, b. l. 88) ir S. G. (t. 3, b. l. 5, 35, t. 4, b. l. 70) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš jų dukros mokyklos gavo informaciją, jog į mokyklos administracijos elektroninį paštą iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) atėjo elektroninis laiškas su juos menkinančio pobūdžio informacija, įdėta nuoroda į paskelbtą informaciją, kur kalbama apie nutrauktus statybos darbus. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme liudytoja A. M. (t. 3, b. l. 11-12, t. 4, b. l. 161-162) patvirtino, jog 2016 m. rugsėjo 6 d. į mokyklos elektroninį paštą iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) gavo laišką pavadinimu „dėmesio aferistai“. Laiško turinys buvo susijęs su S. G. ir M. G., šiame laiške buvo nurodoma, jog S. G. yra įsivėlęs į aferas. Iš minėto laiško turinio matyti, kad jame yra pateikta nuoroda į jau aukščiau minėtą informaciją, patalpintą interneto svetainėje skundai.lt (t. 3, b. l. 14). Taigi apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šio procesinio sprendimo 31 pastraipoje aptartas aplinkybes, L. B. įrodytus tęstinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, konstatuoja, kad minėta informacija buvo atsiųsta būtent šio nuteistojo. Pritartina pirmosios instancijos teismo teiginiams, jog faktą, kad laišką išsiuntė L. B. iš dalies patvirtina ir tai, jog šiame laiške S. G. vadinamas aferistu, t. y. vartojamas žodis, kurį L. B. ne kartą vartojo telefoniniame pokalbyje, kurio turinys yra užfiksuotas apžiūros protokole, bei vartojamas ir internetiniuose puslapiuose paskelbtoje informacijoje. Be to, byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad L. B. nevengė kalbėdamas apie skolos grąžinimą S. G. ir M. G. užsiminti apie jų vaikus, o šiame laiške vėl yra minima nukentėjusiųjų dukra. Pastebėtina, jog faktą, kad L. B. susirašinėdamas su kitais asmenimis nevengė naudotis kitų asmenų vardu patvirtina liudytojos M. L. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad minėtas nuteistasis yra rašęs laiškus jos vardu (t. 4, b. l. 140).

Žemesnės instancijos teismas

33. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju visiškai nėra svarbu, ar L. B. paskleidė nuomonę, kuri, kaip jis pats mano, yra pagrįsta faktais, ar informaciją, kadangi šis nuteistasis nebuvo kaltinamas tuo, kad jis paskleidė apie nukentėjusiuosius tikrovės neatitinkančią informaciją, ir už tai nebuvo nuteistas. Tuo pačiu pabrėžtina, jog net ir išsakant nuomonę, galima pažeminti kitą asmenį, jeigu tokia nuomonė apie konkrečius asmenis ar jų savybes yra išsakoma užgauliai, nepadoriai. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad internetiniuose puslapiuose bei elektroniniame laiške nukentėjusieji buvo apibūdinami neigiamai bei užgauliai, kadangi jie buvo siejami su itin dideliu nesąžiningu, nusikalstamu elgesiu, išankstiniu apgaulės planavimu, siekiu padaryti kitiems subjektams žalos ir kt. (sąvoka aferistas reiškia didelį sukčių, asmenį, siekiantį naudos nusikalstamu būdu), o elektroniniame laiške išsiųstame Š.A. mokyklos administracijai net nukentėjusiųjų S. G. ir M. G., kuri niekaip nėra susijusi su ginčais kilusiais tarp UAB „V.G.“ ir UAB „R.I.“, vaikas yra siejamas su potencialiu pavojumi aplinkiniams.

34. Nuteistieji nesutinka, kad baudžiamojoje byloje buvo įrodyta, jog jie panaudojo fizinę prievartą prieš Z. R., A. N. bei S. G.. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistųjų teiginius, kad jie į restoraną, kuriame anksčiau jų įmonė vykdė darbus, ėjo tik jo apžiūrėti, joks fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius nebuvo naudojamas, visiškai paneigia nukentėjusiųjų A. N., S. G., liudytojų V. L., P. A., M. S. bei D. U. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiojo Z. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, specialisto išvadoje bei kitoje bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys, kurie laikytini įrodymais.

35. Nukentėjusysis Z. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2016 m. gegužės 11 d., apie 19.10 val., į restoraną, esantį Upės g. 9, Vilniuje, atėjo L. B. ir A. B.. L. B. sugriebė jį už pečių, pradėjo kratyti, numetė nuo kėdės, sugriebė už rankų (t. 2, b. l. 99). Tokios pačios aplinkybės yra nurodytos ir Z. R. protokole-pareiškime (t. 2, b. l. 94) bei skambinant į Bendrąjį pagalbos centrą (t. 2, b. l. 95). Iš liudytojos V. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 113) bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 142), matyti, jog į restoraną, kuriame ji dirbo padavėja, atėjo du vyrai, kurie nuėjo tiesiai prie baro sėdinčio Z. R.. Vyrai nukentėjusiajam priėjo iš nugaros. Jaunesnysis vyras pradėjo smaugti Z. R., vėliau abu vyrai pasišalino. Čia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad V. L. parodymai ne visiškai atitinka Z. R. nurodytų aplinkybių dalį dėl to, kokius tiksliai veiksmus L. B. atliko nukentėjusiajam. Vis tik šios liudytojos parodymai visiškai patvirtina, kad L. B. prieš nukentėjusįjį atliko fizinio pobūdžio veiksmus, kuriuos liudytoja apibūdino pagal savo subjektyvų suvokimą. Iš liudytojos P. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 111) bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 144), matyti, jog ji matė iš restorano išeinančius du vyrus, į kuriuos žiūrėjo restorano lankytojai ir darbuotojai, restorano darbuotojai jai sakė, kad minėti vyrai buvo užpuolę Z. R.. Iš nukentėjusiojo S. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 71), matyti, jog Z. R. bei restorano darbuotojai jam pasakojo, kad 2016 m. gegužės 11 d., t. y. dieną prieš jo paties užpuolimą, Z. R. buvo užpultas restorane, jį buvo bandoma nuversti nuo kėdės.

36. Nukentėjusieji S. G. (t. 2, b. l. 122, 130-131, t. 3, b. l. 34, t. 4, b. l. 70), A. N. (t. 2, b. l. 134, 139-140, t. 4, b. l. 92-93) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad jie 2016 m. gegužės 12 d., apie pietus, buvo restorane, esančiame Upės g. 9, Vilniuje, sėdėjo prie staliuko, kiekvienas užsiėmė savo reikalais. Prie jų priėjo L. B. ir A. B.. A. B. tik stovėjo, o L. B. smūgiavo du kartus į pakaušį A. N., nuo ko pastarasis trenkėsi galva į kompiuterį. Vėliau L. B. smūgiavo S. G. į veidą, tuomet abu nuteistieji pasišalino. Smurto panaudojimo prieš abu nukentėjusiuosius faktas yra nurodytas ir nukentėjusiųjų protokoluose-pareiškimuose (t. 2, b. l. 108, t. 2, b. l. 111), be to, nukentėjusieji tokį faktą nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (t. 2, b. l. 149). Iš liudytojų P. A. (t. 4, b. l. 111-112), V. L. (t. 4, b. l. 113-114), M. S. (t. 4, b. l. 116-117) ir D. U. (t. 4, b. l. 117-119) parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jie matė, kaip į restoraną atėjo du vyrai, kurie nuėjo prie A. N. ir S. G., kuriems buvo suduoti smūgiai, tuomet abu vyrai išėjo iš restorano. Visi paminėti liudytojai iš esmės tokias pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 142, 144, 146, 148). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai dėl S. G. bei A. N. užpuolimo dėl esminių aplinkybių sutampa ir skiriasi tik neesminėse detalėse, pavyzdžiui, ar buvo kviesta policija ir greitoji medicinos pagalba, kam pirmam iš nukentėjusiųjų buvo suduotas smūgis ir pan., todėl nėra jokio pagrindo nesivadovauti šiais parodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, visiškai teisingai pažymėjo, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi jų nebesieja jokie ryšiai nei su vienu iš nukentėjusiųjų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytoja M. L. pirmosios instancijos teisme yra nurodžiusi, jog L. B. gyrėsi, kad vartojo fizinį smurtą prieš vieną iš su UAB „R.I.“ susijusių asmenų (t. 4, b. l. 137). Iš liudytojo G. Č. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog biure buvo kalbama, kad įvyko muštynės, pats L. B. gyrėsi, jog su tėvu dažnai nuvažiuoja vakarais prie UAB „R.I.“ atstovų namų, skambina (t. 4, b. l. 132).

37. Iš liudytojos P. A. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 112), matyti, jog ant S. G. matėsi sumušimai. Iš liudytojos V. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 114), matyti, jog ji taip pat matė sumušimų žymes. Iš liudytojo M. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 116), matyti, kad jis matė, jog S. G. iškilo guzas, o A. N. buvo paraudimas. Liudytojas D. U. pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 118) nurodė, kad pas A. N. po smūgių buvo paraudonavimai. Iš specialisto išvados Nr. G1393/2013 (01) (t. 2, b. l. 127) matyti, kad S. G. buvo padarytas kaktos nubrozdinimas dešinėje pusėje galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Sužalojimas galėjo būti padarytas nurodytomis aplinkybėmis. Sužalojimas nebūdingas kritimui ar savęs žalojimui. Pažymėtina, kad iš specialisto išvados turinio matyti, jog atliekant tyrimą buvo apžiūrėtas RVUL paciento, patyrusio traumą apžiūros lapas, kuriame iš karto po įvykio S. G. buvo nustatytas guzas kaktos dešinėje pusėje bei odos nubrozdinimas veide. Taigi S. G. sužalojimo faktas abejonių nekelia.

38. Iš specialisto išvados G 1391/2016 (01) (t. 2, b. l. 137) matyti, kad A. N. objektyvių kūno sužalojimų nebuvo konstatuota. Vis tik tai nepaneigia fakto, jog prieš A. N. buvo panaudotas fizinis smurtas, kadangi ir be specialių žinių yra aišku, jog ne visais atvejais, panaudojus fizinę prievartą, užpultam asmeniui yra padaromi kokie nors sužalojimai. Pastebėtina, kad iš BIRT ataskaitų žiūryklės (t. 2, b. l. 114-115) matyti, kad RVUL slaugytoja Bendrajam pagalbos centrui pranešė, jog tiek S. G., tiek A. N. buvo nustatyti galvos sumušimai. Apeliacinės instancijos teisme apklausus ekspertą, kuris surašė anksčiau minėtas specialisto išvadas, nebuvo gauta jokių duomenų, kurie leistų suabejoti nukentėjusiųjų bei liudytojų nurodytomis aplinkybėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog ekspertas paaiškino, kad guzas galėjo būti išnykęs, kai S. G. kreipėsi dėl tyrimo atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tas pats pasakytina ir apie smūgių, kurie buvo suduoti A. N., pasekmes. Fizinio smurto panaudojimo prieš A. N. fakto niekaip nepaneigia ir policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (t. 2, b. l. 149) užfiksuoti duomenys, t. y. aplinkybė, jog policijos pareigūnas tarnybiniame pranešime neužfiksavo aplinkybių, kurios patvirtintų smurto panaudojimo faktą. Tuo pačiu konstatuotina, jog niekuo nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad pagal nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus A. N. turėjo būti stipriai sumuštas.

Žemesnės instancijos teismas

39. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teiginiu, kad specialisto išvadoje Nr. G1393/2013 (01) užfiksuoti duomenys nepatvirtina, jog S. G. buvo padarytas smegenų sutrenkimas. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, kad nuteistieji nebuvo kaltinami tuo, jog dėl jų nusikalstamų veiksmų S. G. buvo padarytas smegenų sutrenkimas, tokios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, jog S. G. pirmosios instancijos teisme aiškino, kad jis pats manė, jog jam buvo padarytas galvos sutrenkimas, vėliau jam buvo prasidėję priepuoliai, jis buvo praradęs sąmonę (t. 4, b. l. 70). Taigi nukentėjusysis nenurodė, kad sąmonę buvo praradęs iš karto po fizinio smurto prieš jį panaudojimo.

40. Abu nuteistieji tvirtina, kad jie nedėjo lėlių su nulaužtomis kojomis ir kečupu išteptomis galvomis už S. G. ir M. G. automobilių priekinių valytuvų. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamame nuosprendyje buvo pagrįstai nustatyta, jog minėtus veiksmus atliko būtent nuteistieji. Iš nukentėjusiųjų S. G. ir M. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog tuo metu, kai buvo rastos lėlės, kurių kojos buvo nulaužtos ir plaukai ištepti kečupu, jų naudojami automobiliai stovėjo toliau vienas nuo kito, t. y. skirtingose vietose (t. 4, b. l. 69-70, 88). Taigi nekyla jokių abejonių, jog lėlės už abiejų automobilių, kuriais naudojasi nukentėjusieji, valytuvų buvo užkištos neatsitiktinai ir tai galėjo padaryti tik asmuo, kuris žinojo, kokiais konkrečiai automobiliais naudojosi nukentėjusieji. Faktą, jog nuteistieji žinojo, kur gyvena nukentėjusieji, kokiais automobiliais jie naudojasi, jog jie turi dvi dukras, visiškai patvirtina nukentėjusiųjų S. G. ir M. G. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme. Čia pabrėžtina, kad nukentėjusioji M. G. (t. 4, b. l. 88) pirmosios instancijos teisme nurodė, kad dukrų plaukų spalva yra skirtinga, o S. G. patvirtino, kad ant automobilių buvo padėtos lėlės, kurių plaukų spalvos atitiko jo dukrų plaukų spalvą (t. 4, b. l. 70). Taigi nekyla jokių abejonių, kad ant automobilių padėtos lėlės buvo užuomina į nukentėjusiųjų dukras. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog nukentėjusieji būtų konfliktavę su kitais asmenimis, kurie prieš juos būtų atlikę kokius nors agresyvius veiksmus, išskyrus L. B. ir A. B., ir kurie būtų galėję ant nukentėjusiųjų automobilių palikti lėles. Lėlių su nulaužtomis kojomis ir kečupu išteptomis galvomis palikimas atitinka ankstesnį L. B. ir A. B. veiksmų modelį. Be to, L. B. veiksmai, kuriuos jis atliko prie nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos 2016 m. vasario 8 d. ir kuriuos matė A. B., objektų apžiūros protokole, kuriame yra aprašytas 2016 m. vasario 9 d. tarp S. G. ir L. B. vykęs telefoninis pokalbis, turinys patvirtina, jog šis nuteistasis, siekdamas įgyvendinti įmonės interesus, nevengė vykstančio ginčo kontekste minėti ir nukentėjusiųjų vaikus, nors tam akivaizdžiai nebuvo jokio pagrindo. Faktą, jog L. B. nukentėjusiesiems poveikį siekė daryti veiksmus nukreipdamas ir prieš jų vaikus, patvirtina elektroninio laiško, siųsto mokyklos, kurioje mokosi nukentėjusiųjų dukra, administracijai turinys. Taigi paminėtų aplinkybių visuma, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

41. Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, kad A. B. 2016 m. birželio 15 d. parduotuvėje „Prisma“ priėjo prie S. G. ir su juo bendravo. Šiuo atveju A. B. tik neigia, jog aptariamo pokalbio metu reikalavo iš S. G. pinigų už restorano įrengimą. Vis tik iš nukentėjusiojo S. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b. l. 70) bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 34), matyti, jog tuo metu, kai jis su savo mažametėmis dukromis ėjo iš parduotuvės „Prisma“, jį pašaukė A. B.. A. B. priėjęs pradėjo reikalauti grąžinti skolą už UAB „V.G.“ atliktus darbus restorane. Čia pažymėtina, jog faktą, kad tuo metu, kai A. B. bendravo su S. G., kartu buvo ir nukentėjusiojo mažametės dukros, patvirtina byloje esančių vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (t. 3, b. l. 68). Iš minėto apžiūros protokolo taip pat matyti, kad bendravimas tarp A. B. ir S. G. vyko nuteistojo iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesivadovauti nukentėjusiojo S. G. parodymais apie jo ir A. B. bendravimo turinį. Pats nuteistasis aiškina, jog jis prie S. G. priėjo tik pasisveikinti, skolos grąžinti nereikalavo. Vis tik tokie nuteistojo teiginiai, įvertinus tai, jog tarp jo ir S. G. buvo susiklostę konfliktiški santykiai, jokie kiti santykiai kilus konfliktui jų nesiejo, yra akivaizdžiai nelogiški, o įvertinus anksčiau aptartus nuteistųjų veiksmus, nėra jokio pagrindo manyti, jog A. B. iš tikrųjų norėjo su nukentėjusiuoju tik pasisveikinti bei bičiuliškai pasiteirauti apie tai, kaip jam sekasi. Faktą, jog nukentėjusiajam pokalbis su A. B. sukėlė neigiamus pojūčius, iš dalies patvirtina ir tai, kad jis po šio pokalbio kreipėsi į parduotuvės darbuotojus dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas aptariamas susitikimas.

42. Apibendrinant visa, kas buvo aptrata, teigtina, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013 ir kt.).

43. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas lygino nuteistųjų parodymus su liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, kitais byloje surinktais duomenimis, motyvavo, kodėl vieni duomenys buvo pripažinti įrodymais, o kitais duomenimis nebuvo grindžiamas procesinis sprendimas. Pastebėtina, jog skundžiamame nuosprendyje neaiškumai, kurių nebuvo galima pašalinti, buvo vertinami nuteistųjų naudai (pavyzdžiui, dėl didelės žalos padarymo nukentėjusiajam Z. R. ir kt.). Taigi apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, yra nepagrįsti. Tvirtinti, jog nukentėjusieji gali apkalbėti nuteistuosius, kadangi tokiu būdu siekia išvengti jiems patiems gresiančių neigiamų teisinių pasekmių, yra visiškai nepagrįsti, kadangi nukentėjusiųjų nurodomos aplinkybės niekaip nešalintų jų teisinės atsakomybės už jų pačių galimai priešingus teisei veiksmus. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog beveik visi nukentėjusiųjų ir nuteistųjų susidūrimai vyko būtent pastarųjų iniciatyva.

Motyvai dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su kaltinimo ribų išplėtimu.

44. Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui, savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi pagal paminėtą normą asmeniui baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai jis padaro anksčiau nurodytus veiksmus ir dėl tokių jo veiksmų atsiranda įstatyme numatyti padariniai, t. y. didelė žala asmens teisėms ar interesams. Teismų praktikoje pripažįstama, jog pagrindžiant kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą, o turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys, t. y. padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir pan. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-40-1073/2018 ir kt.).

45. Teigtina, jog žalos turinį pagal BK 294 straipsnį gali sudaryti tiek turtinė, tiek neturtinė žala kitam asmeniui, kuri gali pasireikšti kaip kaltininkui sumokėti pinigai, atiduotas, atimtas ar sugadintas turtas, nukentėjusio nuo kaltininko veiksmų asmens sveikatos sutrikdymas, jo laisvės atėmimas ir pan. Pažymėtina, jog didelės žalos dydžio kriterijų įstatymas nenumatė, o tai reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju šis požymis įrodinėjamas atskirai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padarymo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog dėl nustatytų nuteistųjų veiksmų S. G. bei M. G. buvo padaryta žala vertintina kaip didelė. Pirmosios instancijos teismas itin detaliai motyvavo, kodėl nukentėjusiesiems padaryta žala yra vertinama kaip didelė (t. 6, b. l. 168-169), su šiais motyvais apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka, todėl jų dar kartą nekartoja. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog dėl nuteistųjų veiksmų S. G. patyrė fizinį skausmą, taip pat jis bei jo sutuoktinė patyrė stresą, buvo pažeminti, jautėsi nesaugūs net ir toje vietoje, kurioje kartu su vaikais gyveno, nukentėjusieji jautėsi įbauginti, patyrė neigiamų išgyvenimų, emocijų. Pažymėtina, kad toks pakankamai intensyvios prievartos (tiek fizinės, tiek psichinės) vertinimas atitinka teismų praktiką savavaldžiavimo bylose (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-177/2014, 2K-351/2014 ir kt.).

46. Nepagrįstas teiginys, kad faktą, jog nukentėjusiajam S. G. nebuvo padaryta didelė žala, patvirtina tai, kad šis nukentėjusysis kartu su Z. R. bei A. N. (nuosprendžiu nebuvo nustatyta, jog šie asmenys patyrė didelę žalą) toliau tęsė veiksmus, kurie nebuvo naudingi ne tik UAB „V.G.“, bet ir kitiems ūkio subjektams, susijusiems verslo santykiais su UAB „R.I.“. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog net ir patiriant stresą, baimę bei kitokio pobūdžio nepatogumus, asmenims neišnyksta pareigos rūpintis kasdieniniais reikalais, veikti taip, kaip jiems atrodo yra tikslingiausia. Taigi faktas, jog nukentėjusieji ir toliau tęsė restorano įrengimo darbus, vykdė kitokią veiklą, niekaip nepaneigia to, kad S. G. dėl nusikalstamų apeliantų veiksmų patyrė didelę žalą.

47. Nagrinėjamu atveju kaltinime L. B. ir A. B. buvo nurodyta, jog dėl jų panaudotos psichinės bei fizinės prievartos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala. Apeliacinius skundus nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nustatė faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų nurodytos kaltinime, pirmosios instancijos teismas nenustatė, o motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje išdėstė nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad kaltinimo pobūdis, t. y. nuteistųjų padarytų veiksmų faktinė apimtis ir jų teisinis kvalifikavimas (BK 294 straipsnio 2 dalis), L. B. ir A. B. (taip pat ir jų gynėjui advokatui) proceso metu buvo žinomi, o galimybė veiksmingai gintis nuo pareikšto kaltinimo buvo užtikrinta. Teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kodėl nukentėjusiesiems padaryta žala yra vertinama kaip didelė, nereiškia, kad buvo nurodytos naujos faktinės aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įvykdė pareigą išdėstyti motyvus, kurie leidžia padarytą žalą įvertinti kaip didelę, t. y. atliko nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, o ne nustatė naujas aplinkybes, kurios apeliantams nebuvo žinomos.

Motyvai dėl non bis in idem principo reikalavimų pažeidimo.

48. BPK 3 straipsnyje yra nurodytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Ši nuostata teismų praktikoje laikoma non bis in idem principo sudedamąja dalimi, jo procesine išraiška, ja įgyvendinamas draudimas tą patį asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-30-788/2017, Nr. 2K-P-221/2008). Aiškinant minėtą nuostatą teismų praktikoje nurodoma, kad šio principo pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Pažymėtina, jog principas non bis in idem įtvirtintas ne tik nacionalinės teisės aktuose, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kurios 7 protokolo 4 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Franz Fischer prieš Austriją nurodė, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis neapsiriboja teise nebūti nubaustam du kartus, bet apima ir teisę nebūti persekiojamam du kartus. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Sergey Zolotukhin prieš Russia yra nurodęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis turi būti suprantamas kaip draudžiantis baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu asmeniu ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Pažymėtina, jog įsiteisėjus teismo nuosprendžiui arba nutarčiai ar prokuroro nutarimui nutraukti procesą, baudžiamasis procesas laikomas baigtu ir naujas (pakartotinis) baudžiamasis procesas dėl tos pačios nusikalstamos veikos draudžiamas nepriklausomai nuo anksčiau priimto teismo sprendimo rūšies ar proceso nutraukimo pagrindo.

49. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad L. B. ir A. B. procesas, kurio metu jie buvo nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, vyko dėl tų pačių jų veiksmų, dėl kurių Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokuroras 2017 m. liepos 17 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą nutraukė. Iš tikrųjų iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokuroro 2017 m. liepos 17 d. nutarimo matyti, kad dalis ikiteisminio tyrimo L. B. ir A. B. buvo nutraukta, kadangi jų veiksmuose nebuvo nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 154 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, požymių (t. 3, b. l. 165-166). Tuo pačiu iš šio nutarimo turinio matyti, jog iš tikrųjų ikiteisminis tyrimas nebuvo nutrauktas, o tik pakeistas tų pačių aplinkybių teisinis vertinimas, t. y. tos aplinkybės, kurios buvo vertinamos kaip atskiri nusikaltimai, buvo įvertintos kaip viena nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog prokuroro nutarimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas sprendimas teisiškai nekorektiškas bei ydingas, tačiau tai nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas dėl L. B. ir A. B. veiksmų iš tikrųjų buvo nutrauktas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo reikalavimų pažeidimo.

Motyvai dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų.

50. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Grindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-214/2011, 2K-271-303/2016 ir kt.). Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

51. L. B. ir A. B. visuose 2016 m. vasario 8 d. įvykiuose dalyvavo kartu. A. B. UAB „R.I.“ biure bei vėliau prie nukentėjusiojo S. G. namų, po to kai matė, jog L. B. bandė pakliūti į nukentėjusiojo butą, reikalavo sumokėti pinigus už UAB „V.G.“ atliktus darbus. Akivaizdu, jog A. B. veiksmai papildė L. B. agresyvų elgesį, siekiant įgyvendinti pageidaujamus tikslus. Pastebėtina, jog iš S. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t.4, b. l. 64), matyti, kad policijos pareigūnė, kuri buvo komisariate tuo metu, kai jis rašė pareiškimą dėl įvykio UAB „R.I.“ biure, skambino A. B. ir liepė pasikalbėti su sūnumi dėl jo elgesio prie S. G. namų, tačiau pastarasis nurodė, jog nežino, kur yra jo sūnus, nors tuo metu jie buvo kartu. Tokie A. B. veiksmai patvirtina, jog jis pritarė L. B. veiksmams, jų tikslai sutapo. Be to, Z. R. ir kitą dieną A. N. bei S. G. buvo užpulti taip pat dalyvaujant A. B.. Nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog šie užpuolimai nebuvo atsitiktiniai, kadangi abu kartus nuteistieji atvykę į restoraną ir pamatę nukentėjusiuosius iš karto prie jų prieidavo, L. B. prieš nukentėjusiuosius pavartodavo fizinį smurtą, tuomet jie abu iš įvykio vietos pasišalindavo. Galiausiai pats A. B. prekybos centre sutikęs S. G., kuris tuo metu buvo kart su mažametėmis dukromis, reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupėje.

52. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad L. B. ir A. B. buvo nuteisti nepagrįstai, todėl jiems nepagrįstai buvo paskirtos bausmės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nustačius, kad abu apeliantai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, tuo pačiu konstatuotina ir tai, kad abiem nuteistiesiems buvo pagrįstai paskirtos baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės. Apeliacinės instancijos teismas dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių pasisako tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

53. Abu nuteistieji aiškina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jiems paskyrė pareigas, numatytas BK 75 straipsnio 2 dalies 1 ir 9 punktuose, t. y. įpareigojo atsiprašyti nukentėjusiųjų S. G. ir M. G. bei įpareigojo nebendrauti su nukentėjusiaisiais, kadangi pirmoji pareiga yra žeminančio pobūdžio, o antroji pareiga užkerta kelią ginti savo turtines teises. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sutikti su tokia apeliantų pozicija nėra jokio pagrindo.

54. Akivaizdu, kad S. G. ir M. G. nukentėjo dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų. Taigi pareiga atsiprašyti nukentėjusiųjų, kuriems buvo padaryta žala, niekaip negali būti vertinama kaip žeminanti. Aplinkybė, jog nuteistieji turi pretenzijų dėl S. G. ankstesnių veiksmų, mano, kad nukentėjusysis padarė jiems žalos, nešalina nuteistųjų pareigos atsakyti už savo pačių nusikalstamus veiksmus. Šiuo atveju įpareigojimo atsiprašyti nukentėjusiųjų S. G. ir M. G. vykdymas yra būtinas. Įpareigojimas nuteistiesiems nebendrauti su nukentėjusiaisiais niekaip neužkirs kelio jiems savo interesus ginti taip, kaip numato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Šis įpareigojimas nereiškia, jog kaip nors yra ribojamos nuteistųjų teisės, ginant savo teises bei teisėtus interesus, kreiptis į teismą ar teisėsaugos institucijas. Nėra jokios abejonės, kad nuteistųjų bendravimas su nukentėjusiaisiais teisinių procesų ribose nebus vertinamas kaip skundžiamu nuosprendžiu nustatytos pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas.

55. Esant aptartų aplinkybių visumai, keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo, todėl nuteistųjų L. B. ir A. B. apeliaciniai skundai yra atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų L. B. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Arūnas BudrysDaiva KazlauskienėUgnius Trumpulis