Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ginčas byloje kilo dėl ekspeditoriaus prisiimtų pareigų apimties ir sutarties įvykdymo tinkamumo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Megodata“ (buvęs pavadinimas – UAB „LL Optic“) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Delamode Baltics“ 81 390,75 Eur turtinės žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2014 m. kovo mėn. ji atsakovei elektroniniu būdu pateikė užsakymą dėl krovinio pervežimo maršrutu Lietuva–Brazilija bei aptarė pagrindines krovinio ekspedijavimo paslaugos teikimo sąlygas (datą, laiką, duomenis apie konkretų gabenamą krovinį ir kt.). Atsakovė buvo informuota, kad krovinys turės būti pervežamas iš Lietuvos į Braziliją, tačiau atsakovė ieškovės neinformavo, jog kroviniams įvežti (įplukdyti) į nurodytą šalį taikomi skirtingi nei Europos Sąjungoje teisės aktai ir juose numatyti reikalavimai, pavyzdžiui RADAR dokumento reikalavimas (Ambiente de Registro e Rastreamento de Atua??o do Intervenientes Aduaneiros) (toliau – ir RADAR dokumentas). Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė kroviniui gabenti jūra pasitelkė trečiąjį asmenį UAB „Maersk Line Lithuania“ (toliau – ir Maersk).Ieškovė paaiškino, kad atsakovei priėmus krovinį, nei prieš krovinio gabenimą, nei jo gabenimo metu, atsakovė ir (ar) jos pasitelktas trečiasis asmuo Maersk tinkamai nepatikrino gautų dokumentų bei informacijos, todėl ieškovė nebuvo įspėta dėl dokumentų nepakankamumo. Dokumentų trūkumas, t. y. RADAR dokumento nebuvimas, buvo pastebėtas tik krovinį atgabenus į Rio de Žaneiro uostą, kuriame krovinys buvo sustabdytas be galimybės krovinį grąžinti siuntėjui. Taigi dėl atsakovės neapdairumo ir nerūpestingumo susidarė situacija, kad ieškovės krovinys nebuvo tinkamai nugabentas ir perduotas galutiniam gavėjui, o jo neperdavus – nesugrąžintas į Lietuvą, todėl ieškovės su atsakove sudarytas susitarimas ne tik nebuvo įvykdytas, bet ieškovė patyrė ir didelius nuostolius.Be to, konfiskavus krovinį Brazilijoje, atsakovė jokiais aktyviais veiksmais neprisidėjo organizuojant krovinio išlaisvinimą ir (ar) jo grąžinimą atgal į Lietuvą. Ieškovė buvo priversta ieškoti bet kokių galimų priemonių ir būdų, kaip būtų galima išlaisvinti krovinį, pavyzdžiui, nurodytais klausimais ieškovė samdė Brazilijoje dirbantį advokatą.Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės krovinys yra prarastas, pagrindiniai jos nuostoliai yra netekto krovinio savikaina – 45 470,34 Eur. Ieškovė taip pat paaiškino, kad atsakovės paslaugų jai prireikė norint pristatyti krovinius, pirkimo–padavimo sutarties pagrindu įsigytus Umidex, kurio buveinės adresas yra Brazilijoje. Umidex nurodytus krovinius įsigijo už 90 475,00 Eur. Jei krovinys nebūtų buvęs sustabdytas Rio de Žaneiro uoste dėl atsakovės neteisėto neveikimo, nesąžiningumo ir neapdairumo, krovinys būtų perduotas Umidex ir krovinio pirkimo–pardavimo sutartis būtų įvykdyta. Atsižvelgiant į tai, kad krovinio savikaina buvo 45 470,34 Eur (be PVM) ir į tai, jog krovinio pardavimui būtų taikomas 15 proc. dydžio pelno mokestis (90 475,00 EUR – 15 proc. pelno mokestis – 45 470,34 EUR = 31 433,41 Eur), ieškovės patirti netiesioginiai nuostoliai sudaro 31 433,41 Eur ir 4 487,00 Eur protingų išlaidų, skirtų žalai sumažinti ir jos prevencijai.

Ieškovė UAB „Megodata“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas rėmėsi visiškai formaliu ir netinkamu ekspeditoriaus vaidmens aiškinimu, paneigdamas ekspeditoriaus pareigą perduoti krovinį, bendradarbiauti su užsakovu, patikrinti, ar yra visos sąlygos užsakymui įvykdyti, suteikti užsakovui informaciją apie teikiamą paslaugą ar trūkstamus dokumentus (įskaitant jų pareikalauti, jei trūksta), tinkamai instruktuoti trečiuosius paslaugoms teikti pasitelktus asmenis (vežėjus). Teismas visiškai nevertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, šalių elgesio iki sutarties ir sutarties vykdymo metu (kas yra ypač svarbu, kai tarp šalių nesudaryta rašytinė ekspedijavimo sutartis), todėl teismas netinkamai aiškino ir nustatė atsakovės teisių ir pareigų turinį.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.827, 6.718, 6.719 straipsniuose yra įtvirtinta atsakovės pareiga pareikalauti iš ieškovės informacijos ir dokumentų, reikalingų tinkamai įvykdyti įsipareigojimus (t. y. kroviniui pristatyti į paskirties vietą ir išduoti galutiniam gavėjui). CK 6.828 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta atsakovės pareiga perduoti vežėjui visus su kroviniais susijusius dokumentus. Šios CK įtvirtintos nuostatos reiškia ne ką kitą kaip atsakovės pareigą įsitikinti, įskaitant, jei reikalinga, kreiptis į ieškovę arba galutinį krovinio gavėją su reikalavimu pateikti reikalingus dokumentus ar informaciją, jog egzistuoja visos sąlygos kroviniui į paskirties uostą nugabenti ir išduoti gavėjui. Atsakovė šių pareigų neatliko, nes nei ieškovei, nei Umidex nenurodė RADAR dokumento trūkumą, neteikė pagalbos ir kai krovinys buvo areštuotas. RADAR dokumento nebuvimas bei krovinio konfiskavimas yra tiesioginis atsakovės netinkamai atliktų pareigų rezultatas. Atsakovei, kaip paslaugų teikėjai, taip pat yra taikomas CK 6.718 straipsnis, todėl atsakovė, siekdama ieškovės interesų užtikrinimo, privalėjo bent jau patikrinti kroviniui į Rio de Žaneirą gabenti reikalingus dokumentus bei informuoti, jog yra privalomų dokumentų trūkumų. Atsakovė yra pripažįstama krovinių gabenimo profesionale, todėl turėjo žinoti, kad Brazilijoje yra taikomi skirtingi teisės aktai ir reikalavimai.Susirašinėjimų metu ieškovė net keletą kartų klausė atsakovės ar jai pateikti visi reikalingi dokumentai kroviniui į Braziliją gabenti. Be to, tarp šalių buvo aptariamas Brazilijos muitinei reikalingų dokumentų pateikimas. Tai rodo, kad atsakovė buvo atsakinga už visų dokumentų sutvarkymą, patikrinimą, bei Brazilijos muitinėje reikalingų dokumentų klausimus sprendė atsakovė. Atsakovės motyvai, kad ji neturėjo pareigų, susijusių su muitinės procedūromis, yra paneigiami jos pačios elgesiu, teikiant ekspedijavimo paslaugas.Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovė būtent tam tikslui, jog atsakovė atstovautų ieškovę atliekant muitinės procedūras, 2014 m. kovo 4 d., t. y. tuo metu, kai buvo derinami klausimai dėl krovinio gabenimo į Braziliją, išdavė atsakovei įgaliojimą. Įgaliojimas nėra apribotas Lietuvos jurisdikcija, priešingai, nurodoma, kad jis taip pat galioja importo ir eksporto siuntiniams bet kuriame Vilniaus muitinės poste. Šio įgaliojimo pagrindu atsakovė eksporto įforminimo klausimus sprendė ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdos muitinėje, todėl atsakovė turėjo organizuoti ir išmuitinimo klausimų Brazilijos muitinėje išsprendimą.Atsakovės pareigos (kurių ji neįvykdė) yra susijusios ne su papildomų paslaugų teikimu, ne su individualiu ieškovės krovinio gavėjo atveju, o su pagrindine ir tiesiogine atsakovės pareiga įsitikinti, kad krovinys objektyviai galės būti nugabentas ir išduotas Brazilijoje (CK 6.808 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo to, kas pateiks konosamentą. RADAR dokumentas nėra išimtinai ieškovės krovinio gavėjo (Umidex) atžvilgiu taikomas reikalavimas – šį dokumentą turi turėti visi krovinių gavėjai, kuriems turi būti išduoti iš Europos atplukdyti kroviniai. Ši taisyklė turi būti žinoma kiekvienam krovinių gabenimą organizuojančiam profesionalui, taigi ir atsakovei. Visi atsakovės pareikalauti dokumentai ir informacija jai buvo suteikti, o RADAR dokumento ji pateikti nereikalavo ir trūkumo ieškovei nenurodė. Ieškovė nėra nei ekspedijavimo, nei vežimo paslaugų specialistė, todėl reikalavimo dėl RADAR dokumento nežinojo ir neturėjo žinoti, priešingai nei atsakovė.Atsakovės ir krovinio gavėjos susirašinėjimai nėra tarp materialinį teisinį santykį siejusių šalių, t. y. ieškovės ir atsakovės, iš kurio kildinamos atsakovės pareigos, todėl atsakovės susitarimai su trečiuoju asmeniu ieškovei teisinių pasekmių nesukelia. Be to, šie susirašinėjimai įrodo ne Umidex turėtą pareigą tvarkyti muitinės dokumentus, o atsakovės absoliutų abejingumą ir neprofesionalumą, dėl kurių krovinio gavėjas privalėjo pats tvarkytis reikiamą dokumentaciją, siekdamas išvengti periodiškai didėjančių nuostolių už prastovas. Umidex atlikti veiksmai nepanaikina atsakovės įstatyminių bei sutartinių pareigų. Priešingai nei nurodo atsakovė, iš pateiktų susirašinėjimų akivaizdu, kad Umidex nesutiko ir nežadėjo apmokėti su krovinio prastova susijusių mokesčių.Teismas neatsižvelgė į ieškovės nurodytą aktualią teismų praktiką. Atsakovės bendradarbiavimo pareiga turėjo apimti ir reikalaujamos pagal įstatymus informacijos suteikimą, dokumentų patikrinimą, su muitine susijusių klausimų išsprendimo užtikrinimą bei prisidėjimą prie krovinio išlaisvinimo ir (ar) jo gražinimo atgal į Lietuvą organizavimo. Nei viena iš atsakovės nurodytų pareigų nebuvo atlikta tinkamai, o tai savo ruožtu lėmė didelius ieškovės nuostolius.Ekspedijavimo sutartis yra vertinama kaip prievolė pasiekti tam tikrą rezultatą. Šiuo atveju sutartis buvo sudaryta dėl krovinio nugabenimo į Rio de Žaneirą ir jo perdavimo galutiniam gavėjui, o ne palikimo uoste. Taigi atsakovė nurodyto rezultato nepasiekė ir sutarties neįvykdė. Iš įstatymo normų taip pat matyti, kad šalių susitarimas būtų laikomas įvykdytu tik tuo atveju, jei krovinys būtų sėkmingai bei laiku perduotas galutiniam krovinio gavėjui.Atsakovė teikdavo ieškovei ekspedijavimo paslaugas ir kitais maršrutais. Ieškovė nepripažino reikalavimų, kylančių iš ekspedijavimo Lietuva–Brazilija santykių, kurių suma sudaro 2 681,44 Eur (9 258,48 Lt). Ieškovės mokėjimas atsakovei buvo skirtas apmokėti sąskaitas už vežimą maršrutais Lietuva–Vengrija ir Lenkija–Lietuva, dėl kurių tarp šalių ginčo nėra. Tačiau ieškovės sumokėta suma atsakovės vienašališkai buvo įvertinta kaip mokėjimas už vežimą maršrutu Lietuva–Brazilija, nes sąskaita nurodytam vežimui yra pati seniausia. Ieškovė niekada nepripažino ekspedijavimo maršrutu Lietuva–Brazilija paslaugų kokybės ir ši informacija atsakovei buvo gerai žinoma jau 2014 metais. Taigi teismo išvada, esą kitų atsakovės paslaugų apmokėjimas yra ieškovės dalinis pripažinimas apie tinkamai suteiktą paslaugą, yra visiškai klaidinga.Atsakovė UAB „Delamode Baltics“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Atsakovei suteikus sulygtas paslaugas – pristačius krovinį į Brazilijos uostą, atsakovė pateikė ieškovei 2014 m. kovo 17 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DB 961676 už 9 258,48 Lt sumą. Ieškovė, nereikšdama jokių pretenzijų, 2014 m. rugsėjo 11 d. iš dalies apmokėjo pateiktą sąskaitą, sumokėdama 560,98 Eur ir mokėjimo pavedime nurodydama, kad apmokama būtent konkreti atsakovės sąskaita Nr. DB 961676, išrašyta už paslaugas gabenant krovinį maršrutu Lietuva–Brazilija. Ieškovė iš dalies apmokėdama atsakovės sąskaitą, kartu pripažino ir tinkamo paslaugų suteikimo faktą.Ieškovei vengiant apmokėti likusią skolos dalį, atsakovė 2014 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-3564-534/2015, 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu atsakovės ieškinį tenkino ir priteisė iš UAB „LL Optic“ atsakovei likusią nesumokėtą skolos dalį, nurodydamas, kad UAB „Delamode Baltics“ tinkamai įvykdė visas savo, kaip ekspeditorės, pareigas. Taip pat teismas sprendė, kad išmuitinimo paslaugos yra papildomos paslaugos, kurių ieškovė neužsakė ir kurios nebuvo numatytos šalių sudarytame susitarime. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-643-345/2016 minėtą 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.Minėtais nutartimi ir sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3564-534/2015 buvo nustatyti prejudiciniai faktai, kad: atsakovė tinkamai įvykdė ieškovės užsakymą; pati ieškovė pripažino UAB „Delamode Baltics“ tinkamo paslaugų suteikimo faktą; atsakovė nėra atsakinga už krovinio gavėjo netinkamą veikimą bei pačios ieškovės nerūpestingumą; atsakovės veiksmuose nenustatyta jokių aplaidumo ar nerūpestingumo požymių; bendru šalių sutarimu atsakovei nebuvo priskirta prievolė rūpintis muitinės formalumų tvarkymu Brazilijoje; pačiai ieškovei buvo žinoma, kad krovinį jo gavėjas galės priimti tik gavęs reikiamus leidimus; ieškovė ir krovinio gavėjas buvo iš anksto aptarę krovinio priėmimą Brazilijos uoste ir muitinės formalumų tvarkymą.Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-651/2014 yra išaiškinęs, kad krovinių ekspedijavimo apimtis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, todėl ekspeditoriui vienokios ar kitokios pareigos kyla tik tada, kai jis pagal ekspedijavimo sutartį yra prisiėmęs konkrečias pareigas ir yra įsipareigojęs užsakovui pasiekti konkretų rezultatą. CK 6.824 straipsnio 6 dalis aiškiai nustato, kad papildomas paslaugas ekspeditorius teikia tik esant tokiam šalių susitarimui ekspedijavimo sutartyje. Tai reiškia, kad nesant kitokio šalių susitarimo sutartyje, iš ekspeditoriaus negali būti teisėtai reikalaujama atlikti visus ir bet kokius veiksmus, susijusius su krovinio vežimo organizavimu, išskyrus tuos, dėl kurių aiškiai susitarta. Šalių sudarytas susitarimas dėl krovinio pervežimo organizavimo ir atsakovės ieškovei pateiktas Užsakymo patvirtinimas Nr. 548414 neapėmė atsakovės pareigos rūpintis krovinio muitinės formalumais Brazilijoje, domėtis krovinio importuotojo pareiga turėti reikalingus dokumentus krovinio importui į Braziliją, ir aiškintis, ar krovinio gavėjas tokius dokumentus turi.Ieškovės darbuotojo V. B. 2014 m. vasario 25 d. elektroninis laiškas UAB „Delamode Baltics“ darbuotojui A. S. patvirtina, kad atsakovė neprisiėmė asmeninės prievolės sutvarkyti muitinės formalumus Brazilijoje. Informacija, kad muitinės procedūras Brazilijoje tvarkysis pats krovinio gavėjas, atsakovei netrukdė organizuoti krovinio paėmimo Lietuvoje, nugabenti iki Klaipėdos uosto, perduoti Maersk, iškrauti Rio de Žaneiro uoste ir net netrukdė perduoti krovinį krovinio gavėjui. Tačiau būtent krovinio gavėjas, neturėdamas reikiamo RADAR leidimo, jam atgabento ir paruošto perduoti krovinio negalėjo priimti. RADAR leidimo nereikia turėti nei krovinio siuntėjui, nei krovinio pardavėjui, nei krovinio vežėjui ar ekspeditoriui. RADAR leidimą turi turėti importuotojas, kuris ketina vykdyti užsienio prekybos operacijas. Šį faktą ne kartą patvirtino ir pats krovinio gavėjas savo elektroniniuose laiškuose. Todėl atmestini ieškovės argumentai, kad atsakovė privalėjo informuoti ieškovę, jog ši turi turėti RADAR dokumentą tam, kad krovinys būtų sėkmingai pristatytas krovinio gavėjui.Ieškovė su krovinio gavėju sutarė vadovautis INCOTERMS C grupės CFR sąlyga – Cost and freight (Kaina ir frachtas), o tai reiškia, kad už krovinio transportavimą iki sąlygose nurodyto uosto bei su tuo susijusiomis išlaidomis rūpinasi prekių pardavėjas, bet nuo momento, kuomet krovinys pradedamas krauti per laivo bortą išsiuntimo uoste, visa rizika bei išlaidos tenka pirkėjui. Taigi pati ieškovė su krovinio gavėju iš anksto sutarė, kad būtent krovinio gavėjas prisiima pareigą gauti bet kokią prekės importo licenciją ar kitą oficialų įgaliojimą bei atlikti visus importo muitinės formalumus, kurie reikalingi prekėms transportuoti šalies viduje.