- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-25
- Bylos Nr.
- 1A-300-966/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00217-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- O. K.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Saulius Kibilda, Aušra Veselovaitė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo O. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda nustatant 12 (dvylikos) mėnesių baudos sumokėjimo terminą.
A. S. iš O. K. priteista 1 000 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. O. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 2 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), pasirašė automobilio ,,Mercedes-Benz E300 Bluetec Hybrid“ pirkimo-pardavimo sutartį tarp V. M. J. A. ir A. S., pasirašydamas už V. M. J. A., tokiais veiksmais suklastojo tikrą dokumentą – pirkimo-pardavimo sutartį ir šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą panaudojo, parduodamas ,,Mercedes-Benz E300 Bluetec Hybrid“ automobilį A. S..
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad nors O. K. savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo neigia, jo kaltė įrodyta ir abejonių nekelia. Nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada, ekspertizės aktai, vertinant juos visumoje, paneigia O. K. versiją, kad sutartyje už automobilio savininką jis nepasirašė. Teismas apsvarstė BK 37 straipsnio taikymo galimybę, tačiau sprendė, kad taikyti šio straipsnio nuostatas nėra pagrindo, kadangi O. K. veiksmai sukėlė teisines pasekmes, o dėl jo veiksmų pasunkėjo nukentėjusiojo galimybės reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, kaltinamąjį charakterizuojančių duomenų visumą ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus 50 MGL dydžio baudą. Nustatęs, kad nukentėjusysis šioje byloje patyrė bylinėjimosi išlaidas, šias išlaidas priteisė iš dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltu pripažinto asmens.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis O. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodo, kad:
3.1. nuosprendis priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus duomenis bei neteisingai pritaikius baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistasis neigia teismo nustatytą aplinkybę, kad jis pasirašė už buvusį automobilio savininką V. M. J. A.. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dėl to nepagrįstai sprendė, kad O. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje;
3.2. reikia kritiškai vertinti 2018 m. lapkričio 22 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugpjūčio 26 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugsėjo 13 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), nes iš specialisto ir ekspertų išvadų yra labai abejotina, kad būtų galimas kategoriškas teiginys, kad sutartį už V. M. J. A. pasirašė būtent apeliantas. Byloje nebuvo paskirta rašysenos ekspertizė, o teismas vadovavosi prielaida, kad specialisto išvados ir ekspertizės aktai dėl tušinuko ir spausdintuvo rašalo rūšinės cheminės sudėties neva įrodo, kad pateiktame dokumente pasirašė O. K.. Teismas neatsižvelgė į 2019 m. vasario 8 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, kad skirti rašysenos ekspertizę nėra tikslinga nesant galimybės nustatyti autentiškumą ir dėl to, kad reikalingi paties V. M. J. A. rašysenos pavyzdžiai. Teismas netinkamai vertino specialisto išvadą ir ekspertizės aktus. Nei viename iš minėtų dokumentų nėra nurodyta, kad apeliantas sutartyje kažką suklastojo. Teismas padarė tik tikėtiną išvadą. Teismo posėdyje apklaustas specialistas E. J. paliudijo, kad jo padarytos išvados nepatvirtina ir neįrodo, kad dokumentą pasirašė būtent O. K.. Teismas savo išvadas grindė tik prielaidomis, o tai yra grubus baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimas. Teismas nesiėmė jokių priemonių specialisto išvadoje ir ekspertizės aktuose nurodytiems prieštaravimams, abejonėms panaikinti. Net nebuvo vertinta, ar automobilio savininko (pardavėjo) V. M. J. A. ir pirkėjo A. S. parašai sutartyje buvo sudėti tuo pačiu metu, ar tarp jų buvo ilgesnis laiko tarpas;
3.3. nukentėjusiojo A. S. ir jo šeimos narių – sūnaus ir žmonos parodymai bylos nagrinėjimo metu turėtų būti vertinami kritiškai. Teismas buvo šališkas ir palankus nukentėjusiojo ir jo šeimos narių teiktų paaiškinimų atžvilgiu, ignoruodamas juose esančius prieštaravimus bei suteikdamas jiems nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad nukentėjusysis ir jo šeimos nariai yra suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi A. S. inicijavo tyrimą teikdamas skundą dėl automobilio kokybės O. K. atžvilgiu, buvo pripažintas nukentėjusiuoju, todėl jo pozicija kaltinamojo atžvilgiu yra akivaizdžiai priešiška. Šių asmenų suinteresuotumą ir šališkumą patvirtina ir faktas, kad, jų teigimu, automobilis buvo parduotas su defektais, nors pardavimo dieną automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą Švedijoje, o po kelių dienų nuo jo įsigijimo praėjo techninę apžiūrą ir buvo registruotas Lietuvoje, galėjo dalyvauti eisme;
3.4. atkreipiamas dėmesys į A. S., E. S. ir L. B. parodymų prieštaringumą bei prasilenkimą su elementaria logika. A. S. teigė, kad O. K. sutartį pasirašė ją atspausdinus „(duomenys neskelbtini) „ kioskelyje. Tačiau liudytoja V. P. nurodė, kad sutartis šiame kioskelyje nespausdinta. Šios liudytojos parodymų teismas iš viso nevertino. Abejonių kelia ir A. S. paaiškinimai, kad jis nežinojo, jog automobilio savininkas yra ne O. K.. Jis pats patvirtino, kad derantis dėl automobilio kainos girdėjo, kaip O. K. kažkam skambino, derino kainą. Be to, sutartis buvo surašyta švedų kalba, tuo tarpu Lietuvoje pardavėjas pirkimo-pardavimo sutartį rengtų lietuvių kalba. Be to, A. S., kreipdamasis į teisėsaugos institucijas, iš pradžių net neužsiminė, kad pardavėjo parašas galimai suklastotas. Nukentėjusiojo parodymai kelia abejonių ir dėl to, kad, jo teigimu, jis buvo apgautas, nes įsigydamas automobilį nesuprato ir nežinojo, jog anksčiau tas automobilis buvo taksi, nors sutartyje ši aplinkybė aiškiai nurodyta;
3.5. netinkamą liudytojų parodymų vertinimą pagrindžia ir faktas, kad E. S., priešingai, nei nurodoma nuosprendyje, yra paliudijęs, kad dokumentus paėmė tėtis, pasirašymo liudytojas nematė, automobilio būklės netikrino. E. S. patvirtino, kad prieš parduodant automobiliui buvo uždėti švediški numeriai ir iš to suprato, kad perkamas automobilis iš užsienio, priešingai, negu teigia A. S.. Neatitikimas yra ir liudytojos L. B. parodymuose, kadangi 2019 m. birželio 20 d. posėdžio metu ji paliudijo, kad nematė, kaip kaltinamasis pasirašė ir net nežiūrėjo, nes buvo be akinių. Ji patvirtino supratusi, kad automobilis perkamas iš užsieniečio. Šių asmenų parodymuose yra daug prieštaravimų, tačiau teismas jų nepašalino. Nuosprendžio tendencingumą parodo ir jo motyvuojamojoje dalyje iškraipomi kito liudytojo N. N. parodymai. Teismas ignoravo liudytojo parodymų dalį, kad tokie atvejai, kai už pardavėją užsienietį pasirašo pats užsienietis, būna;
3.6. byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris paneigtų ar prieštarautų nuosekliems kaltinamojo paaiškinimams viso proceso metu. Byloje nepaneigta, kad O. K. buvo pažįstamo asmens paprašytas parodyti automobilį pirkėjams, o jiems atsiradus – tarpininkauti apžiūroje bei tvarkant draudimo sutartį. Nepaneigta ir tai, kad automobilis buvo atvežtas su daiktadėžėje palikta sutartimi, pasirašyta pardavėjo V. M. J. A., prie dokumentų buvo palikta rašymo priemonė, o O. K. tik perdavė sutartį pasirašyti pirkėjui A. S.;
3.7. tarp A. S. ir V. M. J. A. pasirašytas „Salgskontrakt“, kurį teismas prilygino automobilio pirkimo-pardavimo sutarčiai, nėra laikytinas dokumentu BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Jis visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nurodytų reikalavimų transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai. Be to, „Salgskontrakt“ yra nurodomi tik automobilio techniniai duomenys, informacija apie (duomenys neskelbtini) atliktą techninę apžiūrą, pirminio automobilio savininko duomenys. Tačiau tai nėra dokumentas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą juridinį faktą, kas yra aiškiai akcentuojama kasacinio teismo praktikoje šios kategorijos bylose. Iš VĮ „Registrų centras“ pateikto rašto matyti, kad Lietuvos Respublikoje transporto priemonės savininko pasikeitimo įregistravimo pagrindas yra prašymas dėl transporto priemonės registracijos. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad „Salgskontrakt“, kuris pirkėjui A. S. registruojant automobilį, net nebuvo išverstas į lietuvių kalbą, nebuvo pagrindas atlikti automobilio teisinę registraciją, todėl ir neatitinka dokumento požymių ir negali būti juo laikomas. Iš nuosprendžio nėra aišku, kuo grindžiama teismo išvada, kad O. K. panaudojo suklastotą dokumentą;
3.8. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį šiuo atveju neturėtų kilti ir dėl to, kad inkriminuojama veika nėra tokio pavojingumo, kad galėtų būti įvardijama, kaip nusikalstama. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Net ir tuo atveju, jei laikyti, kad apeliantas suklastojo automobilio savininko parašą, tokia veika, atsižvelgiant į kasacinę praktiką, neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Pardavėjo parašas „Salgskontrakt“ iš esmės visiškai nieko nekeičia, t. y. niekaip nepažeidė nei nukentėjusiojo, nei valstybės teisių bei teisėtų interesų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad automobilio savininkas yra ne V. M. J. A., ar koks nors kitas asmuo. Nebuvo nustatytas automobilio vagystės faktas, jo VIN numerio klastojimas. Automobilis be jokių kliūčių buvo įregistruotas Lietuvoje. A. S., kaip pirkėjo, teisės niekaip nebuvo suvaržytos ar apribotos. Jis buvo laisvas pasirinkti pirkti bet kurį automobilį ir be jokių kliūčių įsigijo. Automobilis nuo pat įregistravimo iki šios dienos priklauso A. S.. Jokio teisinio ginčo dėl to nėra. Automobilio savininko pasikeitimas nebuvo fiktyvus, jis buvo ir yra realus. Priekaištai ir kaltinimai yra susiję su automobilio kokybe ir tariamais defektais, tačiau šie klausimai nepatenka į nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalyką;
3.9. bylos įrodymai taip pat neteikia pagrindo konstatuoti, kad jo veiksmuose yra subjektyvusis BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – tyčia. Viso bylos nagrinėjimo metu jis neigė pasirašęs už automobilio savininką ir šie paaiškinimai nėra paneigti. Vertintina ir tai, kad byloje rašytinių įrodymų pagrindu nustatyta, jog „Salgskontrakt“ kartu su prašymu VĮ „Regitra“ atlikti automobilio registraciją, pateikė (panaudojo) tikrai ne O. K., bet pirkėjas A. S.. Todėl nėra pagrindo spręsti apie tyčios buvimą apelianto veiksmuose;
3.10. nesutiktina su teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnį ir atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi veika sukėlė teisines pasekmes – automobilis buvo parduotas A. S., o dėl O. K. veikos tariamai pasunkėjo galimybė nukentėjusiajam išsireikalauti žalos atlyginimą dėl parduoto automobilio netinkamos kokybės civilinio proceso tvarka. Pagal šį straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai, veikos pavojingumas nėra didelis. Pirmiausia veiką vertinti kaip mažareikšmę galima pagal padarytos žalos dydį. Būtent žalos dydis, pobūdis išreiškia nusikaltimo pavojingumą. Šiuo atveju teismo išvada, kad dėl kilusių padarinių negalima taikyti BK 37 straipsnio, prieštarauja kasacinei praktikai. Dėl tariamai suklastoto parašo nekilo jokia žala. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad O. K. būtų atlikęs daugiau panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų. Nukentėjusysis A. S. civilinio ieškinio nėra pareiškęs, jokia žala jam nėra padaryta. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Kritiškai vertintina ir teismo išvada, kad taikyti BK 37 straipsnio negalima ir dėl to, kad dėl O. K. veikos tariamai pasunkėjo galimybė nukentėjusiajam reikalauti žalo atlyginimo, nes tikrasis automobilio savininkas nenustatytas. Teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, kadangi O. K. yra teisiamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir tai niekaip nesusiję su tariamais automobilio defektais. Be to, automobilio savininkas yra aiškiai įvardintas nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir jis yra žinomas;
3.11. neteisingai buvo išspręstas ir bausmės skyrimo klausimas, paskirta per griežta bausmė. Tariamai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis yra beveik neegzistuojantis. Pats nusikaltimas yra nesunkus. Nuteistasis gerai charakterizuojamas, neturi priklausomybių, teisiamas pirmą kartą. Apelianto finansinė padėti nėra itin gera. Jokio turto jis neturi, augina nepilnametį vaiką. Todėl ir 50 MGL dydžio bauda jam yra nepagrįstai didelė;
3.12. A. S. be pagrindo pripažintas nukentėjusiuoju. A. S. dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo nepatyrė jokios žalos. Jis pasiekė norėtą pasiekti sandorio rezultatą – įsigijo automobilį, kurį norėjo įsigyti. Jo pretenzijos, susijusios su automobilio defektais, nuslėpta rida, aplinkybe, kad automobilis buvo taksi, nepatenka į BK 300 straipsnio 1 dalies reguliuojamą sritį. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė iš apelianto nukentėjusiojo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, šios išlaidos turėtų būti mažinamos arba prašymas jas priteisti iš viso atmestas, kadangi nukentėjusysis nepatyrė jokios žalos, byloje nėra civilinio ieškinio, byla nėra sudėtinga. Nukentėjusiojo atstovo pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai rodo, kad šios išlaidos savo pobūdžiu net nėra susijusios su baudžiamosios bylos nagrinėjimu teismo posėdžiuose, o teismas šias išlaidas priteisė atsižvelgdamas ir į teisiamųjų posėdžių skaičių. Civilinio ieškinio nagrinėjamoje byloje iš viso nėra, todėl visiškai nepagrįstai jo parengimo išlaidas teismas priteisė iš apelianto. Pateiktose sąskaitose kliento atstovavimas teisiamuosiuose posėdžiuose iš viso neminimas.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo O. K. apeliacinis skundas atmetamas.
6. BPK 320 straipsnio, įtvirtinančios apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo, baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, dėl to nepagrįstai pripažino O. K. kaltu byloje nesant jokių jo kaltės dėl dokumento klastojimo įrodymų. Taip pat keliamas klausimas dėl paskirtos bausmės, nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų atlyginimo.
Dėl įrodymų vertinimo ir pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 37 straipsnio taikymo.
7. BK 300 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dokumentų klastojimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia.
8. Skundžiamu nuosprendžiu O. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu dėl tikro dokumento (transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties) suklastojimo ir žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimo. Nuteistojo teigimu, išvada dėl jo kaltės įrodytumo padarytą neteisingai įvertinus šioje byloje surinktus įrodymus, tačiau sutikti su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo.
9. Duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Pagal šį straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priešingai, negu tvirtinama apeliaciniame skunde, nepažeidė.
Žemesnės instancijos teismas
10. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad O. K. kaltė dėl dokumento (transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties) suklastojimo ir panaudojimo įrodyta byloje surinktais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Išvados dėl nuteistojo kaltės padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstos nukentėjusiojo A. S., liudytojų L. B., E. S., N. N. parodymais, 2018 m. lapkričio 22 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugpjūčio 26 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugsėjo 13 d. ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialisto E. J., eksperčių J. K., D. K. paaiškinimais dėl teiktų išvadų, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai, nei teigia nuteistasis, visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nė vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Nuosprendis pakankamai motyvuotas, surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, esminių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.
11. Skunde teigiama, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo ignoruotas nukentėjusiojo A. S. ir liudytojų, nukentėjusiojo šeimos narių L. B., E. S. parodymų prieštaringumas ir nenuoseklumas, nevertintas šių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi, iškraipytas liudytojo N. N. parodymų turinys. Šiuos teiginius teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad vertindamas minėtų asmenų parodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Ta aplinkybė, kad A. S., kaip nukentėjusysis, šioje byloje turi suinteresuotumą apginti pažeistas teises kaip ir faktas, kad liudytojai L. B. bei E. S. yra nukentėjusiojo šeimos nariai, savaime nelemia šių asmenų parodymų nepatikimumo ir nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą jų parodymais nesivadovauti. Šių asmenų parodymai yra tinkamas įrodymas byloje, jeigu atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus ir jeigu juos įvertinus nekyla pagrįstų abejonių nei dėl jų turinio, nei dėl įrodomosios reikšmės. Priešingai nuteistojo teiginiams, nukentėjusiojo ir liudytojų L. B., E. S. parodymai viso proceso metu dėl šiai bylai esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Nukentėjusysis A. S. paaiškino, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė automobilių turguje buvusiame „(duomenys neskelbtini)“ kioskelyje. Pardavėjas paėmė nukentėjusiojo pasą, į sutartį įrašė nukentėjusiojo duomenis, tada sutartis buvo atspausdinta. Sutartį pasirašė tiek nukentėjusysis, tiek pardavėjas (O. K.). Nukentėjusysis pasirašė ties savo pavarde, pardavėjas ties savo. Taip pat nurodė, kad kartu buvo žmona ir sūnus (1 t. b. l. 184, 185). Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes kartu buvę nukentėjusiojo žmona ir sūnus patvirtino. Kaip liudytojai apklausti L. B. ir E. S. patvirtino matę, kad sutartį pasirašė ir O. K., sutartis buvo pasirašyta draudimo kioskelyje. Pardavėjas pasirašė prie savo pavardės, A. S. – prie savo (2 t. b. l. 13, 14). Nukentėjusiojo ir liudytojų teisiamajame posėdyje duoti parodymai dėl sutarties pasirašymo aplinkybių buvo nuoseklūs, logiški ir neprieštaringi, jų teisme duoti paaiškinimai iš esmės atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu teiktų parodymų turinį. Todėl jais nesivadovauti ir nelaikyti jų O. K. kaltės įrodymu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojami tariami prieštaravimai šių asmenų parodymuose iš esmės yra iš nukentėjusiojo ir liudytojų paaiškinimų turinio išskirtos atskiros frazės ar žodžiai, kuriuos vertinant ne atsietai, kaip tai daro nuteistasis, o bendrame paaiškinimų kontekste, jokių abejonių dėl duotų parodymų nuoseklumo ir neprieštaringumo nekyla. Apelianto teigimu, L. B. nurodė buvusi be akinių, todėl nemačiusi sutarties pasirašymo aplinkybių, tačiau šie teiginiai iš esmės prieštarauja pačios L. B. parodymams (2 t. b. l. 13). Nuosprendžio turiniui iš esmės prieštarauja ir apelianto teiginiai dėl neteisingai užfiksuotų liudytojo E. S. parodymų. Šis liudytojas, kaip minėta, patvirtino matęs kaip sutartį pasirašė tėtis (A. S.) ir pardavėjas (O. K.). Taip pat nurodė, kad prieš perkant automobilio neišbandė (tik pats O. K. pavežė apie kilometrą) (2 t. b. l. 14). Būtent toks liudytojo paaiškinimų dėl esminių šiai byla aplinkybių turinys perkeltas ir į teismo nuosprendį (2 t. b. l. 131). Nėra pagrindo sutikti ir su teiginiais dėl liudytojo N. N. parodymų iškraipymo. Šis liudytojas sutarties pasirašymo aplinkybių pats asmeniškai nematė, sutarties pasirašyme nedalyvavo. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje jis parodė, kad būna pasirašę sutartį (pardavėjai užsieniečiai), tačiau jam taip neteko (2 t. b. l. 15). Tokie liudytojo parodymai užfiksuoti ir apkaltinamajame nuosprendyje (2 t. b. l. 132) ir jų pagrindu teismas pagrįstai nurodė, kad šiam liudytojui su tokiu atveju, kad būtų pateikta tik pardavėjo pasirašyta sutartis, susidurti neteko. Dėl apelianto nurodomos aplinkybės, kad teismas iš viso nevertino V. P. parodymų atkreipiamas dėmesys, kad V. P. teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausta, jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, įvertinus jų turinį (liudytoja nurodė O. K. nepažįstanti, apie sutartį nieko negalinti paaiškinti), nebuvo remiamasi ir kaltinamajame akte, nei vienas proceso dalyvis prašymo ją šaukti į posėdį ir apklausti neteikė. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nepasisakydamas dėl V. P. ikiteisminio tyrimo metu teiktų paaiškinimų, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus vertino ne taip, kaip juos vertina apeliantas, savaime nereiškia kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Vertinamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai buvo įvertinti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
12. Dėl apeliaciniame skunde minimų aplinkybių apie nukentėjusiojo, jo šeimos narių žinojimą, kad perka automobilį iš užsieniečio, dėl jų supratimo, jog O. K. nėra automobilio savininkas pažymima, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nukentėjusiojo, liudytojų paaiškinimų turinio matyti, jog automobilis pirkimo momentu nebuvo registruotas Lietuvoje, buvo parduodamas be Lietuvos Respublikos valstybinio numerio ženklo. Taigi abejonių dėl to, kad automobilis yra iš užsienio, šiuo atveju nekilo. Iš nukentėjusiojo ir liudytojų paaiškinimų matyti, kad šie asmenys, atsižvelgiant į tai, kad visus su automobilio pardavimu susijusius reikalus derino O. K., jis pasirašė sutartyje prie pardavėjo pavardės, paėmė už automobilį sumokėtus pinigus, pas jį buvo parduodamo automobilio rakteliai ir dokumentai, O. K. laikė automobilio pardavėju. Nei nukentėjusysis, nei jo šeimos nariai O. K. asmeniškai nepažinojo, todėl objektyviai neturėjo galimybės numatyti, kad O. K. nėra tas asmuo, kuris sutartyje nurodytas kaip automobilio pardavėjas. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad A. S., kreipdamasis dėl jo atžvilgiu įvykdytų nusikaltimų (sukčiavimo, ridos suklastojimo), apie tai, kad yra suklastotas parašas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje iš pradžių neužsiminė, tik patvirtina, kad apie tai, jog O. K. nėra šio automobilio pardavėjas, jam iš tikrųjų nebuvo žinoma. Kaip nurodė nukentėjusysis, apie suklastotą parašą jis sužinojo iš savo advokato. Taigi, jokių esminių prieštaravimų ir abejonių dėl šių aplinkybių, priešingai, nuteistojo teiginiams, byloje nėra.
13. Nėra pagrindo pritarti ir apelianto teiginiams, kad teismas neteisingai vertino specialisto išvadą, ekspertizės aktus, nesiėmė priemonių juose esantiems prieštaravimams pašalinti, dėl to padarė tik prielaidomis grįstą išvadą, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje už automobilio pardavėją pasirašė O. K., t. y. suklastojo sutartyje nurodyto pardavėjo parašą. Visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad tiek baudžiamojo proceso įstatyme, tiek teismų praktikoje specialisto išvada ar ekspertizės aktas nėra laikomi didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu ar įrodymu, kurio vertinimui taikytinos kitokios, negu įtvirtinta BPK 20 straipsnyje, nuostatos. Tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik prielaida teisinei išvadai, kadangi dėl asmens kaltės padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nusikalstamos veikos sudėties požymių įrodytumo ar neįrodytumo asmens veikoje, t. y. dėl asmens atliktų veiksmų teisinio vertinimo išvadas daro tik bylą nagrinėjantis teismas. Be to tai, kad pateiktos išvados nėra kategoriškos, nereiškia, kad jomis negali būti remiamasi darant išvadas dėl asmens kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Baudžiamosios bylos aplinkybių grindimas ekspertizės aktu (specialisto išvada), kuriame padarytos tikėtinos išvados, nereiškia neleistinų įrodymų panaudojimo ir nerodo BPK pažeidimo. Teismo daromos išvados gali būti pagrindžiamos tokiu ekspertizės aktu (specialisto išvada), jei šios išvados gali būti patvirtintos ir kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015).
14. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas specialisto išvadoje, ekspertizės aktuose užfiksuotus duomenis ir aplinkybes, paminėtų reikalavimų laikėsi. Iš tikrųjų, nei byloje esančioje specialisto išvadoje, nei ekspertizės aktuose nėra pateikta kategoriška išvada, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje prie automobilio pardavėjo pavardės pasirašė O. K.. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad tyrimui pateikto automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje parašų (2 vnt.) dažančiųjų medžiagų cheminė kokybinė sudėtis yra vienarūšė (1 t. b. l. 89). Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad prispausdinimo požymių 2017 m. lapkričio 22 d. sutartyje nėra, o šrifto formos, dydžio, teksto ryškumo skirtumai yra galimi ir tai nėra ne vieno spausdinimo veiksmo (prispausdinimo) požymis. Taip pat pateikta išvada, kad sutarties visas tekstas yra išspausdintas vienodu, to paties tipo toneriu. Šiame akte, be kita ko, nurodyta ir tai, kad nustatyti, ar A. S. duomenys bei automobilio kaina išspausdinti tuo pačiu spausdinimo aparatu kaip ir likęs tekstas, negalima dėl to, kad nėra specialiųjų, spausdinimo aparatą individualizuojančių požymių (2 t. b. l. 41–44). Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad tikėtina, jog parašai ties pardavėjo ir pirkėjo pavardėmis yra pasirašyti ta pačia rašymo priemone. Kategoriška išvada nepateikta dėl to, kad parašų štrichuose nepakako konkretų rašiklį (rašymo mazgą) individualizuojančių požymių (2 t. b. l. 50). Teisiamajame posėdyje apklausti specialistas ir ekspertės savo teiktas išvadas patvirtino.
15. Nors tam tikrų šiai bylai svarbių aplinkybių (dėl sutarties teksto išspausdinimo vienu spausdinimo veiksmu, tuo pačiu spausdinimo aparatu) atlikus specialius tyrimus nustatyti nepavyko, o ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta išvada, kad yra tikėtina, jog pasirašyta ta pačia rašymo priemone, visa tai O. K. iškeltos versijos, kad jis sutartyje nepasirašė, sutartis jau buvo su pardavėjo parašu, nepatvirtina ir nuosprendyje padarytų išvadų dėl jo kaltės suklastojus transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį nepaneigia. Aptartų specialisto išvados ir ekspertizių aktų turinio, pateiktų išvadų vertinimas kitų byloje surinktų įrodymų, tame tarpe nuoseklių nukentėjusiojo, liudytojų parodymų apie sutarties pasirašymą kontekste, teikia pagrindą konstatuoti, kad tiek specialisto išvada, tiek ekspertizės aktai pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti duomenimis, įrodančiais O. K. kaltę dėl dokumento suklastojimo šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Atlikus specialių žinių reikalaujančius tyrimus gauti duomenys apie rašalo cheminės sudėties sutapimą (parašai sutartyje padaryti vienodomis savybėmis pasižyminčia tušinuko pasta), prispausdinimo požymių nebuvimą, sutarties teksto išspausdinimą vienodu, to paties tipo toneriu, nukentėjusiojo A. S. ir liudytojų E. S. bei L. B. nuosekliai ir kategoriškai patvirtina aplinkybė, kad transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo atspausdinta draudimo kioskelyje ir tuo pačiu metu tiek pirkėjo, tiek pardavėjo pasirašyta, neabejotinai paneigia O. K. paaiškinimus, kad sutartis su pardavėjo parašu buvo palikta automobilio daiktadėžėje, o jis tik padavė sutartį pasirašyti pirkėjui (nukentėjusiajam). Šios išvados kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nors nuteistasis tikino į sutartį, kurioje jau buvo automobilio savininko (pardavėjo) duomenys ir parašas, įrašęs tik pirkėjo (nukentėjusiojo) duomenis, vis tik nesugebėjo logiškai paaiškinti, kaip papildžius sutartį pirkėjo duomenimis (kompiuteriu įrašius vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamosios vietos adresą, kainą) ir ją atspausdinus, sutartyje liko iš anksto pasirašytas (originalus, nekopijuotas, neskanuotas), kaip automobilio savininko nurodyto asmens V. M. J. A. (pardavėjo), parašas. Esant šių aplinkybių visumai sutiktina su nuosprendyje padaryta išvada, kad O. K. pasirašė sutartyje už pardavėja, t. y. sutartį suklastojo, suprato savo veiksmų neteisėtumą, numatė galinčius kilti padarinius ir norėjo taip veikti – veikė tiesiogine tyčia.
16. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad O. K. ne tik suklastojo dokumentą, bet ir žinomai suklastotą dokumentą panaudojo, įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo klaidos taip pat nepadarė. Dokumento panaudojimas suprantamas kaip netikro ar suklastoto dokumento paleidimas į teisinę apyvartą siekiant įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Netikro ar suklastoto dokumento panaudojimu laikomas tokio dokumento pateikimas valstybinei institucijai, įmonei, organizacijai ar pareigūnui, tarnautojui ar kitiems asmenims. Vertinamu atveju suklastoto dokumento panaudojimas pasireiškė tuo, kad jį kartu su parduodama transporto priemone O. K. perdavė nukentėjusiajam, šios sutarties pagrindu nukentėjusysis nuteistajam sumokėjo už automobilį ir vėliau šią sutartį, nežinodamas, kad ji suklastota, kartu su kitais dokumentais, pateikė VĮ „Regitra“ dėl automobilio įregistravimo. Esant šioms aplinkybėms nekyla abejonių, kad minėta sutartis buvo paleista į teisinę apyvartą, šia sutartimi buvo siekiama įtvirtinti teisinę reikšmę turinčius faktus, jos pagrindu tam tikrus veiksmus atliko ne tik pats nukentėjusysis, bet ir institucija. Taigi, O. K. veiksmai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, kaip dokumento suklastojimas ir suklastoto dokumento panaudojimas, kvalifikuoti teisingai.
17. Faktas, kad automobilis buvo įregistruotas Lietuvoje, jam atlikta techninė apžiūra, vertinamos veikos atžvilgiu teisinės reikšmės neturi, O. K. veikos pavojingumo nemažina ir jo baudžiamosios atsakomybės nešalina. VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad automobilį registruojantis asmuo privalo pateikti prašymą, asmens dokumentą, transporto priemonės kilmės dokumentą, informaciją apie transporto priemonės valdymą patvirtinantį dokumentą. Visi šie dokumentai, taip pat ir transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis („Salgskontrakt“) registruojant automobilį buvo pateikti. Iš minėtų duomenų matyti ir tai, kad VĮ „Regitra“ pateiktuose dokumentuose esančios informacijos apie transporto priemonės valdymo teisinį pagrindą netikrina, yra vadovaujamasi tik prašyme pateikta informacija (1 t. b. l. 68). Taigi tai, kad transporto priemonė buvo įregistruota, sutarties suklastojimo fakto nepaneigia, kadangi, kaip minėta, pateikiamų dokumentų turinio atitikimo tikrovei VĮ „Regitra“ netikrina, o duomenų, kad apie sutarties suklastojimą buvo žinoma pačiam nukentėjusiajam, byloje nėra. Šioje byloje teisinės reikšmės neturi ir aplinkybės, kad automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra. Pažymima, kad šioje byloje O. K. veiksmai yra vertinami BK 300 straipsnio aspektu. Taigi, dėl automobilio būklės, jo tinkamumo naudoti, galimo ridos suklastojimo šioje byloje nesprendžiama.
18. Apeliaciniame skunde keliams klausimas ir dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, prašoma taikyti BK 37 straipsnį ir bylą nutraukti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme BK 37 straipsnio taikymo galimybė buvo apsvarstyta ir, kolegijos vertinimu, padaryta pagrįsta išvada, kad O. K. padarytą nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo.
19. BK 37 straipsnyje numatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikalstama veika gali būti pripažinta mažareikšme, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-648/2020 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas dokumento suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo aplinkybes, neturi pagrindo O. K. padarytą nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį ir tuo pagrindu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Suklastodamas tikrą dokumentą (transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį) O. K. pardavė nukentėjusiajam automobilį pats nebūdamas automobilio savininku (transporto priemonės savininku įregistruotas V. M. J. A.), sutartis kartu su automobiliu buvo perduota nukentėjusiajam ir, kaip minėta, šios sutarties pagrindu nukentėjusysis įregistravo savo nuosavybės teisę viešame registre (sutartis su kitais dokumentais buvo pateikta VĮ „Regitra“). Taigi, suklastota transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis realiai pateko į dokumentų apyvartą, jos pagrindu nuosavybės teisė iš vieno asmens perėjo kitam asmeniui, savininko pasikeitimas buvo įregistruotas VĮ „Regitra“, O. K. suklastojus sutartį nukentėjusysis įsigijo automobilį, dėl kurio tikrojo savininko yra abejonės (nors automobilio savininku nurodytas V. M. J. A., šis asmuo teigė apie šį automobilį nieko nežinantis), taigi – pasunkėjo ir nukentėjusiojo galimybė išsireikalauti žalos atlyginimą dėl parduoto automobilio galimai netinkamos kokybės. Todėl tokia veika, įvertinus O. K. tyčinį veiksmų pobūdį, atlygio už parduodamą automobilį siekį, sukeltus padarinius, negali būti laikoma mažareikšme BK 37 straipsnio aspektu. Esant šioms aplinkybėms atmetami, kaip nepagrįsti, apelianto teiginiai, kad pardavėjo parašas „Salgskontrakt“ iš esmės visiškai nieko nekeičia, t. y. niekaip nepažeidė nei nukentėjusiojo, nei valstybės teisių bei teisėtų interesų.
20. Nesutiktina ir su apelianto vertinimu, kad „Salgskontrakt“, teismo prilygintas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai, nepagrįstai laikytas dokumentus BK 300 straipsnio prasme, kadangi visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nurodytų reikalavimų transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčiai. Visų pirma pažymima, kad nors nuteistasis ir ginčija minėto dokumento atitikimą CK reikalavimams, skunde vis tik nėra nurodyta, kokių reikalavimų šis dokumentas, kaip sutartis, neatitinka. Pirkimo-pardavimo sutarties samprata pateikiama CK 6.305 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Duomenys, kuriuos reikia įrašyti į motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, nurodyti CK 6.431¹ straipsnyje. Vertinamu atveju „Salgskontrakt“ pateikti duomenys apie pardavėją ir pirkėją, išreikšta pardavėjo valia parduoti, o pirkėjo valia pirkti automobilį, nurodyta kaina, techniniai automobilio duomenys. Sutarties turinio, jos sąlygų aiškinimas ir vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o aplinkybių, dėl kurių „Salgskontrakt“ šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste negalėtų būti laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi, teisėjų kolegija nenustatė. Be to akcentuotina, kad bylose dėl BK 300 straipsnyje numatytų nusikaltimų dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas ar kitoks materialaus pasaulio dalykas, kuriame įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, pagal savo pobūdį ir reikšmę esanti teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-426/2006). Sutartimi buvo įtvirtinti pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu automobilio nuosavybės teisė perėjo kitam asmeniui, todėl ši sutartis atitinka dokumento, esančio BK 300 straipsnio dalyku, sampratą.
21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė O. K. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad O. K. suklastojo transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pasirašydamas už V. M. J. A. ir šį suklastotą tikrą dokumentą panaudojo. Nuosprendis, kuriuo O. K. pripažintas kaltu dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, yra pagrįstas ir teisėtas. Nuteistojo nesutikimas su nuosprendyje padarytomis išvadomis yra grindžiamas jo subjektyvių vertinimu, tačiau toks vertinimas nepaneigia teisinio įrodymų vertinimo, kuris atliktas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir yra teisingas. Atsižvelgiant į paminėta, nuteistojo skundo argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir nepagrįsto nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atmetami, kaip nepagrįsti.
Dėl bausmės.
22. Nuteistojo O. K. apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos bausmės klausimas. Apelianto manymu, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytu aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu, apelianto asmenybe, visumą, yra per griežta. Teisėjų kolegija nuteistojo skundo argumentus dėl per griežto nubaudimo atmeta, kaip nepagrįstus.
23. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
24. Baudžiamajame įstatyme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, numatyta bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Baudos dydžius reglamentuoja BK 47 straipsnis. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio redakciją (redakcija nuo 2017 m. spalio 6 d.) už nesunkų nusikaltimą (pagal BK 11 straipsnio 3 dalį BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai) numatyta bauda nuo 50 iki 2000 MGL. O. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 50 MGL dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, bausmę tinkamai individualizavo. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą, skiriamą bausmę motyvavo. Buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), nusikalstamos veikos stadija (nusikaltimas baigtas). Atsižvelgta į tai, kad O. K. savo kaltės nepripažino, byloje nei atsakomybę lengvinančios, nei atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Nuosprendyje įvertinti ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys. Teismas vertino tai, kad anksčiau O. K. nebuvo teistas, administracine tvarka baustas, tačiau nuobauda negaliojanti, priklausomybės ligų centre neregistruotas. Įvertintos ir nuteistojo šeiminės aplinkybės – nuteistasis yra vedęs, augina sūnų, dirba. Taigi, į visas aplinkybes, kurias skunde akcentuoja apeliantas, vertinamu atveju buvo atsižvelgta. Aptartų duomenų visuma buvo įvertinta tinkamai, o nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį. Už padarytą nusikaltimą O. K. buvo paskirta BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta švelniausios rūšies bausmė nustatant minimalų jos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą. Dar labiau švelninti bausmę taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam minimalaus dydžio baudą, įvertinęs jo turtinę padėtį, nuosprendžiu nustatė ilgesnį (12 mėnesių) paskirtos baudos sumokėjimo terminą. Įrodymų, kad paskirtos baudos per teismo nustatytą terminą nuteistasis sumokėti dėl objektyvių priežasčių negalės, O. K. savo apeliaciniame skunde nenurodė. Esant šių aplinkybių visumai keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir švelninti O. K. paskirtą bausmę nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo.
25. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas ir proceso išlaidų atlyginimo aspektu. O. K. manymu, A. S. be pagrindo buvo pripažintas nukentėjusiuoju, dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo jis nepatyrė jokios žalos, todėl be pagrindo jam buvo priteistos ir turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pažymėta ir į tai, kad dalis išlaidų iš viso nesusijusios su bylos nagrinėjimu teismo posėdžiuose. Atsakant į šiuos nuteistojo skundo argumentus visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroro 2019 m. kovo 13 d. nutarimu yra išskirtas iš ikiteisminio tyrimo, atliekamo ir dėl kitų galimai padarytų nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 306² straipsnio 1 dalyje. Visos šios nusikalstamos veikos yra susijusios, todėl ikiteisminio tyrimo išskyrimas dėl vienos nusikalstamos veikos ir bylos perdavimas teismui surinkus pakankamai O. K. kaltės įrodymų, jokios reikšmės A. S., kaip nukentėjusiojo, procesiniam statusui neturi ir jo teisės gauti turėtų proceso išlaidų atlyginimą nepaneigia. Be to, teisė gauti proceso išlaidų atlyginimą nėra siejama su civilinio ieškinio pareiškimu ar nepareiškimu, tai yra skirtingi baudžiamojo proceso institutai. Pirmosios instancijos teismas, esant paminėtoms aplinkybėms, pagrįstai, atsižvelgdamas į BPK 106 straipsnio nuostatas, nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo.
26. Dėl priteistų proceso išlaidų dydžio, jų įrodytumo, sąsajumo su nagrinėta byla teisėjų kolegijai taip pat nekyla jokių pagrįstų abejonių. Byloje pateikti pinigų priėmimo kvitai, patvirtinantys, kad A. S. atstovui advokatui Sauliui Kibildai už suteiktas teisines paslaugas (atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, konsultavimą, dokumentų rengimą) iš viso sumokėjo 1 450 Eur (2 t. b. l. 4–11, 70, 71). Patirtos išlaidos susijusios su nagrinėjama baudžiamąja byla, o tai, kad dalis jų buvo patirtos ne teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ikiteisminėje stadijoje, nėra pagrindas jų nepripažinti proceso išlaidomis ir nepriteisti iš dėl nusikalstamos veikos padarymo kaltu pripažinto asmens. Baudžiamojo proceso įstatyme nėra įtvirtintas draudimas priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, iš nuteistojo priteisti ir tas nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, kurias jis patyrė ikiteisminio tyrimo metu. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiojo turėtos išlaidos yra įrodytos, taip pat pagrįstai, įvertinęs nuteistojo turtinę padėtį, bylos sudėtingumą, prašomų priteisti proceso išlaidų dydį sumažino iki 1000 Eur. Nesutikti su tokiu sprendimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Šį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai, laikydamasis BPK reikalavimų.
27. Nukentėjusiojo atstovas advokatas Saulius Kibilda pateikė prašymą priteisti nukentėjusiajam A. S. jo patirtas išlaidas už advokato pagalbą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (2 t. b. l. 178). Proceso išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme reglamentuojančios nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šiuo atveju, nusprendžiant išieškoti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, be kitų aplinkybių būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-135-693/2019 ir kt.).
28. Vertinamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo O. K. apeliacinį skundą. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, tačiau nuteistojo paduotame apeliaciniame skunde keliami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais, proceso išlaidas nukentėjusysis patyrė dėl nuteistojo inicijuoto apeliacinio proceso. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka aplinkybės, teikiančios pagrindą apeliacinį skundą tenkinti ir nuosprendį naikinti arba pakeisti, nenustatytos. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, bylos apimtį ir sudėtingumą, advokato suteiktų teisinių paslaugų pobūdį (bylą sudaro du tomai, nagrinėjama viena nusikalstama veika, byla išnagrinėta vieno posėdžio metu, posėdyje nukentėjusiojo atstovas dalyvavo, pasisakė baigiamosiose kalbose), sprendžia, kad nukentėjusiojo patirtos 100 Eur išlaidos apeliaciniame procese, kurios įrodytos (2 t. b. l. 180), nėra akivaizdžiai per didelės, atitinka protingumo, sąžiningumo, teisingumo principus, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo O. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo O. K. nukentėjusiajam A. S. 100 Eur turėtoms proceso išlaidoms apeliacinėje instancijoje apmokėti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.