Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas S. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 42-1181(1) ir 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 42-1313(1); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 2S-5775; 3) įpareigoti Vilniaus PN administraciją netrukdyti bendrauti su šeima (esant galimybei apjungti ilgalaikius pasimatymus, kaip tai nustatyta teisės aktuose), užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 38 straipsnio vykdymą, įgyvendinti nuteistųjų socializacijos priemones; 4) įpareigoti Vilniaus PN administraciją bei Kalėjimų departamento administraciją užtikrinti teisės aktų reikalavimus ir įrengti internetinę telefoniją; 5) priteisti patirtą turtinę žalą, ta apimtimi, kuria pareiškėjas buvo priverstas naudoti pinigines lėšas telefono skambučiams; 6) priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. liepos 1 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas leisti pasimatyti su sutuoktine ir sujungti jam priklausančius ilgalaikius pasimatymus, skiriant vienam pasimatymui dvi paras. Teigė, kad 2016 m. liepos 4 d. Vilniaus PN administracijos pareigūnai jam išaiškino, jog ilgalaikis pasimatymas nebus skirtas, kadangi jis jau išnaudojo pasimatymams skirtą laiką prieš tai buvusio pasimatymo metu. Pažymėjo, kad pasimatymas su sutuoktine įvyko 2016 m. liepos 22 d. ir truko tik vieną parą, todėl paskaičiavęs pasimatymų terminus mano, jog Vilniaus PN administracija jį apgavo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad paskutinis turėtas pasimatymas įvyko 2016 m. vasario 14–15 d. (dvi paras). Pagal iki 2016 m. balandžio 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) redakciją, pasimatymus buvo galima gauti kartą į tris mėnesius (vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį), todėl 2016 m. vasario 14–15 d. gautas pasimatymas paskaičiuotas už tris mėnesius prieš nurodytą datą ir tris mėnesius po nurodytos datos. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojo nauja BVK redakcija, kurios 73 straipsnio 2 punktas nustatė, kad pasimatymai yra skiriami kartą į du mėnesius (vienas ilgalaikis ir vienas trumpalaikis). Pažymėjo, kad įsigaliojus naujai BVK redakcijai, Vilniaus PN administracija, gavusi pareiškėjo 2016 m. liepos 1 d. prašymą, privalėjo buvusio ir prašomo pasimatymo terminus skaičiuoti pagal naujo BVK nustatytas taisykles. Pareiškėjo įsitikinimu, prieš tai vykusio pasimatymo išnaudoti terminai baigėsi 2016 m. balandžio 15 d. ir nuo šios datos privalu skaičiuoti terminus pagal naujas BVK nustatytas taisykles. Akcentavo, kad 2016 m. liepos 1 d. jau turėjo sutaupęs vieną ilgalaikį pasimatymą už periodą nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d., o taip pat turėjo teisę gauti pasimatymą už kitą periodą nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 1 d., todėl mano, jog ilgalaikiai pasimatymai galėjo būti sujungti ir pareiškėjui būti skirtas dvi paras trunkantis ilgalaikis pasimatymas.

4. Pareiškėjo teigimu, kreipdamasis į Vilniaus PN direktorių dėl pasimatymų sujungimo pateikė įrodymus, kad jo sutuoktinė gyvena Londone ir negali atvykti į Lietuvą kada panorėjusi, bei tuo pagrindu prašė pasimatymo dviems paroms. Nors Vilniaus PN direktorius nurodė, kad administracija turi diskrecijos teisę, bet ne pareigą, suteikti ilgalaikį pasimatymą be pertraukos iki dviejų parų, pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN direktorius, nepatenkinęs jo prašymo, diskredituoja ne tik jo paties asmenį, bet ir visas valstybės institucijas. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktorius nenagrinėjo jo skundo argumentų, o tik atmetė jį tais pačiais pagrindais kaip ir Vilniaus PN direktorius. Akcentavo, kad Kalėjimų departamento atsakymas į jo skundą buvo pateiktas tik 2016 m. spalio 31 d., nors teisės aktai įpareigoja valstybės institucijas pateikti atsakymą per 20 darbo dienų. Pareiškėjo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Kalėjimų departamento vadovybei nerūpi ne tik nuteistųjų socialinės ir asmeninės teisės, bet ir įstatymai.

5. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, prašydamas užtikrinti skambinimą internetine telefonija. Vilniaus PN direktorius 2016 m. rugsėjo 9 rašte Nr. 42-1313(1) jam išaiškino, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kadangi jis gali skambinti telefonu. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento administracija apskritai nenagrinėjo šio pareiškėjo klausimo, kas savaime rodo nepagarbą nuteistiesiems, žemina jų orumą ir pažeidžia kitas teises. Pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamentas turėjo pakankamai laiko pasiruošti internetinės telefonijos įgyvendinimui, turėjo laiko parengti techninius reikalavimus, parengti projektus, paskelbti konkursus ir įrengti visą būtiną techninę bei programinę įrangą.

6. Pareiškėjo teigimu, turtinė žala pasireiškė tuo, kad teisės aktams garantuojant naudojimąsi internetine telefonija, kuri yra nemokama, pareiškėjui garantuojama tik teisė naudotis mokamomis telefono paslaugomis, ko pasėkoje jis praranda artimųjų jam paaukotus pinigus, kurie skirti maisto produktams nusipirkti. Prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad Vilniaus PN direktorius užkerta kelią šeimos bendravimui, o toks konstitucinių teisių suvaržymas vertintinas kaip itin didelė žala pareiškėjo privačiam (šeimos) gyvenimui, dėl ko šeimos santykiai patiria rimtus išbandymus (sutuoktinė atvyksta iš Anglijos tam, kad kuo ilgiau pabūtų su pareiškėju, tačiau valstybės institucijos pareigūnai neleidžia naudotis įstatymo numatytomis galimybėmis, kas sukelia nesusipratimus, kivirčus, visa atsakomybė perkeliama pareiškėjui, kadangi jis nesugebėjo pasirūpinti, jog ilgalaikiai pasimatymai būtų sujungti ir pan.). Pasak pareiškėjo, tokie valstybės institucijų vadovų sprendimai griauna jo šeimos santykius, yra nesuderinami su socializacijos pagrindais bei tikslais, sukelia pareiškėjui labai didelius vidinius išgyvenimus, kurie pasireiškia depresija, nemiga, nepasitikėjimu savimi, išgyvenimais dėl šeimos ateities ir kt.