Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės ir Vitos Valeckaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Y. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Skunde nurodyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkas perkėlė jį į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą, remiantis nauju nuosprendžiu ir kitais dokumentais, kurių turinys jam nebuvo atskleistas. Pareiškėjas teigia, kad naujas nuosprendis nepateikia pagrindo griežtinti jo bausmės atlikimo sąlygų, o sprendime nebuvo atsižvelgta į jau atliktą bausmės dalį, darbą įkalinimo vietoje bei poreikį palaikyti ryšį su nepilnamečiu vaiku. Pareiškėjas argumentuoja, kad formaliais teisės aktais remiantis priimtas sprendimas yra antikonstitucinis, nes suvaržo jo teises labiau, nei numato įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. NĮ-23-455 ir Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2S-2544, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, jog Pravieniškių 2-ajame kalėjime 2024 m. balandžio 3 d. buvo gautas Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto V. M. tarnybinis pranešimas Nr. SV-23-10664, kuriame nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas S. Y. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), 259 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei jam paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsniu, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmės pabaiga – 2038 m. birželio 1 d.

Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Patariamosios komisijos nuteistųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais 2024 m. balandžio 5 d. vykusio posėdžio metu, atsižvelgiant į tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją, buvo nutarta pareiškėją perkelti į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą bei priskirti jį paprastajai grupei.

Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. NĮ-23-455 pareiškėjas buvo priskirtas į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą, paprastąją grupę, kadangi subendrintais Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais pareiškėjui buvo paskirta galutinė 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai, kuriuo prašė panaikinti Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. NĮ-23-455, tačiau Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2S-2544 pareiškėjo skundas buvo atmestas, argumentuojant, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinimui nėra pagrindo.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus BVK pakeitimo Nr. XII-2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 65, 71 ir 90 straipsniuose ir paprastai sprendimą dėl konkrečios laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos priima ne baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, o kardomojo kalinimo vietos administracija.

BVK (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdomos vadovaujantis jų vykdymo metu galiojančiais teisės aktais. Vadovaujantis BVK 30 straipsnio 2 dalimi, konkrečią bausmės atlikimo vietą, kurioje nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgdama į nuteistojo keliamą pavojų, visuomenės saugumą, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, į nuteistojo sveikatą, psichologines savybes, amžių, darbingumą, turimą specialybę, o jei yra galimybė, – ir į nuteistojo nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus bei nuteistojo arba kitų jo artimųjų nuolatinę gyvenamąją vietą, parenka laisvės atėmimo vietų įstaiga.

Nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą kriterijus bei tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentuoja Suimtųjų ir nuteistųjų pristatymo į konkrečias bausmės atlikimo vietas sąrašo bei arešto ir laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietų paskyrimo sąrašas, patvirtintas Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. V-61 (toliau – Sąrašas). Sąrašo 1.1. numatyta, kad pilnamečiai vyrai, kuriems paskirta bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo, ir nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė – į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas Pravieniškių 2-ajame, Alytaus, Marijampolės, Šiaulių kalėjimuose, o šios kategorijos vyrai, buvę ir esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, pirmą kartą atliekantys laisvės atėmimo bausmę, – į Šiaulių kalėjimą. Konkreti bausmės atlikimo vieta nuteistiems parenkama pagal laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus tvirtinamą arešto ir laisvės atėmimo bausmių atlikimo vietų sąrašą, kuriame turi būti nurodyta, kokie nuteistieji ir kokioje bausmės atlikimo vietoje atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmes. Taigi, akivaizdu, jog BVK sprendimą dėl bausmės atlikimo vietos priėmimą deleguoja laisvės atėmimo vietos įstaigai.

Pagal BVK 32 straipsnio nuostatas, nuteistieji jiems paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlieka uždaro, pusiau atviro ir atviro tipo bausmės atlikimo vietose, o pagal BVK 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, pilnamečiai asmenys, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo, siunčiami į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas. Kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas S. Y. pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2 epizodai), 259 straipsnio 1 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta 12 metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 1 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei jam paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64 straipsniu, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 15 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi bei pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė.

Kadangi pareiškėjui nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis minėta teisės norma, jis buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą ir atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę uždaro tipo bausmės atlikimo vietų paprastosios grupės sąlygomis Pravieniškių 2-ajame kalėjime.

Specialioji teisėjų kolegija 2022 m. lapkričio 7 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-52/2022 išaiškino, kad nors nuo 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti tokios bausmės atlikimo vietos, nes ji yra tiesiogiai įtvirtinta įstatyme – BVK, teisės aktai nustato pareigą įvertinti 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 padaryto BK 50 straipsnio pakeitimo – šio straipsnio 3 dalies pripažinimo netekusia galios – įtaką nusikalstamą veiką iki 2020 m. liepos 1 d. padariusio asmens teisinei padėčiai, t. y. jos palengvinimui ar pasunkinimui (BK 3 straipsnis). Ši nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtis gali būti įvertinama teismui priimant nuosprendį arba, jei nuosprendyje nėra nurodyta pataisos įstaigos rūšis, Kalėjimų departamentui (nuo 2023 m. sausio 1 d. – Lietuvos kalėjimų tarnybai) vykdant pareigą kreiptis į tokį nuosprendį priėmusį teismą dėl nuosprendžio patikslinimo; teismui nurodžius pataisos įstaigos rūšį – į tai atsižvelgiama skiriant nuteistąjį į konkrečią pataisos įstaigą. Dėl bausmės atlikimo vietos (pataisos įstaigos rūšies) tokiu atveju sprendžia būtent nuosprendį priėmęs bendrosios kompetencijos teismas, o nuteistojo paskyrimas į atitinkamą bausmės atlikimo vietą yra susijęs su tokio nuosprendžio vykdymu bei atitinkamų baudžiamojo proceso, bausmių vykdymo teisės normų taikymu, todėl kyla ne iš viešojo administravimo, o iš baudžiamojo proceso bei bausmės vykdymo baudžiamųjų teisinių santykių.

Teismas pažymi, kad uždaro tipo bausmės atlikimo vietose laikomų nuteistųjų ir jiems taikomas bausmės atlikimo sąlygas, reglamentuoja BVK 33 straipsnis, kurio 6 dalyje nurodyta, kad į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas atlikti bausmės atvykę nuteistieji priskiriami paprastajai grupei. Taigi, esant šioms imperatyvioms nuostatoms Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkas, vadovaudamasis BVK 33 straipsnio 1 bei 6 dalimis, taip pat atsižvelgdamas į Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Patariamosios komisijos nuteistųjų teisinės padėties pokyčių ir kitais klausimais komisijos posėdžio protokolą bei Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto V. M. tarnybinį pranešimą, pagrįstai priėmė 2024 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. NĮ-23-455 „Dėl nuteistojo S. Y. priskyrimo į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą“.

Atkreiptinas dėmesys, jog administraciniam teismui nesuteikta kompetencija spręsti klausimų, kurie kyla ne iš viešojo administravimo, o iš baudžiamojo proceso bei bausmės vykdymo baudžiamųjų teisinių santykių, todėl teismas šiuo atveju vertins, ar skundžiami administraciniai aktai ir jame nurodytos išvados motyvuotos ir atitinka objektyvumo ir teisėtumo reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnis).

VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 straipsnio nuostatos (analogiškos šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015; 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti VAĮ keliamus reikalavimus.

VAĮ 3 straipsnyje išvardinti principai, kuriais savo veikloje turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Šio straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Išsamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį (VAĮ 3 straipsnio 5 punktas). Objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Teismas pabrėžia, jog tam, kad administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas atitiktų aukščiau nurodytus principus, jame turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, taip pat nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai. Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010).

Iš Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. NĮ-23-455 „Dėl nuteistojo S. Y. priskyrimo į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą“ turinio matyti, kad jame yra nurodytas tiek sprendimo teisinis pagrindas – pateiktos nuorodos į BVK 33 straipsnio 1 dalį, tiek ir sprendimo faktinis pagrindas. Nustatyta, kad pareiškėjas, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė viršijanti dešimt metų, pagal BVK 33 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas siunčiami pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir motinas, turinčias vaikų iki trejų metų), įsiteisėjus nuosprendžiui, vadovaujantis BVK 30 straipsnio 2 dalimi, tolimesniam bausmės atlikimui buvo paskirtas į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą. BVK 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad į uždaro tipo bausmės atlikimo vietas atvykę nuteistieji priskiriami paprastajai grupei. Taigi, esant šioms imperatyvioms nuostatoms Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininkas turėjo teisinį pagrindą priimti skundžiamą sprendimą. Be kita ko, pažymėtina, jog vien formalus sprendimo panaikinimas dėl to, kad sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų reikalavimų, pareiškėjo teisinės padėties nepakeistų.

Nesutikdamas su Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2024 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. NĮ-23-455, pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos kalėjimų tarnybai. Pastaroji, išnagrinėjusi skundą, 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 2S-2544 nustatė, kad skundžiamame sprendime aiškiai nurodyti faktiniai ir teisiniai jo pagrindai bei motyvai – įvardyta, kokiomis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis remiantis sprendimas buvo priimtas, taip pat pažymėta, kad jis grindžiamas gauta ir įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuria pareiškėjui paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgusi į skundo nagrinėjimui pateiktą dokumentinę medžiagą, Lietuvos kalėjimų tarnyba pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 2S-2544 turinį, sprendžia, kad šis sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje numatytus administraciniam sprendimui keliamus bendruosius reikalavimus. Sprendime išsamiai išdėstytos aktualios faktinės aplinkybės, detaliai nurodyti motyvai bei teisiniai pagrindai, remiantis kuriais buvo priimtas sprendimas, taip užtikrinant reikiamą sprendimo skaidrumą ir pagrįstumą. VAĮ 10 straipsnio nuostatos reikalauja, kad administraciniai sprendimai būtų aiškūs ir pagrįsti faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, o šiuo atveju šie reikalavimai buvo tinkamai įgyvendinti. Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendime atsižvelgiama į teisės aktus, reglamentuojančius bausmių vykdymo procedūras, taip pat į sprendimą lėmusius konkrečius faktus, susijusius su pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygomis. Teismas nenustatė jokių faktinių ar teisinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti šio sprendimo teisėtumu ar laikyti jį nepagrįstu. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą laikyti nepagrįstu ir jį panaikinti.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą teisinį reguliavimą ir bylos aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiami Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko ir Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimai buvo priimti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir normatyvinių teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis nuteistųjų paskyrimą į laisvės atėmimo vietas. BVK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai bei įsakymu patvirtintas Sąrašas aiškiai reglamentuoja procedūrą ir tvarką, pagal kurią nuteistieji skiriami į konkrečias laisvės atėmimo vietas, atsižvelgiant į jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei keliamą pavojų visuomenei. Pareiškėjui paskirta galutinė subendrinta 15 metų laisvės atėmimo bausmė ir jo paskyrimas į uždaro tipo bausmės atlikimo vietą atitinka teisės aktais numatytus kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimą dėl bausmės atlikimo vietos parinkimo priėmė kompetentinga institucija, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, nėra jokio teisinio pagrindo šiuos sprendimus naikinti.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.