- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-25
- Bylos Nr.
- eI2-630-1066/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01211-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- A. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus skyriaus vedėjo 2021 m. kovo 17 d. priimtą sprendimą Nr. 8P-169 „Dėl atsisakymo konstatuoti Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą A. G.“ (toliau – ir Sprendimas). „Dėl atsisakymo konstatuoti Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą A. G.“.
2. Pareiškėjas savo skundą grindžia šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini) Ukrainos Respublikoje. Pareiškėjo tėvas R. G. yra Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos pilietis. Pareiškėjo motina M. F. yra Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjas yra Ukrainos Respublikos pilietis (tai patvirtina 2008 m. spalio 6 d. Ukrainos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kijevo miesto vyriausiosios valdybos pažyma Nr. 1566/2008) ir Rusijos Federacijos pilietis (tai patvirtina Pareiškėjo Rusijos Federacijos pasas Nr. 76 2870095, išduotas 2020 m. kovo 21 d.). Vadinasi, Pareiškėjas Ukrainos Respublikos pilietybę yra įgijęs gimimu, nes ten gimė, o Rusijos Federacijos pilietybę įgijo pagal motiną, nes ji yra Rusijos Federacijos pilietė - ius sanguinis principu.
Šalies argumentai
2.2. 202l m. sausio 11 d. Departamento Vilniaus skyriui per informacinę sistemą „MIGRIS“ Pareiškėjo tėvas pateikė prašymą ir dokumentus dėl Pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. 202l m. vasario 23 d. informacinėje sistemoje „MIGRIS“ buvo gautas pranešimas, kuriuo reikalaujama papildomų dokumentų. Pranešime nebuvo paaiškinta vadovaujantis kokiais teisės aktais yra prašoma pateikti dokumentą, patvirtinantį Pareiškėjo įgytą Rusijos Federacijos pilietybę gimimu (tokie dokumentai jau buvo pateikti), taip pat nepaaiškinta, ar nagrinėjamas Pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės yra sustabdytas. Toks pranešimas pažeidė Pareiškėjo teisę būti išklausytam ir gero administravimo principą.
2.3. 2021 m. kovo 1 d. Departamentui buvo pateiktas prašymas informuoti, kokiu teisiniu pagrindu Pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas galimai yra sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 str. 1 p. ir 45 str. 10 p. reikalavimus ir galimai dėl to prašoma pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad Pareiškėjas yra įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę gimimu, taip pat paaiškinti, kodėl Pareiškėjas, būdamas Ukrainos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiu, kurios pilietybę yra įgijęs ne gimimu neatitinka nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatų, informuoti, ar sustabdytas Pareiškėjo prašymas dėl jo Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu taip vadovaujantis, kokiais teisės aktais yra sustabdytas prašymo nagrinėjimas ir nuo kada.
2.4. 2021 m. kovo 23 d. (po priimto Sprendimo) buvo gautas Departamento Pilietybės reikalų skyriaus raštas „Dėl atsakymo pateikimo“ Nr. 10K-8583, kuriame teigiama, kad Pareiškėjas A. G. gimė iki 2008 m. liepos 22 d. ir nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės. Su tokiu vertinimu negalima sutikti, nes pilietybė yra prigimtinė teisė ir įgyjama gimimu. Departamentas, tvirtindamas, kad Pareiškėjas nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, diskriminuoja Pareiškėją kitų nepilnamečių asmenų atžvilgiu, kuriems yra anksčiau konstatavęs Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą pagal Pilietybės įstatymo 7 str. 1 p. ir 45 str. 10 p. nuostatas. Be to, minėto Departamento rašto teiginys: „Taigi, atsižvelgiant į tai, kad A. G. neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio l punkte ir 45 straipsnio 10 dalyje nustatytos sąlygos, t. y. jis neįgijo kitos valstybės pilietybės gimimu, todėl 2021 m. kovo 17 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas Nr. 8P-169, kuriuo atisakyta konstatuoti, kad A. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis“ neatitinka tikrovės, kadangi Pareiškėjas kitos valstybės, t. y. Ukrainos Respublikos pilietybę įgijo gimimu, gimdamas Ukrainos Respublikoje (tai įrodančius dokumentus pateikė Departamentui). Šiame rašte Departamentas pateikė neteisingą Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalies aiškinimą, nes siejo jos taikymą su 7 straipsnio 1 punkto ir 11 punkto nuostatomis, tuo tarpu, kai 45 straipsnio 10 dalyje duodama nuoroda tik į 7 straipsnio 1 punktą, t. y. jis taikomas įgijus pilietybę gimimu. Departamento Vilniaus skyrius vadovaujantis Pilietybės įstatymo 7 str. l p. ir 45 str. 10 p. privalėjo konstatuoti Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą ir netaikyti pilietybės netekimo fakto (pagal Pilietybės įstatymo 26 str. 1 d., 33 str. 1 d. 9 p. numatytas išimtis, įsigaliojusias 2021 m. sausio 1 d, kai priima sprendimą, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas įgijus kitos valstybės pilietybę netaikomas, nes asmuo atitinka bent vieną iš šio įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų sąlygų, ir praneša suinteresuotiems asmenims ir institucijoms). Asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo iki 18 metų amžiaus gimdamas, į Departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės kreipdamasis neturėjo 18 metų amžiaus ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimimu, t. y. atitiko Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalies ir 7 straipsnio 1 punkto reikalavimus.
2.5. Sprendime matyti vienintelis argumentas, kad A. G. gimdamas įgijo Ukrainos pilietybę, tačiau Rusijos Federacijos pilietybę įgijo ne gimimu. Daugiau jokių kitų argumentų, vadovaujantis kuriais buvo atsisakyta konstatuoti, kad Pareiškėjas turi Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra. Todėl Sprendimas yra nemotyvuotas.
2.6. Sprendimą priėmė Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas, kai tuo tarpu kompetencija pasirašyti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto vaikams, nurodytiems Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje suteikta Migracijos departamento direktoriui vadovaujantis Departamento darbo reglamento, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu 3K-16 (toliau - Reglamentas), 16 p., 16.3 p. p., 16.3.2 p. p. Atsakymą į 2021 m. kovo 1 d. prašymą pasirašė Departamento Vilniaus skyriaus vedėja, kuri pagal viešai prieinamus šaltinius tokio dokumento nebuvo įgaliota pasirašyti. Lyginant Departamento darbo reglamentą ir nuostatus matyti, kad nėra aiškūs įgaliojimai, kurie suteikiami skyriams ir jų vadovams.
2.7. Tarptautinė teisė leidžia valstybėms nuspręsti neleisti jų piliečiams turėti daugiau nei vieną pilietybę, bet ir nedraudžia valstybėms nuspręsti suteikti jų pilietybę asmenims, jau turintiems kitos valstybės pilietybę, taip pat nenurodo, kad valstybės turi taikyti vienodas taisykles pilietybės suteikimui. Todėl darytina išvada, jog pilietybės daugėtas neprieštarauja tarptautinei teisei. Nustatyta, kad ir Lietuvos Respublikos teisės aktais taip pat pripažįsta pilietybės daugėtą kuris yra įtvirtintas Pilietybės įstatyme.
2.8. Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą nedavė teisės būti išklausytiems Pareiškėjo tėvams, išreikšti jiems savo požiūrį, t. y. nesilaikė gero administravimo principo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, teikia šiuos argumentus:
3.1. ginčijamas sprendimas buvo priimtas, nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu sprendžiant pilietybės klausimus, situacija, kai vaikas gimė iki 2008 m. liepos 22 d. ir gimdamas įgijo ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, taip pat ne gimdamas, bet iki jam sukako 18 metų, įgijo ir trečiosios valstybės pilietybę, nebuvo aiškiai reglamentuota. Siekdamas gauti išaiškinimą dėl tinkamo teisės taikymo Migracijos departamentas kreipėsi į Pilietybės įstatymo rengėją – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. 2021 m. gegužės 24 d. Komisija, sudaryta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1V-409 valstybės politikos migracijos srityje įgyvendinimo klausimams nagrinėti (toliau – ir Komisija) nagrinėdama Migracijos departamento tarnybinį pranešimą dėl „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 ir 45 straipsnių taikymo“, pasiūlė, tais atvejais, kai vaikas gimė iki 2008 m. liepos 22 d. ir gimdamas įgijo ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, ir kreipimosi metu vaikui nėra sukakę 18 metų, Migracijos departamentui priimti administracinį sprendimą, nurodytą Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 10 dalyje, o atsižvelgiant į tai, kad vaikas iki 18 metų ne gimdamas įgijo ir trečiosios valstybės pilietybę, taikyti ir Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkto nuostatą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo netaikymo, kaip tai numatyta Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje.
3.3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Komisijos išvada, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 punktu, 45 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu ir Migracijos departamento Vilniaus skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2020 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 3K-127 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus nuostatų patvirtinimo“, 10.4 papunkčiu ir atsižvelgdamas į pateiktus dokumentus Migracijos departamentas 2021 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 8P-315 panaikino ginčijamą Sprendimą ir konstatavo, kad A. G., gimęs (duomenys neskelbtini) Ukrainoje, turi Lietuvos Respublikos pilietybę.
3.4. Šiuo metu tarp šalių ginčas yra išspręstas iš esmės, Migracijos departamento manymu, negalimas ir skundo reikalavimų nagrinėjimas teisme. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi ir 103 straipsnio 1 punktu, manome, kad yra pagrindas bylą nutraukti. susipažinęs su pareiškėjo atstovo 2021 m. gegužės 14 d. prašymu „Dėl J. K. bylinėjimosi išlaidų priteisimo“ ir su juo nesutinka. Pažymime, kad J. K. nėra bylos dalyvis, pareiškėjo atstovo prašyme nėra paaiškinta kaip J. K. yra susijęs su pareiškėju. Taip pat pažymime, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Migracijos departamento vertinimu, su pareiškėjo atstovo prašymu pateikti dokumentai nepatvirtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismui pateiktoje sąskaitoje už teisines paslaugas, išrašytoje R. G. (mokėtojui), nėra nurodytas valandų skaičius procesinio dokumento rengimui ar atstovavimui, todėl šios sąskaitos negalima laikyti tinkamu išlaidų apskaičiavimu. Taip pat su pareiškėjo atstovo prašymu pateiktas mokėjimas nurodymas nepatvirtina, kad minėtas dokumentas yra susijęs su bylinėjimosi išlaidomis šioje administracinėje byloje: Mokėjimo nurodyme nurodyta, kad mokėtojas yra N. O. P., kuri nėra bylos dalyvė. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, manome, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nėra pagrįstos, todėl nepriteistinos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas Departamentui 202l m. sausio 11 d. Migracijos departamento prie LR VRM Vilniaus skyriui per informacinę sistemą „MIGRIS“ Pareiškėjo tėvas pateikė prašymą ir dokumentus dėl Pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės.
4.2. Departamentas, išnagrinėjęs šį prašymą, 2021 m. kovo 17 d. Sprendimu, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 7 str. 1 p., 45 str. 10 d., 2013 m. balandžio 3 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo aprašo patvirtinimo“ 1 p., Migracijos departamento Vilniaus skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2020 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 3K-127 „Dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus nuostatų patvirtinimo“ 10.4 p. p. ir atsižvelgiant į Pareiškėjo pateiktus dokumentus, atsisakė konstatuoti, kad A. G., gimęs (duomenys neskelbtini) Ukrainoje, turi Lietuvos Respublikos pilietybę.
4.3. Departamentas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, 2021 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 8P-315 panaikino ginčijamą Sprendimą ir konstatavo, kad A. G., gimęs (duomenys neskelbtini) Ukrainoje, turi Lietuvos Respublikos pilietybę.
5. Kaip matyti, šios bylos ginčo dalykas (Sprendimas) buvo panaikintas paties atsakovo, laikytina, kad dėl jo ginčo neliko.
6.1. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad skundžiamas Sprendimas panaikintas, daro išvadą, kad Pareiškėjo reikalavimas iš esmės buvo patenkintas. Tai savaime suprantama reiškia, kad Pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas, nes skundo reikalavimai jau patenkinti. Pareiškėjas neatsisakė nuo skundo, taigi nėra pagrindo bylą nutraukti. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra pagrindo panaikinti skundžiamo Sprendimo, todėl Pareiškėjo skundas atmestinas.
7.1. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.
7.2. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą
7.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 pažymėta, jog formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010). Taigi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis iš esmės atspindi administracinėje byloje vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-238/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013).
7.4. Šioje situacijoje aktuali ir ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Visgi LVAT praktikoje pasisakoma, kad minėtų nuostatų taikymui būtina prielaida – pareiškėjas turi atsisakyti skundo (pvz., LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3193-629/2020, 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-684-575/2017; 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-818/2014).
7.5. Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodė, kad skundžiamas Sprendimas yra panaikintas. Tuo tarpu Pareiškėjas nepateikė prašymo atsisakyti nuo skundo. Vertindama, ar šiuo atveju yra pagrindas taikyti ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį ir nesilaikyti ABTĮ 40 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsiliepimas buvo išsiųstas 2021 m. birželio 4 d. Pareiškėjo advokatui S. K. per elektroninių paslaugų portalą. 2021 m. lapkričio 15 d. teismas advokatui išsiuntė pranešimą, informuodamas apie bylos nagrinėjimą 2021 m. gruodžio 14 d. ir išvardindamas pagrindines procesines teises ir pareigas, be kita ko, pareiškėjo teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje.
7.6. Darytina išvada, kad Pareiškėjo atstovui advokatui turėjo būti žinoma, kad atsakovas yra panaikinęs skundžiamą sprendimą, tačiau Pareiškėjas, turėdamas teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, siekė tęsti procesą pagal teismui pateikto skundo reikalavimus, t. y. iš esmės siekė kitokios proceso baigties. Todėl šiuo atveju skundo atmetimas atsakovui patenkinus ir įvykdžius jo reikalavimą negali būti vertinamas kaip Pareiškėjui palanki teisminio proceso baigtis. Taigi, būtent dėl paties pareiškėjo, atstovaujamo profesionalaus teisininko, pasirinkto procesinio elgesio ginant savo galbūt pažeistas teises, t. y. nepasinaudojimo minėta teise atsisakyti skundo dėl to, jog atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimą padavus skundą teismui, nagrinėjamu atveju pareiškėjui negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos tiek pagal ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, tiek ir ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies pagrindu. Laikytina, kad nėra pagrindo nesilaikyti ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies pagrindu. Tokios pozicijos analogiškose bylose laikosi ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3193-629/2020). Todėl nėra pagrindo Pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.