Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovams J. J., Z. J., UAB „Jozita“, tretiesiems asmenims V. Ž., UAB „Šilalės vandenys“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Apsaugos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, B. U. dėl įpareigojimo pašalinti statybinį laužą ir savavališkai iškastą kanalą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šilalės rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 23 d., 2017 m. liepos 31 d., 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimis nustatė ieškovei terminą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartyje nurodytiems ieškinio trūkumams pašalinti, įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis - UAB „Šilalės vandenys“, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Apsaugos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2018 m. spalio 11 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovė per Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartyje nurodytą terminą nepašalino nurodytų ieškinio trūkumų, todėl ieškovės ieškinio dalį dėl kompensacijos už žemės sklypo ribų pažeidimą, kuria ji prašo priteisti ieškovės naudai iš atsakovės UAB „Jozita“ 17232,56 Eur piniginę kompensaciją už žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., užteršimą, paliko nenagrinėtą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys netenkintinas

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė A. R., 2011 m. gruodžio 23 d. dovanojimo sutarties pagrindu iš motinos N. G., įgijo nuosavybės teisę į 2,8385 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovui J. J. priklausantis, šalia esantis, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas 2002 m. kovo 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Kitas su ieškovės žemės sklypu besiribojantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2009 m. kovo 6 d. priklauso atsakovams J. J. ir Z. J.. Prie šios bylos prijungta civilinė byla Nr. 2-20-439/2012.

Dėl įpareigojimo pašalinti įvairų statybinį laužą - atliekas

Teismo posėdžio metu trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, veikiančios per Klaipėdos teritorijų planavimo departamentą atstovas E. M. paaiškino, kad pateiktas 2017 m. spalio 11 d. aktas, kuriuo nebuvo nustatyta, kad tai statybinės atliekos, statybinio laužo nėra. Tai statybiniai gaminiai ir jų nuomone jos gali būti sudėtos sklype. Tai gelžbetoniai gaminiai, metalinės talpos. Šiuo atveju tai nėra statybvietė, todėl Statybų inspekcija nevertina kas tai per medžiagos.

Šilalės rajono savivaldybės administracijos Šilalės kaimiškoji seniūnija 2017 m. liepos 14 d. raštu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), randasi statybinės atliekos – laužas, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 152).

Teismo posėdžio metu Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovas V. D. paaiškino, kad negali vertinti ar tai atliekos ar statybinės medžiagos, kadangi jos yra nuosavoje žemėje. Jei medžiagos būtų gamtoje – jie vertintų ar tai atliekos. Teismas įpareigojo Institucijos atstovą patikrinti visas sudėtas medžiagas ir įvertinti ar tai laužas. Tikrinti nurodytas atliekas, jas įvertinti, pateikti visus skundus ir atsakymus dėl galimai užterštų teritorijų tikrinimo, pateiktus ieškovės A. R..

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūra pateikė A. R. skundų tyrimo medžiagą ir UAB „Jozita“ valstybinius nuotekų tyrimų rezultatų protokolus (t. 5, b. l. 76-193).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūra pateikė 2018 m. gegužės 10 d. patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta (t. 6, b. l. 70-90).

Į bylą pateiktas žemės sklypo planas, fotonuotraukos, fotonuotraukos ginčo medžiagų, antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai (t. 1, b. l. 29-40, 76-91, 164-165).

Teisme pateiktas atsakovų atstovo raštas dėl statybinių medžiagų panaudojimo.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja nuosavybės teisės apsaugą bei tam tikras savininko pareigas. Bendrosios nuosavybės teisės apsaugos poreikis yra gan plačiai pabrėžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis teismas) jurisprudencijoje. Šis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia (be kita ko), jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1994 m. liepos 15 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Savininko daiktinių teisių gynimo būdai įtvirtinti Civilinio kodekso 4.95–4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal Civilinio kodekso 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį (lot. actio negatoria).

Pasisakydamas dėl Civilinio kodekso 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015; 2018 m. liepos 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-403/2018 18 punktą).

Civilinėje teisėje itin svarbūs asmenų interesų derinimo ir proporcingumo principai, kurie yra vieni iš kriterijų teismui sprendžiant civilinius teisinius ginčus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, naudodamasis įstatymų (Civilinio kodekso ir kt.) nustatytais savininko teisių gynimo būdais. Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų. Teismui nustačius, kad savininko pasirinktas teisių gynimo būdas reikštų proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principų pažeidimą (Civilinio kodekso 1.2 straipsnis), nes įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar darytų žalos kitiems asmenims (Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 3 dalis), savininko reikalavimas turi būti atmestas net ir pripažinus jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. ir kt. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013; 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. UAB „Bitė Lietuva“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-374/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog privataus asmens, reiškiančio reikalavimą dėl viešosios teisės pažeidimų padarinių pašalinimo, ieškinys gali būti patenkintas tik bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad viešosios teisės pažeidimais buvo padaryta žala jo privačioms teisėms ar teisėtiems interesams, o jo reikalaujamas teisių gynimo būdas neprieštarauja civilinių santykių subjektų interesų derinimo, inter alia, proporcingumo bei teisinio apibrėžtumo principams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008 dėl atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo nurodyta, kad atliekų tvarkymą reglamentuoja 1975 m. liepos 15 d. Europos Tarybos direktyva 75/442/EEB dėl atliekų, iš dalies pakeista 1991 m. kovo 18 d. Direktyva 91/156/EEB. Direktyvos 1 straipsnio a punkte apibrėžta sąvoka „atliekos”, kuri reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina ar privalo šalinti. Europos Teisingumo Teismo praktika patvirtina, kad, aiškinantis, ar tam tikra medžiaga yra atlieka ar daiktas, kyla nemažai neaiškumų. Kad nustatytų, ar medžiaga yra atliekos, šis teismas išskiria tam tikrus kriterijus. Konkrečiose bylose Teisingumo Teismas buvo nusprendęs, kad medžiaga gali būti nelaikoma atlieka Direktyvos 75/442/EEB prasme, jeigu ji tikrai panaudojama kitų ūkio subjektų, kurie jos nepagamino, poreikiams (pvz., 2004 m. sausio 15 d. Nutarties Saetti ir Frediani, C-235/02, Rink. p. I-1005).

Nacionalinėje teisėje bendruosius atliekų surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus reglamentuoja Atliekų tvarkymo įstatymas (1 straipsnis). Šio įstatymo 2 straipsnio 4 punktas atliekas apibrėžia kaip bet kokias medžiagas ar daiktus, kuriomis atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms Įstatymo 1 priede ir patenka į Aplinkos ministerijos patvirtintą atliekų sąrašą. Atliekų tvarkymą, kaip ir jų kategorijas ir medžiagų priskirtinumą atliekoms, reglamentuoja 1999 m. liepos 14 d. aplinkos ministro įsakymas Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo” (su vėlesniais pakeitimais). Pagal šių taisyklių (Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 722 redakcija) 5.2 punktą atliekos yra bet kokios medžiagos ar daiktai, kurių atliekų turėtojas atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti ir kurie priklauso atliekų kategorijoms, nurodytoms taisyklių 1 priede ir patenka į Atliekų sąrašą, nurodytą taisyklių 2 priede. Pagal priedo 17 punktą statybinės ir griovimo atliekos, priskiriamos prie atliekų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad priedo įvadinėje dalyje nurodyta, jog jeigu medžiaga ar daiktas įrašytas į Atliekų sąrašą, tai dar nereiškia, kad jis bet kokiomis sąlygomis yra atliekos; medžiagos ir daiktai yra atliekos tik tada, kai atitinka atliekų apibrėžimą pirmiau nurodytų taisyklių 5 punkte. Teisėjų kolegija šioje nutartyje konstatavo, kad bet kurios medžiagos ar daiktai, įtraukti į atliekų sąrašą, gali būti laikomi atliekomis tik tada, jeigu šių medžiagų turėtojas jais atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti.

Byloje nustatyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Apsaugos ministerijos, vykdydama Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį nurodė, kad 2017 m. spalio 10 d. patikrino ieškovės nurodomą statybinį laužą atsakovų žemės sklypuose (duomenys neskelbtini)., ir surašė 2017 m. spalio 11 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-2845(16.31). Patikrinimo metu nustatė, kad statybinės atliekos - gelžbetoniniai gaminiai, metalinės talpos, sandėliuojamos tik žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančiam J. J. ir Z. J.. Nuo žemės sklypo ribos, skiriančios ieškovės ir atsakovų sklypus, sandėliuojamos metalinės talpos 1,28 m ir 1,02 m atstumu, o gelžbetonių gaminių atliekos - 2,6 m atstumu, atsakovo sklypo pietinėje pusėje bei 0,72 m atstumu atsakovo sklypo vakarinėje pusėje. Informavo, kad statomiems pastatams ir statiniams yra taikomas Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 7 priedas, kuris reglamentuoja kada privalomi rašytiniai besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimai (susitarimai), tai: „3. Statant stogo neturinčius inžinerinius statinius, inžinerinius tinklus ar susisiekimo komunikacijas, išskyrus nurodytus šio priedo 1 punkte, arčiau kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos. 4. Statant ant sklypo ribos sublokuotus pastatus, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos, tačiau ne arčiau kaip 1 m (skaičiuojant atstumą horizontalioje plokštumoje nuo labiausiai išsikišusių konstrukcijų), kai pastato ar stogą turinčio inžinerinio statinio bet kurios konstrukcijos, esančios 1–3 m atstumu nuo sklypo ribos, bet kurio taško aukštis, matuojamas nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba (žemesniojo paviršiaus, jei ties sklypų riba yra aukščių skirtumas), didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos, statant pastatus ar stogą turinčius inžinerinius statinius arčiau kaip 1 m nuo sklypo ribos.“ Nurodė, kad atsižvelgus į tai, kad statybinės atliekos ir metalinės talpos nėra nei pastatas, nei statinys, todėl cituoto reglamento nuostatos joms negali būti taikomos. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349, Inspekcija nevykdo statybinių atliekų kontrolės. Pagal nuostatų 11.2.13 p. Inspekcija, užtikrindama tai, kad statinių statyba būtų vykdoma teisėtai, atlieka pirmines patikras statybos aikštelėje dėl statybinių atliekų tvarkymo atitikties teisės aktų reikalavimams, o nustačiusi pažeidimų, susirinktą informaciją perduoda aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijoms. Inspekcijos pareigūnai statybinių atliekų tvarkymo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą (kontrolinį klausimyną) pildo atlikdami planinius ir neplaninius naujų ypatingų statinių statybos, jų rekonstravimo ir atnaujinamų (modernizuojamų) pastatų patikrinimus pagal Statybos ir ūkio subjektų veiklos patikrinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1V-53) 216-12-27 įsakymo Nr. 1V-180 redakcija), kitais atvejais – pagal atskirus vadovybės pavedimus. Nustačius pažeidimų, patikrinimo aktas persiunčiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai. Faktinių duomenų patikrinimo akte nurodyta, kad sklype statybinio laužo nėra.

Teismas konstatuoja, jog byloje esant šiems įrodymams nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai atsikratė, norėjo ar privalėjo atsikratyti ginčo medžiagomis, o nesant šių sąlygų ginčo medžiagos negali būti laikomas atliekomis pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 4 punktą ir Atliekų tvarkymo taisyklių 5 punktą. Atsakovų atlikti veiksmai negali būti laikomi atliekų tvarkymu pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 punktą, nes nenustatytos visos pirmiau išvardytos sąlygos tam, kad atsakovų sandėliuojamas medžiagas būtų galima pripažinti atliekomis. Todėl atmestini ieškovės argumentai dėl atliekų saugojimo ir laikymo.

Taip pat byloje nustatyta bei konstatuotina, kad ginčo medžiagos sandėliuojamos nepažeidžiant sklypo ribų, t. y. pietinėje sklypo dalyje nuo geodeziniais ženklais paženklintos A. R. sklypo ribos iki artimiausių sandėliuojamų cisternų taškų 1,22 m. ir 0,98 m. atstumu, vakarinėje sklypo dalyje nuo geodeziniais ženklais paženklintos A. R. sklypo ribos iki artimiausių sandėliuojamų gelžbetonio blokų taškų 3,25 m. ir 2,44 m. atstumu. Tai reiškia, jog nei statybą, nei aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, nenustatytas ginčo medžiagų daromas neigiamas poveikis aplinkai bei nėra pagrindo pripažinti, jog nurodytų medžiagų laikymas atsakovų žemės sklype, pažeidžia ieškovės, kaip sklypo savininkės, teises. Teismas siūlės pagalvoti apie ekspertizės skyrimą, siekiant įrodyti, jog ginčo medžiagos daro neigiamą poveikį aplinkai, tačiau ieškovė neprašė skirti ekspertizės bei nurodė, kad neprašys. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūra atlikusi tyrimą, įvertinus tai, kad žemės sklype laikomos tokios statybinės medžiagos, kurios pasižymi inertinėmis savybėmis ir fizinių savybių nekeičia, todėl aplinkos teršimo fakto ar galimo neigiamo poveikio aplinkai, nenustatė, todėl atmestinas ir ieškovės teiginys, kad ginčo medžiagos daro neigiamą poveikį aplinkai (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).

Esant nurodytoms aplinkybėms bei teisiniams reglamentavimui, netinkintinas ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 3 metrų atstumu nuo ieškovės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribos pašalinti statybinį laužą – atliekas.

Dėl įpareigojimo užkasti kanalą

Patikslintu ieškiniu ieškovė prašo įpareigoti atsakovus J. J. ir Z. J. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos užkasti kanalą, einantį nuo degalinės „Jozita“ nuotekų įrengimo iki Lokystos upelio.

Ieškovė tvirtino, kad atsakovas J. J. nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype iškasė vandens telkinį, kuris pažeidžia ieškovės nuosavybės teise priklausančio sklypo ribą, dėl ko yra varžoma ieškovės teisė valdyti ir naudoti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Atsakovas teigia, jog tvenkinys jau egzistavo iki jam 2002 metais įsigyjant minėtą žemės sklypą nuosavybės teise.

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutartimi bylos dalį dėl kanalo pašalinimo grąžindamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir nurodė, jog ieškovė turi įrodyti savo teisių pažeidimo faktą. Teismo nutartyje nurodyta, kad ieškovė, siekdama įrodyti, jog atsakovas pažeidė jos teises, pažeisdamas įstatymo nustatytus atstumus tarp inžinerinių tinklų ir ieškovės žemės sklypo, pateikė rašytinius įrodymus – nuotraukas, kuriose užfiksuota, kad nedideliu kanalu vanduo įteka į Lokystos upelį. Tačiau nėra užfiksuotas ieškovės teigiamas kanalo (upelio) atstumas – mažiau nei 1 m. nuo jos sklypo ribos. Priešingai, nuotraukoje Nr. 11 (priedas Nr. 3), ties ta vieta kur upelis įteka į Lokystos upelį, padarytas užrašas „Riba 2 metrai“. Taigi ieškovė į bylą pateikė prieštaringus įrodymus. Be to pateikta žemės sklypo situacijos schema, yra abejotinos įrodomosios galios, kadangi nėra patvirtinta, kompetenciją tokius matavimus atlikti asmens, todėl minėtas įrodymas vertintinas kaip nepakankamas. Klaipėdos apygardos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad ieškovė, prašanti teismo įpareigoti atsakovą pašalinti kanalą, nepateikė įrodymų apie tai, kas šį kanalą iškasė.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad sutinka, jog kanalas iškastas toliau nei 1 metru atstumu nuo ieškovės žemės sklypo, tačiau jis turėtų būti pašalintas dėl neleistino poveikio ieškovės žemės sklypui, vadovaujantis Civilinio kodekso 4.99 straipsniu. Taip pat nurodė, kad ieškovės sklypas yra užterštas teršalais, daroma tarša, neigiamas poveikis. Atsakovas buvo įpareigotas panaikinti nuotekų liniją, bet nuvedė lietaus nuotekas vamzdžiais į tvenkinį. Taip pat daug vandens teka į ieškovei priklausantį žemės sklypą.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atstovas V. D. teismo posėdyje paaiškino, kad Šilalės miestas neturėjo valymo įrenginių ir visos nuotekos buvo leidžiamos į baseinus ir nutekėdavo į Lokystos upę. Užterštumas buvo ir ieškovės sklype. Ten yra nuotekos po valymo, UAB „Jozita“ turi valymo įrengimus, turtėjo leidimą. kad būtų galima išleisti į gamtinę aplinką. Vykdoma valstybinė ir žinybinė kontrolė. Imami mėginiai. Buvo planiniai tyrimai, buvo mokami mokesčiai už viršijamus virš normatyvinę taršą. Tiria visus skundus ir į juos atsakyta, pažeidimų nebuvo. 1996 m. pastatyti valymo įrenginiai.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi įpareigojo trečiąjį asmenį UAB „Šilalės vandenys“ pateikti teismui įrodymus bei paaiškinimus kokias konkrečiai nuotekas UAB „Šilalės vandenys“ valė tvenkiniuose, koks sklypų užterštumas buvo prieš ieškovės mamai N. G. tampant žemės sklypo savininke. Įpareigojo trečiąjį asmenį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą pateikti teismui įrodymus bei paaiškinimus kas jiems žinoma apie tai, kokias konkrečiai nuotekas UAB „Šilalės vandenys“ valė tvenkiniuose, koks sklypų užterštumas buvo prieš ieškovės mamai N. G. tampant žemės sklypo savininke bei kas jiems žinoma apie užterštumą ieškovei tapus savininke iki dabar.

Trečiasis asmuo B. U. teismo posėdžo metu paaiškino, kad tą sklypą prisimena nuo vaikystės, buvo pievos, ten ganė karves. Toje vietoje visada buvo pelkė, į kurią buvo pristatomos nuotekos, vežama su mašinomis ir pilamos atliekos. Kas iškasė ginčo kanalą jai nežinoma.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo V. Ž. nurodė, jog jam nėra žinoma kas iškasė ginčo kanalą.

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 3 d. nutarties 46 punkte nurodė, jog tiek ieškovė byloje teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme patvirtinto, kad vanduo tiek Lokystos upelyje, tiek kanale, priklausomai nuo sezono, svyruoja, o matininko J. Ž. situacijos schemoje, rengtoje 2015 m. rugsėjo 29 d., nurodyta, kad riba nuo kanalo iki ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos, yra 2,04 m, tačiau schemoje nėra duomenų, koks atstumas nuo kanalo iki ieškovei priklausančios žemės sklypo ribos yra vandeniui kanale pakilus ir nuslūgus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatinėjo. Nors ieškovė, teikdama reikalavimą teismui, privalo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o šiuo atveju byla nagrinėjama ginčo teisenoje ir teismas neturi pareigos reikalauti įrodymų iš šalių, tačiau teismas, žinodamas teisę ir įvertinęs byloje esantį ginčą tarp šalių, turi pareigą pasiūlyti šalims pateikti papildomus rašytinius įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius jų įrodinėjamas aplinkybes.

Siekiant išsiaiškinti Klaipėdos apygardos teismo nutartyje nurodytas aplinkybes, liudytoju teismo posėdyje buvo apklaustas matininkas, sudaręs 2015 m. rugsėjo 29 d. situacijos schemą J. Ž., kuris teismo posėdžio metu paaiškino, jog sudarė schemą, nustatė ribas, atstumus. Rado iškastą tvenkinį, yra parodytos ribos to šlaito. Gali pakilti vandens lygis ir užsemti iki Šilalės, tačiau ginčo kanalo ribai tai neturi įtakos. Pakilus ar nusileidus vandens lygiui kanalo kraštai nesikeičia. Kada iškastas kanalas jam nežinoma.

Liudytoja I. A. teismo posėdyje nurodė, kad 2013 m. birželio mėnesį UAB „Jozitos“ traktorius kasė kanalą, tačiau ar konkrečiai ginčo kanalą, nurodyti negalėjo.

Į bylą pateiktos 2011 metų Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento išvados (t.1, b. l. 92-95, t. 3, b. l. 158-159, 168-169), cheminių mikrobiologinių tyrimų protokolai (t. 1, b. l. 96-106).

Į bylą pateikti nuotekų tyrimo rezultatai, fotonuotraukos (t. 1, b. l. 158-163, 166-175, 179-181, t. 2, b. l. 21-22, 30, 144, 168-174).

Į bylą pateiktos matininko schemos (t. 1, b. l. 177-178, t. 2., b. l. 29, 136, 154, 157, 160-167).

Į bylą patikti antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas dėl mėginių ėmimo ir tyrimo rezultatai (t. 3, b. l. 98-101, 103-107, 132-156).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūra pateikė A. R. skundų tyrimo medžiagą ir UAB „Jozita“ valstybinius nuotekų tyrimų rezultatų protokolus (t. 5, b. l. 76-193).

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. birželio 7 d. nutartimi paskirta naftos produktų, medžiagų ir gaminių tyrimo chromatografiniais analizės metodais ekspertizė. Lietuvos Ekspertizės centras 2018 m. spalio 16 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1389 (18) padarė išvadą, kad tirti pateiktuose dumblio mėginiuose Nr. 1-7 naftos produktų pėdsakų nėra (t. 6, b. l. 140-141).

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

Apklausus teismo posėdyje trečiuosius asmenis, liudytojus, atsižvelgiant į pridėtą civilinę bylą darytina išvada, jog labiau tikėtina, kad ginčo kanalas jau buvo iškastas atsakovams įsigyjant žemę nuosavybės teise.

Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedo 3 punkto nuostatomis, ginčo kanalas turėtų būti statomas ne arčiau kaip 1 m atstumu nuo sklypo ribos. Teismas aiškinosi ir ar ginčo kanale išsiliejantis vanduo keičia jo atstumą iki ieškovės sklypo ribos bei kvietėsi matininką, atlikusį matavimus bei nustatė, jog vandens išsiliejimas ar nusekimas neturi įtakos ginčo kanalo riboms. Tačiau nesant ginčo, jog atstumas nuo ginčo kanalo iki ieškovės žemės sklypo yra didesnis nei 1 metras, teismas dėl šių įrodymų detaliau nebepasisako.

Kaip minėta, ieškovė nagrinėjant bylą teikė teismui paaiškinimus ir nurodė naują teisinį pagrindą dėl ko turėtų būti patenkintas ieškinio reikalavimas. Nurodo, jog ginčo kanalas turėtų būti pašalintas dėl neleistino poveikio ieškovės žemės sklypui darymo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę Civilinio kodekso 4.99 straipsnyje nustatytu pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Savininkas (ieškovas) turi įrodyti savo nuosavybės teises į daiktą ir šių teisių pažeidimo faktą, o atsakovas – kad jo veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010; teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Paribys“ v. UAB „Lit-Invest”, bylos Nr. 3K-3-86/2014; kt.).

Siekiant apginti daiktinę teisę Civilinio kodekso 4.99 straipsnio pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad savininkas neturi įrodinėti, jog jo teisę pažeidžiantis subjektas elgėsi neteisėtai, savininkui įrodžius savo nuosavybės teisę į daiktą ir šių teisių pažeidimo faktą, atsakovas turi įrodyti, kad jo veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis Nr. 3K-7-230/2010). Nesant ginčo dėl ieškovei priklausančios nuosavybės, ieškovė turėjo įrodyti, jog ginčo kanalas pažeidžia jos teises.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūra pateikė A. R. skundų tyrimo medžiagą ir UAB „Jozita“ valstybinius nuotekų tyrimų rezultatų protokolus (t. 5, b. l. 76-193), iš kurių nustatyta, kad 2016, 2014 metais UAB „Jozita“ išleidžiamos paviršinės – gamybinės nuotekos nedaro neigiamo poveikio Lokystos upeipašalinių organinių teršalų nuotekų nėra.

2011 metais spalio mėnesį buvo nustatytas pavojingas dirvožemio užteršimas ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministrerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurių vienas iš reikalavimų buvo - nugriauti buitinių nuotekų išleidėjo dalį pastatytą šiuo metu ieškovei priklausančiame žemės sklype (pridėta civilinė byla 2-20-439/2012). Iš pridėtos civilinės bylos Nr. 2-20-439/2012 nustatyta, kad ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė ieškinį atsakovams Šilalės rajono savivaldybės administracijai, UAB „Jozita“ dėl statybą leidžiančio dokumento bei pripažinimo tinkamu naudoti akto dalies panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius; tretieji asmenys: N. G. (nagrinėjamos bylos ieškovės mama), UAB „Šilalės vandenys“. Ieškovas šioje minėtoje civilinėje byloje į teismą kreipėsi Statybos įstatymo 23 straipsnio 30 dalies pagrindu (2011 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XI-1544 redakcija, Žin., 2011, Nr. 91-4321) ir prašė panaikinti: 1) Šilalės rajono vyriausiojo architekto 2003 m. spalio 7 d. raštišką suderinimą (toliau – ir Suderinimas), kuriuo pritarta UAB „Jozita“ degalinės projekto pakeitimui, atliekant avarinio ūkio nuotekų išleistuvo linijos ir žiočių vietos korekciją; 2) 2004 m. balandžio 21 d. statinio (degalinės „Jozita“, autoserviso ir buitinių balionų užpildymo posto) pripažinimo tinkamu naudoti akto (toliau – ir Akto) aštuntos dalies „Techniniai rodikliai“ trečią punktą (ūkio kanalizacija); 3) pripažinti savavališka statyba buitinių nuotekų išleistuvo dalį (apie 12 m PVC vamzdžio), pastatytą N. G. priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovą UAB „Jozita“ savo lėšomis juos nugriauti ir sutvarkyti statybvietę per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigojimo atsakovui teismo nustatytu terminu neįvykdžius, suteikti teisę ieškovui pašalinti savavališkos statybos padarinius, patirtas išlaidas išieškant iš UAB „Jozita“. Šilalės rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; panaikino Suderinimą ir Akto dalį dėl kanalizacijos, atmetė reikalavimą į valstybinę žemę patenkančią dalį ginčo inžinerinių statinių pripažinti savavališka statyba ir įpareigojo UAB „Jozita“ savo lėšomis nugriauti buitinių nuotekų išleistuvo dalį, esančią šiuo metu N. G. priklausančiame žemės sklype bei sutvarkyti statybvietę per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; atsakovui neįvykdžius įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, ieškovui suteikta teisė įvykdyti UAB „Jozita“ nustatytą įpareigojimą ir iš jo išieškoti išlaidas. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Jozita“ apeliacinį skundą, 2012 m. liepos 4 d. nutartimi pakeitė Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimą; ieškinį tenkino; panaikino Šilalės rajono vyriausiojo architekto 2003 m. spalio 7 d. Suderinimą; 2004 m. balandžio 21 d. Akto 8 dalies „Techniniai rodikliai“ 3 punktą (ūkio kanalizacija); pripažino savavališka statyba buitinių nuotekų išleistuvo dalį (apie 12 metrų PVC vamzdžio), pastatytą N. G. priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini); įpareigojo UAB „Jozita“ savo lėšomis nugriauti šią buitinių nuotekų išleistuvo dalį ir sutvarkyti statybvietę per tris mėnesius po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; UAB „Jozita“ neįvykdžius nurodyto įpareigojimo per teismo nustatytą terminą, suteikė teisę ieškovui nugriauti buitinių nuotekų išleistuvo dalį, išieškant patirtas išlaidas iš UAB „Jozita“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylū skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2013 Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Iš šios civilinės bylos akivaidu, jog tuo metu buvo daroma žala šiuo metu ieškovei priklausančiam žemės sklypui bei UAB „Jozita“ buvo įpareigota pašalinti pažeidimus ir sutvarkyti statybietę. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2013 m. liepos 9 d. aktu patvirtino, kad įpareigojimas pagal minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį yra įvykdytas (t. 1, b. l. 111-112).

Į bylą pateiktoje 2014 m. sausio 13 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Klaipėdos skyriaus rašte nurodyta, kad vadovaujantis 2013 m. lapkričio 19 d. cheminių tyrimų protokolo Nr. Ch 8161 duomenimis, žemės sklypo (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini). (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jungtiniame dirvožemio mėginyje nustatyta naftos produktų koncentracija viršijo naftos produktų lengvųjų angliavandenių ir naftos produktų sunkiųjų angliavandenių didžiausias leidžiamas koncentracijas dirvožemyje, vadovaujantis 2013 m. lapkričio 19 d. cheminių tyrimų protokolo Nr. Ch 8379 duomenimis – neviršija. Iš šios ataskaitos nėra aišku iš kurios vietos buvo imti mėginiai, be to šie mėginiai imti 2013 metais. Į bylą pateikti taip pat 2007-2012 metų dirvožemio tyrimai, kurie imti dar nesant ginčo kanale įrengtam išleistuvui. Be to, nepateiktos šių tyrimų vertinimo išvados.

Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atstovas V. D. teismo posėdyje paaiškino, kad Šilalės miestas neturėjo valymo įrenginių ir visos nuotekos buvo leidžiamos į baseinus ir nutekėdavo į Lokystos upę. Užterštumas buvo ir ieškovės sklype. Ten yra nuotekos po valymo, UAB „Jozita“ turi valymo įrengimus, turėjo leidimą, kad būtų galima išleisti į gamtinę aplinką. Vykdoma valstybinė ir žinybinė kontrolė. Imami mėginiai. Buvo planiniai tyrimai, buvo mokami mokesčiai už viršijamus virš normatyvinę taršą. Tiria visus skundus ir į juos atsakyta, pažeidimų nebuvo. 2016 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento rašte ieškovei nurodyta, kad nenustatė, jog UAB „Jozita“ išleidžiamos paviršinės – gamybinės nuotekos darytų reikšmingą neigiamą poveikį vandens telkinio ar Lokystos upės vandens kokybei (t. 2, b. l. 173-174).

Ieškovė teismui teikė 2017 metų atviro telkinio vandens tyrimų rezultatus, kuriame nurodyta, kad angliavandelinilis rodiklis viršija naftos produktų gaires, kitame 2017 m. rugpjūčio 4 d. , 2017 m. lapkričio 11 d. pateiktuose cheminių tyrimų protokoluose nurodyta, jog angliavandelinilių nuo C10 iki C40 kiekis viršija Lietuvos higienos normoje HN:60:2004 „Pavojingų cheminių medžiagų didžiausios leidžiamos koncentracijos dirvožemyje“ nurodytą didžiausią leidžiamą konscentraciją, tačiau iš pateiktų dokumentų nėra aišku iš kur buvo imti mėginiai (t. 3, b. l. 103-107, t. 4, b. l. 63).

Esant tokiems įrodymams, darytina išvada, jog tuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-20-439/2012 nuotekų kanalas ėjo ir per šiuo metu ieškovei priklausantį žemės sklypą bei iki UAB „Jozita“ panaikinus nuotekų kanalą 2013 metų liepos mėnesį, tiek ieškovės, tiek atsakovų sklypuose buvo randamas užterštumas. Tačiau 2013 metų liepos mėnesį panaikinus nuotekų kanalą, iš pateiktų A. R. skundų tyrimo medžiagos ir UAB „Jozita“ valstybinių nuotekų tyrimo rezultatų protokolų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono apsaugos departamento Šilalės rajono agentūra jokių pažeidimų nenustatė. Todėl ieškovės pateikti mėginių tyrimai po nuotekų kanalo pašalinimo vertintini kritiškai, kadangi, kaip minėta, nėra aišku iš kur buvo imti mėginiai bei jie prieštarauja atsakingų institucijų padarytoms išvadoms (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).

Siekiant nustatyti ieškovės nurodyto reikalavimo pagrįstumą, teismas ne kartą siūlė skirti byloje ekspertizę bei Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. birželio 7 d. nutartimi paskirta naftos produktų, medžiagų ir gaminių tyrimo chromatografiniais analizės metodais ekspertizė, nustatyta bandinių ėmimo tvarka bei ekspertui užduoti klausimai: 1) ar mėginių pavyzdžiuose yra naftos produktų pėdsakų?; Kuriuose?; 2) jeigu yra naftos produktų pėdsakų yra, kokie tai naftos produktai ir kokia jų koncentracija? 3) jei ieškovės sklype imtuose mėginiuose rasta naftos produktų pėdsakų, ar jie atitinka rastus atsakovų imtuose mėginiuose?; 4) ar galima teigti, kad ieškovės sklypas yra teršiamas iš atsakovų ginčo dalyko – kanalo?; 5) Jei rasta naftos produktų pėdsakų ar galima nustatyti kada jie atsirado?; 6) Jei rasta naftos produktų pėdsakų, ar gali būti jie likę dėl to, jog šiuose sklypuose yra buvę nuotekų valymo įrenginiai?; 7) Jei yra rastas mėginių užterštumas – kokios priežastys jį lėmė? Patvirtinta tokią mėginių, skirtų ekspertizei, paėmimo tvarka: 1) Ekspertui pateikiamus dumblo pavyzdžius turi paimti ieškovė (jos atstovas), atsižvelgiant į ekspertų nurodymus, dalyvaujant Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento atstovui bei atsakovams (jų atstovui), filmuojant mėginių ėmimo tvarką, bei užplombuojant paimtus mėginius ir pateikiant juos ekspertinei įstaigai; 2) Už mėginių paėmimą, filmavimą bei plombavimą atsakinga ieškovė, kuri apmoka visas mėginių paėmimo, filmavimo, plombavimo ir pristatymo ekspertinei įstaigai išlaidas; 3) Mėginiai yra imami į ne mažesnės talpos nei 1 litras talpyklas vienam mėginiui, ant kiekvieno indo pažymint jo paėmimo vietą ir atstumas tarp mėginių ėmimo vietų, kuri turi būti ne mažesnis nei 5 m. Mėginio pavyzdžiai turi būti supakuoti hermetiškose, transportavimui tinkamose talpyklose. 4) Mėginiai imami iš tokių vietų, konkrečią mėginio ėmimo lokaciją fiksuojant nuotraukomis, ir pažymint jas 2015 m. rugsėjo 29 d. matininko – geodezininko J. Ž. situacijos schemoje (tomas 4, b. l. 20): 4.1.) tris mėginius – iš ginčo dalyko – kanalo, schemoje pažymėtu atkarpa tarp Lokystos upės ir „Lietaus kanalizacijos“, esančio žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini),, žiočių; 4.2.) keturis mėginius – iš buvusio nuotekų valymo įrenginio – tvenkinio, schemoje pažymėtame „Senas tvenkinys“ ir esančio prie žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra ieškovės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuo arčiau šalių bendros ribos.

Lietuvos Ekspertizės centras 2018 m. spalio 16 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1389 (18) padarė išvadą, kad tirti pateiktuose dumblio mėginiuose Nr. 1-7 naftos produktų pėdsakų nėra (t. 6, b. l. 140-141). Tai reiškia, jog šiai dienai jokio užterštumo tiek ieškovės, tiek atsakovų žemės sklypuose nenustatyta.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog ieškovė neįrodė bei teismas nenustatė, kad atsakovų ginčo kanalas daro neigiamą neleistiną poveikį ieškovės žemės sklypui. Iš byloje esnčių įrodymų darytina išvada, jog ginčo kanalas nedaro neigiamo neleistino poveikio ieškovės žemės sklypui, todėl netenkintinas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovus per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos užkasti kanalą, einantį nuo degalinės „Jozita“ nuotekų įrengimo iki Lokystos upelio (Civilinio proceso kodekso 178, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnio 1 dalis). Žyminis mokestis už ieškinį sudaro 562 €. Ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 50 € žyminį mokestį. Likusios žyminio mokesčio dalies, t. y. 512 € mokėjimas ieškovei 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo dienos. Kadangi ieškinys atmestinas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 2 dalimi iš ieškovės A. R. valstybės naudai priteistinas 512 € dydžio žyminis mokestis, kurio mokėjimas jai buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo.

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė UAB „Jozita“ turėjo 1490 € išlaidas advokato pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 184-185, t. 2, b. l. 180, 191, t. 3, b. l. 32, t. 4, b. l. 67, t. 6, b. l. 189), o atsakovas J. J. – 300 € (t. 2, b. l. 20, 45, 142) atstovavimo išlaidas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, iš ieškovės atsakovės UAB „Jozita“ naudai priteistina 1490 €, o atsakovo J. J. naudai – 300 € išlaidų advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 258, 268 - 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinio netenkinti.

Priteisti iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai 512 € (penkių šimtų dvylikos eurų) žyminį mokestį. Žyminis mokestis bei kitos bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitų, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis: bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės UAB „Jozita“, kodas 176618114, adresas Šilalės r. sav., Šolių k., Pietinio kelio g. 9, naudai 1490 € (vieno tūkstančio keturių šimtų devyniasdešimt eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovės A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Šilalės m., Medvėgalio g. 3, naudai 300 € (trijų šimtų eurų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmus.