Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui K. R., nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis (b. l. 16), kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 6-ą būrį 6-ą miegamąjį (7-asis lokalinis sektorius), kurio plotas 19,81 kv. m., yra įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,30 kv. m gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas, gavęs atsiliepimą ir teismo posėdžio metu atsakovės atstovo nurodytų aplinkybių (vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto) neginčijo, skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo užtikrintas 3,1 kv. m. laisvas plotas. Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog nustatant vienam asmeniui tekusią ploto normą turi būti skaičiuojamas tik laisvas plotas, todėl pareiškėjo argumentai apie jam tekusio laisvo ploto neužtikrinimą atmestini kaip nepagrįsti. Pagal bylos duomenis vertintina, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo tinkama dirbtinė dieninė-naktinė apšvieta, neveikė ventiliacija, prausykloje veisėsi pelėsis.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų drėgmei, vėdinimui, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. (Higienos normos HN 134:2015 14 p.). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė 2016 m. gruodžio 9 d., 2018 m. gruodžio 21 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atliktų periodinių patikrinimų aktus (b. l. 26-28, 38-41); toliau – ir Patikrinimo aktai), taip pat Laisvės atėmimo vietos periodinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės klausimyną (toliau – ir Klausimynas; b. l. 29-37), kuris pasirašytas Alytaus visuomenės sveikatos centro pareigūnų, užpildytas tikrinant ir 7-o lokalinio sektoriaus patalpas. Patikrinimo aktuose ir Klausimyne konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (įrengti atidaromi langai arba mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; Klausimyno 13 p.), kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomo pelėsio (Klausimyno 31 p., 32 p.). Teismas neturi pagrindo į bylą pateiktais oficialiais dokumentais, t. y. Patikrinimo aktais, Klausimynu, netikėti, nes priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė. Minėti Patikrinimo aktai ir Klausimyno duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl patalpose buvusių vizualiai matomų pelėsių, patalpų vėdinimas per langus nepažeidė Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimų.

Patikrinimo aktuose ir Klausimyne konstatuojama, kad patalpų valymui skirtas inventorius, skiriamos valymo priemonės, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai, kad laisvės atėmimo vietos vadovas yra nustatęs laisvės atėmimo vietos gyvenamųjų patalpų valymo tvarką (Klausimyno 28 p.). Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl patalpose buvusio pelėsio negali būti pripažinta atsakovės neteisėtais veiksmais.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog patalpose buvo netinkamas apšvietimas, nedetalizavo, kada konkrečiai jis jautė diskomfortą dėl nurodomų aplinkybių. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx ir daugiau dirbtinę apšvietą (b. l. 20-21). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie gyvenamųjų patalpų nepakankamą apšvietimą yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone ir nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpose maudytis galėjo tik vieną kartą per savaitę.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad atsakovės atstovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, pareiškėjo argumentai dėl galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, 7-asis lokalinis sektorius yra virš suvirinimo bei tekinimo cecho, todėl gyvenamosiose patalpose jaučiasi didelė vibracija, pro langus skverbiasi dūmai nuo propano bei tepalų. Taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo nesandarūs langų rėmai, išlūžinėjusios medinės grindys.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog virš VšĮ „Mūsų amatai“ priklausančių darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta.

Pareiškėjas skunde nenurodė ir į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl dūmų gyvenamosiose patalpose, nesandarių langų, propano dujų balionų, išlūžinėjusių grindų jis būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas, galinčias patikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas taip pat nenurodo, jog būtų prašęs perkelti jį į kitas patalpas, o pataiso namų administracija nebūtų tokio prašymo tenkinusi. Kreipimosi aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie nuteistiesiems sukeliamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie nepatogumai būtų pašalinti.

Dėl nurodytų argumentų, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl vibracijos, pro langus besiskverbiančių dūmų, nesandarių langų rėmai, išlūžinėjusių grindų, teismas laiko deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis, abstrakčiomis aplinkybėmis, pagal kurias nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos pasireiškimo fakto konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, jog jam buvo paskirta miegamoji vieta dviaukštės lovos antrame aukšte, neatsižvelgus į tai, jog pareiškėjas turi išvaržą ir negali sunkiai kelti bei pervargti.

Teismas atkreipia dėmesį, jog nei Aprūpinimo normose, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nedetalizuoja kitų lovų parametrų, t. y. inter alia nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas. Taigi, nesant teisinio reglamentavimo dėl nuteistųjų lovų tipo ir duomenų, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl miegamosios vietos pakeitimo, negali būti pripažintas teisės aktų reikalavimų pažeidimas.

Kita vertus, jeigu pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo užlipti į lovą antrame aukšte, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Alytaus PN pareigūnus, administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobūdžio prašymus pareiškėjas būtų teikęs, byloje nėra, taigi darytina išvada, jog gyvenimo sąlygos Alytaus PN jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių prašymų dėl galimai pažeidžiamų pareiškėjo teisių, tik abstrakčių pareiškėjo nusiskundimų pagrindu šia skundo apimtimi negali būti konstatuoti neteisėti Alytaus PN pareigūnų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktuose vertinimuose, susijusiuose su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, konstatuojama, kad žema (1,2 m. aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl nesudarytų sąlygų privatumui (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018; EŽTT bylą G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; bylą A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas).

Pareiškėjas aplinkybės dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nedetalizavo, nėra aišku, kokį atitvėrimą jis laiko netinkamu. Pagal pareiškėjo pateiktus abstrakčius ir deklaratyvius argumentus nėra pagrindo atsakovės neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įvertinus tai, jog unitazai vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Todėl ir nagrinėjamu atveju konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nebuvo pagrindo.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažas kiekis įrengimų sanitariniuose mazguose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas nurodė (b. l. 19), kad 7-o lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai ir 1 pisuaras, ginčo laikotarpiu gyveno iki 156 nuteistųjų. Pareiškėjas nurodė, kad 6-iais klozetais ir 1-u pisuaru naudojosi 150 žmonių.

Įvertinęs būriuose laikytų nuteistųjų skaičių ir sanitariniuose mazguose įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių, teismas sprendžia, kad unitazų, pisuarų skaičius neatitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytus reikalavimus (sanitarinių įrenginių nuteistiesiems trūko), dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų. Tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės. Bylos duomenimis, pareiškėjas nesikreipė į atsakovės atstovą dėl patiriamų nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu.

Teismas pažymi, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytas neigiamas poveikis asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (nepakankamo aprūpinimo inventoriumi (sanitariniais įrenginiais)) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad netinkamos gyvenimo sąlygos Alytaus PN jam nesukėlė žalos, tačiau jam reikia pinigų antstoliams ir dantų taisymui.

Kaip minėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tačiau tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.

Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo Alytaus PN sąlygų nenustatyti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir taip sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl minėtų argumentų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. R. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.