Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-11-19 · Administracinė byla Nr. A-756-979-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-11-19
Bylos Nr.
A-756-979-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
M. R. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A756-979/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant pareiškėjui M. R. Ž.,atsakovo atstovei J. O. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. Ž. apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. Ž. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neišmokėto darbo užmokesčio skirtumo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. R. Ž. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nepišmokėtą atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d., t. y. 74 681 Lt. Nurodė, kad nuo 1997 m. gruodžio 23 d. yra paskirtas Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėju. Pažymėjo, jog laikotarpyje nuo 2001 m. rugpjūčio 20 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d. už teismo pirmininko pavadavimą ir tame tarpe už laikotarpį nuo 2001 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. balandžio 30 d. už teismo pirmininko pavaduotojo pareigas gavo sumažintą atlyginimą. Nurodė, jog iki 2000 m. sausio 1 d. teismų pirmininkams, pavaduotojams buvo paskaičiuotas ir mokamas atlyginimas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, o nuo 2000 m. sausio 3 d., remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 karto. Pareiškėjas teigė, kad atlyginimo sumažinimas ir jo nedidinimas pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime kategoriškai nurodė, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra vertinami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Be to, pareiškėjas nurodė, jog jam nuo 2000 m. sausio mėnesio iki šiol yra mokamas sumažintas eilinio teisėjo atlyginimas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 221 buvo nustatytas nuo 1999 sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjams 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, tačiau to paties ministro įsakymu Nr. 370, apylinkių teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 30 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 pasisakydama apie teisėjų atlyginimo teisinį reguliavimą konstatavo, jog įstatymo nuostata, kad „mokamas iki tol gautas darbo užmokestis“ aiškintina kaip reiškianti, jog valstybės ekonominei ir finansinei būklei nesant itin sunkiai, ieškovėms turi būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, į kurį jos įgijo teisę, t. y. Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimas.

Papildomu 2008 m. kovo 26 d. pareiškimu M. R. Ž. prašė papildomai prie jau prašytos 74 681,43 Lt sumos iš atsakovo priteisti nepriskaičiuoto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki sprendimo priėmimo dienos, taikant 50 procentų priedo skirtumą tarp priskaityto 40 procentų priedo ir 10 procentų nepriemokos, taip pat nepriskaičiuoto darbo užmokesčio bazinės mėnesinės algos nepriskaičiuotą skirtumą nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. tarp 105 Lt iki 115 Lt bazinės mėnesinės algos nepriskaičiuoto skirtumo ir nuo 2008 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos tarp 105 Lt iki 128 Lt bazinės mėnesinės algos. Pažymėjo, jog nuo Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo oficialaus paskelbimo iki pareiškimo dienos, jo atlyginimo dydžio klausimas nėra pilnai sureguliuotas teisės normomis, t. y. nėra ginčo santykį reglamentuojančių ir galimų jam taikyti įstatymo leidėjo ar jo pavedimu vykdomosios valdžios institucijų išleistų teisės aktų. Todėl mokant atlyginimą reikia vadovautis Teismų Tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr. 84, kuriame nustatyta tvarka, atlyginimų ir jų priedų teisėjams skaičiavimui ir mokėjimui. Teigė, jog tai, kad šiuo metu yra mokami priedai, numatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir mokami jie laikantis Teismų Tarybos 2003 m. kovo 7 d. patvirtintos tvarkos, parodo ne tik tai, kad atsakovas pripažįsta ir sutinka, jog pareiškėjui po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo turi būti mokamas iki sumažinimo, įvykdyto Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 pagrindu buvęs atlyginimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas per jo darbdavį privalėjo nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir nuo 2008 m. sausio 1 d. perskaičiuoti atlyginimą, atsižvelgiant į padidėjusį bazinį mėnesinį atlyginimą, o padidėjus pagrindiniam atlyginimui turėjo mokėti ir atitinkamai padidėjusį priedą. Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnyje nustatyta tvarka už neišmokėtą darbo užmokestį turėjo mokėti 0,06 procento delspinigių.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nesutinka su skundo reikalavimais ir pateikė informaciją apie 1997-2007 metų valstybės biudžeto pajamų vykdymą mėnesiais ir valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų vykdymą ataskaitiniais laikotarpiais bei šalies ekonominę-finansinę padėtį. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1494, kuriuo sumažino teisėjų ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų tarnybinių atlyginimų didinimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 karto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminus kreiptis į teismą ir prašo jį taikyti. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį grindžia 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370, kuriuo apylinkių teisėjams buvo sumažintas 10 % priedas prie atlyginimo, ir 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1494, kuriuo apylinkių teismų pirmininkams buvo sumažintas padidintas koeficientas nuo 2,5 karto iki 1,75 karto, prieštaravimu Konstitucijai. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnis nustato atvejus, kuriais ieškinio senatis netaikoma. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti jo suformuotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Nurodo, kad ginčijamas Teisingumo ministro įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, todėl pareiškėjas, būdamas kvalifikuotu teisininku, turėjo žinoti apie jo atlyginimą reguliuojančius teisės aktus ir skundą paduoti per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo. Be to, atsakovas pažymi, kad ši byla skirtinga tuo, kad pareiškėjas grindžia savo reikalavimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodo atsakovu Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria pareiškėjo nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį. Daro išvadą, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką – asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį. Pažymi, jog kaip matyti iš pareiškėjo išdėstytų aplinkybių, nurodytu Vyriausybės nutarimu, pavaduojant teismo pirmininkę, atlyginimas jam nebuvo sumažintas, todėl pareiškėjui mokant nustatyto dydžio atlyginimą pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija ir joje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kelia nelogišką reikalavimą valstybei, kadangi prašo priteisti negautą atlyginimo dalį su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kuriuos jis privalės grąžinti į valstybės biudžetą. Teisingumo ministerija nurodė, jog šioje byloje taikytinas DK 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsiliepimu į papildomą M. R. Ž. pareiškimą dėl darbo užmokesčio nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas, kadangi pareiškėjas nepridėjo jokių įrodymų, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. jo atlyginimas būtų sumažėjęs. Pažymi, jog po 2001 m. liepos 12 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, Teisėjų Tarybos buvo priimti nutarimai Nr. 84 ir Nr. 207, kuriais vadovaujantis teismai skaičiuoja atlyginimus teisėjams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo M. R. Ž. skundą patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui 24 902,97 Lt (suma nurodyta su privalomais mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą) teisėjo atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo pažymos patvirtina, kad nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 1494, pareiškėjui buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas negu buvo skaičiuojamas iki 2000 m. sausio mėnesio. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-06-12, 2006-03-28 nutarimai), o Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Nurodytoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Atkreipė dėmesį, į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Šioje byloje precedento galią turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vyriausybės, Šiaulių apygardos administraciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos, susijusios su teisėjų atlyginimų nemokėjimu. Todėl teismas vadovaudamasis minėta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais konstatavo, kad apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais, o nuo 2003 metų sausio mėnesio valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, t. y. mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad gali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėnesio. Tačiau pažymėjo, jog pareiškėjui negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numatytas DK 298 straipsnyje – treji metai. Nurodė, jog sisteminis teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, plačiąja prasme ir darbo teisiniai santykiai, todėl teismas padarė išvadą, kad reikia vadovautis taisykle, jog teisėjams kaip ir valstybės tarnautojams yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Atkreipė dėmesį, jog DK 298 straipsnyje terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). DK 298 straipsnis ir 27 straipsnio 2 dalis reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nurodytos normos negali būti taikomos alternatyviai, esant faktiniam pagrindui, turi būti taikoma tiek viena, tiek kita norma. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra taikomas CK 6.271 straipsnis, reglamentuojantis civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Tačiau pažymi, jog ši teisės norma taikytina pagal analogiją tik toje apimtyje, kurioje ji numato, kad pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Be to, pirmosios instancijos teismas byloje sprendė ieškinio senaties termino klausimą nes atsakovas – Lietuvos Respublika, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, reikalavo taikyti senatį (CK 1.126 str.). Teismas pažymėjo, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje bei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisės į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas sužinojo apie savo teisės pažeidimą 2000 m. vasario mėnesį, gavęs sumažintą teisėjo atlyginimą, tačiau kadangi pareiškėjo reikalavimas yra priteisti periodines išmokas, t. y. pareiškėjo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, pažeidimas tęsėsi iki skundo padavimo, todėl pritaikius ieškinio senatį, priteisiamos išmokos už nustatytą ieškinio senaties laikotarpį iki skundo padavimo, t. y. nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., pareiškėjui už nurodytą laikotarpį nutarimu buvo priteistinas neišmokėtas darbo užmokesčio skirtumas (užmokesčio skirtumas už pirmininko pavadavimą) pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 1494 – 24 902,97 Lt. Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal 1996 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluoto mokėjimo įstatymą Nr. I-1214 delspinigiai gali būti priteisiami tik esant kaltei, o atsakovo kaltės nagrinėjamu atveju nėra, todėl delspinigiai už priteistas sumas negali būti priteisiami. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. priėmė nutarimą, kuriame be kita ko nurodyta, jog siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas, o Teismų taryba, atsižvelgdama į minėto Konstitucinio Teismo nutarimą 2004 m. balandžio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 207, kuriuo pritarė darbo grupės sudarytai Teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai. Teismas pažymėjo, jog metodikoje išaiškinta, kad teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama padauginus atitinkamą Įstatymo priedėlio II skirsnyje ,,Teisėjų pareiginės algos“ nustatytą pareiginės algos koeficientą iš Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos, o priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Teismas pareiškėjo reikalavimą, apskaičiuojant jam priklausančią pareiginę algą taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 m. gegužės 1 d. patvirtintą bazinę mėnesinę algą - 115 litų, nuo 2008 m. sausio 1 d. - 128 Lt, patvirtintą Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 bei priteisti neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą, pripažino nepagrįstu ir jį atmetė. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221, kuriuo apylinkių teismų teisėjams buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydis (koeficientais) priedas, galiojo tik atitinkamą laikotarpį, t. y. nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., šio įsakymo galiojimas pratęstas nebuvo, o nuo 2000 m. sausio 3 d. įsigaliojo kitas Teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, kurio taikymas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo bei Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatomis, atsižvelgus į šią aplinkybę pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto darbo užmokesčio dalį kaip eiliniam teisėjui, už 2000-2008 metus, teismas nenustatė juridinio pagrindo. Pripažino, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl pareiginės algos mažinimo nėra patvirtintas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį taikant pasikeitusį bazinį mėnesinės algos dydį ir neišmokėtą priedo skirtumą.

III.

Apeliaciniu skundu M. R. Ž. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą ir jo reikalavimą tenkinti visiškai. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas minėtu sprendimu, patenkinęs jo skundą iš dalies, faktiškai priteisė neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. ir tik laikinai einant teismo pirmininkės pareigas, tačiau nepriteisė neišmokėto atlyginimo dalies už darbą eiliniu teisėju. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Pareiškėjas sutinka su teismo padaryta išvada, kad atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, tačiau nesutinka su teismo išvadomis, kad priteisti neišmokėto atlyginimo dalį kaip eiliniam teisėjui už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo, nėra juridinio pagrindo. Pažymi, jog neišmokėto darbo užmokesčio skirtumas priteistinas už visą darbo laikotarpį, kai buvo sumažintas atlyginimas bendra tvarka, remiantis pareiškimo reikalavimu.

Apeliaciniu skundu atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodyta, kad Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje numatytas teisėjų atlyginimų mažinimas galimas esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, laikinai ir proporcingai. Taip pat pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, siekiant išsiaiškinti ar valstybės ekonominė, finansinė padėtis buvo itin sunki, todėl teisėjų atlyginimai galėjo būti sumažinti, paskyrė ekspertizę, kadangi nagrinėjamas klausimas reikalavo specialių žinių. Apeliantas pažymėjo, jog ekspertizės išvadose nustatyta, jog itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog sprendžiant klausimą dėl teisėjų atlyginimo mažinimo laikinumo, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, kiek laiko tęsėsi itin sunki valstybės finansinė, ekonominė padėtis ir antra, į tai, kad panaikinti teisėjų atlyginimo mažinimo laikinumą galima tik laikantis nustatytos tvarkos, t. y. priimant įstatymus, kuriems atsirasti reikia turinčių įstatymų iniciatyvos teisę ir politinės valios. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, kaip valdžios institucijos, sprendžia klausimus, susijusius su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu, teisės aktų nustatyta tvarka savo kompetencijos ribose: 1) įsigaliojus Teismų įstatymui, nuolat buvo rengiami, registruojami ir svarstomi atskiri įstatymo straipsnių projektai; 2) parengtas Negautos teisėjų atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo projektas; 3) Seimui pateiktas Teisėjų atlyginimo įstatymo projektas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutarties išvadai, vadovavosi teismo nuomone dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, tačiau iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, tuo pažeisdamas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96 bei 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185 bei 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo perskaičiuoti darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, atsižvelgiant į Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nustatytą didesnį 115 Lt BMA dydį nuo 2004 m. gegužės 1 d. bei Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nuo 2008 m. sausio 1 d. nustatytą 128 Lt BMA dydį. Vertinant šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 nustatyto bazinės mėnesinės algos dydžio (105 Lt) taikymas teisėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjų atlyginimų mažinimas.

Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1499 (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui, jo skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, neatsižvelgiant į BMA dydžio pakeitimus. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog, įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA.

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas perskaičiuoti priklausantį darbo užmokestį, taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 ir 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nustatytus BMA dydžius, negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo teisės gauti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį

Šis pareiškėjo reikalavimas byloje susijęs su jo, kaip tam tikrais laikotarpiais ėjusio Vilniaus rajono teismo pirmininko pareigas, negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjoms atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficialioji konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad anksčiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

Taigi, nuspręsdamas tenkinti pareiškėjo reikalavimą, susijusį su negauto darbo užmokesčio priteisimu, jam laikinai einant teismo pirmininko pareigas už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d., t.y. už trejus metus, teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pareiškėjo apeliacinį skundą šio reikalavimo dalyje nėra pagrindo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius duomenis (Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 10 d. pažymą Nr. (4.14)-4-64/2007) (b. l. 35-40) neteisingai paskaičiavo pareiškėjui už minėtą laikotarpį negauto darbo užmokesčio, jam laikinai einant teismo pirmininko pareigas, sumą. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis pareiškėjui priteistina pagal šį reikalavimą suma mažintina iki 20 667,98 Lt.

Dėl pareiškėjo teisės gauti faktiškai sumokėto ir taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą 50 proc. priedą apskaičiuoto tarnybinio atlyginimo skirtumą

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370, nuo 2000 m. sausio 1 d., nepagrįstai 10 proc. (iki 40 proc.) sumažino tarnybinio atlyginimo priedą, kuris ir buvo taikomas apskaičiuojant pareiškėjo atlyginimą jo skunde nurodomu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą, be kita ko, konstatavęs, kad Teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. 221, nustatęs apylinkių teismų teisėjams 50 proc. tarnybinio atlyginimo priedą, galiojo tik atitinkamą laikotarpį, o teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 370 taikymas pagrįstas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo bei Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatomis.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir pažymi, kad nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, jog Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė doktrina, kuri apima ir šio teismo aktų motyvuojamosiose dalyse pateiktą Konstitucijos nuostatų aiškinimą, saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009). Pastaruoju atveju pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, be kita ko, yra pabrėžęs, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir jam turi būti kompensuojamos netektos pajamos dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 sumažinto atlyginimo priedo taikymo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, 2008 m. spalio 28 d. priimdamas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įsipareigojo grąžinti pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per nustatytą laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumą (1 str.). Taigi valstybė pripažino ir tą skolos dalį, kuri susidarė apylinkės teismų teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d. skiriant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 procentų mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismui apgynus pareiškėjo teises teismine tvarka, jis nebegalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą (Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2A–291/2009). Šią aplinkybę patvirtina ir minėto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta teismų pareiga užtikrinti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis nebūtų įskaitoma į sumas, išmokėtinas pagal minėtą aprašą. Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-278/2009, suinteresuoti asmenys turėtų kontroliuoti, kad už tą patį laikotarpį tam pačiam asmeniui nebūtų išieškoma neišmokėta atlyginimo dalis pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą vykdant konkretų teismo sprendimą bei įgyvendinant minėto įstatymo nuostatas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti tarnybinio atlyginimo skirtumą, kuris susidarė taikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 370 nustatytą 10 proc. mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą. Dėl netinkamo materialinės teisės normos aiškinimo ir taikymo pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas (ABTĮ 143 str.), pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinant iš dalies. Remiantis byloje esančiais duomenimis (jau minėta Vilniaus rajono apylinkės teismo pažyma) pareiškėjui už jau anksčiau paminėtą laikotarpį priteistinas atlyginimo skirtumas 8 268,03 Lt sumoje.

Tokiu būdu iš viso pareiškėjui priteistina suma sudaro: 20 667,98 Lt + 8 268,03 Lt = 28 936,01 Lt. Įstatymų nustatyto dydžio pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos ar kitos teisės aktų nustatytos išskaitos turi būti išskaičiuojamos išmokant pareiškėjams nesumokėtą darbo užmokesčio dalį pagal teismo sprendimą. Todėl sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodoma pareiškėjui priskaičiuota darbo užmokesčio suma.

Kitos nuostatos

Pareiškėjas papildomu pareiškimu prašė iš atsakovo priteisti ir delspinigius, t.y. po 0,06 proc. nuo patenkintų reikalavimų sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime dėl šio reikalavimo nepasisakė. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas panaikinęs teismo sprendimą turi teisę bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teismas užvilkintų galutinio sprendimo priėmimą, teisėjų kolegija mano tikslingu šį pareiškėjo reikalavimą galutinai išspręsti apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 141 str. 2 d.)..

Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo reikalavimo pažymi, kad nei Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymas Nr. VIII-1904), nei Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) nereglamentuoja teisinių santykių, susijusių su delspinigių už pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio mokėjimu. Todėl konstatuotina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio taikymo požiūriu delspinigių už išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo sąlygas bei tvarką nustato DK 207 straipsnio 1 dalis bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Pastarojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai. Šioje teisės normoje taip pat nustatytos delspinigių dydžio apskaičiavimo taisyklės. Pagal DK 207 straipsnio 1 dalį, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra pažymėjęs, kad taikant svarstomas teisės normas būtina vadovautis DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į darbdavio kaltę, t. y. pareigos mokėti delspinigius atsiradimas turi būti siejamas su darbdavio kalte, o ne darbuotojo kaltės nebuvimu, kaip tai nurodyta Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo (Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės) veiksmai – atitinkamų teisės aktų, nors vėliau ir pripažintų neatitinkančiais Konstitucijos, priėmimas kaltės sampratos (DK 207 str. 1 d. taikymo prasme) neatitinka, nes šie veiksmai iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir pagal šį savo lygmenį teismo negali būti vertinami pagal analogiją teisės taikymo požiūriu.

Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. R. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas priteisti nesumokėto atlyginimo skirtumą (susidariusį taikant 10 proc. mažesnį tarnybinio atlyginimo priedą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymą Nr. 370). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjui M. R. Ž. 28 936,01 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt šešis litus 01 centą) nesumokėto atlyginimo skirtumą (neatskaičiavus mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. spalio 31 d. Kitą pareiškėjo M. R. Ž. pareiškimo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Kitą pareiškėjo M. R. Ž. apeliacinio skundo dalį atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

Atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus Baranovas Vaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė