Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto P.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų procesinių sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės (toliau – Institucijos atstovas) 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarimu P.R. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalį 60 Eur dydžio bauda, nes jis 2020 m. rugpjūčio 20 d. 15.51 val., Pamėnkalnio g. 34B, Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybėje, vairuodamas transporto priemonę užvažiavo ir važiavo šaligatviu, tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 124 punkto reikalavimus.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 10 d. nutartimi netenkino P.R. skundo ir Institucijos atstovės 2021 m. rugsėjo 20 d. nutarimą paliko nepakeistą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniame skunde P.R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jam nutraukti.

4. P.R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neveikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms (ANK 16 straipsnio 1 dalis). Nurodo, kad įvykio metu jam kilo problemų dėl automobilio techninės būklės, todėl jis, siekdamas išvengti sunkesnių padarinių vairuojamai transporto priemonei ir aplinkiniams, užvažiavo ir važiavo šaligatviu. Paties apelianto parodymai dėl automobilio techninės būklės, vaizdo įraše užfiksuotas įjungtas avarinis signalas, serviso darbuotojo J.B. (J.B.) rašto turinys leidžia daryti išvadą, kad susidariusioje situacijoje buvo pagrįstai baiminamasi galimų neigiamų padarinių apelianto valdomai transporto priemonei ir kitiems eismo dalyviams.

5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad policijos pareigūnų elgesys buvo pasyvus, nes administracinio nusižengimo teisena truko ilgiau nei metus, tačiau buvo atlikti tik du procesiniai veiksmai, t. y. nusiųstas pranešimas apie administracinį nusižengimą ir surašytas protokolas. Atliekant nusižengimo tyrimą nebuvo apžiūrėtas automobilis, neapklaustas serviso darbuotojas, pranešimą pateikęs asmuo, nenustatytas automobilis, kuris buvo užblokavęs kelią į parkavimo vietą, taip pat nesurinkti duomenys apie spūstis ir kitas stovėjimo vietas reikšmingoje Pamėnkalnio gatvės atkarpoje. Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai nevertino administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pateiktų įrodymų, o, teisindamas policijos pareigūnų veiksmus ir neveikimą, nesivadovavo in dubio pro reo principu.

6. Apeliantas nurodo, kad jis privalėjo laikytis KET 9 punkto reikalavimų ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui bei aplinkai, jis privalėjo siekti išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti. Be to, apeliantas yra įsitikinę, kad jis privalėjo laikytis KET 15 punkto reikalavimų, pagal kuriuos, nesant galimybės pašalinti transporto priemonės gedimo, vairuotojui leidžiama važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos.

7. P.R. teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog įvykio vietoje ar netoli jos buvo daug vietų, kuriuose buvo galima pastatyti automobilį, todėl jis automobilį galėjo pastatyti vienoje iš tokių vietų. Iš tikrųjų Pamėnkalnio gatvės dalyje, kurioje buvo vyko įvykis, nėra viešų automobilių stovėjimo vietų, jos yra tik tolimesnėse gatvėse ir dienos metu būna užimtos bei mokamos. Šiuo atveju sprendimą važiuoti šaligatviu lėmė tai, kad iki apelianto automobilio stovėjimo vietos buvo apie dešimties metrų atstumas, tuo tarpu iki kitų galimų vietų atstumas buvo apie 250 metrų, o jo vairuojamas automobilis galėjo bet kuriuo metu sugesti.

8. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo specialių žinių P.R. automobilio techninės būklės įvertinimui, todėl nesuprantama, kodėl buvo padaryta išvada, jog kilusios automobilio techninės problemos neatitiko būtinojo reikalingumo sąlygų. Byloje buvo pateikta autoserviso darbuotojo informacija, iš kurios matyti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui buvo liepta sustoti ir išjungti variklį, todėl jis yra įsitikinęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada dėl būtinojo reikalingumo sąlygų nebuvimo yra nepagrįsta.

9. Apeliantas aiškina, kad jis susidariusioje situacijoje neturėjo pareigos veikti didesnio pavojaus sąlygomis ir ieškoti stovėjimo vietos, palikdamas automobilį su įjungtu avariniu signalu arba stop ženklais ir juostomis. Be to, jis negalėjo laukti kelio važiuojamojoje dalyje, nes dėl palikto automobilio „SAAB“ susidarė spūstis, o įvykio vietoje kursuoja troleibusai ir autobusai. Eismo intensyvumą įvykio vietoje patvirtina paties apelianto bei A.K. pateikti vaizdo įrašai. Be to, iš apelianto pateikto vaizdo įrašo matyti, kad A.K. blokuoja įvažiavimą, taip pat matyti eismą trukdančios transporto priemonės „SAAB“ kėbulo kraštas.

10. P.R. nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo analizuoti, ar netvarkingo automobilio parkavimas, važiuojant šaligatviu, yra žalingesnis ir pavojingesnis, nei techniškai netvarkingo automobilio parkavimas gatvėje ant šaligatvio ar kitoje vietoje.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundas netenkinamas.

11. Šioje administracinio nusižengimo byloje nekilo ir nekyla jokių ginčų dėl fakto, kad P.R. 2020 m. rugpjūčio 20 d. 15.51 val., Pamėnkalnio g. 34B, Vilniuje, automobiliu užvažiavo ir važiavo šaligatviu. Šiuo atveju P.R. tikina, kad egzistuoja aplinkybė, kuri šalina jo atsakomybę už padarytus veiksmus, t. y. jis tvirtina, kad veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms.

12. P.R. tvirtina, kad įvykio metu jo vairuojamam automobiliui „Opel Insignia“, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), kilo techninių problemų, susijusių su aušinimo sistema. Ilgiau eksploatuojant automobilį – grėsė variklio perkaitimas. Jam buvo nurodyta, kad automobilį yra rizikinga naudoti, nes buvo tikimybė, jog gali išsilieti aušinimo skystis ir automobilis galėjo tapti techniškai nevaldomu, be to, važiuojant automobiliu galėjo atsirasti gedimai, kurių tvarkymas būtų susijęs su didelėmis išlaidomis. P.R. teigė, kad ketino pastatyti automobilį požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, kurioje yra jam priklausanti automobilio stovėjimo vieta. Vis tik įvažiavimą į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę buvo užblokavęs kitas automobilis bei kaimynas, su kuriuo yra susiklostę priešiški santykiai. Taigi, siekdamas išvengti jam priklausančio automobilio sugadinimo ir gresiančių jo taisymo išlaidų, galimos grėsmės kitų eismo dalyvių saugumui, nenorėdamas palikti automobilio gatvėje, kurioje dėl palikto automobilio būtų susidariusi transporto priemonių spūstis, žinodamas, jog iki kitų vietų, kuriuose tik tikėtina būtų vietų, kuriose galima pastatyti automobilį, jis iki įvažiavimo į požeminę stovėjimo aikštelę nusprendė važiuoti šaligatviu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs P.R. nurodytas aplinkybes ir administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog jis veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygoms.

13. ANK 16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo neatsako pagal ANK už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad būtinasis reikalingumas nustatomas esant penkioms sąlygoms: 1) pavojus kyla veiką darančiam asmeniui, trečiajam asmeniui ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams (žala turi grėsti bet kokiai teisės saugomai teisinei vertybei); 2) pavojus yra realus, o ne tariamas; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis, kaip tik padarant žalos kitiems saugomiems gėriams; 5) padaryta žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengta žala. Taigi būtinasis reikalingumas yra tuomet, kai, norint išvengti žalos tam tikroms teisės saugomiems vertybėms, padaroma žalos kitoms teisės saugomoms vertybėms, jeigu grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinasis reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms anksčiau nurodytoms sąlygoms.

14. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad P.R. negalėjo nuvažiuoti iki jam priklausančios automobilio stovėjimo vietos, nes įvažiavimą į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę buvo užstatęs kitas automobilis. Teiginį, kad įvažiavimą į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę buvo užstačiusi kita transporto priemonė, objektyviai patvirtina administracinio nusižengimo byloje esantis vaizdo įrašas 20200820_155313_Vaizdas_K._SAAB. Šio vaizdo įrašo 7 sekundę iš tikrųjų itin trumpai šmėsteli kito automobilio, kuris tikėtina trukdė įvažiuoti į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, dalis. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesivadovauti duomenimis (paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens bei liudytojo J.B. parodymais, UAB „A.“ rašte užfiksuota informacija), kurie leidžia manyti, jog P.R. automobiliui buvo iškilusios techninės problemos, grėsė variklio perkaitimas. Vis tik aptartos aplinkybės, net ir darant išvadą, kad P.R. automobilis negalėjo būti ilgiau eksploatuojamas, t. y. turėjo būti nedelsiant sustabdytas arba važiuoti tik labai nedidelį atstumą (pats apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad automobilio būklė nebuvo kritinė, gedimas taip pat nebuvo kritinis (b. l. 58)), niekaip neleidžia tvirtinti, kad, pasirinkdamas užvažiuoti ant šaligatvio bei juo važiuoti, apeliantas veikė esant būtinojo reikalingumo sąlygomis. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad techninės automobilio problemos P.R. turėjo būti žinomos dar iki privažiavimo prie vietos, kurioje jis ketino pastatyti automobilį, o tai rodo, kad jis turėjo įvertinti rizikas, susijusias su automobilio eksploatavimu.

15. Kaip jau buvo minėta, administracinę atsakomybę šalinanti aplinkybė, numatyta ANK 16 straipsnyje, yra konstatuojama, kai yra nustatomos visos paminėtoje normoje numatytos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs susidariusią situaciją, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis, kaip tik padarant žalos kitiems saugomiems gėriams, t. y. padarant teisei priešingus veiksmus.

16. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad susidariusioje situacijoje P.R., negalėdamas įvažiuoti į požeminę stovėjimo aikštelę ir manydamas, kad jo automobilis, eksploatuojant jį toliau, gali sugesti, tapti nevaldomas ar pan., galėjo ir privalėjo elgtis nepažeisdamas KET reikalavimų. P.R. galėjo pastatyti savo automobilį kaip įmanoma dešiniau, kad jo automobilis kuo mažiau trukdytų kitiems eismo dalyviams, taip pat, informuodamas kitus eismo dalyvius apie automobilio gedimą (techninės būklės problemas), įsijungti avarinių šviesų signalą bei palaukti, kol automobilio variklis atvės, o jam atvėsus automobilį pastatyti ten, kur jis netrukdytų eismui. Tokiu būdu P.R. nebūtų padaręs žalos jokioms teisės saugomoms vertybėms, nes kiti eismo dalyviai, reaguodami į situaciją, galėtų ir privalėtų apvažiuoti P.R. automobilį taip, kaip numatyta KET. Aplinkybė, kad dėl kelyje stovinčio automobilio galėjo susidaryti transporto priemonių spūstis, nevertintina kaip grėsmė, kurios siekiant išvengti būtų pagrindas važiuoti šaligatviu. Be to, P.R. galėjo automobilį nustumti ant šaligatvio, kur galėjo palaukti, kol atvės variklis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantui nebuvo jokios būtinybės važiuoti šaligatviu.

17. Pažymėtina ir tai, kad, matydamas, jog įvažiavimas į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę yra užstatytas kitos transporto priemonės, ir negalėdamas nustatyti asmens, kuris galėtų ją patraukti, P.R. apie susidariusią situaciją galėjo pranešti policijai, kuri būtų kilusią problemą išsprendusi. Vis tik P.R. pasirinko sau patogiausią, tačiau priešingą teisei elgesį, nors galėjo ir privalėjo veikti apskritai nepažeisdamas jokių teisės aktų reikalavimų, nesukeldamas teisės saugomoms vertybėms absoliučiai jokios žalos.

18. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti, ar netvarkingo automobilio parkavimas, važiuojant šaligatviu, yra žalingesnis ir pavojingesnis veiksmas nei techniškai netvarkingo automobilio palikimas gatvėje, ant šaligatvio ar kitoje vietoje. Su tokiu teiginiu, įvertinus tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 16-17 pastraipose, nėra pagrindo sutikti. Nustačius, kad P.R., susidariusioje situacijoje, galėjo ir privalėjo elgtis nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo ir prasmės vertinti, kokie jo veiksmai būtų sukėlę mažiau žalos. Akivaizdu, kad teisėtas P.R. elgesys apskritai nebūtų sukėlęs jokios žalos saugomoms vertybėms ir tik galimai sukeltų nepatogumų, kurie eisme dalyvaujantiems asmenims nėra neįprasti.

19. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuotina, kad apeliacinio skunde išdėstyti argumentai, jog P.R. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis yra nepagrįsti, todėl daryti išvadą, kad jis buvo nepagrįstai nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartis turėtų būti naikinama ar keičiama, todėl ji paliktina galioti, o administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P.R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.