Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-109-785-2014;

Teisėja Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00047-2010-9;

2014 m. sausio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, išteisintajam L. K., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei, nukentėjusiajai R. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas kaltinant tuo, kad jis (duomenys neskelbtini) , turėdamas tikslą savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaulės būdu – pateikdamas R. Ž. 2004-01-15 paskolos sutartį, kurioje užfiksuota, jog L. K. paskolino R. T. 137 443 Lt bei melagingai teigdamas, kad R. T. paskolos jam negrąžino, surašė reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria R. Ž. perleido (pardavė) kreditorinį reikalavimą į R. T., turimą pagal 2004-01-15 paskolos sutartį ir už reikalavimo perleidimą (pardavimą) iš R. Ž. gavo 130 000 Lt.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas L. K. išteisino motyvuojant tuo, bylą nagrinėjant teisme prieštaravimų, abejonių ir neapibrėžtumų pašalinti nepavyko, o ištirti įrodymai yra nepakankami konstatuoti, kad L. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Skunde nurodoma, kad teismas, darydamas išvadas, savaip interpretuoja teismo sprendimą civilinėje byloje, kad L. K., vadovaujantis CK normomis, pagal 2009-06-30 reikalavimo teisės perleidimo sutartį perleido (pardavė) R. Ž. kreditorinį reikalavimą į R. T., turimą pagal 2004-01-15 paskolos sutartį. L. K. kreditorinio reikalavimo teisė į R. T. buvo galiojanti, t. y. iki 2009-06-30 paskola jam nebuvo grąžinta. Reikalavimo teisės perėmėjas R. Ž. iš L. K. paaiškinimo, jo turimo paskolos sutarties originalo, buvo tikras, kad veikia teisėtai, kad paskolos R. T. L. K. negrąžino, ką patvirtino ir su dokumentais susipažinęs bei jį teisme atstovavęs advokatas. Tačiau sprendime, priimtame civilinėje byloje, nurodyta, kad teismas daro išvadą, jog paskolos sutarties buvimas pas ieškovą (R. Ž.) nėra pakankama sąlyga pripažinti, jog sutartis neįvykdyta, juolab, pagal sutartį šalys jį laikė tik vienu iš įrodymų. Šiuo atveju byloje yra kitų įrodymų, kurie teismui leidžia spręsti, kad net esant paskolos sutarčiai pas ieškovą, paskola grąžinta pradiniam kreditoriui (L. K.). Taip pat įrodymais nustatyta, kad 2004-01-15 paskolos sutartis buvo įvykdyta ir apie tai kreditorius patvirtino 2009-02-22 rašteliu, todėl kreditorius 2009-06-30 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido reikalavimą, kurio neturėjo ir kurio atžvilgiu negalima išieškojimas. Teismas nevertino specialisto išvados, kurioje aiškiai nurodyta, kad įvertinus bendrųjų ir specialiųjų rašysenos požymių sutapimus nustatyta, kad jie yra esminiai, pastovūs ir sudaro požymių visumą, artimą individualiai, pakankamai tikėtinai išvadai, kad tiriamą rankraštinį įrašą „2009-02-22“ parašė L. K.. Be to, teismas nepagrįstai nurodo, kad pasak nukentėjusiosios R. T., ji negalėjo nurodyti, iš kokių pajamų jos vyras galėjo padengti skolą, tačiau apklausiama teisme R. T. nurodė, kad su vyru 2007 m. pardavė sklypą pajūryje ir už jį gavo 200 000 Lt, pinigus nuo sąskaitos nuiminėjo tiek ji, tiek jos vyras.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis L. K. ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės skundas tenkinamas iš dalies ir Kauno apylinkės teismo 2013-10-21 nuosprendis keičiamas.

Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis, kad neįrodyta, jog L. K. dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Tokia teismo išvada, prokurorės įsitikinimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi be L. K. dalyvavimo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika iš viso negalėjo būti padaryta.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, paminėtas teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, aiškino ir taikė netinkamai. Teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų pažeidimas šiuo atveju pasireiškė pirmos instancijos teismo neteisingu specialisto išvados, gautos atlikus rašysenos tyrimą, nukentėjusiosios R. T. parodymų vertinimu bei sprendimo, priimto civilinėje byloje, interpretavimu. Aukštesnysis teismas sutikti su šiais skundo motyvais neturi pagrindo.

Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais remiasi spręsdamas L. K. kaltės klausimą, taip pat nurodė kuriuos įrodymais jis nesiremia ir atmeta kaip nepatikimus ar neturinčius nagrinėjamoje byloje įrodomosios reikšmės. Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje dėl sukčiavimo esminė aplinkybė yra ta, ar R. T. iki 2009-06-30 reikalavimo teisės perleidimo R. Ž. pasirašymo dienos grąžino L. K. pagal 2004-01-15 paskolos sutartį gautus pinigus – 137 000 Lt. Išteisintasis L. K. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad reikalavimo teisės perleidimo R. Ž. dieną L. K. jam skolos, nei dalies, nei visos, nebuvo grąžinęs. Apklausiamas teisme jis paaiškino, kad reikalavimo į R. T. skolą perleidimo už atlygį R. Ž. metu jam jokia skola nebuvo grąžinta. Skolą R. Ž. jis perleido dėl to, kad su R. T. buvo draugai, bylinėtis nenorėjo, o R. Ž., manydamas, kad perėmęs reikalavimo teisę iš tos skolos kažkiek ir pats užsidirbs, sutiko reikalavimo teisę į R. T. skolą perimti už ją sumokant 130 000 Lt. Išteisintasis taip pat nurodė, kad jau vykstam civiliniam ginčui teisme jam pradėjo skambinti R. T., prašė susitikti. Su R. T. susitiko 2009-07-22 ir parašė raštelį, kad R. T. jokių pretenzijų neturi. Pretenzijų iš tikrųjų R. T. nebeturėjo, kadangi reikalavimo teisę į skolą 2009-06-30 jau buvo perleidęs R. Ž.. R. T. dar prašė rašyti raštelį gegužės mėnesio data, tačiau jis nesutiko ir parašė tos dienos, kada jie realiai susitiko, datą, t. y. 2009-07-22. Raštelį rašė ant R. T. duoto A4 formato lapo popieriaus ir jo duotu rašikliu. Tik vėliau sužinojo, kad data raštelyje yra pakeista (t. 2, b. l. 136-140). Tokios pozicijos išteisintasis laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu bei civilinio proceso tvarka nagrinėjamoje byloje. Netikėti šia L. K. versija pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo, kadangi kiti byloje ištirti įrodymai jo versijos nepaneigė.

Civilinėje byloje Nr. 2-803-254/2010 priimtas sprendimas, pats savaime, nėra pagrindas pripažinti, kad L. K. padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas ieškovo R. Ž. ieškinys atsakovei R. T. (R. T. sutuoktinei) pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuria L. K. R. Ž. perleido reikalavimo teisę į R. T. skolą – 137 443 Lt. Sprendime, priimtame civilinėje byloje, konstatuota, kad ištirtų įrodymų pagrindu labiau tikėtina išvada, kad raštelis buvo surašytas 2009-02-22, o paskola pilnai buvo grąžinta dar iki 2009-06-30 reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo, todėl konstatuota, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartimi buvo perleistas reikalavimas, kurio atžvilgiu išieškojimas negalimas (t. 1, b. l. 141). Civilinėje byloje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl jame nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė ta, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Tuo tarpu baudžiamojoje teisėje paminėta taisyklė vertinant įrodymus negalioja, kadangi baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Iš to daroma išvada, kad kaltinamas asmuo negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas remiantis tik prielaidomis ir abejonėmis ar teismo manymu, kad kaltinamo asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką yra labiau tikėtina, negu netikėtina. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pasitvirtino. L. K. versijos šioje baudžiamojoje byloje, kad skolos perleidimo R. Ž. metu R. T. jam skolos nebuvo grąžinęs, kad raštelį, jog pretenzijų neturi, surašė jau po to, kai skolą buvo perleidęs R. Ž., nepaneigia nei byloje pripažintos nukentėjusiąja R. T. parodymai, nei atlikus rašysenos tyrimą gauta specialisto išvada. Duodama parodymus R. T. nebuvo nuosekli. Apklausiama teisme ji nurodė, kad vyras sakė, jog iš L. skolinosi pinigų, tačiau buvo kalbama ne apie 137 000 Lt sumą, o apie mažesnę. Apie šią skolą sužinojo tik po vyro mirties. Taip pat nurodė, kad jos vyras iš L. K. turėjo raštelį dėl pinigų grąžinimo, tas raštelis buvo saugomas pas advokatę. R. T. pažymėjo, kad vyras viską nuo jos slėpė – ką darė, kuo užsiėmė. Ji žinojo tik apie 120 000 Lt sumą, kurią jos vyras grąžino (t. 2, b. l. 115). Nei kada, nei kokiomis aplinkybėmis R. T. grąžino skolą L. K., R. T. nurodyti negalėjo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad skola buvo grąžinta iki reikalavimo teisės perleidimo R. Ž..

Kaltinime nurodytos aplinkybės, kad L. K. reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymo metu žinojo ir suprato, kad perleidžia teisę, kurios realiai neturi, nes skola jam grąžinta, nepatvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, gauta atlikus rašysenos tyrimą (t. 1, b. l. 190, 191). Kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas, specialisto išvada yra tikėtina ir joje nėra kategoriškai konstatuota, kad tirti pateiktame raštelyje rankraštinį įrašą „2009.02.22“ parašė L. K.. Nesant jokių kitų objektyvių išteisintojo versiją dėl raštelio surašymo datos paneigiančių įrodymų, grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik šia tikėtina išvada teismas neturėjo pagrindo. Išteisintojo versijos kategoriškai nepaneigia ir ekspertizės aktas, gautas atlikus tyrimą civilinėje byloje (t. 1, b. l. 135-137). Atliekant šį tyrimą buvo tiriami 2009-02-22 L. K. raštelis ir 2004-01-15 paskolos sutartis. Atlikusi tyrimą ekspertė pateikė išvadą, kad tirti pateiktame raštelyje esantis datos įrašas „2009.02.22“, jų tarpe ir mėnesį reiškiančio skaičiaus skaitmuo „2“, mechaniniu, cheminio ėsdinimo ir ženklų perdirbimo būdais nepakeistas ir yra pirminis. Nors ekspertė ir nustatė, kad datos įrašas išvadoje nurodytais būdais nėra pakeistas, tačiau tai nepašalina abejonių dėl to, kad minėtas raštelis galėjo būti suklastotas tokiu būdu, kokį nurodė L. K., t. y. R. T. pašalinus popieriaus lapo dalį su L. K. nurodyta data ir pačiam įrašius kitą datą. Įrodymų, kurie leistų kategoriškai tvirtinti, kad taip nebuvo, byloje nėra, tokių įrodymų nepateikė ir prokurorė savo apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis, kaip jau minėta anksčiau, negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis BK Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme.

L. K. šioje byloje buvo kaltinamas BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, kad asmuo atsako pagal BK 182 straipsnį tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl, asmenį pripažįstant kaltu padarius sukčiavimą, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius: didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimą, išvengimą turtinės prievolės arba jos panaikinimą, bet ir tiesioginę tyčią jo veiksmuose. Pažymėtina, kad kaltė nustatoma ne tik pagal kaltininko parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir pagal nustatytus objektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime išsamiai, detaliai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog L. K. veiksmuose nenustatyti visi būtinieji BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, t. y. nenustatyta tyčia. Ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nėra neginčijamai nustatyta, kad L. K. turėjo tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą. Tai parodo išteisintojo veiksmai ir jo parodymai. L. K. nuosekliai tvirtinto, kad perleisdamas reikalavimo teisę į R. T. skolą R. Ž., jis buvo įsitikinęs, kad tokią teisę jis turi, kadangi skola iki 2009-06-30 jam nei bankiniais pavedimais, nei grynais pinigais grąžinta nebuvo. Ši jo versija šioje baudžiamojoje byloje leistinais įrodymais paneigta nebuvo. Be to, tyčios L. K. veiksmuose nebuvimą, apygardos teismo nuomone, rodo ir tai, kad vykstant civiliniam procesui L. K. pareikalavus R. Ž. šiam grąžino visus pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį iš jo gautus pinigus. Taip pat negali būti nevertinami ir R. Ž. parodymai, kurie buvo išnagrinėti pirmos instancijos teisiamajame posėdyje. R. Ž. apklausiamas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad reikalavimo teisę į R. T. skolą perpirko tikėdamasis iš to gauti naudos, kad išstudijavęs L. K. turimus dokumentus, susijusius su skola, suprato, kad yra galimybė perspektyvoje iš skolininko R. T. prisiteisti 137 443 Lt skolą. Visus dokumentus dėl reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymo tvarkė advokatas, advokatas taip pat ruošė dokumentus civilinei bylai. 2009 m. birželio mėnesį, būdamas su L. K., kavinėje matė R. T., ir girdėjo kaip R. T. žadėjo L. K. gražinti skolą. R. Ž. teisme sužinojus, kad L. K. yra parašęs raštą, jog jis finansinių pretenzijų R. T. neturi, L. K. nurodė, kad raštą parašė prašomas R. T. ir tik todėl, kad R. T. iš tikrųjų pretenzijų nebeturėjo, nes paskolos sutartį jau buvo perleidęs jam. R. Ž. visus pinigus atgavo, jokių pretenzijų L. K. neturi (t. 2, b. l. 1-2, 9-10, 17, 116).

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Šiuo atveju tokių abejonių nekeliančių ir patikimų įrodymų surinkta nebuvo, todėl pirmos instancijos teismas L. K. išteisino pagrįstai.

Tačiau šiuo atveju pirmos instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje surinkti įrodymai L. K. kaltės padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neįrodo, nurodė neteisingą išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindą. Pirmos instancijos teismas L. K. išteisino tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Priimant išteisinamąjį nuosprendį minėtu pagrindu teismas pripažįsta, kad nusikalstama veika prieš nukentėjusįjį iš tikrųjų buvo padaryta, tačiau surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nusikalstamą veiką padarė būtent tas asmuo, kuriam pareikštas kaltinimas. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo motyvu, kad teismas, konstatuodamas, kad neįrodyta, jog L. K. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, tačiau tai nesudaro pagrindo prokurorės apeliacinį skundą tenkinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju išteisindamas L. K. pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ištirti įrodymai nepatvirtina, jog buvo padaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, tačiau nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą, t. y. neteisingai nurodė, kad L. K. išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu. Todėl apylinkės teismo nuosprendis keistinas, kadangi nurodytas netinkamas išteisinimo pagrindas nurodant, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tai padarytina vadovaujantis BPK 328 straipsnio 3 punktu (nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių) – netinkamai taikyta BPK norma dėl išteisinimo pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 3 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą išteisinimo pagrindą pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. pakeisti nurodant, kad L. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.