Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aromika“ atstovei advokato padėjėjai A. P.,

atsakovės Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aromika“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nesutiko su pareiškėjos atstovės tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu išreikšta pozicija, kad bauda juridiniam asmeniui paskirta nesąžiningai, nepagrįstai ir neįvertinus, kad fizinis asmuo UAB „Aromika“ direktorius A. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme. Akcentavo, kad juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens patraukimas atsakomybėn nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – naudą gavęs subjektas, t. y. juridinis asmuo. Nurodė, jog, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, draudžiantis antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą pati pažeidimą. Mano, kad nagrinėjamu atveju nėra baudžiamas tas pats asmuo, nes nėra nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Pabrėžė, kad skundžiamu nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui. UAB „Aromika“ yra juridinis asmuo, tačiau, nors administracinė nuobauda ir yra paskirta šio juridinio asmens direktoriui (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui. Teisinės atsakomybės prasme fizinis ir juridinis asmuo yra atskiri subjektai ir negali būti sutapatinami. Nepaisant to, jog nelegalaus darbo pažeidimas atsirado dėl fizinio asmens veiksmų, teisinė atsakomybė kaip atskiriems subjektams kyla tiek fiziniam, tiek ir juridiniam asmeniui. UAB „Aromika“ yra atskiras teisės pažeidimo subjektas, todėl vertino, kad ji kartu yra atsakinga ir už padaryto teisės pažeidimo pasekmes. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė arba VDI) 2022 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 20663, kuriuo skirta 1 000 Eur bauda už Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2022 m. sausio 18 d. VDI Kauno teritorinio skyriaus vyriausieji darbo inspektoriai R. B. ir A. S. atliko nelegalaus darbo tyrimą pagal VDI Darbo ginčų komisijos Alytaus skyriaus pateiktą informaciją ir papildomus dokumentus dėl pareiškėjos A. K. nelegalaus darbo UAB „Aromika“ adresu: (duomenys neskelbtini).

2022 m. sausio 18 d. buvo surašytas nelegalaus darbo tyrimo aktas Nr. NDA 0958-1316, kuriame nurodyta, kad atliekant tyrimą nustatyta, jog A. K. laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2021 m. rugsėjo 21 d. buvo įdarbinta uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ekonara“, tačiau realiai visą nurodytą laikotarpį darbo funkcijas atliko UAB „Aromika“ naudai.

Bylos duomenys patvirtina, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjo-vyriausiojo darbo inspektoriaus 2022 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-137-2022 A. K. nubaustas už tai, kad, atlikdamas darbdaviui UAB „Aromika“ atstovaujančio asmens, įmonės direktoriaus, funkcijas, neužtikrino bendrovės tvarkos, leido A. K. dirbti nepasirašęs darbo sutarties ir nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojos priėmimą į darbą ir tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių bei UĮ 56 straipsnio 1 dalies l punkto reikalavimus. Taigi A. K. padarė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. VDI 2022 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-137-2022, jam už nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 1 000 Eur bauda.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO bei nagrinėjamoje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2022 m. birželio 21 d. administracinio nusižengimo byloje Nr. II-308-993/2022 priėmė nutartį, kuria pareiškėjo A. K. skundą dėl VDI 2022 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-137-2022 panaikinimo atmetė ir minėtą nutarimą paliko nepakeistą. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 12 d.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 6 d. VDI Kauno teritorinio skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 0958-0047, kuriame nurodė, kad juridinis asmuo UAB „Aromika“ pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas.

2022 m. rugsėjo 27 d. nutarimu VDI, atlikusi darbo santykius kvalifikuojančių požymių analizę, ištyrusi faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad UAB „Aromika“, atstovaujama direktoriaus G. M., pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 24 d. iki 2021 m. rugsėjo 21 d. asmuo buvo įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ekonara“, tačiau realiai dirbo UAB „Aromika“, t. y. leido nelegaliai dirbti šios įmonės naudai. Nutarimu paskirta 1 000 Eur ekonominė sankcija.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu nustatytų faktinių aplinkybių neginčijo, tik kėlė klausimą dėl dvigubos atsakomybės tiek fiziniam, tiek juridiniam asmeniui, pažymėdama, kad tik juridinis asmuo UAB „Aromika“, t. y. darbdavys, turi būti atsakingas už nelegalų darbą, o nagrinėjamu atveju VDI pažeidė non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principą.

Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (aktuali redakcija galiojusi nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą. UĮ 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte pažymėta, kad šiuo įstatymu nustatytos darbo rinkos paslaugos ir užimtumo rėmimo priemonės taikomos darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, ir darbdaviams fiziniams asmenims, kurie yra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai.

Ekonominių sankcijų skyrimą juridiniams asmenims už UĮ nuostatų pažeidimus reglamentuoja UĮ IV skyrius „Nelegalus darbas, nedeklaruotas darbas, nedeklaruota savarankiška veikla ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos ir skaidraus dirbančio asmens indentifikavimo pažeidimai“. UĮ 55 straipsnis numato, kad nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos prevenciją vykdo, patikrinimus, grindžiamus rizikos vertinimu, ir skaidriai dirbančių asmenų identifikavimo kontrolę atlieka Valstybinė darbo inspekcija, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policija, vadovaudamosi jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.

UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. UĮ 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. UĮ 56 straipsnio 10 dalyje pažymėta, kad šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą. Dvigubo baudimo draudimo principas įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 protokolo 4 straipsnyje, tačiau nei Lietuvos Respublikos įstatymai, nei minėta Konvencija kelių rūšių teisinės atsakomybės ar skirtingų sankcijų (poveikio priemonių) taikymo nelaiko dvigubu baudimu. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę ar pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apkritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Šiame kontekste pažymėtina, kad reikalavimas laikytis principo, draudžiančio bausti asmenį už tą pati teisės pažeidimą, taikomas tiek įstatymų leidžiamajai valdžiai, bendrosiomis teisės normomis reglamentuojančiai teisinius santykius, susijusius su neigiamų teisinių pasekmių taikymu asmenims, pažeidusiems teisę, tiek vykdomajai valdžiai, leidžiančiai poįstatyminius teisės aktus, tiek viešojo administravimo institucijoms, taikančioms teisės aktų nuostatas ir priimančioms individualius administracinius aktus, susijusius su konkrečių sankcijų taikymu subjektams.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad UĮ 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis yra tiems atvejams, kai darbdavys yra fizinis asmuo (ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., t. y. kas atsako visu fizinio asmens turtu), patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio nuostatas, ir kai darbdavys yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį. Tuomet UĮ taikymas yra negalimas, nes būtų pažeistas non bis in idem (už vieną teisės pažeidimą draudžiama bausti du kartus) principas. Tačiau juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens patraukimas atsakomybėn nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nes šiuo atveju skiriasi subjektai. Vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju – naudą gavęs subjektas, t. y. juridinis asmuo.

Pažymėtina ir tai, jog ekonominės sankcijos, skiriamos už UĮ pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos minėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į administracinių nusižengimų kodeksą yra tiesiogiai pateikiama pačiame UĮ. Kitais atvejais turi būti vadovaujamasi bendra taisykle, jog būtent UĮ yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl UĮ nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas.

Įvertinus tai, kad UĮ 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nurodyta, jog atsakomybė už šio teisės akto nuostatų pažeidimą yra taikoma darbdaviams, kurių nuolatinė buveinė yra Lietuvos Respublikoje, tai, kad UAB „Aromika“ atitinka Darbo kodekso 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą, darytina išvada, jog jai ekonominė sankcija už pažeidimą, nustatytą UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, pritaikyta pagrįstai, todėl nutarimas laikytinas teisėtu. Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-324-442/2022, 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1809-502/2021 ir kt.).

Pažymėtina, kad šalys nurodė ir daugiau argumentų, tačiau jie laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjos atstovė pateikė prašymą stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir (ar) nepažeidžia konstitucinio teisinės valstybės principo.

Pažymėtina, jog teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pripažino, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra juridinis asmuo UAB „Aromika“, t. y. darbdavys, kuris turi būti atsakingas už padarytą pažeidimą. Tačiau patikslino, kad prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl to, kad šio teismo išaiškinimas būtų pagrindas pripažinti neteisėtu VDI 2022 m. vasario 25 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-137-2022, kuriuo A. K. skirta bauda už padarytą nusižengimą, nurodytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ir kuris Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. II-308-993/2022 paliktas nepakeistas (nutartis įsiteisėjo 2022 m. liepos 12 d.).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Konkrečiu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas teismui nekelia abejonių, todėl netenkintinas pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėja taip pat teismo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Aromika“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Teismui netenkinus pareiškėjos UAB „Aromika“ skundo, prašomos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Aromika“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.