Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėja Zita GavėnienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-2-193/2014Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00055-2012-5 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.2.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

2014 m. rugsėjo 5 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio (pranešėjas), teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. S., nuteistųjų A. M., A. M., J. U. bei jo gynėjos adv. Renatos Janušytės apeliacinius skundus dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-11-16 nuosprendžio, kuriuo A. M. ir J. U. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), 146 straipsnio 2 dalį (neteisėtas laisvės atėmimas) ir nubausti vienodomis bausmėmis:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu po šešis mėnesius;

- pagal BK 146 straipsnio 2 dalį - po 30 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir abiems nuteistiesiems paskirta vienoda galutinė subendrinta bausmė - po 30 parų arešto.

Pagal BK 294 straipsnio 2 dalį A. M. ir J. U. išteisinti, kaip nepadarę šios veikos.

I. S. ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jai iš A. M., A. M. ir J. U. 1200 litų, o iš kiekvieno po 400 litų neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Priteista iš kaltinamųjų A. M., A. M. ir J. U. į valstybės biudžetą liudytojams apmokėtas kelionės išlaidas - 302.21 Lt , o iš kiekvieno priteista po 100,73 litus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., A. M. ir J. U. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad jie, 2006 m. liepos 1 d., veikdami kartu, atvažiavę pas I. S. ( nusikalstamos veikos padarymo metu –O. M. ) į namus (duomenys neskelbtini), konflikto metu, panaudodami fizinę prievartą - A. M. ir J. U. suėmus nukentėjusiąją I. S. už rankų , išvedus ją iš sodybos patalpų į lauką, pargriovus ant žemės, A. M. lipnia juosta surišo nukentėjusiajai rankas ir kojas, atvykusių policijos pareigūnų reikalavimu ją atrišo, pareigūnams išvykus, A. M. ir J. U. vėl už rankų išsitempė nukentėjusiąją į lauką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo jai rankas ir kojas ir taip surištą ją paėmę už pažastų nutempė prie kieme esančio medžio, ir pririšę ją prie medžio virve paliko. Tokiais veiksmais nukentėjusiajai padarė daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas visame kūne, viršugalvio pakaušio sumušimą, pasireiškusiu patinimu, tuo nežymiai sutrikdydami I. S. sveikatą bei suvaržė jos laisvę, nes laikė I. S. pririštą prie medžio.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. S. prašo kaltinamuosius A. M., A. M., ir J. U. patraukti atsakomybėn pagal BK 294 str. 2 d. (savavaldžiavimas), kaltinamąjį J. U. patraukti atsakomybėn ir pagal BK 236 str. 2 d. (melagingas įskundimas apie nebūtą nusikaltimą), siekiant išsiaiškinti byloje ginčijamus klausimus dėl pagrobtų daiktų kiekio, siekiant užtikrinti patirtos žalos atlyginimo galimybę, pratęsti 2009-05-06 teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones terminą iki visiško ir galutinio žalos atlyginimo, pilnai patenkinti jos pateiktą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, baudžiamosios bylos medžiagą bei jos pagrindu priimtą nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to neteisingai paskirta bausmė bei netinkamai išspręstas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei klausimas.

Taigi, įvykio dienai įstatymu buvo nustatyta, kad esant ginčui dėl turto padalijimo sutuoktinis A. M. turėjo kreiptis į teismą dėl turto arešto taikymo arba turto administratoriaus skyrimo. Tokios tvarkos nuteistieji nesilaikė, atvykę į sodybą, patys ėmėsi vykdyti teisingumą, nesikreipdami į teismą jėga atėmė iš A. M. sutuoktinės pas ją buvusį kilnojamą turtą, dėl kurio buvo ginčas, taigi veikė savavališkai, panaudodami fizinę prievartą prieš nukentėjusiąją. Sutinkamai su teismų praktika BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu (tuo pačiu ir didele žala asmens teisėms ir teisėtiems interesams) laikomas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.( kasacinė byla Nr. 2K-P-183/2012). Pirmos instancijos teisme ištirtais įrodymais tokie nuteistųjų veiksmai – nukentėjusiosios stumdymas, tąsymas, surišimas lipnia juosta, laikymas pririšta prie medžio – tuo padarant sveikatos sutrikdymą ir neteisėtai atimant laisvę - nustatyti, taigi nuteistųjų veikoje yra visi BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymiai. Apylinkės teismas šioje kaltinimo apimtyje išteisino nuteistuosius motyvuodamas tuo, kad esminis nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymis – didelės žalos padarymas nei kaltinamajame akte nei bylos medžiagoje nebuvo atskleistas. Su tokia teismo išvada sutikti negalima: kaltinamajame akte nurodyti ir atskleisti visi BK 294 straipsnio 2 daliai būtini nusikalstamos veikos požymiai- veikos savavališkumas, fizinė prievarta - sveikatos sutrikdymas ir neteisėtas laisvės atėmimas. Sveikatos sutrikdymo ir neteisėto laisvės atėmimo požymius apylinkės teismas pats konstatavo nuteistųjų veiksmuose, pripažindamas juos kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį.

Kita vertus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad kaltinamasis aktas turi trūkumų: nuteistiesiems dėl jų veiksmų susijusių su savavališku turto užvaldymu buvo inkriminuotos trys nusikalstamos veikos – BK 294 str. 2 d., 140 str. 2 d. ir 146 str. 2 d. Kaip savavaldžiavimo kvalifikuojantis požymis, fizinė prievarta apima nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat fizinio skausmo sukėlimą, neteisėtą laisvės atėmimą, kurių, sutinkamai su teismų praktika, atskirai kvalifikuoti nereikia. Taigi, nuteistųjų veiksmų kvalifikavimas be BK 294 str. 2 d. ir pagal BK 140 str. 2 d. bei 146 straipsnio 2 dalį kaltinamajame akte yra perteklinis. Apylinkės teismas, nuosprendyje nuteistųjų veiksmus vertindamas ir kvalifikuodamas tik pagal objektyviuosius jų veiksmų požymius ir neįvertinęs jų veiksmų subjektyviojo požymio – tyčios kryptingumo - siekio savavališkai įgyvendinti teisę, ginčijamą kito asmens, padarė klaidą nuteistųjų veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 140 str. l d. ir 146 str. 2 d., o ne pagal BK 294 str. 2 d. Ši klaida taisytina naikinant apylinkės teismo nuosprendį ir priimant naują nuosprendį - nuteistųjų A. M. ir J. U. veikas kvalifikuojant pagal BK 294 str. 2 d. ir pagal BK 140 str. 2 d. ir 146 str. 2 d. juos išteisinant, nepadarius jiems veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

A. M. ir J. U. 2006 m. liepos 1 d. 19 val. veikdami bendrininkų grupėje atvažiavę į namus (duomenys neskelbtini) pas ten gyvenančią I. S. (nusikalstamos veikos padarymo metu- O. M.), nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodami fizinę prievartą, savavališkai vykdė asmens, kurio atžvilgiu apeliacinis procesas nutrauktas jam mirus, tariamą teisę į jo ir I. S. skyrybų metu nepadalintą turtą: I. S. neleidžiant paimti gyvenamoje sodyboje, kur ji gyveno, esantį kilnojamą turtą dėl kurio buvo kilęs ginčas ir pasipriešinus, A. M. ir J. U. suėmė nukentėjusiąją I. S. už rankų, išvedė nukentėjusiąją iš sodybos patalpų į lauką, pargriovė ją ant žemės, asmuo, kurio atžvilgiu apeliacinis procesas nutrauktas jam mirus, lipnia juosta surišo nukentėjusiajai rankas ir kojas, trise pradėjo krauti į automobilius sodyboje buvusį kilnojamą turtą, atvykusių policijos pareigūnų reikalavimu I. S. atrišo, pareigūnams išvykus, vėl tęsė turto pakrovimą į automobilius, I. S. tam vėl pasipriešinus, asmuo, kurio atžvilgiu apeliacinis procesas nutrauktas jam mirus ir J. U. vėl už rankų ištempė nukentėjusiąją į lauką, pargriovė ant žemės, lipnia juosta surišo jai rankas ir kojas ir taip surištą ją paėmę už pažastų nutempė prie kieme esančio medžio ir pririšo prie medžio virve, baigė pasikrauti į automobilius kilnojamą turtą dėl kurio buvo kilęs ginčas- benzininę ir elektrinę žoliapjoves, televizorių, dujinę viryklę, dujų balioną, vandens šildytuvą, knygas, fotoaparatą , diktofoną, pjūklus ir kitus tiksliai nenustatytus daiktus, išvažiuodami iš sodybos I. S. nuo medžio atrišo, tokiais bendrais veiksmais nežymiai sutrikdė I. S. sveikatą bei neteisėtai suvaržė (atėmė) jos laisvę ir tuo pačiu padarė didelę žalą nukentėjusiosios I. S. teisėms ir teisėtiems interesams.

Motyvuojamoji dalis

Dėl A. M. ir J. U. apeliacinių skundų

Apeliantai iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių apie atvykimo į (duomenys neskelbtini) priežastis, įvykius sodyboje, jų seką, tik tvirtina, kad jie buvo užpulti ir sužaloti I. S., todėl veikė būtinosios ginties ar būtinojo reikalingumo sąlygomis bei neveikė bendrininkų grupėje, veika yra mažareikšmė, įvertintina ir ilga proceso trukmė.

Nuteistųjų argumentai atmetami.

Iš nuteistųjų parodymų teisme akivaizdu, kad jie patys pripažino atvykę į (duomenys neskelbtini) paimti neva A. M. priklausančių daiktų. Nuteistasis A. M. yra velionio A. M. sūnus, J. U. – žentas, todėl teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad A. M. ir J. U. žinojo apie vykstantį A. M. ir O. M. skyrybų ir turto padalinimo teisminį procesą. Nors apeliantas J. U. teigia, kad jis atvyko į sodybą tik fotografuoti, tačiau jo paties parodymai apie tai, kad atvyko į sodybą paimti daiktų bei tai, kad vienas iš lengvųjų automobilių buvo krovininis (“kablukas“) paneigia apelianto teiginį, kad jis atvyko į sodybą tik tikslu nufotografuoti daiktus. Iš pačių nuteistųjų parodymų akivaizdu ir tai, kad I. S. jiems sodyboje, kurioje ji gyveno, neleido elgtis taip kaip jie norėjo, tačiau jie jos prieštaravimų nepaisė, pateko į namo vidų, kur pagal I. S. parodymus kelis kartus spragtelėję fotoaparatu pradėjo krauti ir nešti daiktus, kam ji pasipriešino aktyviais veiksmais. Iš nukentėjusiosios I. S., liudytojo L. R. parodymų, Anykščių rajono policijos komisariato registruotų pranešimų duomenų (t.3 b.l. 122) matyti ir tai, kad I. S., tik nuteistiesiems atvykus į sodybą, paskambino telefonu L. R., pranešė pastarajam, kad yra užpulta ir paprašė iškviesti policiją, L. R. eidamas skambinti jau matė kieme du automobilius, gulinčią surištą ir besišaukiančią pagalbos moterį, bei tris vyrus, kurių vienas tupėjo prie moters, kitas vaikščiojo po kiemą su telefonu, trečias vaikščiojo po kiemą, 18 val. 57 min. į policiją paskambino neprisistatęs asmuo ir pranešė, jog (duomenys neskelbtini) kaime vyrai užpuolė moterį, o 19.01 skambino A. M., kad atvykus į kaimą pasiimti savo daiktų kilo konfliktas su žmona. Iš liudytojo M. K. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad atvykęs pagal pranešimą į įvykio vietą matė joje surištą moterį, matė vežime avilius, skalbimo mašiną, seną dujinę viryklę, buvę vietoje vyriškiai paaiškino, kad surišo moterį todėl, kad neleido išsivežti avilių, jų daiktų ir ji juos apkandžiojo. Šie duomenys patvirtina I. S. parodymus, kad ji buvo užpulta nuteistųjų, o ne priešingai, patvirtina ir tai, kad nukentėjusioji pasipriešino ir buvo surišta tuoj pat po skambučio L. R., kad yra užpulta. Tiek policijos komisariatui telefonu, tiek policijos pareigūnui atvykusiam į įvykio vietą A. M. ir nuteistieji aiškino, kad kilo konfliktas dėl daiktų paėmimo, kad surišo nukentėjusiąją todėl, kad ji neleido išvežti daiktų, policijos pareigūnas matė į transporto priemonę pakrautus daiktus. Tokie duomenys visiškai prieštarauja apelianto J. U. teiginiams, kad nukentėjusioji juos užpuolė ryšium su jo atliekamais fotografavimo veiksmais namo viduje. Kadangi neteisėtus turto išnešimo iš sodybos ir pakrovimo į transporto priemones veiksmus pradėjo nuteistieji, tai jiems neatsirado teisės į būtinąją gintį, jų veiksmai neatitiko ir būtinajam reikalingumui būtinų sąlygų. Priešingai, vėlesni nuteistųjų veiksmai pagal jų pačių parodymus – pakartotinis nukentėjusiosios surišimas ta dingstimi, kad ji vėl juos puolė bandant jiems nešti daiktus, pririšimas prie medžio ta dingstimi, kad nukentėjusioji ir būdama surišta trukdė nuteistiesiems išvykti su turtu pakrautomis transporto priemonėmis patvirtina, kad nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti ne į apsigynimą nuo nukentėjusiosios, o į netrukdomą turto paėmimą ir išvežimą, t.y. neatitiko nei būtinosios ginties nei būtinojo reikalingumo sąlygų.

Nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistųjų veiksmus mažareikšmiais - jie buvo tyčinio smurtinio pobūdžio, sutrikdę sveikatą nukentėjusiajai, suvaržę jos laisvę, atitinka apysunkio nusikaltimo požymius.

Sutinkamai su BK 25 straipsnio 2 dalimi bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų buvo vykdytojai. Toks susitarimas gali pasireikšti ne tik žodiniu susitarimu, bet ir bendrais veiksmais, rodančiais tokį susitarimą. Teisėjų kolegija jau konstatavo kad nuteistųjų veika atitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto apysunkio nusikaltimo sudėtį, - jie nešė ir krovė turtą, surišo ir kitaip smurtavo prieš nukentėjusiąją, pririšo ją prie medžio, užvaldę turtą ją atrišo. Tai rodo bendrą nuteistųjų veiksmų pobūdį ir šiais veiksmais kiekvienas iš jų įgyvendino BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, t.y. abu nuteistieji buvo nusikaltimo vykdytojai, veikė bendrais veiksmais, taigi nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

Kadangi teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nuteistųjų veiksmai atitiko ne BK 140 str. 1 d. ir 146 str. 2 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėtį, o BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, senaties terminai šiai nusikalstamai veikai nėra pasibaigę, tai dėl senaties instituto taikymo už BK 140 str. 1 d. numatytą veiką nebepasisako.

Kolegija sutinka su nuteistojo J. U. ir jo gynėjos argumentais, kad procesas byloje užtruko dėl eilės nepagrįstų sprendimų nutraukti procesą priėmimo šių sprendimų naikinimo, bylos perdavimo nagrinėti prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų ir kt. ir konstatuoja, kad į šią aplinkybę atsižvelgtina skiriant nuteistiesiems bausmes, tačiau ji nepripažintina aplinkybe, šalinančia nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę.

Dėl A. M.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas nuteistasis A. M. mirė, buvo gauta 2013 m. balandžio 30 d. jo mirties akto įrašo kopija (t.9 b.l. 31). Šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentai jau buvo išdėstyti, o dalis tų argumentų aptarta ir šioje nutartyje. Teisėjų kolegija, remdamasi kolegijos aukščiau nustatytomis aplinkybėmis apie įvykius 2006 m. liepos 1 d. (duomenys neskelbtini) konstatuoja, kad A. M. veiksmuose įžiūrimi nusikalstamos veikos požymiai, pagrindo jį išteisinti reabilituojančiais pagrindais nėra. Asmens mirtis yra BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas. BPK 327 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukia. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl A. M. naikinama ir ši bylos dalis nutraukiama. Skundžiamu nuosprendžiu teismas iš A. M. A. M. ir J. U. solidariai priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai padarytą bendrais nuteistųjų veiksmais. Nuteistajam A. M. mirus, naikinama ir nuosprendžio dalis, kuria iš jo priteisti neturtinės žalos atlyginimas, proceso išlaidos bei taikytos laikinos apsaugos priemonės.

Kaltinamasis A. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 str.) Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai , kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. A. M. praeityje teistas, 2005 m. spalio 19 d. paleistas iš pataisos namų lygtinai neatlikus 1 metų, 10 mėnesių 27 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės, todėl nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui , administracine tvarka nebaustas, šiuo metu gyvena ir dirba Londone. Nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, jis daugiau nėra padaręs jokių teisės pažeidimų. Todėl visa tai įvertinus jam skirtinas areštas. Paskirta bausmė nebesubendrintina su Vilniaus apygardos teismo 2004 11 15 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme , nes kaltinamasis jau yra atlikęs bausmę ir yra išrašytas 2007-09-17 iš pataisos inspekcijos įskaitos (t.2, b.l. 186).

Kaltinamasis J. U. padarė taip pat vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 str.) Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. Jis praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, proceso trukmę jam skirtina bausmė - areštas.

Dėl reikalavimo kaltinamąjį J. U. patraukti atsakomybėn ir pagal BK 236 str. 2 d. (melagingas įskundimas apie nebūtą nusikaltimą).

Sutinkamai su BPK 255 straipsnio 1 dalimi byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjama byla buvo perduota teismui su kaltinamuoju aktu, kuriame J. U. nebuvo kaltinamas pagal BK 236 straipsnio 2 dalį, dėl I. S. nurodomos veika byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, nėra ir pagrindo nagrinėti šią apeliacinio skundo dalį.

Dėl pratęsimo 2009-05-06 teismo nutarties taikyti laikinasias apsaugos priemones terminą iki visiško ir galutinio žalos atlyginimo

Apeliantės nurodoma teismo nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės A. M. turtui. Kaip jau konstatuota aukščiau A. M. mirė ir jo atžvilgiu procesas nutraukiamas, tai reiškia, kad nutraukiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas A. M. turtui ir nėra jokio pagrindo jį pratęsti. Šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusioji I. S. byloje pareiškė civilinį ieškinį ir prašė priteisti iš kaltinamųjų 5630 Lt turtinės žalos už išvežtus iš sodybos daiktus ir 20 000 litų neturtinės žalos. ( t. 8, b.l.6-7). Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą , jog tarp mirusiojo A. M. ir nukentėjusiosios I. S. ( veikos padarymo metu O. M.) – buvusios kaltinamojo A. M. žmonos, tuo metu- 2006m.liepos 1d., - santykiai ir konfliktas buvo civilinio pobūdžio. Byloje nustatyta, jog 2006m. vasario 14d., prasidėjo jų skyrybų procesas, kuri baigėsi tik 2010m. balandžio 21d. Jo metu sutuoktiniai dalinosi santuokoje įsigytą turtą. 2006 metų pavasarį nukentėjusioji I. S. palikusi namus (duomenys neskelbtini), iš jų išsivežė visus kilnojamuosius daiktus, kurie nurodyti kaltinime. Tą pripažino ji pati bei liudytoja E. S.. Nukentėjusioji I. S. tai pat nurodė , jog kaltinime nurodyti daiktai buvo įsigyti iš bendrų sutuoktinių lėšų. Ji šiuos daiktus buvo įtraukusi į dalintino turto sąrašą ir buvo pateikusi į skyrybų bylą. Įvykio dieną turtas nebuvo padalintas, sodyba (duomenys neskelbtini) kaime buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. (t. 8, b.l. 20 -21 , 105 ) Tą 2006m. liepos 1 dieną kaltinamieji atvyko į savo namus (duomenys neskelbtini) kaime (duomenys neskelbtini) rajone, kur tuo metu gyveno nukentėjusioji pasiimti savo daiktų, kuriuos išsivežė nukentėjusioji. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. M. pripažino kad iš namų su A. M. ir J. U. pasiėmė dvi žoliapjoves, televizorių, dujinę viryklę, dujų balioną, vandens šildytuvą, fotoaparatą, diktofoną, 3 kibirus , elektrinį virdulį, 2 puodus, vonios spintelę, sodo purkštuvą, laikrodį, kopėtėles ir betono maišyklę , viso daiktų už 3130Lt . Kitų daiktų nurodytų kaltinime teigia neėmęs. Nukentėjusioji I. S. kategoriškai teisme tvirtino, jog tą dieną iš sodybos buvo išvežti visi kaltinime nurodyti daiktai. Iš to matyti, jog kaltinamasis A. M. ir nukentėjusioji I. S. nesutaria dėl daiktų kiekio. Atsakyti kiek viso buvo daiktų, kuriuos nukentėjusioji I. S. atsivežė į sodybą (duomenys neskelbtini) kaime šio byloje nėra galimybių. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nagrinėjant byla teisme nebuvo surinkta objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų, patvirtinančių visų daiktų, išvardintų kaltinime buvimo faktą sodyboje, kai atvyko kaltinamieji. Kaltinamasis A. M. nurodė kokius daiktus pasiėmė. Kad buvo paimti ir kiti kaltinime nurodyti daiktai, byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, išskyrus tik nukentėjusiosios I. S. ir jos dukters parodymus. Esant tokiems prieštaravimams, teismas negali remtis vien tik nukentėjusiosios ar jos dukters E. S. parodymais kaip suinteresuotų bylos baigtimi, nes yra priešiškuose santykiuose su kaltinamaisiais. Iš civilinės bylos matyti, kad vėlesnėse proceso stadijose I. S. pretenzijų į kaltinamajame akte nurodytą kilnojamą turtą atsisakė. Taigi nėra nustatyta, kad I. S. buvo padaryta kokia nors turtinė žala. Ieškinys dalyje dėl turtinės žalos padarymo atmetamas.

Kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nukentėjusioji I. S. savavaldžiavimo metu patyrė fizinį smurtą, buvo suvaržyta jos laisvė laisvai judėti. Dėl jos atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų ji kentė skausmus, nepatogumus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas neturtinę žalą buvo įvertinęs 1200 litų. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad I. S. atžvilgiu buvo įvykdyta sunkesnė nusikalstama veika, negu nustatė apylinkės teismas. Todėl, teismas įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiosios I. S. prašymą tenkina iš dalies ir priteisia jai iš kaltinamųjų 2000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Dėl Anykščių rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro R. J. priimto 2008m. vasario 29 d. priimto nutarimo šioje byloje.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išnagrinėjo minėto nutarimo priėmimo ir teisėtumo aplinkybes. Dėl ginčijamo nutarimo priimti galutiniai ir neskundžiami teismų sprendimai, kuriais nutartis pripažinta teisėta ir pagrįsta. Minėta nutartis netrukdė ir netrukdo teismui nagrinėti bylą iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1p. ir 4 d., 329 str. 1 ir 2 p., 327 str. 1 p.

nusprendė:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. M. pripažinti kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir jį nubausti 40 parų areštu. Bausmę paskirti atlikti areštinėje. Areštą skaičiuoti nuo A. M. sulaikymo dienos.

J. U. pripažinti kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir nubausti 30 parų areštu. Bausmę paskirti atlikti areštinėje. Areštą skaičiuoti nuo A. M. sulaikymo dienos.

A. M. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti jam mirus (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteista I. S. neturtinės žalos atlyginimas, proceso išlaidos bei A. M. turtui 2009 gegužės 6 d. teismo nutartimi taikytos laikinosias apsaugos priemones.

A. M. ir J. U. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius jiems veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Priteisti iš A. M. ir J. U. solidariai 2000 litų I. S. neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš A. M. ir J. U. į valstybės biudžetą liudytojams apmokėtas kelionės išlaidas - po 100 litų 73 centus iš kiekvieno.

Kompaktinį diską su nuotraukomis, fotonuotraukas, daiktų įgijimo dokumentus, medžiagą iš policijos, sąskaitos išrašus – palikti saugoti prie bylos.

A. M. ir J. U. bei gynėjos apeliacinius skundus atmesti.